Aušra Kaziliūnaitė

Pylimo ir Naugarduko gatvės, seni Vilniaus kiemai, vaikystės namai, jidiš, lietuvių, rusų ir lenkų kalbos, šeimos istorijos ir žmonės, kurių nebėra, – Niujorke gyvenančios poetės ir psichoterapeutės Annos Halberstadt kūryboje Vilnius iškyla kaip daugiakalbis, daugiasluoksnis, prisiminimuose tebegyvuojantis miestas. Jį poetė vadina dingusio gyvenimo Atlantida – miestu, kuriame asmeninė atmintis neatsiejama nuo tragiškos Lietuvos žydų istorijos.

Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ pokalbių cikle „Vilniaus rašytojai“ su Anna Halberstadt kalbamės apie kelių jos šeimos kartų gyvenimą Vilniuje, pokario miesto kasdienybę, Holokausto nutylėjimą sovietmečiu, literatūrinius atradimus, emigraciją ir sugrįžimus į gimtąjį miestą, kuriame prabėgo pirmieji aštuoniolika gyvenimo metų.

Su Anna šių metų pradžioje gėrėme kavą Niujorko kavinėje „Reggio“, kurią mėgo jos bičiulis Josifas Brodskis. Paskui susitikome pokalbio Vilniuje, poetei atvykus į Lietuvą dalyvauti „Poezijos pavasario“ festivalyje. Pašnekesį pradėjome nuo jos šeimos ryšių su Vilniumi, siekiančių net keturias kartas. Annos prosenelio 1905 metais pastatytas namas iki šiol stovi Naugarduko gatvėje, o jos tėvas Simonas Galberštatas dėstė Vilniaus universiteto Gamtos ir Medicinos fakultetuose.

„Esu ketvirtos kartos vilnietė. Mano prosenelis gyveno Vilniuje. Jis minimas miesto istorijoje kaip žmogus, kuriam priklausė penkių aukštų pastatas ir kuris pastatė vieną iš sinagogų. Senelis minimas knygose apie Vilniaus gydytojus. Jis buvo odontologas ir veido chirurgas. Tėvas gimė Vilniuje, o aš augau Pylimo gatvėje, 29-ajame name. Mano tėvų šeimos iš Vilniaus išvyko 1918 metais. Tėvo šeima persikėlė į Uteną, motinos – į Kaišiadoris. Vėliau abi šeimos gyveno Kaune. Kai prasidėjo karas, tėvas 1941 metais bėgo ant traukinio stogo, nes į vagonus patekti jau buvo neįmanoma. Jo motina ir vyresnysis brolis liko. Abi mano močiutės pateko į Kauno getą ir tikriausiai buvo nužudytos Štuthofe. Tėvo vyresnysis brolis buvo nužudytas. Motinos jaunesnysis brolis, būdamas devyniolikos, žuvo. Tėvas – vienintelis išgyvenęs savo šeimos narys. Buvo nužudyta 95 procentai Lietuvos žydų. Turėjau mažą galimybę gimti. Mano tėvai susitiko lietuviškojoje divizijoje, kur tarnavo karo metais.“

Po karo Annos tėvai apsigyveno Vilniuje. Klausiu, kodėl jie nusprendė grįžti būtent čia, o ne į Kauną, kuriame gyveno prieš karą. Anna susimąsto: „Niekada neturėjau progos jų paklausti, bet dabar suprantu, kad grįžti į miestą, kuriame žuvo visa tavo šeima, buvo tiesiog neįmanoma. Vilnius tada tarsi atsivėrė. Jeigu reikia pradėti naują gyvenimą, geriau jį pradėti naujoje vietoje.“

Besikalbėdamos apie pokario Vilnių stabtelime ties miesto žydų bendruomenės, išlikusių kultūrinių tradicijų ir kasdienio gyvenimo temomis. Anna pasakoja, kokį Vilnių prisimena iš savo vaikystės: „Šiokia tokia bendruomenė buvo. Vilniuje gyveno žydų, vyko kultūrinių renginių jidiš kalba. Buvo dainininkai Nechama Lifšicaitė ir Binyaminas Khaitovsky, kurie dainavo jidiš dainas. Kartais į Filharmoniją atvažiuodavo žydų dainininkų ar komikų iš Lenkijos. Visi vieni kitus pažinojo, nes bendruomenė nedidelė. Mano motina turėjo dvi seseris ir dvi pusseseres Vilniuje. Kartais švęsdavome žydų šventes, per Pesachą eidavau pas vieną iš tetų. Mano tėvai nebuvo religingi. Tačiau motina kiekvienais metais sumokėdavo, kad sinagogoje būtų sukalbėtas kadišas už mirusius artimuosius.“

Annos vaikystės prisiminimuose iškyla ir Vilniaus universitetas, Zoologijos muziejus, pasivaikščiojimai mieste bei šachmatų klubas Gedimino prospekte. Jos tėvas, universiteto dėstytojas, daug pasakodavo apie šeimos gyvenimą iki karo: „Su tėvu praleisdavau daugiau laiko, nes motina dirbo ir vakarais studijavo universitete. Kartais jis pasiimdavo mane į darbą, todėl daug laiko praleisdavau universitete. Kartu eidavome pasivaikščioti, lankydavomės šachmatų klube Gedimino prospekte. Jis pasakodavo apie savo vaikystę Utenoje ir prisimindavo ją kaip laimingą. Jo tėvai gyveno dideliame mediniame name. Motina rengdavo vaikams spektaklius. Ateidavo daug giminių, svečių, draugų. Vėliau jis lankė žydų gimnaziją Ukmergėje. Ten mokėsi kalbų, skaitė šiuolaikinę jidiš poeziją. Žinojau, kad tėvo šeimos nariai nužudyti, bet jis pasakodavo ne vien apie jų mirtį. Norėjo, kad pažinočiau savo šeimą, žinočiau, kokie tie žmonės buvo, kai dar buvo gyvi. Kad žinočiau tos šeimos palikimą.“

Nors Anna augo Holokaustą išgyvenusioje šeimoje, sovietiniame Vilniuje apie žydų genocidą nebuvo kalbama. Teiraujuosi, kada ji pirmą kartą išgirdo Holokausto sąvoką ir kaip vertina visuomenės santykį su istorija. Anna sako: „Žinojome, kad buvo nužudyti kažkokie sovietiniai piliečiai, bet niekas nesakė, ar jie buvo žydai, ar lenkai, ar kas nors kitas. Pirmą kartą žodį „Holokaustas“ išgirdau Niujorke, kai studijavau Hunterio koledže. Turėjome kursą apie Holokaustą, nes būsimiems psichologams reikėjo mokytis dirbti su trauma. Mūsų dėstytoja Maria Rosenbloom buvo kilusi iš Lvivo. Ji išgyveno Holokaustą, bet jos vyras, tėvai ir vaikas buvo nužudyti gete. Man atrodo, jaunesnės kartos nebenori priimti melo apie praeitį. Daug žmonių studijavo Vakaruose, keliavo. Neįmanoma amžinai apie viską meluoti, todėl anksčiau ar vėliau tiesa iškyla.“

Kalba pasisuka link Vilniaus daugiakalbiškumo, nes ir mūsų pokalbis vyksta dviem kalbomis – lietuvių ir anglų. Jos pirmosios dienos Salomėjos Nėries mokykloje prisiminimas atskleidžia, kad kalbinė ir kultūrinė miesto įvairovė ne visuomet reiškė supratingumą: „Kai pirmą kartą atėjau į Salomėjos Nėries mokyklą, lietuviškai supratau, bet iš tikrųjų nekalbėjau. Mano tėvai tarpusavyje bendravo jidiš arba rusiškai. Mokytoja Grizienė pradėjo dalyti nurodymus: „Atsistokite! Atidarykite suolus! Uždarykite suolus!“ Ir taip be galo. Aš pradėjau verkti. Buvau labai išsigandusi. Mokytoja paėmė mane už rankos ir pareiškė: „Jeigu tau čia nepatinka, gali eiti namo.“

Koridoriuje laukė mama. Ji pasakė, kad jeigu man tikrai taip blogai, galime eiti namo. Pradėjome leistis laiptais, ir staiga pasijutau kalta, kad nuvyliau mamą. Pasakiau: „Žinai, aš grįšiu.“ Sugrįžau, išmokau lietuviškai ir metų pabaigoje jau buvau pirmūnė. Visus vienuolika metų mokiausi puikiai. Bet iki šiol svarstau, kaip mokytoja galėjo taip pasielgti. Man atrodo, mokytojas turėtų paguosti klasėje verkiantį vaiką.“

Vis dėlto Vilniaus mokykloje Anna sutiko ir mokytoją, kuri padarė didžiulę įtaką jos santykiui su literatūra. Ji dėstė rusų literatūrą, subūrė neformalų poezijos ratelį ir supažindino moksleivius su tuo metu draudžiamais autoriais. „Kai man buvo keturiolika, – pasakoja Anna, – turėjome nuostabią mokytoją Rozą Glinterščik. Jos tėvas Stalino laikais buvo įkalintas, ji – vadinamojo liaudies priešo dukra. Atvykusi į Lietuvą, kur turėjo giminių, pradėjo dėstyti rusų literatūrą. Iki tol literatūra buvo dėstoma vienaip, o jai atėjus viskas pasikeitė. Ji kalbėdavosi su mumis kaip su suaugusiais žmonėmis, ne kaip su vaikais, kurie nieko nesupranta. Subūrė savotišką pogrindinį poezijos ratelį. Pakvietė jauną disidentą Tomą Venclovą papasakoti apie rusų poezijos Sidabro amžių. Jis mums atskleidė, kad beveik nė vienas iš šių poetų nemirė natūralia mirtimi: Marina Cvetajeva pasikorė, Majakovskis nusišovė, Blokas beveik mirė badu, Achmatovos vyras buvo nužudytas, o sūnus išsiųstas į Gulagą. Tai man padarė nepaprastai didelį įspūdį. Taip pat ir galimybė skaityti šių kūrėjų knygas, o jų paprastai nebuvo galima nusipirkti. Roza išugdė daugybę žmonių. Dėl savo veiklos neteko teisės dėstyti mokyklose. Galiausiai emigravo į Izraelį, nes čia tiesiog nebegalėjo išgyventi.“

Pokalbio pabaigoje paprašau Annos perskaityti kelis eilėraščius apie Vilnių. Ji pasirinko kūrinius iš knygų „Vilniaus dienoraštis“ ir „Tranzitas“, kuriuos į lietuvių kalbą vertė Marius Burokas bei Antanas A. Jonynas. Eilėraštyje „Vilnius, ar jis egzistuoja?“ poetė grįžta į Pylimo gatvės namus, vaikystės kiemus ir miesto kasdienybę. „Kai vaikščiojau Vilniaus gatvėmis, ieškojau svajonių, ieškojau, ko nebėra“, – skaito Anna, prisimindama motinos melsvą suknelę, virtuvėje verdamą braškių uogienę, kaimynę siuvėją ir tėvą, iki aušros žaidžiantį šachmatais. O kitame eilėraštyje Vilnius iškyla kaip „itališkas jaunystės miestas, per klaidą pastatytas šiaurėje. Dingusio gyvenimo Atlantida, nostalgijos indas, pasiglemžtas bangos“.

Viso pokalbio su Anna Halberstadt klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su poete, vertėja ir psichoterapeute Anna Halberstadt kalbasi rašytoja, filosofė, Vilnius TECH dėstytoja Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2026“ finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.