Aušra Kaziliūnaitė

Ar įmanoma sugrįžti į miestą, kurio jau nebėra? Po keturiolikos metų svetur į gimtąjį Vilnių grįžusi rašytoja, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytoja Akvilina Cicėnaitė prisipažįsta: grįžimas jai tapo ne vienkartiniu įvykiu, o ilgai trunkančiu procesu. Naujausiame jos esė rinkinyje „Atsiminti iš vidaus“ Vilnius atsiskleidžia kaip nuolat kintantis atminties žemėlapis, kuriame susipina praeitis, dabartis ir vaizduotė. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ kalbamės apie sugrįžimą, miestų laiką, prisiminimų nepatikimumą ir rašymą kaip savotišką išvykimą iš tikrovės.

Paklausta, ar jaučiasi grįžusi į tą patį Vilnių, iš kurio išvyko 2009 metais, Akvilina atsako: „Ne, negrįžau į tą miestą, iš kurio išvykau. Žinojau, kad taip bus. Miestas ir žmonės neišvengiamai keičiasi. Jie keičiasi tokiais mikroskopiniais poslinkiais, kurių mes, gyvendami čia kiekvieną dieną, nepastebime. Bet per tuos keturiolika metų, kai gyvenau svetur, kiekvieną kartą grįžusi pastebėdavau didesnius pokyčius. Pavyzdžiui, grįžtu vieną kartą, ir štai – naujas Paupio kvartalas. Gyvendamas mieste matai, kaip jis pamažu keičiasi, o aš pamatydavau jau tik rezultatą. Man tas grįžimas yra daugiasluoksnis procesas. Žinau, kad jis nenutiko ir nenutiks nei per metus, nei per dvejus. Tiesiog leidžiu sau pažinti pasikeitusį miestą, pasikeitusius arba visiškai naujus žmones, naują aplinką. Kita vertus, pavyko grįžti ir apsigyventi toje Vilniaus vietoje, kuri man be galo brangi, čia gyvenau kelerius paauglystės metus. Tai Vilniaus centras, Gedimino prospekto arterija, Nacionalinė M. Mažvydo biblioteka, kurioje dabar sėdime. Ši vieta savotiškai susieja praeitį su dabartimi, o dabartį – su ateitimi.“

Kalbantis apie skirtingų kartų santykį su miestu, rašytoja svarsto, kad literatūra ilgainiui gali tapti savotišku prarastojo Vilniaus archyvu: „Man atrodo, kuo toliau, tuo labiau vieni kitus skaitysime, nes ieškosime savo laiko, savo miesto, to miesto, kuriame gyvenome, bet kurio dabar galbūt jau nebėra, atspindžių vieni kitų kūryboje. Mėginu ieškoti Vilniaus nuotrupų ir jaunųjų poetų kūryboje. Man įdomu matyti, kaip jie mato, ką jaučia. Ir drauge stengiuosi nelikti užsikonservavusi tame laike, kai išvažiavau, kai augau, brendau, studijavau. Išvažiavau 2009 metais. Nenoriu, kad mano Vilnius liktų tas 2009 metų gintaro inkliuzas. Norėčiau ir 2009-ųjų, ir 2026-ųjų, ir 1997-ųjų – visko iš karto.“

Naujausios Akvilinos knygos „Atsiminti iš vidaus“ paskutinė esė „Vilniaus žodynas“ skirta būtent sugrįžimo patirčiai. Rašytoja pasakoja, kaip mėgindama iš naujo susidėlioti vidinį miesto žemėlapį atrado, kad kai kurios seniai išnykusios detalės jos atmintyje išliko ryškesnės už gatvių pavadinimus: „Kai pradėjau rašyti „Vilniaus žodyną“, bandžiau sudėti, kaip jaučiuosi grįžusi, kas man yra šis miestas, ką reiškia iš naujo išmokti miesto kalbą, tą pamirštą miesto žodyną, ištraukti pamirštus žodžius per mažas detales, per dalykus, kurių nebėra, ir per dalykus, kurie atsirado. Prisiminiau vieną grafičio užrašą ant sienos Senamiestyje: „5 ryto ši gatvė neapsigins nuo manęs, bet aš jos nenuskriausiu.“ Tuo metu gyvenau Užupyje, dirbau Senamiestyje ir kiekvieną dieną eidavau ta gatve namo. Užrašo seniai nebėra, bet aš jį vis dar matau praeidama ta gatve. Grįžusi į Vilnių pamiršau gatvių pavadinimus. Turiu iš naujo susikurti savo galvoje Vilniaus žemėlapį. Tai taip keista, nes juk gyvenau šiame mieste nuo gimimo.“

Rašytoja prisimena ir kitą netikėtą akistatą su praeitimi. Sugrįžusi į Vilnių, ji pradėjo lankytis Pilies gatvėje įsikūrusioje „Pilies kepyklėlėje“ ir tik gerokai vėliau suprato, kad ten pat veikė jos paauglystėje pamėgta ledainė: „Mes su draugėmis, klasiokėmis ten eidavome, užsisakydavome arbatos ir ilgas valandas sėdėdavome su tais atšalusiais puodeliais. Kalbėdavomės apie literatūrą, kurdavome ateities planus. Tai buvo mano paauglystės ledainė. Ir štai dabar vėl grįžtu į tą vietą, nors buvau pamiršusi, kad tai mano ankstesnė pamėgta kavinė. Matyt, yra kažin kokia gija, kažkoks ryšys iš praeities į dabartį. Man patinka manyti, kad jis yra, nors negaliu to įrodyti.“

Šie prisiminimai veda prie platesnio klausimo apie miestų poveikį žmogui. Akvilinos manymu, vietos, kuriose gyvename, nėra vien pasyvios mūsų gyvenimo dekoracijos: „Miestai mus formuoja, augina, žeidžia. Ir ne tik tie, kuriuose gimėme ar augome. Man atrodo, ir studijų miestai turi labai svarbų vaidmenį. Velingtonas, kuriame studijavau ir pragyvenau trejus metus, man buvo asmeniškai, kūrybiškai ir akademiškai labai svarbus. Būtų be galo įdomu pasižiūrėti, kaip tam tikros Vilniaus vietos keičiasi ir kaip jas suvokia skirtingos kartos. Tiek jų buvimą, tiek jų nebuvimą.“

Tačiau kiek galime pasitikėti savo pačių atmintimi? Akvilina prisimena paauglystės Vilnių, Gedimino prospekte veikusias parduotuves, daržovių sulčių kvapą ir kioską netoli Lukiškių aikštės, kuriame šeštadieniais pirkdavo spaudą. Vis dėlto ji prisipažįsta kartais nebežinanti, ar prisimena tikrus įvykius, ar savo pačios sukurtą fikciją: „Dabar kalbu ir pati savęs klausiu, ar tikrai atsimenu, ar parašiau vienoje iš savo knygų ir dabar atsimenu jau fikciją, o ne tai, kas įvyko iš tikrųjų? Kiek atmintis yra subjektyvi, kiekvieno iš mūsų mažytė atminties versija, o kiek ji susitarta, kolektyvinė, kai stipresnės versijos išstumia silpnąsias? Visi turbūt turime tokių istorijų, kai su artimaisiais susiginčijame dėl praeities įvykio, kuris tikrai nutiko, bet visi turime skirtingas jo versijas. Kas tada teisus? Ar apskritai yra ta teisingoji versija?“

Svarstydamos apie atminties ir vaizdų santykį, prisimename Akvilinos knygoje aptariamą Eglės Rakauskaitės videofilmą ir mintį, kad dažnai atsimename ne iš vidaus, o fotografijomis. Tačiau svarstau: ar negali būti, kad rašytojai dar dažniau atsimena ne savo nuotraukas ar patirtis, o tekstus, kuriuose tas patirtis įamžino? Akvilina pritaria: „Atsimename, ką esame parašę, o tai, ką esame parašę, yra fikcija. Vienoje mano knygų, romane paaugliams „Niujorko respublika“, yra tam tikrų autobiografinių vaikystės motyvų, detalių, netgi tikrovėje įvykusių dialogų. Bet gerokai daugiau ten yra fikcijos. Kai vėliau, rašydama esė, bandžiau prisiminti vaikystę, supratau, kad nebeatsimenu to, kas nutiko, o atsimenu, ką parašiau. Kitaip tariant, atsimenu tekstus, atsimenu fotografijas. Susan Sontag rašė, kad problema ne ta, kad atsimename per fotografijas, o ta, kad atsimename tik fotografijas. Tad problema ta, kad atsimename tik tekstus. Toks rašytojo prakeikimas. Jaučiame tekstais, mylime tekstais ir atsimename tekstais.“

Dar vienas sugrįžimo patirties lygmuo – savitas laiko pojūtis. Akvilina pasakoja: „Kai išvyksti, tavo vidinis laikrodis tam tikra prasme sustoja. Jis skaičiuoja svetimos šalies laiką, bet tarsi nebeskaičiuoja šito miesto laiko. Kai grįžti, tie metai lieka neįskaičiuoti ir turi kažkaip juos pasivyti, priminti sau, kad laikas ėjo, kol buvai kažkur kitur. O kitas mane žavėjęs dalykas, kad gyvendamas kitur jautiesi labiau nemirtingas negu mieste, iš kurio esi kilęs. Atsiduri svetimos šalies laike, bet kartu kažin kokioje belaikėje erdvėje. Tarsi ten niekada nemirsi. O kai grįžti, supranti, kad tave vėl įtraukia į laikinųjų sąrašus, kad laikas nenumaldomai eina. Ir turbūt tai yra grįžimo dovana arba prakeikimas – su tuo susitaikyti.“

Svarstau, kad ir pats rašymas gali būti panašus į išvykimą, leidžiantį trumpam atsitraukti nuo įprastos tikrovės. Akvilina šią būseną apibūdina kaip egzistavimą tarp skirtingų pasaulių: „Rašymas yra išvykimas ir patekimas į liminalią būseną. Ten jautiesi nepažeidžiamas, nes tu ir esi, ir kartu tavęs nėra. Išeini iš čia ir dabar, iš laiko konteksto, iš bendruomenės, kuriai priklausai. Egzistuoji tame „tarp“, kuriame ir gali vykti kūrybinis procesas.“

Kalbėdama apie naujausią esė rinkinį, sudarytą iš keturiolikos per septynerius metus parašytų tekstų, rašytoja prisipažįsta, kad eseistikos žanras jai ypač tiko pastaruoju gyvenimo laikotarpiu: „Esu romanų rašytoja, bet romanams reikia kitokio laiko. Reikia ramybės, reikia nuobodulio. Nelabai galėjau sau leisti nuobodžiauti. O esė yra lankstus, laisvas, hibridiškas žanras. Jame gali tilpti viskas: asmeninės istorijos, platesni kultūriniai ir meniniai kontekstai.“

Dabar, knygai jau pasiekus skaitytojus, Akvilina mokosi nuo jos atsitraukti: „Ėjau vieną šaltą lapkričio vakarą per Vilniaus Senamiestį ir galvojau, kad viskas, dabar jau yra gerai. Knyga pasirodė – padariau, ką galėjau. Keli man svarbūs žmonės ją perskaitė, pasakė, kad patiko. Ir man to gana. Galiu dabar atsitraukti ir jai nebetrukdyti. Man atrodo, autoriai kartais ima trukdyti knygoms gyventi savo gyvenimus.“

Artimiausiu metu rašytoja ketina susitelkti į Vilniaus universitete rašomą disertaciją apie lietuvių rašytojų tapatybės formavimą XXI amžiuje ir kūrybinio rašymo dėstymą. O sugrįžimo į Vilnių istorija, regis, dar toli gražu nesibaigė. Kaip naujausios knygos esė „Vilniaus žodynas“ rašo pati Akvilina: „Grįžimas vyksta kasdien, susideda iš smulkių detalių, prisiminimų, atgyjančių vos prisilietus. Miesto graviūra kasdien pasipildo naujomis linijomis. Atmintis yra būtasis, esamasis ir būsimasis laikas, viskas iš karto. Atmintis yra miestas.“

Viso pokalbio su rašytoja, Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto dėstytoja Akvilina Cicėnaite klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Ją kalbina rašytoja, filosofė, Vilnius TECH dėstytoja Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2026“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.