Tvirtai užrakintos durys

senutė pakvaišo. kursta ir anka
jos senis. visiems apie viską tiesiai
į telefoną išrėkia – berods, renka
numerius iš akies ji.

kartais prisiskambina dukrai. toji
išsiprašo iš darbo, skubiai į kaimą atskrieja,
prašo dar palaukt, gryčią iššluoja.
ir nieko neklausinėja.

ruošia seniui pietus. atsidūsta. gultis laikas,
jai ilgai nesimiega. kamuojas:
šiaip ar taip – ji jos vaikas.
rytą tylėdama į miestą išvažiuoja.

senutė jaučias jauna. tik senį ir dukrą pažįsta,
ir dar televizijos programos vedėją…
keistai dėbso į anūkus, šie drįsta
taip pat dėbsoti į ją.

anot giminaičio (jis gydytojas), – ką ten tos ausys ir akys.
senatvė, – sako, – nepagydoma.
jis turi galvoj šitą faktą. tiksliau pasakius,
bijo prisiimti ant savęs atsakomybę.

vakare durys tvirtai užrakintos.
senis garsiai skaito, gandus sau kartoja.
radijas naktį tyli. beje, visi tyli.
Tik sarginis šuo garsiai loja.

 

Sapnas medžioklės metu

Stirna,
kurią vejuosi ir kurios niekaip nesugausiu,
gimė tą pačią dieną kaip ir aš,
ir, kol aš vikrėju,
ji sensta. Medžioti tampa nebeįdomu.

Bet, drabstydama mirusią sausą žemę,
jinai kaip visad nuo manęs pabėga.

Girdėjau, ką kalba senukai,
girdėjau, neva mudu – viena (aš manau, tai tokia pasaka),
kad ji mane pažįsta kaip save ir būtent todėl yra nesugaunama.

Mano pasitikėjimas – pergalės prieš ją
pirmasis pranašas. Po langu visas kalnas tokių pirmų pranašų.

Stirna pabėgo į gretimą provinciją,
kur saulė teka šiek tiek vėliau.
Čia ganėtinai juokingi vietiniai klanai:
jie riejasi kaip pašėlusios gaujos,
bet neapkenčia ir imperatoriaus.
Niekas nelaimi – ir stebėti tai galima be galo,
nors spektaklis nelabai malonus.
Štai kur fatališkai veda mano samurajaus kelias.

Aš čia taip seniai, kad
Pradėjo ateiti paštas.

Aš čia taip seniai,
kad laiškai iš namų nuo mano vienintelės staiga ėmė prasidėti žodžiu „mes”:
esą mes rašom tau tik vildamiesi padovanoti poilsį medžioklės metu, pristabdyti bėgsmą,
neva todėl, kad mylim tave ir prisimenam, nors, sakykim taip, jau ir nelaukiam.

kai aš sakiau
„Aš tave myliu”
ir išgirsdavau
„Aš tave myliu”,
aš niekad neužmiršau, jog tai – homonimai.

Du smuikininkai
du smuikininkai per karo lauką
iš filharmonijos griuvėsių
į tylų „būsime”
bėga

galiausiai vienas iš jų krenta
sužeistas,
antrasis grįžta,
užsiverčia ant pečių pirmąjį
Ir nusineša

pirmasis, ilgai kentęs skausmą,
tiesiai šviesiai:

simonai, dievas su tavim,
kokio
bieso?!

simonai,
su manim išdavė tave tavo mylimoji,
tuotarp
pas tave sugrįžo, kad ir vėl išduotų
pasakyk tiesiai :
kodėl tikru vyru dediesi?

nes „vyras” iš tavęs seniai išnyko – piššš,
ir į debesis nuskrido kaip garai,
neteisingai tu mane neši,
neteisingai stryką tu laikai!

jeigu ne šis blitzkrieg, imperijos pradėtas, mes abu
galėjome išvis ne muzikantai būt,
galėjom tapt bet kuo; nedalyvaujame kare,
o koalicijos – po šimts, kaip skauda! – mum nesvarbu.

vyriausiasis vadas neturi muzikinės klausos,
jis nekoks dirigentas, jis niekada neišgirs karo
viskas atsisukę prieš mus, simonai, ir mudviems šansų –
nulis.

simonai, mesk mane čionai, vardan sūnų, tiesiog po kojų
išsikrapštysiu aš, aš esu toks, žinai, kad nemeluoju.
tu, simonai, esi bailys, tad vienas ir skuosk po velnių
ir savo sūnų apglėbk, ir pasakyk, kad jis mano sūnus

tu – mamos sūnelis,
simonai! —
pavymui girdėjos

 

Įdomybės

vėliau prasideda įdomybės: skausmui nustojus
kažkas moteriško, gniaužiančio, nepatenkinto – lyg tavęs ir būtų ieškojus –
pavadins tave idiotu, sunkiu maišu, išsidrėbusiu vidur mūšio lauko, o po to jau
būsi, mirštantis, nuvilktas per visą karą – neatsiklausus, pasikeiksnojant

štai ką aš tau pasakysiu, mielasis: jei ne kariaut ruošiesi, o mirti
liaukis molį raudoną vaidint ir kraujais neplūsk čia parvirtęs
mano vyras pirmasis, jo žodžiams buvo sunku atsispirti,
metė mane ir išėjo į niekur – čia kurvą reik kaltint, ne mirtį

savo antrajam pabijojau gimdyt (šitokia didelė nuoskauda liko),
nors geras jis buvo, inteligentas, rajono spaudai jo eilėraščiai tiko
piršos jis man – iš ko aš juokios, koks čia juokas – bet vis tik
jį išvijau, vargšelį. ant šakos po savaitės aptiko

baisu buvo – apėmė, trumpai tariant, mane didelis klaikumas;
tada ėmė pas mane lankytis – su juo, trečiuoju, vėliau ir prisiskraidžiau – toks lakūnas,
man pačiai gimdyti norėjos, o ir jis tvirtino – nieko, būna
na ir ėmėm mes drauge stebėt, kaip vaikas užpildo mano kūną

bet vaikas gimė negyvas. to pakelt negalėjau.
„dar padėsi auksinį kiaušinį” – guodė lakūnas, išvyt jį turėjau
bet ir to man rodės per maža – kad ir kiek liūdėjau, vaitojau, kentėjau,
pergulėjau su vienu, dar su dviem, su kuo tik po to negulėjau

miegojau su jumis už gėles, saldainius, buitinę techniką, kabančią lentyną
užmirštą vinį, gerą žodį, suknelę, sijoną, bilietą į kiną,
išnaudojau jus užmarščiai, laiką praleidau, ir nuovargis nebe taip kankina.
dabar man trisdešimt. mažai jums reikia, vaikinai!

tempiu tave, idiote, į purviną karo ligoninę, į tą skausmo planetą,
kur jūs krintat kaip musės, lyg niekad nieko nebereikės nugalėti
o tu, žiūriu, moki klausyt – teks tau prie manęs pagulėti
ir susigydyt žaizdas pačiam – vis vien nėr ligoninėj vietų.

Iš baltarusių kalbos vertė Andrius Jakučiūnas