Rašytoja, muziejininkė Aldona Ruseckaitė pristato savo naują biografinį romaną „Vienatybė“, vedantį užmirštos tarpukario rašytojos Onos Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės likimo vingiais. Knygą išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla.

Romano, skirto Onos Pleirytės-Puidienės-Vaidilutės (1882–1936) gyvenimui ir kūrybai, puslapiuose prabyla šiandien jau primiršta tarpukario prozininkė, neeilinė asmenybė. Jos gyvenimo įvykiai vaizduojami plačiame laikmečio kontekste: XX a. pradžios Mintauja, Plungė, Vilnius, laikraščio „Vilniaus žinios“ leidyba, to meto sostinės kultūrinė panorama, draugystė su Mikalojumi Konstantinu Čiurlioniu, Pirmoji lietuvių dailės paroda, pažintis ir bendravimas su Antanu ir Sofija Smetonomis, Jonu Basanavičiumi, Petru Vileišiu, Gabrieliumi Žemkalniu-Landsbergiu, Sofija Kymantaite-Čiurlioniene, artima bičiulystė su Juozu Tumu-Vaižgantu, Jonu Biliūnu.

Ona mokėsi Šveicarijoje, vėliau Puidų šeima (jos vyras rašytojas Kazys Puida) septynerius metus gyveno Čeliabinske, Sibire. O. Puidienė globojo Pirmojo pasaulinio karo pabėgėlius lietuvius, kūrė stovyklas. Pilietinio karo metu ilgai blaškėsi po Rusiją. 1920 m. per Maskvą grįžo į Kauną, įsiliejo į kultūrinį ir visuomeninį gyvenimą. Išleido tris knygas, svarbiausia jų – romanas „Tėviškė“, kurį kaip reikšmingą kūrinį įvertino Maironis.

„Manęs daug kas klausė, kodėl rašau apie ją, juk beveik niekam nežinoma. Užtat ir norėjau parašyti, kad nežinoma, o įdomi, labai sudėtingo likimo ir gyvenimo, kurį formavo ir istoriniai to meto įvykiai, ir rašytojos prigimtinės charakterio savybės. Jos laikas gana tolimas: 1882–1936-ieji, viskas vyko maždaug prieš šimtą metų. Gilindamasi į O. Pleirytės-Puidienės biografiją ir kūrybą, stebėjausi, kaip ji atlaikė visus lemties smūgius. Mane labiau patraukė jos kaip moters likimas, bet buvo įdomu, svarbu neaplenkti ir kūrybos, šiandien beveik užmirštos, nes nei sovietiniais metais, nei mūsų Nepriklausomybės laikais neišleista nė viena Vaidilutės knyga. Žinoma, literatūros mokslininkai yra nagrinėję rašytojos kūrybą, lyginę su kitomis XX a. pradžios Lietuvos rašytojomis, bet viskas taip ir likę mokslo srityje siauram ratui“, – pastebi A. Ruseckaitė.

Romano autorę patraukė ypatinga O. Pleirytės-Puidienės patirtis – septyneri metai Rusijoje, Sibire – ten tiek visko matyta, girdėta, išgyventa. Atskira tema – sudėtingi šeiminiai santykiai su vyru rašytoju Kaziu Puida. Be galo jautriai O. Pleirytė-Puidienė išgyveno motinystę, užaugino tris vaikus, kuriuos dievino ir kurie jai suteikė ne tik džiaugsmo, bet ir daug sielvarto. Rašytoja buvo pilietiška, jai nuo jaunų dienų rūpėjo Lietuvos likimas.

„Taigi – rašiau knygą galvodama, kad būtina šią rašytoją priminti ir sugrąžinti į lietuvių literatūros kūrėjų gretas, apžvelgiant kūrybą, atskleidžiant jos likimą plačiame istorijos ir kasdienių įvykių kontekste. Žinoma, nebūčiau pasiryžusi knygai, jeigu O. Pleirytė-Puidienė nebūtų palikusi savo Dienoraščio, kurį rašė keletą dešimtmečių“, – prisipažįsta romano autorė, pirminę svarbią informaciją radusi literatūrologo prof. Vytauto Kubiliaus knygoje „Dviese literatūros sūpuoklėse. Kazys Puida ir Vaidilutė“.

A.Ruseckaitė dėkinga muziejų ir bibliotekų darbuotojams, leidusiems susipažinti su O. Pleirytės-Puidienės ir Kazio Puidos archyvais. Romano autorė rinko medžiagą Vilniaus universiteto bibliotekoje, kurioje saugomas pagrindinis rašytojos archyvas, taip pat Lietuvos mokslų akademijos Vrublevskių bibliotekoje, Kauno technologijos universiteto bibliotekoje, Maironio lietuvių literatūros muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje.

„Vienatybė“ – šeštasis Aldonos Ruseckaitės biografinis romanas apie garsias Lietuvos literatūros asmenybes. Jau išleisti jos romanai apie Maironį, Žemaitę, Salomėją Nėrį, Vytautą Mačernį ir prieš porą  metų pasirodęs romanas „EMMI“ apie Vinco Mykolaičio-Putino moteris.

Knygą galite įsigyti čia : https://www.rsleidykla.lt/Knyga/grozine-literatura/lietuviu-autoriu-literatura/Vienatybe/