Aušra Kaziliūnaitė

Užupio gatvelės, Antakalnio rašytojų namas, senosios kavinės, išnykę miesto gyventojai ir jų kasdienybės detalės – poeto ir vertėjo Antano A. Jonyno kūryboje Vilnius iškyla kaip daugiasluoksnis, nuolat besikeičiantis, tačiau poezijoje išliekantis miestas. Nors jo eilėraščiuose ne visuomet minimi konkretūs gatvių ar vietų pavadinimai, sostinė dažnai tampa neįvardyta jų veiksmo erdve, kurioje asmeninė patirtis susipina su kultūrine ir istorine atmintimi. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ pokalbių cikle „Vilniaus rašytojai“ su A. A. Jonynu kalbamės apie jaunystės Vilnių, miesto bohemą, nykstančią kultūrinę atmintį, daugiakalbį literatūrinį paveldą, poezijos vaizdinius ir vertimo malonumą.

Jei reikėtų įvardyti vienus svarbiausių šiuolaikinių Vilniaus poetų, kurių gyvenimas ir kūryba yra neatsiejami nuo šio miesto, juo neabejotinai taptų Antanas A. Jonynas. Gimęs Algirdo gatvėje, dar kūdikystėje su šeima persikėlė į Pylimo gatvę, vėliau augo Antakalnyje, lankė mokyklą Užupyje, studijavo Vilniaus universitete, o baigęs mokslus daugelį metų dirbo „Vagos“ leidykloje. Pokalbį pradedame nuo vietų, kurios pirmiausia iškyla prisimenant vaikystės ir jaunystės miestą. „Vilniuje gyvenu jau beveik tris ketvirčius amžiaus, todėl daug jo permainų esu matęs ir patyręs. Tą nuolatinį kitimą visą laiką stebėjau – kartais pykdamas, kartais džiaugdamasis. Mano Vilniaus pažinimas galbūt, iš vienos pusės, paviršutiniškas, palyginti su žmonėmis, kurie profesionaliai tyrinėja miesto istoriją, bet, iš kitos pusės, jis daug labiau emociškai susijęs su tomis vietomis. Visas Vilnius yra išklaidžiotas, išvaikščiotas.“

Pokalbio metu prisimenu vieno Antano eilėraščio eilutes: „ir miestas dar tuštesnis negu aš / neveikia vaistinė neveikia ir nereikia“. Nors Vilnius šiame eilėraštyje tiesiogiai nepaminėtas, man jis visuomet siejosi būtent su sostinės senamiesčiu. Antanas patvirtina, kad toks skaitymas visai pagrįstas: „Mano eilėraščiuose nemažai konkrečių vietų, konkrečių lokacijų. Bet dar daugiau eilėraščių, kuriuose galbūt tos vietos ir nepaminimos, tačiau jų veiksmo vieta yra Vilnius. Visa mano patirtis labai stipriai su juo susijusi.“

Viena svarbiausių poeto gyvenimo ir kūrybos vietų – Užupis. Nors šiandien rajonas tapęs turistų traukos centru, Antano atmintyje jis išliko gerokai kitoks: „Mano laikais Užupis buvo iš esmės proletarinis, labai apleistas rajonas. Bet visa jo architektūra, ypač apatinio Užupio, didele dalimi yra išlikusi. Ir kažkiek tos senosios dvasios tebėra. Prieškariu čia gyveno nemažai lenkakalbių intelektualų. Pavyzdžiui, Gałczyńskis, kurio poezijos knygą esu išvertęs. Jo kūryboje yra keliolika eilėraščių, skirtų Vilniui, įvairioms jo vietoms, daugiausia besisukančioms apie Vilnelę. Užupis yra prisodrintas kultūrinės atminties, todėl man jis iš tikrųjų gražus, įdomus ir prasmingas.“

Užupis nuolat grįžta ir paties Antano eilėraščiuose. Jis perskaito „Biblioteką“, parašytą protestuojant prieš sprendimą uždaryti Polocko gatvėje veikusią biblioteką. Taip pat skaito kelis eilėraščius iš naujausios knygos „Antologija“, kuriuose pasirodo Vytenio gatvė, Šv. Kazimiero koplyčia, Malūnų gatvė ir „namas be apsidės“ – literatūrinė nuoroda į Jurgio Kunčino romaną „Tūla“. Eilėraštyje „Užupio baladė“ susipina vaikystės prisiminimai, rajono gyventojai ir menininkai, tarp jų – dailininkas Petras Repšys, sukūręs Užupyje stovintį paminklą Sigitui Gedai.

Antanas prisimena ir vieną sovietmečio Vilniaus detalę, įamžintą jo eilėraštyje. Ant Šv. Kazimiero koplyčios išorinės sienos išlikęs Vytis, kurio sovietmečiu niekas nenudaužė, buvo tapęs jo draugų susitikimų vieta. „Ten yra toks skydas su Vyčiu ir greta Lenkijos ereliu. Mes su kompanija ten susitikdavome. Bet kad nereikėtų sakyti, jog susitinkame prie Vyčio, sakydavome – susitinkame prie vištos“, – juokiasi poetas.

Kita ryški atminties vieta – Antakalnis, kuriame A. A. Jonynas praleido beveik du dešimtmečius. Čia stovėjo 1958 metais pastatytas rašytojų namas, kurio 28 butuose gyveno įvairių kartų ir labai skirtingų likimų literatūros žmonės. „Kiemas buvo gražus, vakarais ten rinkdavosi vadinamieji jaunieji klasikai – Justinas Marcinkevičius, Algimantas Baltakis, Alfonsas Maldonis, Kazys Saja ir kiti. Jie žaisdavo tinklinį, o Vytautas Rudokas su Baltakiu kartais atokiau lošdavo šachmatais. Bet tame name gyveno labai įvairi publika. Virš mūsų buvo įsikūręs KGB generolas Aleksandras Gudaitis-Guzevičius. Atvažiuodavo juoda „Volga“, išlipdavo žmogus su ilgu juodu apsiaustu ir skrybėle – toks vaizdas iš karto keldavo šiurpą. O kitoje laiptinėje gyveno ką tik iš Sibiro tremties grįžęs Antanas Miškinis. Ir štai viename name tokia puokštė. Nors kokių nors atvirų konfliktų neprisimenu, visi gyveno gana santūriai. Bet to namo dvasia tikrai buvo verta aprašymo ir verta istorijos.“

Poetas prisimena ir kitus jau išnykusio Antakalnio kasdienybės vaizdus: priešais namą buvusias sovietines kareivines, kurių sienoje veikė žibalo krautuvė, jos prieigose nusidriekusias eiles, kiemuose žaidžiančius vaikus, galandytojus, kaimynų susitikimus. Visa tai vėliau persikėlė į eilėraščius. „Vienoje mano poemoje yra eilutė „ir prie žibalo buvo eilė“. Tai ne mano sugalvota – aš tą eilę prie žibalo iš tikrųjų matydavau. Daug tokių dalykų išliko atmintyje. Jie buvo kasdienybė, o dabar jau tapo istorija.“

Prisimindamas jaunystės Vilnių Antanas vardija legendines kavines, kuriose anuomet telkėsi menininkai. Dar mokyklos metais po pamokų užsukdavo į „Žuvėdrą“, studijų laikais svarbi buvo prie universiteto veikusi „Vaiva“, vėliau – „Literatų kavinė“, „Palanga“, Rašytojų sąjungos kavinė. Ypač ryškiai jis prisimena dabartinio Šiuolaikinio meno centro patalpose veikusią kavinę: „Ten rinkdavosi įvairių meno sričių žmonės – dailininkai, muzikantai, literatai. Ir kas labai svarbu, šalia mūsų, studentų, ateidavo ir sėdėdavo didžiausi autoritetai – Savickas, Gibavičius ir kiti. Galėjai su jais bendrauti, užmegzti pažintis. Buvo savotiška kultūrinio lavėjimo vieta. Dabar, kiek suprantu, tokių vietų, kur susirinktų skirtingų meno sričių ir įvairių kartų žmonės, beveik nebėra. Bohemos tuomet buvo pakankamai, sakyčiau, net gyvesnis gyvenimas negu dabar.“

Svarstydamas apie pasikeitusį kultūrinį gyvenimą poetas pabrėžia ne tiek kavinių ar susitikimų vietų išnykimą, kiek pakitusį patį bendravimo pobūdį: „Esminis skirtumas, kad gyvenome grynoje realybėje. Dabar visuomenė ir mes patys gyvename pusiau virtualiame pasaulyje. Bendravimas vyksta daugiau elektroninėje erdvėje negu gyvai. Tais laikais šito virtualaus pasaulio apskritai nebuvo, todėl gyvas bendravimas buvo būtinybė. Daug mažiau laiko praleisdavome užsidarę savo ribotoje erdvėje. Baigei darbą ir eini į kavinę, susitinki su žmonėmis, kalbiesi. Tas gyvas bendravimas buvo kasdienybė ir neišvengiamybė.“

Kalbėdamiesi apie senąsias Vilniaus kavines stabtelime ties miesto kultūrinio paveldo išsaugojimu. Antanas neslepia nusivylimo, kad sostinėje beveik neliko istorinių susitikimų vietų, menančių prieškario literatūrinį gyvenimą: „Mane tiesiog šiurpas ima pagalvojus, kad seniausia Vilniaus kavinė yra sovietmečiu įkurta „Neringa“. Neturime jokių tokių vietų, kurios primintų prieškario Vilnių. O juk būtų galima atkurti Rudnickio kavinę, vėliau tapusią Literatų kavine, Gedimino prospekto pradžioje, priešais Katedros aikštę. Yra išlikusi visa vaizdinė medžiaga, žinome, kaip ji atrodė. Esu net savivaldybei siūlęs, kad išpirktų tas patalpas ir išnuomotų kam nors, kas norėtų atkurti istorinę kavinę. Pakabintume lenteles, kad prie vieno stalo sėdėdavo Gałczyńskis, o prie kito – Miłoszas. Ir visi pro Aušros vartus ateinantys lenkai plūstų tiesiai ten. Vienoje, Prahoje, Niujorke tokios vietos išsaugotos. Mes kažkaip nelabai stengiamės jų atkurti ir turėti.“

Pasakojimas apie išnykusį Vilnių skatina pasiteirauti, kurių kitų rašytojų kūryboje Antanas atranda jam artimą miestą. Greta J. Kunčino ir Leonardo Gutausko, jis mini palyginti neseniai atrastus lenkakalbius Vilniaus autorius. „Man labai svarbūs buvo Tadeuszo Konwickio tekstai, beprotiškai įdomus Józefas Mackiewiczius. Juos skaitydamas atrandu kažką iš tos praeities Vilniaus dvasios, kurios pats jau negalėjau patirti. Taip pat žydų rašytojai, kurie visai kitaip praplečia miesto matymą. Vilnius apskritai labai dėkingas literatūrai, jis – mįslingas miestas. Jame daug įvairių istorinių ir geografinių užkaborių, po kuriuos galima landžioti ir atrasti įdomiausių dalykų.“

Kalbėdamas apie daugiakalbį Vilnių, poetas prisimena ir miesto kalbinę aplinką sovietmečiu. Nors atvykusieji iš kitų Lietuvos vietų dažnai pastebėdavo, kiek daug sostinėje skamba rusų kalbos, pats joje augęs Antanas to beveik nereflektavo: „Aš iš esmės bendravau lietuviakalbėje aplinkoje. Kai mokykloje pradėjome mokytis rusų kalbos, man ji buvo visiškai negirdėta, nors daugelis bendraklasių iš Užupio jau mokėjo rusiškai. Tik vėliau pradėjau suprasti, kiek daug tos kalbos buvo Vilniuje. Bet labiausiai gaila, kad miestas neteko savo žydiškos ir lenkiškos erdvės, savo daugiakalbiškumo. Pats tik pastaraisiais metais rimčiau pradėjau domėtis lenkų kalba. Net ir šioks toks jos mokėjimas leidžia pažinti Vilnių iš kitos pusės, giliau. Manau, ir jidiš kalbos išmanymas labai papildytų tą Vilniaus jausmą.“

Besiklausydama Antano skaitomų eilėraščių pastebiu, kad juose miestas atsiveria tarsi kinematografinė panorama, kurioje vienu metu egzistuoja daugybė skirtingų gyvenimų ir detalių. Poetas prisimena vieną skaitymą prie laužo: „Po skaitymų priėjo žmogus ir sako: „Žinai, aš tavęs klausiausi ir kaip kiną žiūrėjau.“ Man tas apibūdinimas labai patiko. Iš tikrųjų mano toks matymas – kad viskas eitų per vaizdus, kad atsirastų vaizdų srautas ir per jį būtų kuriama teksto prasmė. Man labai svarbus eilėraščio daiktiškumas. Kai kalbama vien abstrakcijomis, galbūt tai labai gilu, teisinga ar protinga, bet man gražiau, kai kalba vaizdiniai, iš kurių skaitytojas pats susikuria prasmę. Poezija ir filosofija yra skirtingi pasaulio matymo būdai. Filosofas analizuoja ir pateikia išvadas, o poetas rodo ir siūlo pasidaryti išvadas pačiam.“

A. A. Jonyno eilėraščiai išsiskiria ne tik vaizdinių gausa, bet ir ypatingu dėmesiu kalbos skambesiui, ritmui bei rimui. Poetas pasakoja, kad jo poetinį skonį formavo Rainerio Marios Rilke’s, Henriko Radausko, S. Gedos, Vytauto Bložės, Tomo Venclovos, Jono Juškaičio kūryba. Vienas ankstyviausių atradimų buvo Algimantas Mackus, kurio eilėraščiai Antaną stipriai paveikė dar mokyklos metais. „Man poezijos skambesys yra vienas svarbiausių elementų. Poezija turi gražiai skambėti, žodis prie žodžio turi derėti. Visa fonetika, ritmika man labai svarbi. Tiesiog man tai gražu.“

Nemažai kalbamės ir apie vertimus. Vienas reikšmingiausių A. A. Jonyno darbų – Johanno Wolfgango Goethe’s „Fausto“ vertimas, atsiradęs gana netikėtomis aplinkybėmis. „Valentinas Masalskis sumanė statyti dalį „Fausto“ ir paprašė paredaguoti Churgino vertimą, kuris, jo manymu, scenai nelabai tiko. Pasižiūrėjau ir supratau, kad redaguoti turbūt negalėsiu, todėl pamėginau išversti iš naujo. Iš pradžių išverčiau tą dalį, kurios reikėjo spektakliui, paskui – visą pirmąją, o galiausiai ėmiausi ir antrosios. Tai buvo didžiulis iššūkis, bet nepaprastai malonus darbas.“

Antanas prisipažįsta, kad vertimas jam šiandien yra vienas didžiausių kūrybinių malonumų. Jo kompiuteryje guli nemažai jau išverstų, tačiau dar neišleistų kūrinių: Leonardo Coheno poezijos rinkinys „Gėlės Hitleriui“, Konstanty Ildefonso Gałczyńskio eilėraščiai, ukrainiečių literatūros kūriniai. Savo malonumui dabar verčia ir E. T. A. Hoffmanno „Mažylį Cachesą, vadinamą Cinoberiu“. „Man didžiausias smagumas sėdėti ir versti. Ypač kai tekstas stilistiškai įmantrus, kai gali džiaugtis kiekvienu sakiniu ir galvoti, kaip geriausiai jį atskleisti lietuviškai. Tik gaila, kad leidyklos verstine poezija nelabai domisi. Galėčiau beveik iš karto pasiūlyti kokią dešimtį knygų, bet reikia, kad kas nors norėtų jas išleisti.“

Naujausios Antano poezijos knygos pavadinimas „Antologija“ slepia savotišką žaidimą su autorystės samprata. „Antologija paprastai yra įvairių autorių kūrybos rinkinys. O mano eilėraščiai šioje knygoje labai skirtingi. Vieną tarsi rašiau aš, kitą – jau visai kitas žmogus, trečią ar ketvirtą – galbūt mano personažas. Taigi tam tikra prasme šios knygos autorių yra ne vienas.“

Pokalbiui artėjant pabaigos link dar kartą grįžtame prie miesto ir jo vietos poeto kūryboje. Antano pasakojimuose vis iškyla konkrečios gatvės, namai, kiemai ir žmonės – kartais išlikę tik prisiminimuose, kartais atpažįstami iki šiol. Šios mažos miesto istorijos virsta eilėraščių vaizdais, kuriuose Vilnius nebūtinai turi būti įvardytas, kad būtų juntamas. Miestas čia išlieka ne tik gyvenimo aplinka, bet ir nuolatiniu kūrybos šaltiniu, leidžiančiu asmeninę patirtį paversti literatūrine atmintimi.

Viso pokalbio su poetu ir vertėju Antanu A. Jonynu klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su poetu kalbasi rašytoja, filosofė, Vilnius TECH dėstytoja Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2026“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.