Aušra Kaziliūnaitė

Geležis, žaizda, šautuvėlis, avarija, lietus, kurį galima pajusti dar jam neprasidėjus, – naujausioje Manto Balakausko poezijos knygoje „Ferrum“ konkretūs objektai, kūno patirtys ir iš pirmo žvilgsnio nedideli kasdienybės nutikimai neretai tampa būdais kalbėti apie atmintį, laiką ir dabartį. Ne mažiau svarbu čia ir tai, kas lieka už žodžių: pauzės, nutylėjimai, staigūs eilėraščio nukirtimai.

Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su poetu, literatūros kritiku Mantu Balakausku kalbamės apie smurto vaizdinius ir konfesinės poezijos atgarsius, atminties nepastovumą, žmogaus ir jo parašyto teksto santykį, mokymąsi rašyti skaitant, poetų rašomas recenzijas ir tylą kaip vieną iš poezijos priemonių.

„Savo kūryboje nevengiu dabarties. Bet šautuvėliai, avarijos, žaizda taip pat referuoja į tai, kad atmintis ir laikas nėra stabilūs. Žiūrėdami atgal, mes vis prisimename skirtingus dalykus ir išryškiname kitas prasmes. Tiek mano pirmoje knygoje „Roma“, tiek antroje, kaip yra pastebėjusi literatūros kritikė Neringa Butnoriūtė, buvo daug militaristinės kalbos. Tada tai krito į akis. Dabar jau galime sakyti, kad visa tai jau įsiliejo į mūsų realybę, ir trečiojoje knygoje ši kalba tiesiog atsiskleidžia kaip savotiškas dabarties atspindys. Taip pat čia galime įskaityti tam tikrus konfesinės poezijos atgarsius. Nors, mano manymu, konfesinė poezija dabar pas mus jau yra išsikvėpęs žanras. Gal septynetą metų ji pas mus karaliavo. Daug kas tuo žanru žaidė ir jį vystė. Dabar gal jau po truputėlį jis praeina. Šioje mano knygoje dar veikiausiai galima rasti ir besitraukiančios išpažintinės poezijos atgarsių.“

Kalbėdamas apie konfesinę poeziją, Mantas kartu kelia ir klausimą, kiek apskritai galima sutapatinti autorių su jo tekstu ir kas nutinka asmeninei patirčiai, kai ji patenka į kalbą.

„Kartais konfesinė poezija ne tik nueina į dienoraštį, bet ir naudoja labai tiesioginę kalbą. Visgi rašant, mano manymu, reikėtų prisiminti, kad dirbame su kalba. Rašydami esame kalboje. Ir čia jau atsiranda įdomių klausimų: kiek tai yra konfesinė poezija? Kiek tai esi tu? Kiek rašymo procese esi vedamas kalbos? Kur sustoji? Kas rašant yra keičiama? Panašiai ir su atmintimi: dabar kalbini apie mano naujausią knygą „Ferrum“ ir aš kalbu vienus dalykus, jeigu apie tą pačią knygą kalbintum po dešimties metų, gal jau kreipčiau dėmesį į visai ką kita. Visi supranta, kad tavo tekstas nesi tu. Galbūt jame gali būti konkrečiu metu transformuota tavo dalelė, kuri visuomet išlieka besikeičianti ir besimainanti. Ir tą padeda padaryti kalba. Jeigu užrašysi kokį faktą iš savo gyvenimo neįveldamas kalbos, bus faktas, ir tiek.“

Viename knygos tekstų randu sakinį: „Esu nykstanti savo paties mintis.“ Atsispirdama nuo jo klausiu Manto, ar, jo manymu, už mūsų minčių ir nuolat kintančio jų pasaulio egzistuoja kokia nors objektyvi realybė.

„Nebūtinai objektyvi realybė, bet kažkoks besimainantis, mus visus veikiantis pamatas egzistuoja tol, kol mes veikiam, kai nebeveiksim, ta mūsų tikėtina ar netikėtina realybė irgi nebeveiks. Kita vertus, negali paneigti: jeigu kažkas nutiko ir apie tai galvoji, vadinasi, nutiko dėl kokios nors priežasties. Ar tau šiandien, ar rytoj atrodys kažkaip kitaip, čia kitas klausimas, bet kažkoks pagrindas yra. Man patinka Tomo Petrulio mintis, kad „viskas yra mirguliavimas“. Šiandien vienaip atrodo, rytoj gal kažkaip kitaip atrodys.“

„Ferrum“ tekstuose autorius vis grįžta prie įžodinimo, verbalizavimo, žodžio svarbos ir gebėjimo jį valdyti temos. Man jos atrodo susijusios ir su savirefleksija – su poeto žvilgsniu į patį rašymo procesą. Klausiu Manto, kada žodis ir rašymas jo paties gyvenime tapo svarbūs.

„Veikiausiai palaipsniui. Sunku pasakyti, kada kūryba ne įsivaizduojamai, o iš tikrųjų ėmė užimti svarbią vietą mano gyvenime. Šį tą rašinėti pradėjau seniai, nuo paauglystės, gal kokių penkiolikos metų. Universitete irgi rašiau. Tačiau atvažiavęs į Vilnių žinojau, kad nemoku rašyti, kad rašau blogai. Tu turi skaityti, turi domėtis, bandyti perprasti tam tikrus dalykus. Pasvėriau, jog neskaitau, nesuprantu, vadinasi, nemoku rašyti. Ir tada reikia įdėti pastangų ir skirti laiko. Vėliau, laikui bėgant, perpranti tam tikrus dalykus, atrandi save. Tai man užtruko ilgiau negu daugumai, bet, atrodo, kažkur kūrybiškai atsidūriau. Tam, kad pradėtum gerai rašyti, turi padaryti paprastą dalyką – išsirašyti. Visi turi labai daug šlako. Nori nenori, nesvarbu, kada pradėsi, tą šlaką turėsi išrašyti. Mane stebina, kai žmonės, kurie nežiūri kino, nori kurti kiną. Kai žmonės, kurie neskaito poezijos, nori rašyti poeziją. Man šitai absoliučiai nesuvokiama. Kaip gali žaisti krepšinį, nežiūrėdamas krepšinio, nežinodamas taisyklių ir kaip atrodo kamuolys? Mane daugeliu atvejų gelbėjo, kad tai iš vidaus supratau.“

Mantas ne tik rašo poeziją, bet ir recenzuoja kitų knygas. Kalbą pasukame prie tokios situacijos, kai vieni poetai tampa kitų poetų kūrybos kritikais, ir klausiu, ką jam pačiam toks rašymas suteikia.

„Nepretenduoju į kritikos aukštumas, tačiau rašydamas apie kitų autorių knygas bandau suvokti vykstančius procesus. Tada ir pats atidžiau skaitau. Apskritai mane domina ne tai, kodėl autorius rašo blogai (tai pas mus gana dažnai pasitaiko), mane labiau domina, kas paskatino jį vienaip ar kitaip galvoti. Laikausi tokios pozicijos: jeigu knyga jau išleista, vadinasi, autorius to vertas. Nemėgstu recenzijų, kuriose konstatuojama, kad knyga bloga. Penki šimtai žodžių apie blogą knygą. Tai yra laiko gaišimas. Vietoj to galima geriau ką kita nuveikti.“

Kalbėdamiesi apie „Ferrum“ stabtelime ir prie taupaus Manto rašymo stiliaus. Viename eilėraštyje kalbama apie žmogų, kuris neturi kojų, tačiau jomis jaučia lietų. Atsispirdama nuo šio vaizdinio vedu paralelę su pačia Manto kūryba: jo eilėraščiuose neretai atrodo, kad tam tikras fragmentas tyčia nukertamas, o nepasakymas ima reikšti ne mažiau už tai, kas užrašyta. Tyla ir kompozicinė pauzė man atrodo vieni stipriausių „Ferrum“ bruožų, todėl klausiu, kiek sąmoningai autorius režisuoja šį efektą.

„Iš pat pradžių rašydamas nesieki režisuoti, tačiau vėliau, kai mintis natūraliai siaurėja ir tikslėja, pradedi eiti ta kryptimi. Tuo pat metu veikia ir režisūrinis, ir nerežisūrinis mąstymas. Nes galiausiai turbūt ir pats pamiršti, kad esi „spektaklyje“. O minėta istorija iš tiesų nutiko, tiesiog ji įvilkta į eilėraščio rūbą, formą. Be manęs, dar kokie 13–14 bernų matė šį žmogų. Ir matė, kaip jis su tuo vežimėliu išvažiavo, kai dangus dar buvo giedras, giedras. Po kelių minučių „kalė“ rimčiausia audra. Prieš tai jis sakė: „Jaučiu lietų anksčiau, negu jis ateina.“ Mes chi chi, cha cha. Ir vėliau iš tikrųjų taip buvo. Įdomu, kad pastebėjai tuos eilėraščių nukirtimus. Iš tiesų mano eilėraščiuose ypatinga reikšmė skiriama dviem brūkšniukams, jie irgi dažnai tuos nukirtimus žymi. Taip būna, kai kalbiesi su žmogumi ir pasakai ką nors svarbaus, o tada stoja kelių sekundžių tyla. Veikiausiai mėginu „išlaužti“ kažką panašaus eilėraščiuose. Ši tyla nebūtinai nejauki, tokia „stand-still“. Jeigu tau skaitant knygą tai pasijautė – labai džiaugiuosi. Vadinasi, pavyko.“

Viso pokalbio „Savo kūryboje nevengiu dabarties“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su poetu, literatūros kritiku Mantu Balakausku kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.