Poezijos pavasaris 2007
2007 balandžio 8 d.
Sudarytojai – Valdas Daškevičius, Agnė Biliūnaitė
Dailininkas – Ramūnas Čeponis
Vilnius: Vaga, 2007
2007 m. Poezijos pavasario laureatas
Vytautas Rubavičius
už eilėraščių rinktinę „Verstas”
Ričardo Šileikos nuotrauka
Almanache pristatomi autoriai
[expand title=”Skaityti”]
Arnas Ališauskas, Vyt Bakaitis, Alis Balbierius, Jūratė Baranova, Agnė Biliūnaitė, Gintaras Bleizgys, Vytautas P. Bložė, Kazys Bradūnas, Vladas Braziūnas, Rūta Brokert, Stasė Lygutaitė-Bucevičienė, Yolanda Castaño, Daiva Čepauskaitė, Laura Sintija Černiauskaitė, Henrikas Algis Čigriejus, Gintautas Dabrišius, Steponas Algirdas Dačkevičius, Romas Daugirdas, Viktorija Daujotytė, Dainius Dirgėla, Erika Drungytė, Albinas Galinis, Valdas Gedgaudas, Dainius Gintalas, Gintaras Grajauskas, Leonardas Gutauskas, David Harsent, Ranjit Hoskote, Evaldas Ignatavičius, Edmundas Janušaitis, Benediktas Januševičius, Vidmantė Jasukaitytė, Dalia Jazukevičiūtė, Michael Jennings, Stasys Jonauskas, Birutė Jonuškaitė, Aidas Jurašius, Darius Jurevičius, Skaidrius Kandratavičius, Vytautas Kaziela, Aušra Kaziliūnaitė, Kerry Shawn Keys, Julius Keleras, Nijole Kliukaitė-Kepenienė, Robertas Keturakis, Andrius Konickis, Marytė Kontrimaitė, Valdemaras Kukulas, Daiva Molytė-Lukauskienė, Nikola Madžirov, Justinas Marcinkevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė, Aidas Marčėnas, Marcelijus Martinaitis, Jonas Mekas, Algimantas Mikuta, Oskaras Milašius, Mindaugas Milašius-Montė, Audrius Musteikis, Kestutis Navakas, Bernard Noël, Paulius Norvila, Petras Panavas, Gintaras Patackas, Donatas Petrošius, Vitalija Pilipauskaitė, Aliuska Molina Placeres, Kornelijus Platelis, Sara Poisson, Aldona Elena Puišytė, Said, Fiona Sampson, Jolanta Sereikaitė, Ostap Slyvynskyj, Stasys Stacevičius, Rimvydas Stankevičius, Vytautas Stankus, Jonas Strielkūnas, Valentinas Sventickas, Diana Šarakauskaitė, Ričardas Šileika, Lidija Šimkutė, Julija Švabaitė, Artūras Tereškinas, Indrė Valantinaitė, Jonas Zdanys, Agnė Žagrakalytė, Paulina Žemgulytė, Julius Žėkas
[/expand]
Almanacho recenzija
Karolis Baublys. Išliekamoji vertė kiauromis padangomis
Poezijos pavasario apdovanojimai
[expand title=”Skaityti”]
Eugenijus Ališanka – „Kauno dienos” prizas už eilėraščių knygą „Exemplum” (Vilnius: Vaga, 2006);
Rimvydas Stankevičius – Kauno radijo ir televizijos prizas už eilėraščių knygą „Tylos matavimo vienetai” (Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006);
Dalia Michelevičiūtė – prizas aktorei skaitovei;
Juozas Mečkauskas-Meškela – prizas už pasaulio poezijos vertimus į lietuvių kalbą (Auksakalių gildijos galerija „Menų niša”);
Pietro U. Dini – prizas už lietuvių poezijos vertimus į kitas kalbas (Lietuvos dailininkų sąjungos galerija „Arka”), už lietuvių poezijos vertimus į italų kalbą ir dviejų dalių antologijos „Mappa della poesia lituana del secondo Novecento” sudarymą;
Dalia Jazukevičiūtė – S. Nėries prizas (Vilkaviškio r.) už eilėraščių knygą „Imperijos moteris” (Vilnius: Baltos lankos, 2006);
Almis Grybauskas – Vilniaus mero prizas už poeziją apie Vilnių už eilėraščių rinktinę „Apžvalgos spiralė” (Vilnius: Homo liber, 2006);
Viktorija Daujotytė – prizas už eseistiką almanache „Poezijos pavasaris” („Lietuvos rytas”);
Vytautas Stankus – prizas už geriausią jaunojo poeto debiutą almanache „Poezijos pavasaris” (Kultūros ir meno savaitraštis „Nemunas”);
Skirmantė Ramoškaitė – moksleivių skaitymų prizas (Ukmergės r., Želvos vidurinė mokykla, 10 klasė);
Antanas Šimkus – studentų poezijos ir dainuojamosios poezijos vakaro prizas;
Aušra Kaziliūnaitė – vakaronės „Eilėraščiai per naktį” prizas (E. Kelmicko antikvariatas);
Ramutė Skučaitė – prizas už geriausią knygą vaikams (festivalio rengėjų prizas), už poezijos knygas „Tiek turi” (Vilnius: Trys žvaigždutės, 2006), „Aš esu – kas?” (Vilnius: Kronta, 2006);
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos doc. Judita Ušinskaitė – prizas už aktorių skaitovų rengimą (festivalio rengėjų prizas);
Benediktas Januševičius – savaitraščio „Nemunas” specialus prizas-siurprizas už eilėraščių-daiktų knygą „0+6″ (leidykla „Vario burnos”).
[/expand]
Poezijos pavasario svečiai
[expand title=”Bernard Noël (Prancūzija)”]
Bernard’as Noëlis (*1930, Sainte-Genevieve-sur-Argence/Aveyron, Prancūzija). Nuo pirmosios poezijos knygos „Kūno išrašai” (Extraits du corps, 1958), o ypač nuo 1971-ųjų, kai išėjo pirmasis romanas, šio rašytojo vardas siejamas su rašymo kūniškumu, rašto kūnu. Autorius skaitomas, komentuojamas, vertinamas ir kaip vienas iškiliausių šiuolaikinių prancūzų poetų (pelnęs Prancūzijos nacionalinę poezijos premiją), ir kaip prozininkas, eseistas, politikas, istorikas, literatūros bei meno kritikas. Rašytojas, asmeninę istoriją apmąstantis drauge su savo aplinkos ir pasaulio istorija, lydo būtiškus realybės ir vaizduotės paveikslus. Jis yra ir Europos poetų sambūrio Cap à l’Est, kasmet Slovakijoje rengiančio poezijos, poezijos teatro ir muzikos festivalį, vienas prezidentų.
Eilėraščius vertė Vladas Braziūnas
[/expand]
[expand title=”Yolanda Castaño Pereira (Ispanija)”]
Jolanda Kastano Pereira (*1977, Santjago de Compostela. Galicija – Ispanija) – poetė. Baigusi Ispanistiką, taipogi studijavo audiovizualinį meną. Reiškėsi kaip aktyvi kultūros veikėja, buvo Rašytojų Galicijos kalba Asociacijos generalinė sekretorė ir kelerius metus įėjo į tos struktūros direkciją. Bendradarbiauja su įvairiais Galijos bei visos Ispanijos spaudos leidiniais, vadovauja poezijos dirbtuvėms. Vadovavo, pristatinėjo ir kūrė savo autorinę laidą televizijoje, kuri buvo skirta Galicijos artistiniam avangardui – „MERCURIA”, ir buvo apdovanota už „Geriausią TV laidą 2005″. Bendradarbiauja gausybėje audiovizualinių projektų. Autorė yra įkūrusi poezijos leidyklą „Letras de Cal”. Dalyvavo festivaliuose ir susitikimuose Portugalijoje, Belgijoje, Atlantoje (JAV), Buenos Airėse, Madeiros salose, Peru ir Lenkijoje. Rašo dainų tekstus, įvairių stilių spektaklių libretus, vaikų poezijos knygas. Ypatingai domisi poezijos ir kitų kūrybos ekspresijų samplaika, yra parengusi įdomių projektų kartu su muzika, plastikos menais ir au
diovizualiniu menu. Eilėraščiai versti (knygose ar almanachuose) į ispanų, baskų, vokiečių, arabų, rusų ir lenkų kalbas. Pirmąją knygą „Elevar as pálpebras” (1995) išleido būdama 17-os metų, kitos knygos: „Delicia” (1998, 2006), „Vivimos no ciclo das Erofanías” (1998) „O libro da egoísta” (2003, 2004), dvikalbė knyga „Libro de la egoísta” (2006). Buvo apdovanota Ispanijos kritikų Johán Carballeira ir Crítica Española premijomis.
Eilėraščius vertė Laura Liubinavičiūtė
[/expand]
[expand title=”Nikola Madžirov (Makedonija)”]
Nikola Madžirovas (*1973 Strumica, Makedonija) rašo poeziją, esė, verčia užsienio autorius. 2000 metais poezijos knyga „Įkalintas mieste” buvo apdovanota kaip geriausias debiutas. Už knygą „Kažkur Niekur” gavo Ako Karamanovo premiją. O už eilėraščių knygą „Kažkur mieste” buvo nominuotas prestižinei literatūrinei Brolių Miladinovų premijai gauti. Pagal jo poeziją buvo sukurti trumpametražiniai filmai Sofijoje (1999) ir Zagrebe (2006). Redaguoja literatūros ir kultūros elektroninį žurnalą „Blesok” (Blyksnis). Atstovauja Makedonijai Pietryčių Europos literatūros asociacijoje „Litkon”, bendradarbiauja tarptautiniame poezijos projekte „Lyrikline”.
Eilėraščius vertė Laima Masytė
[/expand]
[expand title=”Michael Jennings (JAV)”]
Maiklas Dženingsas (*1948, Naujasis Orleanas, JAV). Vaikystė prabėgo pietvakarių Irane. Pensilvanijos universitete studijavo anglų literatūrą. Už poeziją apie Irano žmones ir gamtą jam buvo paskirta stipendija kūrybinio rašymo studijoms Sirakūzų universitete. Iki šiol dėsto kūrybinį rašymą, kompozicijos pagrindus, grožinės literatūros ir literatūrinių esė, poezijos, dramos, romano įvadus. Yra išleidęs poezijos knygas Hardmano apygardos eilės (1980), Akmens šokis (1984), Kaulų giesmės ir šventovės (1984), Totemai (1994), Mėnulis vaiduoklis (1997), Derantys balsai (2002), Šilkinės vagystės (2007), pelnęs Niujorko valstijos CAPS ir kitų apdovanojimų. Daug poezijos ir esė paskelbė JAV ir Čekijos periodiniuose leidiniuose. Šiuo metu gyvena šiaurinėje Niujorko valstijos dalyje, kur tęsia ciklinių ir mistinių ryšių tarp žemės, gyvūnų, savęs ir kalbos tyrinėjimą.
Eilėraščius vertė Sonata Paliulytė
[/expand]
[expand title=”Ostap Slyvynskyj (Ukraina)”]
Ostapas Slyvynskis (*1978, Lvovas, Ukraina). Lvovo universitete studijavo bulgarų filologiją. Išleido eilėraščių knygutę „Didžiosios žuvies aukojimas” (1997 m.). Organizavo kelias menines akcijas („Lėtas veidrodis”, „Keturios šviesos pusės”). Šiuo metu Lvovo universiteto aspirantas. Jo eilėraščiai versti į lenkų, vokiečių, bulgarų ir baltarusių kalbas.
Eilėraščius vertė Vytas Dekšnys
[/expand]
[expand title=”Aliuska Molina-Placeres (Kuba)”]
Aliuška Molina Plačeres (*1968, Havana, Kuba) – pasirašinėja kūrybiniu pseudonimu Alessandra Molina. 1991m. Havanos universitete įgijo filologijos specialybę. Svarbiausios poezijos knygos: „Anfiteatro entre los pinos” (1998), „Usuras del lenguaje” (1999), „As de triunfo” (2001). 1999m. dalyvavo Biennale Internationale des Poètes Val-de-Marne Prancūzijoje, 2001 m. the Iowa State University Cuban Culture and Literature Colloquium, 2005m. Havanna Virtuell Austrijoje, nuo 2006m. dalyvauja projekte „Rašytojai egzilėje” programoje Internationalen Haus der Autoren Graz. Jos poezija yra spausdinta įvairiose JAV, Meksikos, Kubos poezijos antologijose bei Vokietijos, Argentinos, Prancūzijos, Ispanijos literatūriniuose žurnaluose.
Eilėraščius vertė Laura Liubinavičiūtė
[/expand]
[expand title=”Fiona Sampson (Jungtinė Karalystė)”]
Fiona Sampson (*1963, Didžioji Britanija). Išleido keturioliką knygų – poezijos, kalbos, filosofijos, rašymo proceso studijų. Kūryba versta į daugelį kalbų, išverstos jau aštuonios jos knygos, viena jų „Patuvachki dnevnik” (Kelionės dienoraštis) Makedonijoje apdovanota „Zlaten Prsten” premija. Ji yra gavusi Newdigate apdovanojimą, Anglijos ir Velso menų tarybų, bei Autorių sąjungos apdovanojimus. Jos eilėraštis „Trumpeldoro paplūdimys” buvo nominuotas 2006-ųjų Forwardo premijos geriausio eilėraščio apdovanojimui gauti. Fiona Sampson mokėsi Oksfordo ir Nijmegeno universitetuose, turi kalbos filosofijos daktaro laipsnį. Ji žinoma visame pasaulyje savo publikacijomis dienraščiuose „The Guardian”, „The Irish Times” ir kituose. F. Sampson yra vertusi Jaaną Kaplinskį, sudariusi jaunųjų Vidurio Europos poetų antologiją. Šiuo metu yra nuo 1909 m. leidžiamo literatūros žurnalo „Poetry Review” redaktorė.
Eilėraščius vertė Marius Burokas
[/expand]
Poezijos pavasario kronika
Nemunas
Poezijos pavasario langas. Eugenijus Ališanka, Vytautas Rubavičius, Rimvydas Stankevičius
[expand title=”Skaityti”]
2. Kokia praėjusių metų knyga jums labiausiai įsiminė? Kokiam poetui skirtumėte Poezijos pavasario laurus?
Pasauliui poezija tėra viena iš daugelio metonimijų, kurios jis pasigenda vis rečiau ir rečiau. Poezija yra nuolatinėje akistatoje su pasauliu. Mėgindama atsiriboti nuo dabarties, sakykim, kalbėdama tik apie amžinus ar universalius dalykus – Dievas, jūra, dangus, ajerai, meilė etc. – poezija apgaudinėja pati save, tampa stiklo karoliukų žaidimu. Kad ir kaip būtų keista, būtent tokiai poezijai neretai prilimpa grafomanijos etiketė. Būdama šiandienos pasaulio metonimija, poezija nėra ir veidrodinis jo atspindys. Greičiau priešingai, ji tampa iškreiptų veidrodžių karalyste, nesutaria su pasauliu, nes nepriima esamo gyvenimo formų kaip akivaizdybės. Poezija jas ardo, šiuolaikiškai kalbant, dekonstruoja, provokuoja, verčia „žvelgti giliau”. Tai ir būtų aukščiausias sutarimo lygis – ne pritariamai ploti, bet pliaukštelėti delnais, tarsi žadinant iš miego. Tebūnie kartais ir vienu delnu. Tebūnie ir sau.
nktinės, kurios, kaip ir visos rinktinės, kiek prislegia ir fiziniu, ir „kultūriniu” svoriu. Dauguma jų tebeguli ant mano darbastalio, laukdamos rimtesnio žvilgsnio (tikiuosi, sulauks). Kai kurios jau žinomų ir skaitomų autorių knygos pasirodė be ypatingo šviežumo kvapelio. Su maloniu nustebimu ir pasimėgavimu Berlyno kavinėse klausiausi Kęstučio Navako „neatspėtų fleitų”, rasdamas daug puikių melodijų šiaip man gana tolimoje muzikoje. Ilgokai nepaleidau iš rankų Gyčio Norvilo „Skėrių pusryčių” – sunkiai virškinamas maistas, tačiau paliekantis lengvumo jausmą gyvos poezijos išsiilgusiajam, tikra poetinės kalbos puota (plg. su platoniškąja).
Labiausiai netikėta metų knyga – Benedikto Januševičiaus „0+6″: Savo intencijom tarsi retrogradiška, siekianti prieškario eksperimentatorių triūsą, kita vertus, itin dabartiška, ieškanti žodžio ir vaizdo sutarimo (žr. 1 klausimą), pasiūlanti savitų galimybių poezijos virsmui. Beno daiktai, kaip, beje, ir Ričardo Šileikos geležėlės, savotiškai atliepia mano pastarojo meto potraukį užmarščiai pasmerktiems ir netikėtai vaizduotės prikeliamiems gyvenimui daiktams.
Poezijos pavasario premiją šįmet padalyčiau tarp Kęstučio ir Benedikto. Ir ne tik todėl, kad vienas jau gavo Nacionalinę, o kitas buvo išbrauktas iš Poezijos pavasario premijos kandidatų.
ieškodamas klaidos
padėvėtos detalės aprūdijusios jungtys
nieko baisaus su tokiom
gali apvažiuoti pusę europos
suplyšo džinsai nutrūko
batų raištelis
turėjau būti nebuvau
skaičiau apie stebuklus
galvojau apie moterį
rašiau apie mirtį
eilės tvarka dabar nesvarbi
niekur nebuvo manęs
buvo vakarykštė diena
nebuvo klaidos
supratau kai vėl surinkau
pagal taisykles
nėra manęs
kai nežaidžiu
Plačiai įsisupusi Poezijos pavasario banga, pakėlusi tokią daugybę Lietuvos ir užsienio poetų, liudija žodžio meistrus sugyvenant su pasauliu ir net sulaukiant jo malonių. Tačiau toje bangoje pinasi daugybė gyvenimo istorijų, kurių niekas nei žino, nei mato. Ko pats poetas tikisi iš savo eilėraščių? Atlygio, pripažinimo? O jei iš eilėraščio nieko nesitikima, dėkojant lemčiai už malonę jį patirti. Randasi, atsietas nuo jausmų bei išgyvenimų, ir stingsta nelyg siaubo ratilas, kupinas dieviškos brėkšmos.
Koks tas nūdienos pasaulis? Kalba jį žino. Sovietmečiu buvo lengviau ir pakiliau – nesutapti, neprisiderinti. Bent jau tiems, kurie taip ir išliko.
Eilėraščiai buvo rašomi karų, marų ir okupacijų metais. Rašomi ir postmoderniaisiais laikais, konkuruojant literatūrų ir įvaizdžių rinkose. Bus rašomi ir perdirbant žmogaus dvasinius bei genetinius „išteklius”. Kol gyvuos kalba, net ir sutechnologinta, tol ji išklaus iš gyvenimo tėkmės vieną kitą žmogišką padarą, kad tas imtų savo ištara liudyti laisvės apreiškimą. Kad nors akimirkai atsivertų užmaršties žaizda.
Apie poetines knygas kalbėti kebliau – skaitinėju seniau pamėgtus prancūzų, anglų, amerikiečių, lenkų, portugalų, italų, graikų, rusų poetus. Jų gal koks dvidešimt. Žinau, kad geros poezijos nepritrūksiu. Juolab kad nustebina ir lietuviai –Vladas Braziūnas, Daiva Čepauskaitė, Gytis Norvilas, Marius Burokas… Be leidimo metų. Tačiau aplinkui daug solidžios rašytojinės poezijos arimų, poliucinės saviraiškos pievų ir darželių, infantiliško raugo brandžių poetinių pamąstymų. Nudžiungi tuose gėlynuose bei arimuose išvydęs vienišą nendrę ar nenuolankią varnalėšą.
Džiaugiuosi, kad man nereikia ir niekada nereikės skirti jokių premijų ar kaip nors kitaip apdovanoti – juk tada savo asmenines simpatijas pateiki kaip socialiai reikšmingą dalyką, primesdamas aplinkiniams savo skonį, supratimą ir reikšmę, įtvirtindamas dovaną teikiančiojo didybę. Premijų skyrimai – socialinio prijaukinimo ar tramdymo vyksmai, įpareigojantys visus dalyvius „tinkamai elgtis”. Gerai, kad jas skiria būrelis – nereikia būti nei dėkingam, nei atsakingam. Na, gal šiek tiek. Šitaip apsidraudęs, drįsčiau pasakyti, kad prie jau parinktų (arba vietoj bet kurio iš jų) būčiau pridėjęs Gyčio Norvilo siautulingos vienatvės „Skėrių pusryčius”.
reikia viską paruošti surinkti sugaudyti
nelabai suprantu ką jaučia kūrėjai
ir kitiems jų kūrinius rodyti rengti pokalbius
dalyvauti
tai mano gyvenimas” – tyli šypsena
laiko rievės sustingsta ore
lyg būtumei
didesnės numatytas minties – įspėjimai
dilgteli širdį varpelis
duslus žvairos žydės atodūsis –
„su visais reikia mokėt sutart
jie patys turi norėti atskleisti save
juk jų vidinis pasaulis reikšmingas visiems
tik trūksta lėšų
bet visada surandam rėmėjų” –
tamsuojantis jūržolių greitraštis
Kas aš? Kodėl aš? Kodėl aš nelaimingas?” Poezija negali visiškai nesutarti su pasauliu, nes ji – pasaulio dalis. Manau, pomirtinėje amžinybėje žodžiais užrašytų eilėraščių nebereikės – ten gliaudysim grynuolius, kuriems mūsų posmai tėra blyškus atspindys. Tai tarsi špargalkės, jos būtinos, kai trūksta žodžių savo patirtims, būsenoms, emocijoms įvardyti. Na, o išlaikius tą kiekvienam privalomą egzaminą, jos tampa nereikalingos.
Lygiai taip poezija ir nesutaria su pasauliu, kaip ir visais laikais – ji (pats nežinau dėl ko) yra iš prigimties prieš nusistovėjusias šio gyvenimo taisykles – prieš valdančiają daugumą ir prieš opoziciją, prieš tautines mažumas ir prieš nacionalizmą, prieš karą ir prieš taiką… Iš esmės poezija netgi prieš ramų laimingą gyvenimą – tiksliau, ne prieš laimingą – prieš patenkintą gyvenimą, kuriame už sotulį sumoki šilkiniais pančiais ir savo laisve, kuri ir yra poezijos sinonimas. Jei atiduosime duoklę klausime esantiems žodžiams „šių dienų”, tuomet poezija Lietuvoje šiuo metu kaip tik laiko labai rimtą egzaminą – poezija neteko kai kurių savo misijų, kurios it širdis ilgą laiką varinėjo poezijos kraują. Tai, tarkim, ir disidentinė pašnabždų misija, kurioje koduojamos antivalstybinės, uždraustos mintys. Net pavydžiu vyresnės kartos poetams – jie galėjo save lepinti dvigubai: šalia šviesos nešėjų titulo prisilipdyti ir tautos vedlio medalį. O jei dar pamėgintume įsivaizduoti, kaip malonu rašyti tai, ko negalima – tiesiog rankos niežti. Dabar galima viskas, ir tai poezijos bėda – nebeliko rėmų, kartu ir siekiamybės. Ilgai laikant gyvulį aptvare, jis išbandys visus būdus, kaip prakišti snukį į laisvę, į užribį. O kaip elgsis gyvulys, staiga nuėmus aptvarą? Kurį laiką stovės vietoje – jam reikės apsispręsti, į kurią pusę eiti. Dabar kaip tik tokioje situacijoje yra lietuvių poezija, visi laukia orientyrų – apie ką rašyti, o juos kol kas tenka susigalvoti kiekvienam asmeniškai. Nežinau, kaip bus – jau dabar daugelis dairosi tų orientyrų Vakaruose, stengiasi supaprastinti savo jausenas, įtikti eurostandartui, kaip kokiam „Eurovizijos” formatui. Dar kiti – gręžiasi į Rytus (kad tik slankstelių neišsinarintų) ir poeziją rašo, apeliuodami į tuos kultūrinius klodus, kurių aš neturiu. Mokausi būti tolerantiškas, sakyti, kad galbūt tai yra tikrasis jų kelias, tačiau darykit ką norit – keletas arba vienas lietuvis, sėdintis lotoso poza, man atrodo normaliai, bet susodink taip visą tautą – atrodys juokingai. Galbūt tai Viešpaties bausmė Donaldui Kajokui už romią rytietišką šypseną – begalės klonų mini kajokų, nežinia kam nutarusių irgi išmokti taip šypsotis. Toks šių dienų pasaulis. Tik viena galiu pasakyti – iš poetinio įvaizdžio privalomų atributų sąrašo gana sparčiai traukiasi alkoholizmas. Kitados buvo sakoma: „Tai ką tu gali parašyti, jeigu negeri”? Dabar jau klausimas formuluojamas atvirkščiai: „Ką gali parašyti, jeigu geri”? Geras poetas, manau, ir vienu, ir kitu atveju gali parašyti puikių tekstų tačiau pastaroji mada gal sveikatai naudingesnė? Nors kokia sveikata gali rūpėti, kai giltinė be išeiginių dienų šienauja plunksnos brolius? Galbūt kaip tik šios kaulėtos kritikės reikėtų paklausti – kaip ji sutaria su poezija?
Vienas didžiausių literatūrinių metų įvykių man buvo Mariaus Ivaškevičiaus romanas „Apgaubti” (taip pat dar neišleistas), jam prognozuoju bestselerio ateitį ne tik Lietuvoje. Iš jau išleistų, bet kaži kaip nutylimų knygų – Gyčio Norvilo „Skėrių pusryčiai”, Alvydo Šlepiko „Lietaus dievas”, be abejo, ir nominuotoji Eugenijaus Ališankos „Exemplum” verta dėmesio, bet Poezijos pavasario premiją atiduočiau ne jam – Aidui Marčėnui už rinktinę,,Eilinė”. Jeigu sakysite, kad už rinktines premijos neduodamos – aš paklausiu kodėl? Jeigu pasakysite, kad premijos neskiriamos kadaise jas gavusiesiems, aš paklausiu kodėl? Tiesą sakant, jau ne kartą.spaudoje mėginau kritikuoti šią labai ydingą taisyklę. Juk teisingiausia būtų apdovanoti geriausios metų knygos autorių. Nepaisant jokių išlygų – gavęs jis premiją ar negavęs, atitinka apdovanotinų asmenų amžiaus cenzą ar jo neatitinka… Tiesiog gal daugeliui liūdna pagalvojus, kad A. Marčėnas ar koks nors kitas geras poetas surinks po aštuonis „Poezijos pavasario” laurų vainikus, o jie – nė vieno.
Kuris žiūri į lašą
Kuris džiaugiasi
[/expand]
Keturiasdešimt trečiasis „Poezijos pavasario” almanachas
[expand title=”Skaityti”]
„Nemunas”, 2007 m. gegužės 24-30 d., Nr. 20-21
Keturiasdešimt trečiojo almanacho „Poezijos pavasaris 2007″ („Vaga”) sudarytojas poetas Valdas Daškevičius, tikriausiai prisiminęs Vinco Mykolaičio-Putino žodžius, kad meno kūrybos sritis esanti tiek pat plati, kaip ir žmogaus prigimtis, leidiniui pasiūlė temą „Prigimties pavidalai”, harmoningai siejančią pavasario gają ir kūrybinį polėkį, neatsiejamą nuo Žmogaus prigimties. Sutapimas ar užslėpta staigmena – jau įprastu tapęs Poezijos pavasario kodas PP atitinka ir temos inicialus.
Almanache publikuojami naujausi įvairių kartų poetų eilėraščiai, esė, straipsniai apie moteriškąjį ir vyriškąjį pradus šiuolaikinėje poezijoje.
Keleri metai Poezijos pavasario svečių geografija plečiasi, įrodydama, kad poezija neturi sienų – vieši vis daugiau užsienio, išeivijos lietuvių poetų. Šių metų festivalio svečių, savo kūrybą pristatančių ir almanache, gretose – Prancūzijos, Indijos, Ispanijos, Makedonijos, JAV, Ukrainos, Kubos, Irano, Didžiosios Britanijos atstovai.
Almanachas iliustruotas fotografuojančių poetų – Alio Balbieriaus, Dainiaus Dirgėlos, Dainiaus Gintalo, Benedikto Januševičiaus, Dariaus Jurevičiaus, Juliaus Kelero, Saros Poisson, Ričardo Šileikos, Juliaus Žėko darbais.
Viršelio autorius Ramūnas Čeponis rinkinį simboliškai papuošia vienu iš prigimties pavidalų: iš lapų šūsnies kyšantis pumpuras pirmajame viršelyje, apšviestas siauros pavasarinių spindulių srovelės, – dar neperskaityta, neatskleista knyga.
Aurina Venislovaitė
[/expand]
Literatūra ir menas
Naktį poezijos valgiai gardesni
Laura Sintija Černiauskaitė. Poezijos pavasaris: kartų susitikimai
Rimvydas Stankevičius. Kaip tampama Poezijos pavasario laureatu
Ramūnas Čičelis. Pasaulis margas ir nenuobodus
Dovilė Zelčiūtė. Paskutinį penktadienį…
Ričardas Šileika. Prieskoniais ir eilėraščiais gardinta nakties sriuba
Aušra Kaziliūnaitė. Rich people, very rich people…
Baigiamasis vakaras VU Sarbievijaus kieme (LRT mediateka)
Parengė V. D.
