Su Gediminu Kajėnu susitikome pasibaigus vasaros atostogoms, jo bute Lazdynuose. Nors lauke tebesvilino karštis, pašnekovui teko grįžti į darbus ir iš ramios sodybos oazės vėl pasinerti į nesiliaujančią kultūros tėkmę. Aptarėme Lazdynų rajoną, kuriame jis kartu su šeima įsikūręs jau 17 metų: „Nežinau, ar dar kur nors Vilniuje yra tiek įdomių ir skirtingų skulptūrų turintis rajonas. Prie mūsų stovi didžiulė metalinė Vėtrungė, kuri vėjui pučiant sukasi. Netoliese – vaidilutė, grojanti kanklėmis po pušele, kitoje Laisvės prospekto pusėje – vyras, priklaupęs ant kelio ir rankoje laikantis statybinę mentelę. Tai paminklas Lazdynus pastačiusiam statybininkui. Dar yra plastiškas, išraiškingas žirgas su raiteliu – tiesiog puikus darbas…“ Tuomet pasikalbėjome apie sodybą ir aplinkui trobas turinčius bičiulius menininkus. Greitai mūsų pokalbis apie kultūros žurnalistiką, fotografijas, dokumentines knygas ir daržo bei sodo džiaugsmus perėjo į kitą laiką – atsipeikėjau tik pamačiusi, kad kalbamės jau beveik tris valandas.

Jurga Tumasonytė

16 metų turite sodybą, kurioje auginate daržoves ir šienaujate pievas. Ar pradžioje visi tie kaimo ir sodo dalykai tau, Žirmūnuose užaugusiam miesto vaikui, buvo naujiena?

Tiesą sakant, vaikystės kaimo patirtis man net svarbesnė ir brangesnė už miesto patirtį. Išskyrus gal tik ankstyvoje paauglystėje, kai pradėjome trainiotis po apleistą Vilnių. Tuomet landžiodavome po visokius užkampius, senuosius vienuolynus ir lentomis užkaltus negyvenamus pastatus. Senamiestyje tokių vaiduoklių stovėjo daug. Man tai buvo pažintis su miestu ir jo istorijomis. Iš Žirmūnų daugiabučių visada būdavo smagu pabėgti į centrą ir klaidžioti be jokio tikslo po Senamiestį ir kalvas.

Beje, apie identiškas patirtis, tik kiek ankstesniais metais yra pasakojusi ir Agnė Narušytė. Jai taip pat dykinėjimas po apleistą Vilnių ir griuvėsių romantika, kurią ji tuomet ir fotografavo, turėjo savito grožio. Aš, matyt, išgyvenau kažką panašaus, tik tuomet dar nefotografavau.

O prieš savaitę baigėsi mano atostogos ir aš patyriau panašų jausmą, kaip vaikystėje grįžęs iš močiutės į Vilnių – šoką ir siaubą. Sugrįžti į daugiabutį po močiutės sodo būdavo klaikiai liūdna. Prieš gerą savaitę troboje sėdėjau terasoje, pūtė vėjas, ošė medžiai ir sugrįžimas į Vilnių atrodė taip pat ne į temą, kaip ir vaikystėje.

Nenorėtum su visam persikraustyti į kaimą?

Gal kada nors – šios iliuzijos neapleidžiu ir laikausi įsikibęs. Patį pirmą rudenį, tik įsigijęs trobą, įsitaisiau ne tik džiaugsmą, bet ir stuburo išvaržą. Tuomet visai neturėjau proto. Dvejus metus buvau dirbęs tik sėdimą darbą be jokios fizinės veiklos, o troboj su žmona iškart puolėme viską tvarkytis. Prie įėjimo buvo galvą iškišęs akmuo, pamaniau, nėra ko jam gulėti užkastam, reikia traukti lauk, juk akmuo – tai vertybė. Pradėjau kastis, o ten, kaip paprastai ir būna, dar keturi… Šiaip ne taip rankomis juos iškėlėme. Po tokių darbų visą kūną skaudėjo, maniau, raumenys. O kai kitąkart atvažiavau ir ėmiau dalgiu šienauti, vos po kelių minučių nuvirtau ir nebegalėjau atsistoti. Taip surietė, kad šakės… 26-erių gulėjau paslikas nuo skausmo, nors tokių metų manaisi, kad esi amžinas, o paskauda nebent dantį. Tada atrodė, kad pasaulis griūna, dabar suprantu, kad retas nėra išgyvenęs kažko panašaus.

Supratau, kad mėgsti ūkio darbus.

Vienaip – Vilniuje, kitaip – kaime. Bute vos prisiruošiau pakeisti suskilinėjusias grindų plyteles – emociškai labai sunku tam prisiruošti. Lengviau tiesiog apsiprasti ir su nelygumais, ir su skylėmis. Tokie ūkiniai vilnietiški reikalai mane vargina ir išmuša iš vėžių.

Bet trobos reikalai visai kitokie. Ten kažkaip viskas paprasčiau, natūraliau. Štai viename kambaryje grindys keliose vietose įlūžo, ateityje reikės keisti ir tai visai negąsdina. Atvirai sakant, didelį džiaugsmą jaučiu darydamas paprastus kasdienius darbus – pjaudamas žolę, sodindamas, ravėdamas, prižiūrėdamas sodą. Man tai poilsis nuo miesto ritmo, tekstų ir apskritai visos kultūros.

Ar nuo kultūros galima pavargti?

Neabejotinai. Atostogavau tris savaites, per kurias beveik nieko neskaičiau. Nesidomėjau įvykiais, nesekiau naujienų. Tik kaimo reikalai: kaip miške su grybais, ar kaimynas užkūrė pirtį, iš kur molio traukti, kada sodą apšienauti. Na, o tikrai svarbūs dalykai vis tiek niekur nepabėgs, tu apie juos anksčiau ar vėliau sužinosi.

Kultūroje bandau susikurti pasaulį su savo laiku ir trajektorijomis. Kartais tai pavyksta, kartais – ne. Atostogaujant vienintelis mano žinių šaltinis – radijas. Labai patogu: užsiimi kokia fizine veikla, sukiesi virtuvėje ir tiesiog klausaisi pasakojimų apie pasaulį lyg kokią pasaką. Nuo vaikystės esu taip pratęs ir man to visiškai pakanka. Gali įjungti, gali išjungti – pats renkiesi. Esama žmonių, kuriems visada būtina sekti tai, kas vyksta, nuolatos būti sūkuryje, ir, atsijungę nuo informacijos srauto, jie bijo kažką svarbaus praleisti.

O pats kartais jautiesi ką nors praleidęs?

Buvo viena tokia istorija, nutikusi prieš keliolika metų. Tuomet pasirodė paskutinis Jurgos Ivanauskaitės romanas „Miegančių drugelių tvirtovė“. Tarpuose tarp skyrių ji rašo apie visokius pasaulio kataklizmus, pavyzdžiui, cunamį Pietryčių Azijoje. O vienoje dalyje aprašė, kaip mergina peiliu mirtinai sužaloja Taizé bendruomenės įkūrėją brolį Rogerį. Maniau, čia Ivanauskaitė gerokai persistengė romane nužudydama realų žmogų. Kažkam papasakojau apie šį epizodą, o tuomet buvau apšviestas, kad taip realiai ir nutiko. Negalėjau patikėti. Tuo metu kaip tik dirbau Bernardinai.lt ir negalėjau suprasti, kaip šitokį įvykį galėjau pražiopsoti, juk apie tai tikrai turėjo būti rašoma ir kalbama. O, pasirodo, tai įvyko rugpjūtį, per atostogas… Taigi praleidau šią žinią. Bet ar kažkas nuo to pasikeitė?

Susidarai skaitomų knygų sąrašus?

Neturiu jokios struktūros ar plano – juos padiktuoja darbas, gyvenimas ir pomėgiai. Kai rašiau magistro darbą apie Donaldo Kajoko kūrybą, rinkausi jį, nes buvo labai įdomus ir artimas man autorius. Toks, beje, išliko iki šiol. Tačiau analizuodamas tekstus pamačiau: norėdamas suprasti, kodėl ir kaip lakštingala gieda, gali ją išnarstyti iki kaulelių, apžiūrėti, suprasti principus, tada surinkti atgal ir labai nustebti, kodėl ta lakštingala nebegieda. Ši analogija tinkama ir knygoms, apskritai menui. Jo grožis yra paslaptis, o jei bandai jį paaiškinti, kartais pasidaro tiesiog nuobodu, lėkšta ir primityvu.

Iki darbo 15min.lt turėjau privilegiją daryti tik tai, ką pats sugalvodavau. Intensyvumas nebuvo toks didelis, todėl galėjau ir rašyti gerokai lėčiau. Dabar pusantrų metų mokausi išplaukti kitokiu tempu. Neretai tenka verstis per galvą bandant sugalvoti naujų temų, idėjų. Atvirai sakant esu gan ribotas žmogus: domiuosi tuo, kas arčiau manęs, kas geriau pažįstama, suprantama, su kuo turiu vienokį ar kitokį santykį.

Tačiau dirbant internetiniame portale to nebeužtenka. Dabar pašnekovus bei idėjas neretai padiktuoja ne mano paties pasirinkimai, bet įvykiai. Ir tai yra labai įdomu, nors tikrai ne visada paprasta. Peržengti savo ribas ir nejauku, ir skausminga, ir emociškai nepaprasta. Bet kai tai įvyksta ir jei įvyksta sėkmingai, būna smagu.

Vasarą Vilniuje lankėsi ukrainietis kompozitorius Antonas Baibakovas. Niekada nebūčiau sugalvojęs jo kalbinti. O ko turėčiau jo paklausti? Apie ką kalbėtis? Bet redaktorė paklausė: „Gal gali padaryti?“ Ir aš pasakiau: „Pabandysiu.“

Po Liubarto tiltu vyko beveik prieš šimtmetį sukurtų begarsių, į Ukrainos avangardo aukso fondą įrašytų filmų peržiūros. Kompozitorius buvo sukūręs muziką trims filmams ir kartą per savaitę su komanda juos gyvai įgarsino. Pirmasis filmas – režisieriaus Dzigos Vertovo „Vienuoliktieji“ apie sparčią ir sėkmingą Ukrainos kolektyvizaciją, industrializaciją ir koks visų netrukus laukia laimingas ir sotus gyvenimas. Šis filmas buvo sukurtas likus metams iki Holodomoro. Ir tie vaizdai, ta muzika, tas istorinis kontekstas – viskas susilydė į tokią įspūdingą ir pritrenkiančią visumą… Visiška fantastika.

Pažintis su Antonu, jo draugais, kurie jį visur sekiojo, mat jau ketverius metus kuria apie jį filmą, ir jo žmona su vaiku, į Vilnių atskridusiais iš Vienos, kur apsigyveno karui prasidėjus, – visa tai tapo pokalbio dalimi. Neplanuoto ir netikėto susitikimo dalimi. Pažinties, kuri atvėrė ir kažką naujo many. Ir ta jo muzika iki šiol ataidi viduje. Tai gražiausia, kas nutinka, ir to niekada negali suplanuoti.

Apskritai kultūra man, visų pirma, yra santykis su žmogumi. Ilgas ir lėtas pokalbis akis į akį – žurnalistikos džiaugsmas, malonumas ir prasmė. Ir jei ne tai, apskritai nežinočiau, kam visa tai reikalinga. Kartais susitikimas su pašnekovu būna toks kosminis, kad į jį įkrenti prarasdamas ir laiko, ir erdvės pojūtį. Pamenu, prieš pat pandemiją rengiau interviu su fotografe Irena Giedraitiene Panevėžio bibliotekoje. Kalbėjomės gal tris ar keturias valandas: ji pasakojo savo istoriją, rodė nuotraukas. Baigus pokalbį nuėjome į dailės galeriją nusifotografuoti. Ten buvo kažkoks keistas sujudimas: žmonės surinkinėjo vakaro koncertui paruoštas kėdes, nors iki koncerto buvo dar likusi valanda. O ir pačioje atmosferoje jautėsi kažkoks nerimas ir sudirgimas. Mes visiškai nesupratome, kas dedasi. Pasirodo, kol kalbėjomės, buvo paskelbtas visuotinis karantinas – tas pirmasis, gerokai apvertęs pasaulį. O mes su Irena tiesiog kalbėjomės apie gyvenimą ir fotografiją. Ir vos nepražiopsojome šio įvykio…

Šiandien suėjo pusė metų nuo karo veiksmų Ukrainoje pradžios. Kaip jauteisi pirmą karo mėnesį? Ar, netoliese vykstant siaubui, tau pavyko matyti prasmę savo, kultūros žurnalisto, darbuose?

Kai prasidėjo karas, turėjau parengti reportažą iš Vilniaus knygų mugės ir dar tą patį vakarą dalyvauti vienos knygos pristatyme. Buvo tiesiog klaiku: kultūra, knygos, dvasingi ir intelektualūs pokalbiai tiesiog atsitraukė, tapo taip nereikšmingi krenta bomboms ir žūstant žmonėms. Pusę metų prie Ukrainos sienų buvo buriama šimtatūkstantinė kariuomenė, užpuolimas buvo akivaizdus, prognozuojamas, bet racionaliai atrodė neįmanomas, absurdiškas, beprotiškas.

Šiandien tenka pripažinti, kad gali septynis dešimtmečius kartoti „niekados daugiau“, bet vien to per maža. Išlįs koks „psichas“ su bomba ir ims daryti ką nori… Šis karas netoli mūsų, todėl jį išgyvename labai jautriai – tai artimas karas. Tai dabar kraujuojanti žaizda, juolab vykstanti tiesiogiai. Ir mums visiems buvo šokas. Ar įmanoma apsiprasti su šiuo karu? Ukrainiečiams – tikrai ne, mums – turbūt irgi nelabai, nes jis tiesiog per arti – mūsų nelaimei. O gal – laimei?

Beveik 15 metų esu įsitraukęs į Tibeto laisvės rėmimo judėjimą, seku informaciją, su bičiuliais rengiame akcijas, kultūrinius įvykius bandydami pasakyti, kad „niekados daugiau“ tiesiog neveikia. Tibetas jau daugiau nei šešis dešimtmečius kraujuoja, iš jų beveik 15 – dar ir liepsnoja. „Dėl mano mirties kalta santvarka“, – identiškus Romo Kalantos žodžius prieš susideginimą yra sušukę jau daugiau nei 150 tibetiečių. Bet jei pirmieji susideginimai sukėlė šoką, apie juos rašė pasaulis, vyko protestai ir akcijos, kas dabar tai prisimena? Kam tai skauda? Kinijos nusikaltimų kontekste neseniai pradėta kalbėti apie uigūrus, apie Taivanį, bet su Tibeto kančia, rodos, jau susitaikyta, pamirštas ir dar neseniai dėmesį pritraukęs Honkongo prodemokratinis judėjimas. Kur visa tai dabar? Pamiršta ir tiesiog atiduota drakonui toliau doroti.

Be abejo, prasidėjus aktyviam karui Ukrainoje teko taikytis prie naujų aplinkybių, kelti naujas temas ir aštrius, nepatogius klausimus. Daugiau dėmesio skirti ukrainiečiams, o kartu rusų kultūrai ir mūsų santykiui su ja. Šios temos išlieka svarbios ir šiandien, jos artikuliuojamos įvairiuose kontekstuose ir skirtingais būdais: kad ir sovietiniai paminklai karių kapinėse, Venclovų muziejus arba Lietuvos rusų dramos teatras. Visa tai karo Ukrainoje aidas.

Tačiau šiandien kultūrinis gyvenimas Lietuvoje grįžo į savas vėžes ir tai, žinoma, normalu: kultūros tėkmė yra projektinė, trūks plyš reikia įgyvendinti suplanuotus dalykus. O kol karo nėra mūsų žemėje, taip ir vyks. Žinoma, kūrėjai irgi reaguoja į naujas aplinkybes, inicijuoja naujas idėjas – niekas nestovi vietoje. Kultūros žurnalistika irgi bando atliepti šiuos pokyčius ir nuolatinę kaitą.

Yra tekę neprakalbinti žmogaus?

Nutinka. Iš kiekvienos istorijos mokausi. Tarkime, neseniai bendravau su garbingo amžiaus rašytoju, išleidusiu knygą apie laisvės kovas. Pasiteiravus dėl interviu, jis pasiūlė daryti raštu. Nusiunčiau klausimus, kuriais kviečiau prisiminti tiek asmeninę istoriją, tiek pasvarstyti apie partizanų įvaizdį literatūroje bei šitokios tematikos raišką šiandien. Žodžiu, yra apie ką galvoti ir rašyti. Bet visi atsakymai buvo po kelis sakinius – lakoniški, glausti ir neįdomūs. Tuomet skambinau telefonu ir bandžiau išgauti daugiau. Pokalbis, kaip žanras, tąkart nepavyko, bet išsisukau sudėliodamas tekstą principu „anot“ ir „pasak“.

Beje, partizaninėmis knygomis susidomėjau prieš 15 metų perskaitęs Che Guevaros „Bolivijos dienoraštį“. Mane jie domino tiesiog kaip autentiška žmogaus patirtis. O tada pagalvojau: pas mus juk irgi veikė partizanai, įdomu, ar paliko savo dienoraščių. Iš mokyklos laikų, beje, apie šią istoriją išvis nieko neatsimenu, o gal ir programoje ji buvo paminėta tik paviršutiniškai.

Tuomet kreipiausi į bičiulį Dalių Žygelį, kuris jau tada ne vienus metus tyrinėjo šią temą, įrašinėdavo partizanų bei ryšininkų liudijimus. Paprašiau jo rekomenduoti man partizaninės lektūros. Šitaip mečiau skaityti romanus ir pasinešiau į dokumentiką.

Ir kuri iš partizanų knygų paliko giliausią įspūdį?

Turbūt Juozo Lukšos-Daumanto „Partizanai“, nes čia atskleidžiamas gan platus partizaninio pasipriešinimo paveikslas, įvykiai. Šalia, žinoma, ir Adolfo Ramanausko-Vanago atsiminimai „Daugel kritų sūnų“ bei Liongino Baliukevičiaus-Dzūko dienoraštis. Tai kartu sukrečiančios ir nepaprastai gyvos istorijos. Tikros – iš kūno ir kraujo.

Beje, šiemet didelį džiaugsmą patyriau skaitydamas Bernardo Gailiaus romaną „Kraujo kvapas“ – puikiai parašytą partizaninės tematikos trilerį. Seniai buvau skaitęs romaną, o dar tokį, kurio paskutinius 150 puslapių pabaigiau giliai naktį, nes supratau, kad jei dabar padėsiu knygą, tikrai neužmigsiu. Tiesiog puiki, neabejotinai geriausia grožinė knyga, skirta laisvės kovų istorijai. Ir, beje, ne kokia primityviai propagandinė, kur partizanai tik gerieji. Visas žmogaus pasirinkimo siaubas ir drama čia parodyta labai aštriai, skaudžiai ir tragiškai.

Na, o grįžtant prie anksčiau minėto rašytojo… Man atrodo, svarbu kalbinti vyriausiąją, išeinančią kartą, spėti užrašyti jų istorijas ir pasakojimus, viliantis, kad taip jos gali išlikti. Kalbantis nebijau klaust tų pačių klausimų, tarkime, apie vaikystę ir kitas patirtis, nes kalbantis sluoksnis po sluoksnio veriasi atmintis ir nauji, pamiršti prisiminimai. Kartais, žiūrėk, jo ar jos akys išsiplečia, ir sako: „Prisiminiau, ką buvau visai pamiršęs.“ Ir papasakoja tau gal pirmą kartą gyvenime kažką tokio tolimo ir svarbaus, kas ilgus metus gulėjo sąmonės dugne. Jaudinanti patirtis. Bet tam reikia laiko ir geriausia – daug laiko. Ir dar kantrybės. Šie susitikimai ir pokalbiai mane moko nuolankumo ir supratimo, kad laikas tiesiog byra mums tarp pirštų ir to pakeist negalime. Nebent tik bandyti po kruopelytę fiksuoti prabėgančias akimirkas – atminty, įraše, tekstuose ar nuotraukose.

Man patinka, kad, skirtingai negu, pavyzdžiui, kalbinant politikus, imant interviu iš kultūros žmonių nebūtina provokuoti ar siekti juos demaskuoti.

Kultūros žurnalistikoje tokie dalykai taip pat egzistuoja, ypač kai tema sukasi apie aktualijas, kultūros politiką ir nepatogius klausimus. Man tai irgi gan svetima teritorija, prisiimdamas tokį amplua jaučiuosi labai kvailai ir nepatogiai. Tai tiesiog mano ribos – jas pripažįstu ir su jomis susitaikau. Nesu geras aktualijų žurnalistas, atvirai sakant, degančios naujienos dažnai man kaip žąsiai vanduo nubėga. Beveik jų nepastebiu, nereaguoju – na, pašaudė fejerverkai ir nurimo…

O pokalbiai su žmonėmis yra visai kas kita. Žinoma, atspirtis čia irgi dažnai būna aktualija, pavyzdžiui, nauja rašytojo knyga arba dailininko paroda. Bet tai man tik pretekstas susitikti, o kalbėtis galima apie labai daug ką. Štai kodėl prieš interviu bandau rimtai pasirengti, nes man klausimų savaime nekyla. Į žmogaus kūrybą neriu kaip į atskirą ir unikalų kosmosą, kuriame bandau susivokti ir tuomet keliu klausimus: o kas čia, o kodėl, o kaip? Man svarbu iš anksto turėti ne tik temas, klausimus, bet ir tam tikrą pokalbio struktūrą, kuri, žinoma, kinta gyvai su pašnekovu improvizuojant. Bet improvizuoti visada yra lengviau. kai turi tam tikrą apibrėžtį.

Beje, esu pagalvojęs: jei galėčiau pasirinkti bet kokį pašnekovą iš bet kokio laiko, su kuo norėčiau padaryti interviu? Pirmas šovė į galvą tai Kurtas Cobainas, kurio muzika mane iki šiol visiškai ištaško. Bet neturėčiau ko jo paklausti. Galų gale, o kam? Čia gal panašiai kaip su ta išardyta lakštingala… Man būtų gerokai įdomiau pasitrinti su juo jaunystės gatvėmis ir patiltėmis, pasėdėti kamputyje repeticijoje, o po jos gerai „pablūdyti“. Arba su Dalai Lama nukeliauti pėsčiomis per kalnus nuo Lhasos iki jo vaikystės kaimo. Tiesiog eiti ir būti, klausytis ir žiūrėti.

Labai mėgstu ir vertinu 15min.lt portale tavo sumanytą projektą „Fotoistorijos“. Jas peržiūrėjusi, ypač jei prisikaupia daug publikacijų, pasijuntu lyg apsilankiusi parodoje. Kai kurias patikusias nuotraukas norisi kaip nors išsisaugoti. Ar tau patinka kaupti skaitmenines nuotraukas, ar labiau vertini, kai jos atspausdintos?

Savas ar svetimas?

Ir savas, ir svetimas.

Svetimų paprastai neišsaugau. O ką su jomis daryti? Man patinka fotografijų albumai, dalį jų gan reguliariai perverčiu. Fotografija panaši į tekstinį pasakojimą, tik nuotraukos pasakoja be žodžių. Žinai, kai kasdienis tavo darbas yra tekstas ir žodžiai, jų prasmės tiesiog niveliuojasi ir tampa triukšmingu fonu. O fotografijose teksto ir žodžių nėra, bet pasakojimas ir istorija išlieka ir be to.

Na, o kalbant apie savinimąsi, tai fotografija išties suteikia galimybę turėti sau atvaizdą žmogaus, peizažo arba akimirkos. Nors fotografijos funkcijos kinta, tačiau viena pirmųjų jos paskirčių – fotografija atminčiai – išlieka esmine. Turėti sau atminčiai. Man tai gražu. Mes nuolatos renkame kasdienes savo akimirkas, kurios, galiausiai, ir tampa mūsų pačių istorija. Dalis tos istorijos šiandien, be jokios abejonės, yra nufotografuota.

Anksčiau eidamas į pokalbius nešdavausi ir fotoaparatą, paprastai juostinį, ir padarydavau kelis kadrus. Niekada neturėjau plano ką su tuo daryti – jei pavykdavo, kartais jos būdavo publikuojamos prie teksto, bet visai nebūtinai. Dabar man nereikia daryti portreto publikacijai, nes tam yra portalo fotografai. Tačiau kartais vis tiek nusifotografuoju pašnekovą sau. Tiesiog tai labai natūraliai papildo patį pašnekesį ir tekstą. Susidarytų jau šiokia tokia menininkų portretų kolekcija. O fotografijos išėjusių žmonių man pačiam vis primena tas akimirkas, kartais valandas, kurias kaip dovaną gavau būdamas su jais ir šnekėdamas, nors daugiau klausydamasis.

Atskleisk, kokie svarbiausi fotografavai, pastūmėję tave prie fotografijos?

Prieš keletą metų pas tėvus radau savo pirmąsias nuotraukas iš 1991 m. prie Aukščiausios Tarybos rūmų. Man rodos, tai buvo jau po Sausio 13-osios įvykių. Įdomu pastebėti, kas tuomet patraukė mano, 13-mečio, dėmesį – daugiausia įvairūs plakatai ir piešiniai, japonų žurnalistai, jaunas kolis, na, ir klasiokai, su kuriais tądien buvome ten atėję. Kas tada mane paskatino fotografuoti – neįsivaizduoju. Ir iš kur namuose buvo muilinė – nežinau.

Paskui gan nuosekliai pafotografuodavau, bet tai buvo primityvus kelionių, susitikimų, bičiulysčių dokumentavimas. Iš naujo fotografiją man atvėrė pažintis su Berta Tilmantaite – ji, tuomet dar studentė, buvo kaip reikiant susidomėjusi vaizdais ir fotojuostomis darė labai įdomius, man visai nematytus dalykus. Tada irgi įsigijau plačiaformatį fotoaparatą „Kiev 60“, kuriuo ir dabar dar, būna, pagaudau šviesą. Per šią vasarą išfotografavau vieną juostą – 12 kadrų. Bus įdomu pažiūrėti, kas išėjo. Kada nors. Dalis juostos žavesio, kad toks fotografavimas sulėtina tempą: turi gerai pasirinkti, ką ir kaip fotografuosi, pagalvoti, o gal išvis šiame vaizde nieko nėra, tik tu kažką be reikalo įsivaizduoji. O, galų gale, laukti, kol juosta bus išryškinta ir pamatysi, kas iš viso to išėjo. Ir net jei neišėjo, nieko tokio, tu vis tiek turi sulėtėjusio laiko patirtį. Kažkas yra pasakęs: visiškai nesvarbu, kuo užsiimi, ką darai, svarbu, kas vyksta su tavimi, kai tu tai darai. Kuo fotografuoji – visiškai ne svarbu. Dabar po ranka visada turiu telefoną, paprastai man jo visiškai ir užtenka kažką „užsirašyti“ vaizdu.

Susidomėjimas fotografija mane atvedė prie pokalbių su fotografais ir, galų gale, „Fotoistorijų“ ciklo. Aš mokausi iš šių susitikimų ir fotografijų peržiūros. Bičiuliu vadinu Algimantą Aleksandravičių, su kurio susipažinau beveik prieš dešimtmetį rengdamas su juo pirmą interviu, o ilgainiui jis tapo ir mano mokytoju, kurį kartais užverčiu savo nuotraukomis ir prašau įvertinimo. Jis nevyniodamas žodžių į vatą ir nesaldžialiežuvaudamas pasako viską, ką galvoja ir mato. Už tai jam esu be galo dėkingas.

Kokiu principu atrenki nuotraukas „Fotoistorijoms“?

Mane labiausiai žavi humanistinė fotografija – tiek senoji, tiek ir dabartinė, todėl tokią dažniausiai ir renkuosi, tokią pastebiu. Bet kuo toliau į mišką, tuo daugiau medžių. Kadangi ciklas jau nemažas, siekiu atspindėti fotografijos įvairovę tiek laiko prasme, tiek ir žanrais, stiliais. Ir čia vis dar atrandu ir dėl tų atradimų nustembu. Net ir vyresnių fotografų archyvai, tų, kurie anuomet dirbo su juostomis, – kiek dar jų nėra skaitmenizuota… Čia dar daug neartų dirvonų ir, neabejoju, įdomių, netikėtų atradimų.

Esi sudaręs ne vieną pokalbių rinktinę, taip pat biografinę knygą apie Artūrą Barysą-Barą. Apie ką dabar norėtum sudaryti knygą, jeigu neribotų jokie pašaliniai trukdžiai?

Interviu paprastesnis žanras, nes gali pakalbinti niekam dabar neįdomų, pamirštą ar dar neatrastą kūrėją ir papasakoti apie jį skaitytojams. O su knyga yra kiek kitaip, nes darbas didelis, brangus ir vargu ar koks nors leidėjas sutiktų leisti knygą apie niekam nežinomą žmogų. Taigi čia yra tam tikros, sakyčiau, gan logiškos ribos.

Šiais metais mirė kino operatorius, fotografas, vaikščiojančia enciklopedija pramintas Algimantas Mockus. Jis buvo žmogus legenda, kurį man užrodė Algimantas Kunčius. Jis man primygtinai sakė: pasikalbink jį, kol dar laikas, kol jo galva šviesi, turėsi didžiulį malonumą ir jo istorijos klausydamasis, ir fotografijas vartydamas… Ir, dievaži, A. Kunčius buvo teisus. Įsivaizduok, A. Mockus, dar visai paauglys, per karą pradėjo „chaltūrinti“ fotografuodamas vokiečius, o po karo su šeima persikėlęs į Tauragę, būdamas 15–16 metų, fotografavo žmonių portretus sovietiniams pasams. Maža to, jo teta partizanė už tokius darbus žadėjo pakabinti ant berželio. Tačiau ji nežinojo, kad naktimis bičiulis Algimantui atnešdavo ryškinti ir spausdinti partizanų nuotraukas. Ir čia tik viena plonytė jo istorijos linija, o visokių įdomybių ten gausu. Bet kiek žmonių tai būtų įdomu? Tad džiaugiuosi spėjęs užrašyti bent 10 puslapių istorijos.

Turbūt tokių istorijų, kurios vertos knygų, yra daugybė, tiesiog jas reikia surasti ir atpažinti. Tarkime, Julius Sasnauskas – labai įdomus ir tinkamas variantas. Bet, matai, neužtenka norėti tau vienam – pokalbiui reikia dviejų. Esu Julių ne kartą kalbinęs, trijų dalių videopokalbių ciklą „Mažųjų revoliucija“ esame parengę – tai pasakojimas apie jo disidentinę veiklą. Bet gerai pamenu, kaip sunku tuomet buvo su juo suderinti filmavimo laiką. O knygai juk reikia ne vienos ir ne kelių valandų, bet reguliarių susitikimų ir sėdėjimo, maža to, abiejų dalyvių rengimosi susitikimams – juk nesusėsi ir nepakalbėsi, kas šiandien ant seilės. Bet mane šitoks formatas labai vilioja, gal kada bus tam tinkamas ne tik laikas, bet ir veikėjas.

Kaip per tuos metus, kai dirbi žurnalistu, keitėsi kultūros žiniasklaida?

Turbūt jau 20 metų užsiimu šia veikla. Pirmas interviu, man rodos, buvo su Gyčiu Norvilu apie indėnų poezijos vertimus. Kai pradėjau dirbti Bernardinai.lt, mums buvo svarbu nelėkti su šiuo laiku, sukurti tam tikrą oazę tiek tekstams, tiek komentarams, tiek lėtiems pokalbiams, galų gale, pačiam skaitytojui. Čia aš ir atradau ilgųjų ir lėtųjų pokalbių žanrą – esu šios tradicijos mokinys ir adeptas.

Dabar, dirbant 15min, kartais tiesiog neišvengiamas yra lėkimas strimgalviais. Man tai visiškai netinka, nemoku taip dirbti – nors pasiusk. Bet džiaugiuosi, jog redaktoriai puikiai suvokia, kad šalia nuolat kintančio naujienų srauto turi būti ir lėtoji, tiriamoji žurnalistika. Ji tartum kokybės, solidumo, tam tikros nuostatos ir požiūrio ženklas. Šiuo atžvilgiu mūsų žiniasklaidoje matau didžiulį pokytį. Analitinė žurnalistika, komentarai ir solidūs pokalbiai dabar jau yra tapę natūralia žiniasklaidos dalimi – jų daug ir gan įvairių. Neseniai girdėjau seną Leonido Donskio pasisakymą, kad į žiniasklaidą turi ateiti žmonės ne iš žurnalistikos, o iš kitų sričių – filosofijos, istorijos, politikos mokslų, filologijos ir plėsti jos akiratį. Dabar taip ir yra: kokių įdomių pokalbių ciklų, tinklalaidžių ar laidų rengia skirtingų sričių profesionalai, kuriems žurnalistika – vienas iš jų raiškos būdų.

Vartydamas sovietinę ar nepriklausomybės pradžios laikotarpio spaudą vis dar stebiuosi, kokie trumpi ir sausi ten dažniausiai pokalbiai. Ilgainiui šis žanras plėtėsi, ypač kultūrinėje žiniasklaidoje. Tačiau labiausiai žiniasklaidą išlaisvino internetas. Žinoma, dėl to dabar kiekvienas gali būti ekspertu ir skelbti savo žinias bei tiesas. Bet šiuo atveju privalumas yra teksto apimtis: ji tavęs visiškai nevaržo ir todėl publikacija gal būti ne tik išsami, bet ir vizuali, kupina nuorodų į kitus šaltinius, su garso ir vaizdo fragmentais. Taip tekstu – šiuo atveju kalbu apie pokalbio žanrą – sukuri daugiasluoksnį žmogaus portretą.

Tiesa, nepaliauju stebėtis žmonių skaitymo ir informacijos vartojimo įpročiais. Dauguma skaito antraštes ir ši tendencija yra absoliuti. Štai kodėl internetinėse žiniasklaidos priemonėse žurnalistai neriasi iš kailio galvodami intriguojančias, skandalingas, kabinančias antraštes. Ne tik dėl paspaudimų, bet ir dėl to, kad žmogus atsiverstų ir bent užmestų akį – gal užsikabins ir perskaitys.

Dažnai aš tekstą taip pat permetu akimis ir, jeigu matau, kad bus įdomu, atsidedu kitam kartui, sugrįžtu prie jo vėliau.

Taip, internete tekstai gyvena savo gyvenimą, ir niekada nežinai, kada jie vėl atgims ir bus aktualūs. Pavyzdžiui, prieš metus Vytauto Mačernio šimtmečiui parengiau pokalbį apie jį ir jo sužadėtinę, kuri tuomet dar buvo gyva. Keletą dienų tas tekstas sulaukė labai didelio dėmesio, buvo aukštai laikomas pirmame puslapyje, tačiau galop jį natūraliai užgožė kitos naujienos ir jis nugulė į interneto užkaborius. O po kokio pusmečio, vieną ar kelias dienas, jis vėl staiga pasirodė tarp skaitomiausių kultūros rubrikos tekstų, nors nebuvo iškeltas į viršų.

O kas nutiko?

Artėjo literatūros egzaminas ir dvyliktokai gūglino Mačernį. Tas pat nutinka ir mirus kokiam žinomam žmogui – jis vėl kuriam laikui tampa aktualus – tiek žmogus, tiek ir tekstas apie jį. Tokia štai 15 minučių šlovė… Todėl niekada nežinai, kokį gyvenimą nugyvens tavo tekstas, ilgas ar trumpas jis bus. Bet interneto platybėse tie tekstai vis tiek kažkur klaidžios, tad svarbu, kad būtų kas šiuose amžinosios medžioklės plotuose jų išalkęs.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.