Jūratė Sprindytė

Parašyti šį tekstą paskatino vienas pastebėjimas skaitant Mariaus Ivaškevičius interviu su Jurga Tumasonyte: „<…> mūsų literatūroje nebėra atgalinio ryšio. Nes seniau jis tikrai buvo, tai puikiai atsimenu. Galbūt buvau jaunesnis ir užteko mažesnių dalykų? Visgi dabar yra tiesiog tyla, o ji tiek literatūrai, tiek teatrui tam tikra prasme – mirtis.“[1] 

Kokia šiandien kritikos situacija? Kodėl lieka neatliepta ir nereflektuota didelė dalis pasirodančių kūrinių? Ar rašytojus, skaitytojus ir kritikus sieja kokie nors integruojantys ryšiai? Kokias pastarųjų metų svarbesnes ar iki šiol mažiau pastebėtas prozos tendencijas galėtume išskirti?

Atėjo karalius pas išminčių ir klausia: „Kodėl Žemė nenukrinta žemyn?“ Išminčius atsako: „Žemė laikosi ant liūto.“ – „O ant ko laikosi liūtas?“ – „Ant dramblio.“ – „O dramblys?“ Išminčius sako: „Ant vėžlio.“ Karalius: „O vėžlys?“ – „Čia galime baigti, jūsų didenybe. Žemiau vien vėžliai. Taigi vėžliai nesiremia į jokį pagrindą.“

Gyvename teorijų eklektikos ir interpretacijų gausybės laikais. Sunku rasti tą pagrindą, centrą, Vėžlių vėžlį. Pasakysiu visai nepaguodžiančią mintį – jį reikia susikurti patiems. Dažnai prisimenu Vytauto Kubiliaus frazę, kad nerecenzuota knyga – miręs faktas. Neaprašytos, neįvertintos knygos lieka amorfiška ir inertiška medžiaga, o kad atgytų, imtų funkcionuoti daugiau pavardžių ir kūrinių, juos turi pažadinti kritinė refleksija. Dirbti prie šiuolaikinės literatūros nedėkingas užsiėmimas – tenka atlaikyti ir rūšiuoti didžiulius informacijos srautus, todėl vyrauja aspektiniai, fragmentiški atsiliepimai, nebeformuojantys panoraminio literatūros vaizdo. Filosofai konstatuoja, kad susiformavo naujas istoriškumo režimas – dabarties viršenybė ir nepavejamas kismas. O toks susikoncentravimas į mūsų akyse besiskleidžiančią dabartį skatina NEDĖMĖSINGUMĄ. Pro viską praslystame akimis, vienus įvykius strimgalviais keičia kiti, nėra laiko įsigilinti. Atrodo, svarbiau socialiniame tinkle sukurti įrašą – skaičiau, buvau, mačiau – ir įkelti nuotrauką to akimirksnio fone nei įsileisti į vidų, įsitraukti, pamąstyti, ar tai mane rimtai paveikė, ar tik dėl įvaizdžio rodau savo dalyvavimo gestą. Aktualią dabartį ne vienas filosofas ar sociologas apibūdina ir kaip klestėjimą visuomenės, kuri mėgaujasi vartojimo pertekliumi. Tas pats ir knygų rinkoje, ir kritikoje. Literatūrą aptarnaujančių žmonių sąmonė nebeaprėpia kasmetinio knygų plūsmo, todėl kritinė funkcija yra susiaurėjusi, vyrauja ne tiek vertinimas, kiek supažindinimas, todėl anotacijų kiekis arba subjektyvių įspūdžių žiupsniai viršija analitiškesnių recenzijų žanrą. Vertinti, vadinasi, giliau įnikti, įsijausti. Leidyklos, redakcijos, platintojai, knygų klubai ar netradicinės knygų pasitikimo vietos, patys rašytojai itin stengiasi norėdami į savo pusę patraukti kuo daugiau susidomėjusių skaitytojų – pirkit, ateikit, dalyvaukit, skaitykit, dalinkitės ir t. t. Tai demokratiškas, bet ir paviršutiniškas siekis, nes sunku rasti intymų santykį su knyga, likti su ja dviese. Ir literatūros lauke, ir knygų pasiūloje įsigali greito masto sindromas, žaibiškas kintamumas. Sąmonėje konkreti knyga gyvena labai trumpai, nes ją tuojau pat užgožia kiti vardai, kiti kūriniai. Ar prisimename, kas pasirodė prieš dvejus trejus metus? O kas prieš dešimtmetį? Kas prisimena Sigito Parulskio istorinį šeimos romaną „Murmanti siena“ (2008)? O Akvilinos Cicėnaitės keturių kartų matrilinijos sagą „Tylos istorija“ (2017)?

Mano požiūriu, yra dvi skirtingos pagrindinės nuostatos, ką laikyti kūrinio pagrindu: ar kūrinio kalbą, ar ja išsakomą patirties naratyvą – patį temos išdėstymą, pasakojimą, istoriją, siužetą. Nepretenzingai subendrintai vadinamų istorijų žanras vis gajesnis, nes siužetas pats veža, tokiam rašymui nereikia ypatingo stiliaus ar prasmės pustonių. Patirtį visada laikome vertinga – kažkas nepagydomai susirgo, išsiskyrė su mylimąja, padirbėjo policijoje, paskynė braškes Airijoje ar pomidorus Ispanijoje, patyrė daug erotinių nuotykių – ir visa tai esą jau puiki romano medžiaga. Bet reikia žiūrėti, ar tas kūrėjas turi ką asmenybiška, nauja ir – svarbiausia – naujai pasakyti. Jeigu nuostatą, kad menas dabar simuliatyvus, manipuliuoja kultūros kontekstais, intertekstais, žaidžia paviršiais, laikome dominuojančia, dalį kūrinių, kurie tradiciškai vertinant būtų buvę laikomi lėkštais, turime pripažinti šiuolaikiškais, žaismingais, netikėtais, patraukliais, įdomiais. Kritikai šiek tiek susipainioję, nelinkę pripažinti, kad metodologijos ir teorijos glaudžiai sukibusios ir su pasaulėžiūros nulemta vertybių sistema, ir su ideologija, ir su estetiniu skoniu, tad kiekvienas turi apsispręsti, kuo remdamasis jis kūrinį laiko geru. Vėl grįžtame prie minėto Vėžlio – kiekvienas kritikas turi jį susikurti, t. y. susiformuluoti, savo estetines nuostatas (sau pačiam).

Siūlau gana klasikinį pluoštą kriterijų (jie man nesikeičia), pagal kuriuos (ar dalį jų) būtų galima vertinti tiesiog pavykusius kūrinius:

1) kalba, stilius, meninės informacijos kiekis mažoje teksto atkarpoje (pvz., pastraipoje ar net viename sakinyje);

2) žanro kanonas ir tradicija (arba gerai įvaldyta, arba originaliai paneigta);

3) egzistencinių momentų, gyvybiškai svarbių žmogui, įprasminimas;

4) epochos, laiko ženklai, socialumas;

5) žaidybinė funkcija, antibanalumas;

6) literatūrinės komunikacijos lygmuo (skaitytojo suintrigavimas).

Iš tiesų juk visi kultūriniai įvykiai turi savo socialinius koreliatus (technologijos, geopolitiniai dalykai, institucijos, rašytiniai kodai ir tradicijos modeliai, laiko mados) – tai formuoja kultūrinį pasaulėvaizdį, kurio esame veikiami; mus supa kontekstų kontekstai – ir jie yra neriboti. Viena ryškiausių tendencijų – populiariosios literatūros suklestėjimas, bet šis reiškinys nenaujas, jau antrą dešimtmetį įsibėgėja, o sulaukia neproporcingai mažai akylesnės kritikos. Andai Regimantas Tamošaitis popliteratūros dauginimąsi palygino su Sosnovskio barščiais. Agresyvi pločiu, kiekybe, skaitomumu ši literatūros linkmė yra prognozuojama, nesatitinka normą – tai viena iš jos paplitimo priežasčių. Skaitytojai gauna viską, kuo nori mėgautis. Čia veikiakartotės principas, suteikiantis kasdienei būčiai stabilumo, čia įprasti likiminiai sutapimai, išsipildymai, o finale visi mazgai išrišami, visiems kliūva pagal nuopelnus, triumfuoja teisingumas, nugali meilė, gerieji laimi, bloguosius ištinka pelnyta bausmė. Ak, tie trumpi, vis trumpėjantys sakiniai, paprastėjanti sintaksė. Net kritiką implikuoja rašyti kapotomis trijų žodžių frazėmis. Ar pavyksta jomis atskleisti daugiau nei pasakoma tiesioginiais žodžiais? O gal jie labiausiai tinka išreikšti sau ir gyvenamam metui atspindžio būdu, taikliai kopijuojant tikrovę, bet vienareikšmiškai? 

Psichologines nesibaigiančio (įnirtingo) rašymo priežastis, paradoksalu, dar 1978 m. įžvelgė poetas Marcelijus Martinaitis: paviršutiniškas „rašymas rodo, kiek daug yra tuščio gyvenimo, kurį siekiama kuo nors užpildyti“[2]. Popliteratūra anksčiau ignoruota kaip esanti anapus vertinimo standartų, žinoma, pirmiausia estetinių, bet kultūros reiškiniai kartais atspindi tokias svarbias sociumo orientacijas, kurios nėra estetinės. Teko girdėti, kad japonai turi premiją, skirtą vien populiariajai literatūrai, ar ne laikas ir mums tokią steigti? Nominantų tikrai nepristigtume, juolab kad pakankamais tempais gerėja šio pobūdžio prozos kokybė. Tarkim, Aldonos Ruseckaitės biografiniai romanai (pastarasis EMMI – apie Vinco Mykolaičio-Putino gyvenimo moteris – motiną, seserį, žmoną ir mūzą) patraukliu kampu pristato ir privačią rašytojo asmenybės pusę.

Galbūt kaip tik populiariosios literatūros paklausa verčia rimtais save laikančius rašytojus dažniau svarstyti apie meno, kūrybos, rašymo prigimtį ir paskirtį – ar tikrai baksnoti klavišais gali kiekvienas ir neilgtrukus knygos pavidalu išleisti į viešumą? Tarp saldžios saviraiškos ir demoniškos kančios balansuoja daugelio kūrybininkų svarstymai (Birutės Jonuškaitės „Maestro“, 2019, Valdo Papievio romanai, S. Parulskio esė, Undinės Radzevičiūtės „Minaretas ir 7“ ir kt.), o M. Ivaškevičiaus„Tomas Mūras“ (2022) neabejotinai priskirtinas tikslinei romanų apie menininkus kategorijai. Nepaisant rašytojo Mūro ekscentriškumo ir maksimalizmo, jo vardu iškeliama daug kardinalių problemų: kiek šiuolaikinis menininkas apibrėžtas, kokiame industrializuotos kultūros narve turi kurti, ar menas gali tarnauti destrukcijai, ar talentas pats užsiveda, ar jam reikia variklio ir t. t.? Pabrėžtinai fokusuojantis į amžinas kūrėjo dilemas, ryškėja ne tik veikėjo, bet ir pasakotojo kūrybinis perfekcionizmas ir manija „viską daryti taip, kaip dar niekas iki manęs“[3]. Daugelis rašančiųjų įvairiais rakursais kalba apie rašymą, ir ne tik grožinės literatūros, antai Virginijos Kulvinskaitės romane „kai aš buvau malalietka“ (2019) narpliojami net darbo prie disertacijos kazusai. Prisikėlimas per kūrybą dažniausiai tampa pasakotojo ar veikėjo asmeninės katastrofos įveika.

Anksčiau lietuvių literatūroje nebuvusias dimensijas pasiekė Eroso ir Tanato įtampa ir įkaito iki tam tikro kraštutinumo. Ir M. Ivaškevičiaus, ir Rasos Aškinytės kūriniuose meilei būdingas demoniškas geidulys, drastiškas azartas, net maniakiškas apsėdimas, čia meilė besąlyginė, nepakaltinama. R. Aškinytė „Penkias istorijas apie meilę su laiminga pabaiga“ (2022) konstruoja išsišokdama, kaip šiai autorei įprasta, iš standartų, prismaigstydama aforizmų: „Nebūtina suprasti, kodėl yra klaidų, kurių neįmanoma ištaisyti, ir nėra klaidų, kurių nebūtų galima padaryti.“[4] Netikėta išvada, kad pasaulis laikosi ant nesuprantančiųjų pečių išaukština atskirumą, skirtingumą. Susiduriame su dar viena pastarojo dešimtmečio tendencija – didėjančiu dėmesiu Kitam, Kitokybei. Vis intensyviau lyties, rasės, kitataučio, kitaminčio, neįgalaus, marginalo personažai skverbiasi į rašomus tekstus, o tada keičiasi ir normos, normalumo samprata. R. Aškinytė kalba iš mylinčiųjų perspektyvos, todėl veikėjai atrodo teisūs net būdami negailestingi, kankindami ir žudydami, nes negali objektyviai suvokti savo perdėtų iracionalių jausmų, be to, šioms istorijoms būdinga ambivalentiška motinystės samprata (kaip ir Eglės Frank novelėms). Tad rašytojai vis dažniau eksponuoja atvirą ir tiesmuką kūnišką juslingumą, o kartais kūno-sielos dualizmui suteikia naują optiką: kaip mūsų kūnais manipuliuoja, juos nusavina šiuolaikinės technologijos ir medijos suinteresuotai svarsto Akvilė Kavaliauskaitė rinkinyje „Kūnai“, 2020.

Giedra Radvilavičiūtė, apibūdindama lietuviško pasakojimo specifiką, kritiškai įvertino jo intonacinį graudulį, kai pasakotojo balsu išsakomas emocinis ir vertybinis šališkumas, kviečiama atgailauti už esamas ar menamas nuodėmes. Ji tai pabrėžė kalbėdama apie nobelistę Alice Munro, kurios tekstuose etikos požiūriu nesą hierarchijos. Anot G. Radvilavičiūtės, jei taip atsitiktų lietuvių literatūroje, „būtų nulaužtas didaktinis, nuo Jono Biliūno laikų „įliteratūrintas“ etinis kodas – nuskriaudęs silpnesnį, turi jausti kaltę ir gyventi ją išpirkinėdamas“[5]. Atviro jausmingumo dabar dauguma rašytojų vengia kaip atgyvenos, dangstosi šmaikštavimais, ironija, saviplaka, cinizmu, juoduoju humoru, bufonada, objektyvuotu arba apsimestinai atsainiu kalbėjimu. G. Radvilavičiūtė kūryboje pati aktyviai keičia kvestionuojamąjį įliteratūrintą kodą. Nešališka, dygi stilistika varijuojama U. Radzevičiūtės prozoje, ypačromane„Grožio ir blogio biblioteka“(2020), bet jųdviejų pasaulėvaizdžio raišką visgi vadinčiau optimistine.

Kitokie obertonai vyrauja Jaroslavo Melniko pastaruosiuose romanuose, o R. Aškinytės apsakymų laiminga pabaiga – itin dviprasmiška. Lietuvių prozoje aiškiai regimas distopijų gausėjimas (nuo Ievos Dumbrytės „Šaltienos bistro“, 2021 ir blogį preparuoti patyrusio J. Melniko iki šiųmetės pirmos knygos autorės Indrės Motiejūnaitės). Toks negatyvus pasaulio kaip antipasaulio matymas sietinas su pastarųjų metų krizinėmis patirtimis (pandemija, Ukrainos niokojimas, karinės pramonės spurtas, ekonominė recesija, kardinalus ekologijos nuosmukis, pesimistiniai ateities scenarijai). Net dėl vaikų tėvams veriasi akligatvis – tėvų kartai kelia frustraciją suvokimas, kad niekas jau negyvens geresniais laikais. Sustiprėjo du motyvai tematikoje – civilizacijos pabaigos ir individo mirties. Pranašiškas buvo Valdo Papievio romanas „Ėko“ (2021) – šviesioji distopija, nors ir kalbanti apie civilizacijos griūtį, bet pranokusi esamąjį laiką ir besivejanti būsimus įvykius (Paryžiaus Dievo motinos katedros gaisras).

Distopinis fonas savotiškai paryškina Danieliaus Mušinsko lyrinių novelių išskirtinumą kaip būtojo laiko literatūros reiškinį („Vainiko pynimas“, 2020). Palyginę prieš kelias dešimtis metų rašytą mažąją prozą ir dabartinės novelės tipą matome, kaip pasikeitė objektas ir jo interpretacija, kur nukeliavo šiandienos literatūra (jausmingos ir atvirai klausinėjančios apie egzistencijos prasmę knygos mažiau paklausios, o juk vėlyvuoju sovietmečiu mažų formų ir emocinio prado rikiuojama struktūra buvo perspektyvi kaip rimta opozicija vyravusiai grandiozinei gamybinei epikai). Kita vertus, daug šiandienos pasakojimų pirmuoju asmeniu signalizuoja, kad nuo atviresnio išsisakymo nėra taip nutolta, kaip gali atrodyti. Kalbėti „aš“ vardu – įprasčiausias pasakojimo tipas, kai nebūtina siekti objektyvumo, atsiveria erdvė saviraiškai, o autorinė distancija – sąlygiška (kritikės Jūratės Čerškutės pasiūlyta autofikcijos samprata). Išdidintas ego bene labiausiai ir nuvilia lietuvių literatūroje, ypač jei lygintume su latvių prozos rimtu posūkiu į visos epochos įprasminimą trylikos romanų serijoje „Mes. Latvija, XX amžius“, permąstančioje tautos lemties lūžius – brutalią karų ir režimų kaitą iki pat Atgimimo. Tam buvo pasitelkti patys stipriausi prozininkai. Šiuo požiūriu lietuvių prestižą gelbsti Rimanto Kmitos „Remyga“ (2020) – socialus romanas, individo dezintegraciją susiejęs su dramatiškais bendruomeniniais konfliktais. „Remygos“ recepciją idealiai grindžia ir jo pagrindu parašyta pjesė, pastatyta Šiaulių dramos teatre, liudydama, kad konkrečios knygos populiarumui labai padeda įvairūs jos plėtiniai kitomis medijomis. Kaimynai latviai dabar vykdo naują didelį projektą – pagerbiant latvių kultūros asmenybes, apie jas paraleliai rašomas ir romanas, ir mokslinė monografija – vėlgi refleksyvi istorijos peržvalga, eliminuojant subjektyvų ego.

Vyresniųjų lietuvių rašytojų proza blanksta, ateina jaunoji karta (rupiais vaikystės ir paauglystės pasakojimais dar geba nustebinti Kazio Sajos „Pėdsakai“, 2022). Vyresnieji žvalgosi į anapusybę, mąsto apie perėjimo nebūtin ribą, svarsto, kas užgyventa. M. Ivaškevičiaus romano protagonistas menininkų susiskirstymą kartomis išgyvena skausmingai, su nuoskauda, kad tu pats tuoj būsi išspirtas – ateina jaunesni, ir jie solidarūs. Literatūros lauke vis labiau pastebimas susiskirstymas kartomis – bendraamžiai skaito vieni kitų knygas, su jomis tapatinasi ir apie jas rašo. Nuo Balio Sruogos laikų vis garsiau skamba, jo žodžiais tariant, „bičiuliška birbynė“. Gerų rašytojų sąjungininkas – laikas, o daugeliui šiandien besireiškiančių prozininkų jis didžiausias priešas. Man buvo netikėta teatrologų mintis, kad intelektualūs aktoriai sunkiai įsigyvena į postdraminio teatro vaidmenis – jiems stinga prasmės. Konceptualioji Paulinos Pukytės „Lubinas ir seradėlė“ (2021), ekstremaliai nuprasminta, statiška ir formalizuota knyga, taip pat nuvilia apčiuopiamos prasmės adeptus, bet džiugina dekonstruojančio, nekonformistinio teksto šalininkus.

Rašytojai vis daugiau dėmesio skiria performatyviai tapatybei, personažų gyvenimui tarp – tarp lokalių ir globalių kontekstų, tarp skirtingų šalių, kalbų ir kultūrų, tarp dvejų namų. Ne Lietuvoje gyvenantys autoriai svariai papildo visuminį prozos vaizdą netikėtomis atvertimis. Dalios Staponkutės filosofuojančiam diskursui atitariančios prozos pavyzdžiu laikyčiau A. Cicėnaitės „Anglų kalbos žodyną“ (2022). Jau bene dvylika metų svetur, daugiausia Australijoje, gyvenanti rašytoja ne tik pristato šios šalies istorinį ir etninį savitumą, daugiasluoksnį Sidnėjų, bet ir giliai analizuoja dvikalbystės, kalbinio neišverčiamumo, svetimos šalies prisijaukinimo ir atstūmimo prakeiksmą, kai širdis „rodė kryptį į šiaurę“. Ši knyga atitiko beveik visų mano Vėžlio kriterijų pluoštą: turtinga kalba, originalios struktūros skyriai pagal abėcėlės raides, nebanaliai suintriguotas skaitytojas (čia žodynas, kelionių romanas, esė sankaupa?), lietuvių ir anglų kalbų sinergija, gyvybės trapumas, egzistencinis geluonis ir klausimas: koks yra santykis su lietuvybe? To paties klausia ir V. Papievis: „Lietuva – manyje, ją jaučiu, dėl jos išgyvenu, bet mano pirštai per toli, kad pajustų dabartinį jos kasdienos audinį – šilką, perkelį, ašutinę, – be to prozos neparašysi.“[6] Bet juk „šilkas, perkelis, ašutinė“ prozininkui egzistuoja bet kuriame pasaulio krašte kaip universalumo ženklai.

---

[1] https://rasytojai.lt/marius-ivaskevicius-galbut-klystu-nes-20-metu-nerasiau-prozos-taciau-man-pasirode-kad-musu-literaturoje-nebera-atgalinio-rysio/

[2] Marcelijus Martinaitis, Tylintys tekstai /užrašai iš raudonojo sąsiuvinio/ 1971–2001, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006, p. 94.

[3] Marius Ivaškevičius, Tomas Mūras, Vilnius: Tyto alba, p. 45.

[4] Rasa Aškinytė, Penkios istorijos apie meilę su laiminga pabaiga, Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2022, p. 12

[5] Giedra Radvilavičiūtė, Tekstų persekiojimas: Esė apie rašytojus ir žmones, Vilnius, Apostrofa, 2018, p. 25.

[6] „Sraigių raumenėliai ir la condition humaine“. Rašytoją Valdą Papievį kalbina Andrius Jakučiūnas, Metai, 2022, Nr. 11, p. 97.

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Profesionalioji literatūros kritika“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.