Atgal į sąrašą

Verčiant knygas paaukotas laikas išleidus kūrinį pasidaugina

2021 gruodžio 30 d.

Vertėjus Vidą Morkūną ir Ievą Toleikytę jungia panaši istorija – pradėję nuo literatūros kūrybos, laikui bėgant į gyvenimą įsileido ir knygų vertimus. I. Toleikytę ši veikla viliojo kaip galimybė prisidėti prie geros literatūros klestėjimo, V. Morkūną užsienio literatūra traukė dėl noro pažinti skirtingus pasaulius. Nors šiandien rašytojai verčia tekstus iš skirtingų kalbų – Vidas iš lenkų, anglų ir rusų, Ieva iš danų – bet abu kalba apie tai, kaip vertimai gali praturtinti vertėjų ir skaitytojų gyvenimus. „Tai labai gražus darbas. Nes išversta knyga lieka ir ji lieka visam laikui. Keistas dalykas – tarsi Tu aukoji tam laiką, bet tas laikas pasidaugina knygai išėjus”, – sako I. Toleikytė.

Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ naujame epizode su rašytoja, vertėja Ieva Toleikyte ir rašytoju, vertėju Vidu Morkūnu kalbasi rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė.

Rašymo ir vertimo paralelės

Pasiteiravus apie rašymo ir vertimo darbo skirtumus, tiek V. Morkūnas, tiek I. Toleikytė pirmiausia pastebi veiklų panašumus. „Abiem atvejais tai yra darbas su tekstu”, – sako V. Morkūnas. I. Toleikytė pastebi, kad tiek vertėjui, tiek rašytojui, ypač tais atvejais jei rašomas ilgesnis prozos kūrinys, reikia kantrybės, ryžto ir tikėjimo, kad tai verta daryti ir kad pavyks.

Žinoma, tam tikrų skirtumų tarp vertimo ir rašymo esama. „Verčiant reikia įsiklausymo, empatijos, atidumo niuansams. Kas, manau, naudinga ir rašant, tik vertimo darbas yra gan lėtas, tuo tarpu, kai turi parašyti pradinį teksto variantą, labai svarbu pasileisti, išjungti visus saugiklius ir leisti tekstui lietis. Rašytojui kartais naudinga turėti naivumo, vaikiškumo. Ko verčiant nepasakyčiau, kad labai reikia”, – pasakoja I. Toleikytė. V. Morkūnas priduria, kad nors verčiant gaunama tam tikrų literatūros pamokų, versdamas jis labiau jaučia profesinį augimą, o štai rašymas prisideda prie jo kaip asmenybės tobulėjimo proceso.

Vis dėlto svarbiausias skirtumas tarp rašytojo ir vertėjo, V. Morkūno teigimu, yra kūrybinė laisvė: „vertėjas turi būti kūrybingas, išradingas, apie kalbų, ypač gimtosios mokėjimą nėra ko šnekėti, bet vis dėlto jis tik atlikėjas. O rašytojas gi – kūrėjas. Gali vesti tekstą ta kryptimi, kuri jam pačiam atrodo geriausia ir niekas negali prikibti dėl to. Vertėjo darbe net jei pasitaiko, kad improvizacija leistina, ji vis tiek yra ribota. Negali gi leisti, kad sava kalba išeitų visiškai kita knyga, nei žmogus Lenkijoje ar kurioje kitoje šalyje parašė. Ir dėl to man tas rašytojo amatas yra šiek tiek artimesnis.”

Vertimo procese V. Morkūnas savo rašytojiškai prigimčiai leidžia įsikišti tik klaidų atveju: „Šiukšlių pasitaiko ir originaluose. Autoriai kartais painiojasi, kartojasi. Tai leidžiu sau pakeisti, jeigu kalbasi veikėjai virtuvėje, o pasikalbėję išeina iš miegamojo ir tai nereiškia jokio kūrybinio pertrūkio, o yra paprasčiausiai autoriaus klaida. Tai yra tokia galimybė pataisyti, praleisti ką nors, kad nebūtų to nesusipratimo.” Schema veikia ir atvirkščiai, kartais V. Morkūnas pastebi, kad vertimuose naudotos konstrukcijos persiduoda į savus tekstus. Tuomet stengiasi juos eliminuoti.

Vidas Morkūnas. Anitos Kapočiūtės nuotrauka.

Skirtingų pasaulių narstymas

Laidos vedėjai A. Kaziliūnaitei domintis, kiek knygų vertimo procesas reikalauja konteksto išmanymo, papildomo pasiruošimo, V. Morkūnas iškart prisimena savo darbą su septyniomis „Raganiaus” knygų dalimis (aut. Andrzej Sapkowski): „teko pastudijuoti ir ginklus, ir geografiją, ir Europos istoriją, ko ten tik neprireikdavo verčiant. Iš tikrųjų, bet kokią knygą verčiant reikia to pašalinio domėjimosi. Esu berods Andriui Jakučiūnui minėjęs, kad jeigu būtų Google paieškų sąrašas, ko esu ieškojęs versdamas knygas, tai keistokai jis atrodytų. Nes reikėdavo ir kortų lošimus šiek tiek išmanyti. Ir stomatologinių dalykų yra prisireikę. Ne vien tiktai pasižiūri į žodyną lenkų-lietuvių, anglų-lietuvių ar kokius frazeologizmus, vaizdingus lietuvių kalbos posakius, o pasitaiko, kad gali visai dienai atidėti patį vertimą ir tik kitą dieną, pasidomėjęs grįžti prie to palikto sakinio ar pastraipos.”

I. Toleikytei vertėjos darbas dovanoja geografinių, kalbinių ir teminių atradimų: „milžiniška Grenlandijos sala atsidūrė mano gyvenime per knygas, kurias verčiau. Kimo Leinės tekstų vertimas mane pastūmėjo rašyti apie nebūtinai gražius dalykus. Daug mano poezijoje atsirado kūniškumo tuo metu, kai aš verčiau jo pirmąją knygą. Kartais neplanuotų dalykų atsitinka – sugalvojus vertime panaudoti žodį mėšliukas, vėliau parašiau pasaką vaikams, kurios pagrindinio veikėjo vardas buvo būtent toks.”

Rašytoja pastebi, kad visuomenėje vis dar egzistuoja išankstinių nusistatymų prieš vertimus: „gal žmonėms teko skaityti knygas, kurios tikrai blogai išverstos ir tada tiesiog nurašo, kad čia maždaug visi lietuviški vertimai yra šūdas. Ir man labai pikta, nes iš tikrųjų tai labai sunkus, kūrybiškas darbas. Gerai išversta knyga praturtina tavo kalbą, nes verčiant vis reikia sugalvoti, kaip mūsų kalba pavadinti įvairius dalykus, apie kuriuos pavyzdžiui mes nepratę kalbėti išvis ar mūsų literatūroje jie neaprašinėjami.”

Dar vienas erzinantis įsitikinimas – kad yra neišverčiamų dalykų. „Man labai nepatinka mintis, kuri kartais pasigirsta diskusijose, kad yra neišverčiamų dalykų. Aš manau, kad jei neišverčiama, tai, matyt, nelabai ir prasminga. Arba tekstas pastatytas ant skambesio, kalbos žaidimų, tuomet tekstą gali tekti perrašyti, perkurti vadovaujant ta pačia logika, bandant išgauti tą nuotaiką. Tikiu, kad pasistengus ir turint daug patirties, žinių, daug kas įmanoma”, – priduria I. Toleikytė. Ji taip pat dalinasi, kad stipraus vertimo bruožas – savita kūrinio spalva. Kartais tą spalvą suteikia sintaksės konstrukcijų atkartojimas, kartais – tam kūriniui tinkamų žodžių atradimas. „Bet svarbu susilaikyti ir nenaudoti tų pačių triukų visur. O ten kur jų reikia, kur jie geriausiai tinka. Tiesiog įsigilinti į kūrinį ir nevaryti konvejeriu”, – sako vertėja.

Ieva Toleikytė. Edvino Valikonio nuotrauka.

Bendrystė su knygų autoriais

Abu vertėjai pasakoja, kad verčiant knygas labai praverčia konsultacijos su tų kūrinių autoriais. Tačiau tokia galimybė pasitaiko ne visad. „Kai verčiau Téa Obreht  „Tigro žmoną”, labai norėjosi perprasti keletą dalykų. Niekaip negalėjau su autore susisiekti, nes ji buvo kątik tapusi literatūros žvaigžde JAV, jau apstatyta iš visų pusių agentūromis.  Po gerokų pastangų galiausiai susisiekiau su kažkokiais žmonėmis, kurie jau buvo arti jos. Vienos durys būtų likusios iki autorės, bet pro jas manęs neįleido”, – prisimena V. Morkūnas.

Jo teigimu, vertimo praktikoje retai pasitaiko, kad reikėtų autoriaus komentaro. Daugelį informacijos galima per didelius vargus rasti internete ar kitur. I. Toleikytė, atvirkščiai, su verčiamų knygų autoriais konsultuojasi beveik kiekviena sykį: „Kai negali išversti būtent taip kaip parašyta, iškyla klausimas, kas autoriui toje vietoje svarbiausia. Ar tai turi skambėti juokingai, o gal čia kažkokia paslėpta reikšmė. Tai kartais, man atrodo, labai naudinga pasitarti su autoriumi, kokio efekto jis siekia ir kas tam tikroje situacijoje jam labiausiai rūpi. Arba būna tokių netgi labai elementarių kalbinių dalykų. Sakykime danų kalboje iš daiktavardžių negali suprasti giminės – ar tai vyriška, ar moteriška. Ir tarkime knygoje rašo apie žurnalistą. Ir kaip Tau žinoti, ar čia moteris, ar vyras. Reikia tiesiog paklausti, nes iš teksto nesužinosi.”

Knygų autoriai, I. Toleikytės manymu, atviri bendradarbiavimui, jiems rūpi, kad knyga gerai skambėtų ir kita kalba, be to, vertėjai dirbdami su kūriniu randa taisytinų vietų, kurias vėliau rašytojai gali patobulinti naujuose knygų leidimuose: „kai vertėjas dirba su tekstu, jis įsigilina į kiekvieną žodį, į tai, kaip jie sudėlioti, ką jie reiškia, ką galėtų reikšti. Vertėjas suranda visus tekste paliktus siūlus.”

Aušra Kaziliūnaitė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ievos Toleikytės ir Vido Morkūno verčiamų kūrinių anonsai

V. Morkūnas šiuo metu baigia išversti dar vieną Tadeusz Konwicki knygą, kuri vadinsis „Baina”. Kaip teigia jis: „žmonės skaitė pastarąsias Konvickio išverstas knygas „Meilės įvykių kroniką” ir „Raistus”, tai galbūt autoriaus gerbėjams bus įdomi ir ši „Baina”. Man atrodo, skaitytojai jaučia tą Konvickio artimumą Vilniaus kraštui.”

Neseniai pasirodė naujausias I. Toleikytės vertimo darbas – Kimo Leinės antra trilogijos apie Grenlandiją dalis, istorinis romanas „Raudonas žmogus. Juodas žmogus”. „Šiuo metu iš tikrųjų labai daug verčiu. Baiginėju Astos Olivijos Nordenhof knygą pavadinimu „Pilnos kišenės”, gerokai trumpesnę, kitokią nei tai, ką anksčiau esu vertusi. Tai politinis romanas, bet poetiškas, subtilus. Pati autorė pradėjo savo kūrybos kelią nuo poezijos. Labai savotiška ta knyga, tokia keista, išsiskirianti iš bendro srauto. Reikalauja iš manęs daug pastabumo ir subtilumo, nes autorė specifiškai formuluoja sakinius”, – užbaigia I. Toleikytė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.