Marijana Kijanovska – 1973 m. Lvive gimusi ukrainiečių poetė, vertėja, literatūrologė ir kritikė, 11-os knygų autorė. Poetės kūryba įvertinta daugeliu apdovanojimų, iš kurių svarbiausi – Ukrainos nacionalinė Taraso Ševčenkos premija bei Gdanske įteikta tarptautinė Laisvės poeto premija.

M. Kijanovska prisipažįsta retai kalbanti rusiškai, todėl pasakodama apie savo sąsajas su Lietuva, įterpia jaukų ukrainietišką „pавлик“ (liet. sraigė), ant kurios nugaros – visur su savim nešiojamas namelis; tik Marijanos atveju – net keli namai ir vienas jų – Lietuva. Apie tai, kaip pažintis su Lietuva prasidėjo nuo gintaro gabalo vaikystės namuose, apie magišką vertėjavimo „kanibalizmą“, apie Dievo pašaukimą kurti ir poezijos galią keisti su M. Kijanovska kalbasi poetė Indrė Valantinaitė.

Sąsajos su Lietuva

„Dievas gi žino, kad aš – ne poetė“, – yra rašiusi apie save Marijana. Paprašyta pakomentuoti, kodėl taip mano, cituoja prancūzų poetą Pierre’ą de Ronsard’ą, teigusį, kad egzistuoja kelios poetų rūšys. „P. de Ronsard’as rašė, kad vieni – poetai-pranašai, mirštantys iš skausmo, kurį jiems sukelia kūryba. Kiti – kuriantys eilėraščius miniai. Tretieji kalba taip, kad juos girdėtų minia, bet svarbiausia jų poezijoje yra tiesa. Tokie buvo graikų tragikas Euripidas ir Šekspyras. Nesu pranašė, neturiu gebėjimų kalbėti miniai. Verčiu Euripidą ir suprantu, kaip man toli iki jo ir iki Šekspyro. Aš noriu būti poete Dievo akivaizdoje ir tai yra mano kelias. Nes eilėraščius rašau ne dėl knygų.“

Apie Lietuvą M. Kijanovska sužinojo dar ankstyvoje vaikystėje. Jos močiutė turėjo gintaro gabalėlį su viduje sustingusiu vabalu, kurį jaunystėje jai padovanojo senelis. „Jis visada sakydavo, kad šis gintaras – iš Lietuvos. Todėl Lietuva mano, mažos mergaitės, vaizduotėje buvo vabalų šalis ir mažam vaikui gal net pavojinga“, – prisimena su šypsena.

Poetės tėvas Jaroslavas Kijanovskis dar valdant Sovietų Sąjungai vykdavo į Lietuvą su draugu spausdinti medžiagos Ukrainos nepriklausomybės judėjimui. „Tėvų namuose niekas nekalbėdavo apie Pabaltijį bendrai, visada išskirdavo konkrečias šalis – Lietuvą, Latviją, Estiją ir jų sostines. Jau būdama studentė, sužinojau apie sukilimus sovietų lageriuose Sibire – prieš režimą ukrainiečiai ir lietuviai kovojo išvien.“

Vertimai iš širdies šauksmo

Lietuva į M. Kijanovskos gyvenimą vėl sugrįžo Slovėnijoje, kai Liublianos festivalyje susipažino su poetu, vertėju Vytu Dekšniu. Būtent ši pažintis lėmė, kad Marijana pradėjo pažodžiui versti lietuvių poeziją.

Grupės „Skylė“ dainos „Pinavija“ tekstą Mariana išvertė taip, jog net patys ukrainiečiai mano, kad daina buvo parašyta ukrainietiškai. „Esu išvertusi keletą šios grupės dainų. Jas verčiau ne kaip eilėraščius, o būtent kaip dainas – tai specifinis darbas.“

Poetė yra užsiminusi, kad jai verčiant smegenys tarsi nedalyvauja. I. Valantinaitės paprašyta atskleisti vertimo specifiką, pusiau rimtai, pusiau juokais pateikia kanibalizmo pavyzdį. „Aš, vertėja, pagal archajines tradicijas tarsi suvalgau poetą. Pagal kanibalų tradicijas negalima suvalgyti blogo kario, tik gerą. Taip ir čia: negalima versti blogo poeto. „Suvalgai“ tam, kad gautum jo jėgą.“ Jos manymu, eilėraščius žmogus verčia vedamas širdies šauksmo. Juk kartais dėl gero vertimo užtrunkama nuo kelių savaičių iki kelių mėnesių.

Apie poezijos galią

M. Kijanovskos knygoje „Babin Jaras. Balsais“ („Бабин Яр. Голосами“, 2017), už kurią gavo svarbiausią Ukrainos literatūrinę premiją, pagrindinė tema – Holokaustas. Laidos vedėjai pasiteiravus, ar padeda poezija žmonėms išgyventi karo žiaurumus, viešnia vienareikšmio atsakymo nepateikė: „Ir padeda, ir ne – abu atsakymai teisingi. Priklauso nuo momento, nuo eilėraščio, nuo žmogaus, kuris pasirengęs jį priimti ar nepasirengęs. Žinau tik tiek, kad kartais eilėraščiai suteikia vilties, o kartais tą viltį užmuša. Bet eilėraščiais visada perteiksi tai, ko neįmanoma išreikšti kitu būdu. Gal eilėraščiai – net ne pagalba, o galimybė perteikti tai, kas slypi už kalbos ribų.“ M. Kijanovskos įsitikinimu, poezija yra vienintelis dalykas, išskyrus filosofiją ir matematiką, kuris gali veikti ateitį. „Viename interviu esu minėjusi – remiantis mano stebėjimais, poezijos poveikis juntamas ne iš karto, o po 75 metų. Pildau lentelę, joje – ne keli, o šeši šimtai tokių įrodymų, kad po vieno ar kito poeto eilėraščio praėjus 75 metams, parašyti dalykai išsipildo. Šia prasme poezija yra vienas iš instrumentų, kuriuo įmanoma daryti įtaką pasauliui, nors procesas ilgas. Kai pirmą kartą skaičiau eilėraščius iš šios knygos, pasakiau: „Tikiuosi, ši knyga padės sustabdyti karą.“

Į Lietuvą – po septynerių metų

Poetė viešėjo Vilniuje – dalyvavo Rašytojų sąjungos fondo rezidencijų programoje. Šis jos apsilankymas Lietuvoje – pirmas po septynerių metų pertraukos. Paskutinė kelionė į Lietuvą Marijanai buvo tragiška. Mėnesio viešnagei Palangos rezidencijoje einant į pabaigą, gavo pranešimą, kad nuo vėžio miršta jos tėvas. „Po tėvo mirties keleriems metams lietuvių kalba man tiesiog mirė – tokia buvo stipri trauma. Juk Lietuva siejosi su tėvu. Kaip ir didelė meilė – kai myli taip stipriai, kad net negali grįžti. Paradoksas – dabar skausmas dėl karo nustelbė skausmą dėl tėvo mirties. Vėl grįžau į Lietuvą po septynerių metų.“

Reziduodama Vilniuje M. Kijanovska toliau tęsė dar Palangoje pradėtus darbus. „Įvyko tarsi šuolis laike. Nenoriu imtis nieko naujo, o pabaigti senus vertimus. Pirmiausia – Tomo Venclovos, Donaldo Kajoko, Giedrės Kazlauskaitės ir dar pusšimčio autorių, kuriuos daugiau ar mažiau esu pradėjusi versti.“

Viena reikšmingiausių lietuvių knygų M. Kijanovska įvardija Ričardo Gavelio „Vilniaus pokerį“ (į ukrainiečių kalbą 2020 m. išvertė Vladyslavas Zhurba), kuriai parašė įvadinį žodį, beje, užuot parašiusi 3 puslapius, pateikė net 80. Jos manymu, R. Gavelis – unikalus filosofas ir aukšto lygio intelektualas, o „Vilniaus pokeris“ – viena svarbiausių knygų idėjų Vidurio ir Rytų Europos istorijoje, trisdešimtmečiu pralenkusi laiką ir Ukrainoje išėjusi reikiamu metu.

„Esu tarsi sraigė – žmogus su nameliu ant nugaros. Tik namelis ne vienas: didžiausias – tai mano šalis, bet šalia dar keli priestatai – Lenkija ir Lietuva. Todėl tam tikra prasme niekada su Lietuva neišsiskiriu“, – sako Marijana. Ir kviečia pasiklausyti jos ukrainietiškai skaitomo eilėraščio iš knygos „Laiškai iš Vilniaus. Laiškai iš Lvivo“ – kaip dainos.

Tekstą pagal tinklalaidės įrašą parengė Eglė Frank.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.