Atgal į sąrašą

Ugninga kūrėja, miesto vaikas, Tibeto piligrimė. Sesuo apie Jurgą Ivanauskaitę

2021 14 lapkričio d.

Šiemet, lapkričio 14 d. rašytojai, dailininkei, keliautojai, Lietuvos Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatei Jurgai Ivanauskaitei (1961-2007) būtų sukakę 60 metų. Jos kūryba gyvuoja toliau, rengiamos nuotraukų ir dailės darbų parodos, knygų tiražai auga Lietuvoje, o vertimai leidžiami užsienyje. Įsteigta literatūrinė J. Ivanauskaitės vardo premija. Taigi J. Ivanauskaitės kūrybą pažįstame puikiai . O koks žmogus buvo pati Jurga? Simboliškai šią sukaktį pažyminčiame naujame Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės “Rašytnamis” epizode apžvelgiama kūrėjos asmenybė, dvasinių paieškų kelionės, visuomeninė veikla, santykis su Vilniumi. Į privačias Jurgos Ivanauskaitės gyvenimo teritorijas veda ir savo prisiminimais bei įžvalgomis dalijasi etnologė, humanitarinių mokslų daktarė, Jurgos Ivanauskaitės sesuo Radvilė Racėnaitė. Pašnekovę kalbina poetė, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė.

Jurgos Ivanauskaitės asmenybė

Prisimindama savo seserį Jurgą Ivanauskaitę Radvilė Racėnaitė sako, kad pirmiausia ji buvo laisvas žmogus. Pašnekovė svarsto, kad Jurgos siekis susikurti asmeninę, vidinę laisvės erdvę paradoksaliai kilo iš laisvės stokos, noro ištrūkti iš sovietinio pasaulio kalėjimo. Anot R. Racėnaitės, atėjus Nepriklausomybės laikotarpiui vidinė Jurgos laisvė organiškai susiliejo išorine: Ivanauskaitė aktyviai dalyvavo Sąjūdyje, bendradarbiavo „Sąjūdžio žiniose“, „Sietyne“, „Atgimime“ ir „Šiaurės Atėnuose“, dalyvavo Roko maršuose.

Kitas, R. Racėnaitės manymu, kertinis Jurgos bruožas – aistra gyvenimui. Visas savo kūrybines ir visuomenines veiklas – knygų rašymą, dailę, keliones – Ivanauskaitė laikė ypatingai reikšmingomis. Tačiau R. Racėnaitė pastebi, kad greta šių „laukinių“ savybių – laisvės ir aistros – Jurga buvo ir labai pareigingas žmogus. Keldavosi anksti ryte ir didžiąją dienos dalį skirdavo darbui su kūrybiniais projektais ir kitoms veikloms. Griežtai laikėsi nusistatytos dienotvarkės ir dėl to, svarsto R. Racėnaitė, per gana trumpą savo gyvenimą nuveikė labai daug.

Visuomeniška kūrėja

Laidos vedėja A. Kaziliūnaitė iškelia klausimą, ar griežtos dienotvarkės laikymasis reiškė, kad J. Ivanauskaitė labai tikėjo savo kūrybinės veiklos šiame pasaulyje svarba. R. Racėnaitė neabejoja, kad kūryba buvo J. Ivanauskaitė gyvenimo pagrindas, tačiau pastebi, kad Jurga kaip kūrėja nebuvo užsidariusi ir veikė tarsi misionieriškai. Į jai aktualią kūrybinę problematiką žvelgė iš visuomeninės perspektyvos, sugrįžusi iš kelionių Rytuose noriai dalinosi sukauptais patyrimais. R. Racėnaitė pasakoja, kad po asmeninio susidūrimo su šalies nepriklausomybę praradusiais tibetiečiais Daramsaloje Jurga aktyviai įsitraukė į Tibeto laisvės rėmimo judėjimą Lietuvoje. Kūrėjos sesuo sako, kad apie šias išgyventas egzistenciškai svarbias patirtis J. Ivanauskaitė norėjo garsiai papasakoti visiems. Taip radosi rytietiškoms patirtims skirta jos knygų trilogija, vėliau perleista bendru „Tibeto Mandalos“ (2004) pavadinimu.

Jurgos troškimas pažinti Rytų filosofiją

Laidos vedėja A. Kaziliūnaitė pastebi, kad sovietmečiu nebuvo įprasta keliauti Rytų kryptimi, todėl šis Jurgos gyvenimo posūkis atrodo netikėtas. R. Racėnaitė sako, kad rytų filosofija, orientalizmas traukė Jurgos dėmesį nuo ankstyvos jaunystės: ji gilinosi į T. D. Suzuki, A. Wattso, A. David-Neel knygas.

Racėnaitė prisimena, kaip Jurga pasakojo, kad ją ištiko dvasinė ekstazė, kai jaunystėje į rankas netikėtai pakliuvo Tibeto ir budizmo temoms skirtas “National Geographic” numeris. Žurnalo puslapį su chrestomatinėmis nuotraukomis, vaizduojančiomis tibetiečių vienuolius raudonais apdarais, Jurga pasikabino ant savo kambario sienos.

Nors yra įsigalėjusi nuomonė, kad J. Ivanauskaitė į Tibetą išvyko vedama nusivylimo po to, kai buvo uždraustas jos romanas “Ragana ir lietus” (1993), R. Racėnaitė pažymi, kad tai nebuvo vien tik staigus, rašytojos kūrybos paniekinimo sąlygotas žingsnis. Jurgos kelionės į Rytus buvo ilgo dvasinių paieškų proceso rezultatas, ją vedė troškimas iš tiesų patirti šį alternatyvų, dvasingą gyvenimo būvį.

Seserų kelionė į Tibetą

Ankstesnės Jurgos kelionės, autentiškos pažintys su tibetiečių egzilinėmis bendruomenėmis Indijoje ir gretimose šalyse įkvėpė Jurgą kartu su savo seserimi 1998 m. išvykti į Tibetą. Po sunkaus pasiruošimo pagaliau prasidėjo jų, kaip R. Racėnaitė sako, „stogą raunanti“ kelionė.

Racėnaitė pasakoja, kad tuomet Tibetas dar buvo menkiau paveiktas turizmo ir nepaisant ideologinių Kinijos suvaržymų, budistinio gyvenimo religinė tėkmė ten buvo aiškiai matoma ir juntama. Laidos vedėjos A. Kaziliūnaitės paklausta, kas toje kelionėje buvo įsimintiniausia, pašnekovė prisimena, kad nuostabiausia buvo iš arti pamatyti autetišką religingų žmonių kasdienybę, apeiginius ratus sukančius piligrimus ir suvokti, kad jie – lygiai tokie patys, kokius matė ir aprašė J. Ivanauskaitę įkvėpę rytų filosofijos populiarintojai dar XX a. pradžioje.

Piligrimės maitinosi paprastu tibetietišku maistu. Buvo tokių kelionės etapų po nuošalias Himalajų priekalnes, kai maisto trūko, todėl, kaip prisimena R. Racėnaitė, po kelionės iš jos pačios liko „vieni griaučiai“. Radvilė pasakoja, kaip jos drauge vis svajodavo apie obuolius. Įsivaizdavo, kaip staiga atsiduria Indijoje, Kulu slėnyje, didžiuliuose obelų soduose, pilnuose sultingų geltonų vaisių. R. Racėnaitė su šypsena prisimena, kad kelionės pabaigoje, patyrus visapusišką dvasinį ir fizinį apsivalymą, ėmė dėtis paslaptingi dalykai, pildytis norai. Prisimena, kaip sukant ratus aplink šventyklą Tibeto sostinėje Lhasoje, staiga prie jų priėjo vienuolė ir padavė kiekvienai po taip trokštamą geltoną obuolį. Pašnekovė sako, kad nepaisant domėjimosi mistinėmis, ribinėmis patirtimis, abi su Jurga laikė save vakarietiškojo skepsio atstovėmis. Tačiau pradėjus vykti stebuklams, neturėjo kito pasirinkimo kaip tik patikėti metafizinių dėsnių veikimu. Anot R. Racėnaitės, nors Jurga Tibete apsilankė tik vieną kartą, tačiau tai buvo jos „gyvenimo kelionė, visų svajonių ir dvasinių ieškojimų išsipildymas“.

Kelionių į Rytus atspindžiai Jurgos Ivanauskaitės kūryboje

Kaziliūnaitė kelia klausimą, ar kelionės rytų kryptimi padarė stiprią įtaką J. Ivanauskaitės kūrybai. R. Racėnaitė dar kartą sugrįžta prie minties, kad šios kelionės buvo organiška Jurgos kūrybinių interesų, visuomeninių nuostatų, dvasinių paieškų tąsa. Tad ir naujos temos bei motyvai J. Ivanauskaitės kūryboje buvo ne kokių nors staigių pokyčių, bet natūralios kūrybinės raidos rezultatas.

Anot R. Racėnaitės, iš pradžių Jurgos patirtas autentiškas budizmas vertė ją galvoti apie kardinalius sprendimus, ji net ėmė abejoti, ar gali toliau tęsti kūrybinę veiklą. Vienu metu jai atrodė, kad pagal budistinę doktriną tai būtų tik tolesnis bereikalingas ego puoselėjimas. Tačiau po kurio laiko visos šios kelionių patirtys susigulėjo ir įkvėpė J. Ivanauskaitę kurti toliau. Ji pradėjo rašyti poeziją, sugrįžo prie dailės. R. Racėnaitė mano, kad kelionės į Rytus padėjo Jurgai išspręsti jai svarbius dievoieškos klausimus ir suteikė galimybę priartėti prie egzistencinės pilnatvės. Paradokslau, kad ilgos klajonės Rytuose leido Jurgai iš naujo ir daug giliau suprasti krikščionybę ir pagaliau gerai pasijausti čia, katalikiškame Vilniuje.

Asmeninė Jurgos Ivanauskaitės erdvė

Nors Jurga buvo laisvas, pasauliui atviras žmogus, tačiau savo vidinę namų erdvę labai saugojo. R. Racėnaitė prisimena, kad Jurgai nepatiko dideli susibūrimai. Vengdama paviršutiniško bendravimo į savo namus kviesdavo tik artimiausius draugus ar pavienius sau įdomius žmones, su kuriais leisdavosi į têteàtête pokalbius. R. Racėnaitė pasakoja, kad kiekvienas susėdimas prie virtuvės stalo su Jurga kone visada virsdavo giliais analitiniais pokalbiais apie ją dominusius dvasinio pasaulio dalykus, keliones, perskaitytas knygas, aplankytus spektaklius, žiūrėtus filmus.

Jurgos Ivanauskaitės Vilnius

Ivanauskaitės namai visą gyvenimą buvo Vilniuje. Sesuo ją vadina „Vilniaus žmogumi, miesto vaiku“. Vaikystėje J. Ivanauskaitė su mama trumpą laiko tarpą gyveno Žvėryne, o vėliau šeima persikėlė į butą Antakalnyje, kur Jurgos mama gyvena iki šiol. Pašnekovė prisimena, kad anksčiau Antakalnis buvo kitoks, ryškiau pažymėtas „senojo ikikarinio miesto ženklų“. Antakalnyje vis dar buvo justi „magiška kaimo ir miesto sandūros erdvė“. Racėnaitė pasakoja, kad visai šalia įspūdingos architektūros pastatų – Šv. Petro ir Povilo bažnyčios, Joanitų bažnyčios ir vienuolyno komplekso, Sapiegų rūmų – gyvavo ir priemiesčių Antakalnis su senomis medinėmis sodybomis, daržais ir sodais, lauko tualetais, o gatvėmis važinėdavo arklių traukiami vežimai. Vėliau, Jurgai pradėjus studijuoti tuometiniame Vilniaus dailės institute (dabar – Vilniaus dailės akademija) ir po studijų, „Jurgos Vilnius“ persikėlė į Senamiestį ir Naujamiestį. Pašnekovė prisimena, kad Jurga labai brangino ir mėgo paskutinį savo butą name, stovinčiame ties Aguonų ir Šaltinių gatvių sankryža. Ji nesibaidė ir tuomet dar gana apleisto stoties rajono, apie kurio secesinę architektūrą studijų metais rašė darbą. Jame, lyg nujausdama, buvo aprašiusi ir architektūrines pastato, kuriame bus jos ateities namai, detales. „Sakyčiau, kad jos Vilnius iš esmės buvo miestas, kurį galima apeiti pėsčiomis. Patiriamas lėtai einant savo kojomis“, sako R. Racėnaitė.

Anot rašytojos sesers, J. Ivanauskaitė mėgo lankytis Rasų kapinėse. Dar sovietmečiu per Vėlines Jurga su savo kursioke ir geriausia drauge dailininke Daiva Jakaityte visuomet stengdavosi aplankyti M. K. Čiurlionio ir J. Basanavičiaus kapus. Kaip žinia, kapinės tomis dienomis buvo sekamos, jose turbūt būdavo ir persirengusių KGB agentų, ir sovietinės milicijos. Todėl į Rasas jos eidavo vėlai vakare. Pašnekovė prisiminena Jurgos pasakotą istoriją, kaip kartą jas bandė sulaikyti, todėl joms teko tamsoje kūlversčiais bėgti žemyn šlaitu ir nuo persekiotojų slapstytis tarp antkapių.

Anot R. Racėnaitės, Jurgos literatūra, ypač ankstyvoji, yra suformuota miesto temų ir problematikos. Kalbėdama apie Jurgos santykį su Vilniumi, R. Racėnaitė sako, kad Jurgos kūryboje „pats miestas, galima sakyti, tampa vienu iš literatūrinių personažų, paveikiančių knygos herojų likimus“ ir prisimena viename iš paskutinių J. Ivanauskaitės romanų „Placebas“ (2003) aprašytą jai labai įsiminusį vaizdą, kaip knygos herojės, būrėjos Julijos siela sklendžia virš Vilniaus rajonų – Centro, Senamiesčio, Užupio – ir apžiūrinėja architektūrines pastatų detales, “į kurias mes retai pakeliame galvas eidami senamiesčio grindiniu”.

Racėnaitė džiaugiasi, kad po J. Ivanauskaitės mirties Vilniuje atsirado su kūrėja siejami miestovaizdį meniškai praturtinantys objektai. Tai stoties rajone, Aguonų gatvėje, visai šalia namo, kur Jurga gyveno, įkurtas Jurgos skveras, kurį puošia skulptorės Ksenijos Jaroševaitės sukurta didžiulio Katino skulptūra, ir J. Ivanauskaitės bičiulių ir bendraminčių iš Tibeto rėmimo grupės pastangomis Užupyje atidarytas Tibeto skveras, kur šiuo metu Jurgos draugė dailininkė Jurga Užkurnytė baigia ištapyti skvere stovinčios transformatorinės sienas Jurgos Ivanauskaitės rytietiškos tematikos darbų motyvais. Kūrinio atidengimas lapkričio pabaigoje bus dar vienas Jurgos Ivanauskaitės jubiliejui pažymėti skirtas akcentas.

Lietuvos rašytojų sąjungos projektą „Vilniaus rašytojai“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.