Aušra Kaziliūnaitė

Aušros vartai, Šv. Ignoto gatvė, senamiesčio bažnyčios, memorialinės lentos, primenančios tragiškus miesto istorijos įvykius, ir netikėti kasdienybės stebuklai – poetės Indrės Valantinaitės kūryboje Vilnius iškyla kaip gyvas, alsuojantis, daugybę istorinių ir dvasinių sluoksnių apimantis miestas. Naujausioje, jau penktojoje, jos poezijos knygoje „Gimiau su dviguba širdimi“ sostinė tampa ne tik eilėraščių veiksmo vieta, bet ir savotiška jų veikėja. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ pokalbių cikle „Vilniaus rašytojai“ su poete I. Valantinaite kalbamės apie miesto dvasią, istorinę atmintį, tikėjimą, kūrybos slėpinį, meilės poeziją ir ypatingą poeto gebėjimą pastebėti tai, pro ką kiti kasdien praeina.

Su Indre esame ne tik seniai pažįstamos, bet ir kurį laiką dirbome viename kabinete Lietuvos rašytojų sąjungos rūmuose. Nors dabar mūsų profesiniai keliai kiek išsiskyrė, vis dar dažnai susitinkame literatūriniuose renginiuose ar Vilniaus senamiesčio kavinėse. Pokalbį pradedame nuo naujausios jos knygos „Gimiau su dviguba širdimi“, kurioje gausu su Vilniumi susijusių eilėraščių. Klausiu poetės, ar rašydama šiuos tekstus ji jau žinojo, kad miestas taps viena svarbiausių būsimo rinkinio temų. Indrė pasakoja: „Mes, poetai, labai retai sąmoningai rašome knygą. Rašome eilėraščius, o paskui pajuntame, kad jie jau sudaro savotišką visumą. Vilnius į mano poeziją atėjo natūraliai, nes juo kasdien gyvenu ir alsuoju. Gyvenu Senamiestyje, neturiu automobilio, todėl praktiškai visur vaikštau pėsčiomis. Vis stebiu miestą, jo kasdienybę, žmones. Šv. Ignoto gatvėje, kur gyvenu, yra ir „Mint Vinetu“ knygynas, kuriame dažnai susitinka rašytojai. Man rodos, kada nors ši vieta taps legendinė – galbūt net atsiras lentelių, žyminčių, kurie rašytojai čia lankydavosi.“

Nors Indrė kilusi iš Kauno, čia gyveno ir jos tėvai bei seneliai, tačiau, prieš daugiau nei aštuonerius metus persikėlusi į Vilniaus senamiestį, ji pajuto užsimezgus ypatingą ryšį su šiuo miestu. Teiraujuosi, kaip įvyko toks virsmas ir kaip Vilnius atsirado jos dviguboje širdyje. Indrė sako: „Viena iš galimų knygos pavadinimo interpretacijų ir yra susijusi su Vilniumi. Esu kaunietė, tačiau atsikrausčius į Vilniaus senamiestį man atsivėrė visiškai nauji jo istorijos ir kultūros sluoksniai. Labai aiškiai pajutau tai, ką galėtume pavadinti vietos dvasia, – genius loci. Kiekviena memorialinė lentelė, mintis apie čia kadaise gyvenusias asmenybes, poetus, menininkus leido vis giliau pažinti miestą. Jo architektūra, barokas, istoriniai pamatai ir daugybė skirtingų kultūrinių sluoksnių tapo neatsiejama mano kasdienybės dalimi. Kartais eidama Vilniaus gatvėmis pajuntu didžiulį dėkingumą už galimybę čia gyventi ir jaustis sava. Regis, šis miestas mane tiesiog pasiėmė.“

Kalbantis apie miesto istorinius sluoksnius Indrė prisimena prie jos namų Šv. Ignoto gatvėje esančią memorialinę lentą, skirtą Pasaulio tautų teisuoliams Marijai Mikulskai, Juozui Stakauskui ir Vladui Žemaičiui, išgelbėjusiems dvylika žydų. Būtent ši istorija įkvėpė eilėraštį „Slėptuvė“, o vėliau tapo svarbiu impulsu ir rinktinei „Iš Šiaurės Jeruzalės“: „Kartais man atrodo, jog turėjau apsigyventi būtent šioje vietoje, kad galėčiau išgirsti jos istoriją. Miestas tarsi pats man davė tam tikrų kūrybinių užduočių. Vilniuje susipina skirtingos tautybės, religijos, istorinės patirtys, todėl jis, man regis, neišsemiamas. Neatsitiktinai Vilnius vadinamas Gailestingumo miestu. Manau, jis turi ypatingą dvasinį pamatą ir savitą misiją.“

Kalbėdama apie dvasinį Vilniaus pamatą poetė ne kartą pamini Aušros vartus, Dievo Gailestingumo šventovę ir kitas senamiesčio sakralines erdves. Žinodama, kad tikėjimas užima svarbią vietą jos gyvenime ir kūryboje, klausiu, kokią reikšmę šios erdvės turi jos asmeniniam santykiui su miestu. „Vilniaus senamiestyje esančių šventovių gausa tarsi sufleruoja ypatingą šio miesto paskirtį. Žinoma, kasdienybėje religiniai ir pasaulietiniai gyvenimo sluoksniai nuolat susikerta, tačiau man labai svarbus dvasinis pamatas. Aušros vartai yra vieta, į kurią dažnai grįžtu ieškodama atsakymų. Man reikšminga ir Dievo Gailestingumo Šventovė, šventosios Faustinos Kovalskos gyvenimo istorija, jos ryšys su Vilniumi. Visa tai sudaro vientisą, prasmingą miesto istorijos audinį.“

Indrė pasakoja, kad jos tikėjimo kelionė įgavo naują kryptį būtent persikėlus į Vilniaus senamiestį. Pokalbyje vis dažniau iškyla stebuklo ir slėpinio sąvokos, todėl teiraujuosi, kiek jos svarbios pačiame kūrybos procese. Indrė teigia: „Mano supratimu, kiekvienas geras eilėraštis yra stebuklas. Iš pradžių atsiranda frazė, vaizdinys ar istorija, kurie pamažu įgauna žodinį pavidalą ir per kūrėjo širdį, protą bei rankas tampa eilėraščiu. Anksčiau rašymas man buvo gerokai spontaniškesnis. Galėdavau kurti per pamokas ar paskaitas, tiesiog užrašydama netikėtai kilusias mintis. Dabar daug stipriau jaučiu žodžio svorį ir su juo susijusią atsakomybę. Man svarbu ne tik tai, ką parašau, bet ir kokią žinią perduodu skaitytojui. Tikiu, kad žodžiai turi poveikį, kurį ne visada galime tiesiogiai pamatyti.“

Prisimenu jos pirmą knygą „Žuvim ir lelijom“, kurioje ryškūs kūniškumo bei erotiškumo motyvai, ir klausiu, kaip pati vertina per beveik du dešimtmečius įvykusius savo poezijos pokyčius. Poetės patvirtina, kad jos kūryboje esama ryškaus pokyčio: „Pirmojoje knygoje buvo labai daug kūniškumo, noro pažinti save, savo fizinį pavidalą, taip pat erotiškumo ir tam tikros provokacijos. Ilgainiui mano dėmesys vis labiau krypo į vidinį žmogaus pasaulį, neregimąją jo būties pusę. Kai kurie naujausi eilėraščiai man pačiai atrodo tarsi maldos. Tačiau kūno ir sielos tikrai nesupriešinu – man jie sudaro darnų vienį. Puikus to pavyzdys yra biblinė „Giesmių giesmė“, kurią laikau nepaprastai gražia meilės poezija.“

Pastebiu, kad šiuolaikiniame kultūriniame kontekste nuoširdus meilės eilėraštis kartais gali būti net didesnis maištas nei ciniškas ar ironiškas tekstas apie meilę. Indrė šiai minčiai pritaria: „Man kartais atrodo, kad meilės eilėraščių šiuolaikinėje poezijoje yra palyginti nedaug. Galbūt tai susiję su mūsų gyvenamuoju laikotarpiu – pasaulis darosi vis sudėtingesnis, grubesnis, jame daug įtampos ir nerimo. Natūralu, jog visa tai atsispindi kūryboje. Vis dėlto, man rodos, šiandien nuoširdžiai kalbėti apie meilę reikalauja ypatingos dvasinės pastangos.“

Indrė perskaito keletą eilėraščių iš naujausios knygos „Gimiau su dviguba širdimi“. Tarp jų – „Aušros vartai“, „Stebuklo“, „Premjera“, „Orfėja“, „Didysis žiedas“, „Atvirlaiškis“ ir „Tikkun Olam“. Pastarajame poetė aprašo susitikimą su bičiuliais vyninėje Rūdninkų ir Visų Šventųjų gatvių kampe, kur netikėtai pastebėta memorialinė lenta primena, kad čia kadaise buvo Vilniaus didžiojo geto vartai.

Klausydamasi šio eilėraščio prisimenu ankstesnį „Rašytnamio“ pokalbį apie Avromo Suckeverio dienoraščio vertimą į lietuvių kalbą. Tuomet kalbėjomės su knygos vertėja Saule Valiūnaite apie jos sprendimą istorinius Vilniaus gatvių pavadinimus pakeisti į dabartinius ir taip skaitytojui leisti atpažinti vietas, kuriomis jis pats kasdien vaikšto. Indrės eilėraštyje panašiai susiduria skirtingi miesto istoriniai sluoksniai. Klausiu, ar ji pati Vilnių suvokia kaip gyvą organizmą. Indrė pripažįsta: „Vilnius man iš tiesų yra gyvas, alsuojantis miestas. Jame susipina daugybė istorijų, skirtingų žmonių likimų ir patirčių. Visa tai nuolat veikia dabartį, net jeigu kasdien vaikščiodami tomis pačiomis gatvėmis ne visada tai suvokiame. Man atrodo, jeigu Vilnius būtų literatūros kūrinys, jis tikrai būtų eilėraštis, o ne prozos tekstas.“

Pokalbiui artėjant pabaigos link grįžtame prie kasdienių pasivaikščiojimų po Vilnių. Klausiu Indrės, ar jai pasitaiko akimirkų, kai eidama gerai pažįstamomis gatvėmis staiga pastebi tai, pro ką anksčiau daugybę kartų praėjo neatkreipdama dėmesio. Poetė pasakoja: „Kartą Vilniaus gatvėje pastebėjau du pilkus žvirblius, nutūpusius prie pilko moters reljefo virš įėjimo į bromą. Jie buvo taip susilieję su skulptūriniu atvaizdu, kad atrodė beveik kaip jo dalis. Tokių mažų atradimų man nutinka kasdien, jeigu tik turiu galimybę neskubėdama dairytis. Manau, poetas yra žmogus, apdovanotas ypatinga žvilgsnio dovana – gebėjimu pastebėti tai, kas kitiems praslysta pro akis. Kartais tokie pastebėjimai virsta eilėraščiais, o kartais tiesiog šį tą pasako apie tą dieną. Tarsi miestas tau mirktelėtų ir primintų, kad yra gyvas.“

Aptardamos miesto ir poezijos ryšį, stabtelime ir prie neįprastų kūrybinių sutapimų. Indrė prisimena, kaip viešėdama Nidoje parašė eilėraštį „Atvirlaiškis“, kuriame iš ilgesio Vilniui atsirado ir Pilies gatvėje dažnai grieždavusio altininko Andriaus paveikslas. Praėjus vos kelioms valandoms nuo eilėraščio parašymo, ji netikėtai išgirdo tą patį altininką grojant Nidoje: „Tai buvo labai stiprus išgyvenimas. Ir tokių sutapimų mano kūrybiniame gyvenime yra buvę ne vienas. Jie leidžia pajusti, kad egzistuoja sunkiai nusakomas ryšys tarp vaizduotės, kūrybos ir regimosios tikrovės. Kartais atrodo, jog eilėraštis peržengia popieriaus lapo ribas ir ima savarankiškai veikti pasaulyje. Šis kūrybos slėpinys man labai svarbus.“ 

Vos pasibaigus pokalbiui, mus pasiekė netikėta ir liūdna žinia: tą pačią dieną, kai kalbėjomės, mirė Indrės prisimintas Andrius Pleškūnas – altininkas, ilgametis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro orkestro narys, savo muzika tapęs neatsiejama Vilniaus miesto gyvenimo dalimi.

Viso pokalbio su poete Indre Valantinaite klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su poete kalbasi rašytoja, filosofė, Vilnius TECH dėstytoja Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2026“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.