Pirmiausia lietuvių literatūros Tėvą pažinau medinės skulptūros pavidalu. Ji (Ipolito Užkurnio drožta) stūksojo mano gimtųjų Elektrėnų 1-osios vidurinės (dabar „Ąžuolyno”, berods devynmetė?) mokyklos koridoriuje, visai prie pirmūnų lentos ir direktoriaus kabineto. Pačią pirmąją savo moksleivišką dieną gal valandą stovėjau ties ja, laukdamas, kol direktoriaus kabinete išsispręs mano likimas – mat patekau ne pas tą mokytoją, kurią kaip Pirmąją Mokytoją jau buvo atpažinusi mano širdis, ir – negyvai užsispyriau būti perkeltas į kitą klasę. Tame ligi pussalės praplatintame koridoriuje stovėjo ir daugiau didžių rašytojų skulptūrų, bet kažkaip pajutau, kad Jis tarp visų – svarbiausias. Gal drožinys buvo didžiausias? Gal stovėjo pačiame centre? O gal taip nusprendžiau todėl, kad Jis buvo pavaizduotas už būrų „bakūžes” didesniu milžinu, kurio visas stotas it bitėmis apkibęs pačiais būrais, itin dailiai išdrožtais, prie Jo kaip prie gynėjo prisiglaudusiais žmogeliukais. Žodžiu, pats nežinau kaip, bet aiškiai pajutau, kad šis gerasis milžinas yra mano mokyklos direktoriaus direktorius, todėl išsakiau jam savo problemą, tikėdamasis užtarimo.

Grįždamas iš mokyklos su pirmąja pergale – it apgintas būras – buvau dėkingas savo naujajam mediniam patronui. Tiesa, tądien dar nežinojau, kad jis – Kristijonas Donelaitis. Šią pavardę išgirdau gal po trejų metų, kai (iliustracijų suviliotas) nusipirkau didelio vaikiško formato knygelę „Ąžuols gyrpelnys” su Kristijono Donelaičio pasakėčiomis. Mano vaikiškoje bibliotekėlėje ji ilgai neužsigulėjo, o štai vaikiškon atmintin įkrito giliai. Įsiminiau ją – kaip labai keistą knygą. Pirmiausia apstulbino lyg ir ta, lyg ir kitokia lietuvių kalba, kupina nesuprantamų žodžių, girgždanti ir krenkščianti kažin kokiu neišbaigtumu, tarsi dar ne kalba, o besitveriančios kalbos magma būtų. „Manoji mokytoja čia turėtų paplušėti taisydama klaidas”, – pamaniau anuomet. Tačiau, nepaisant kalbos šiurkštumo, pasakojimai skambėjo kaži kaip iškilmingai (gal dėl eiliuoto teksto ritmikos?), todėl atrodė, kad didingas skambesys neretai pjaunasi su gana brutaliu turiniu, kuris man, sovietiniam vaikui, atrodė dar ir neteisingas moralės požiūriu. Kaipgi čia Vilks provininks nesusilaukia pelnytos bausmės?.. Ar gražu poezijoje kapstytis po mėšlą drauge su šūdvabaliu taip, kad net nuo puslapių dvokas pasklinda?.. O labiausiai, atmenu, gaila buvo Rudikio jomarkininko. Ne tik gaila – pykau ant autoriaus, kodėl jis ne alkano, visų skriaudžiamo šunelio pusėje?..

Ir vis dėlto – kai mokykloje sužinojau, jog medinis mano patronas – ne bet kas, o Kristijonas Donelaitis, kai jau mokėjau privalomas dvidešimt aštuonias „Metų” eilutes atmintinai (dabar jau nežinau – gal šešta klasė?), kai labai graži Poeto pavardė ir gerasis milžinas skulptūroje susiliejo į vieną asmenį, akimirksniu atleidau jam „neteisingas” pasakėčių pabaigas, mintyse vietoj autoriaus atkūręs teisingumą ir rūsčiai nubaudęs silpnųjų skriaudėjus.

„Metai” manajai moralei kažin kaip neužkliuvo. Mokytojai aiškinant, susidaryti nuomonę ir prasmes atrasti buvo lengviau, be to, poemos skaitymas klasėje, visiems drauge, kažkaip užkrėtė žaismingumu: menu, dar kelias savaites vienas kitą vadinome „syveidėmis” ir „pasturlukais”, negalėdami atsidžiaugti, kad K. Donelaitis taip vadina lapę ir kiškį. O smagiausiai nuteikė mokytojos pacituotas mano bendraklasio rašinio apie „Metų” veikėjų charakterius sakinys:

„Dočys šovė į varną, bet pataikė į kitur.” Mokytoja tokį kulkos trajektorijos neapibrėžtumą griežtai sukritikavo, o anuometiniam man dingojosi, jog sakinys skamba galingai – kone donelaitiškai, nepaisant smulkmenos, kad šovė visai ne Dočys… Žodžiu, patiko man „Metai”, nes vadovėliai rašė, kad jie turi patikti, ir neabejojau, jog tai geriausias kada nors lietuvių kalba parašytas kūrinys, nes mokytoja šitaip sakė.

Tačiau literatūroje, kaip ir religijoje, matyt, egzistuoja properša tarp vaikiškosios pasaulėjautos, kai tiki tuo, kas tau sakoma, ir tarp išsiskleidusios sąmonės, kai imi tikėti tuo, kuo jau įtiki pats. „Metus” dar kartą analizuodami skaitėme dvyliktoje klasėje (o gal pats vienas skaičiau, ruošdamasis stojamiesiems?), kai jau buvau skaitęs ne tik Maironį su Vincu Mykolaičiu-Putinu, bet net ir Marcelijų Martinaitį su Sigitu Geda, ir su fundamentaliaisiais mokytojų bei vadovėlių teiginiais ėmiau nesutikti: K. Donelaitis – lietuvių literatūros viršukalnė? Na jau, na jau… Man, pirmą ūsą nubraukusiam jaunuoliui, jis su savo „Metais” atrodė kaip „Bitlai”, kuriems reikia daryti kokybės nuolaidas, nes „pagalvok, prieš kiek laiko tai buvo!” O aš žavėjimąsi „su nuolaidomis” laikiau nenuoširdžiu ir neabejojau, kad M. Martinaitis – tūkstantį kartų geresnis poetas už K. Donelaitį, o apie jo „Severiutę”, dainuojamą Vytauto Kernagio, galvojau, kad lietuviškai nieko gražesnio parašyti paprasčiausiai neįmanoma.

Prie K. Donelaičio altoriaus mane sugrąžino studijos Alma Mater Filologijos fakultete, tiksliau – šviesaus atminimo profesorius Albinas Jovaiša, savo seminaruose atvėręs hegzametro paslaptį, įgalinęs suvokti K. Donelaitį ir jo „Metus” visai kitame prasmės lygmenyje nei skurdžios mokyklinės „viežlybųjų” ir „nenaudėlių” analizės. Tik tada suvokiau K. Donelaičio genialumą, tik tada patyriau, kad jis lietuvių literatūrai nuveikė ne mažiau nei Johanas Sebastianas Bachas kad nuveikė muzikos pasauliui, parašydamas „Gerai temperuotą klavyrą” – nepaprasto grožio meno kūrinį ir tuo pačiu – šlovės vertą mokslinį darbą, iš esmės pagrindžiantį kvintų ratą bei įtvirtinantį dabartinę tonacijų sistemą.

Taigi, prisipažinsiu, iki prof. A. Jovaišos paskaitų apie K. Donelaičio hegzametro kilmę mąsčiau šitaip: kaip dvasiškis, jis lotynų kalbą, suprantama, mokėjo, todėl tikrai buvo skaitęs (o gal ir po ranka turėjo?) Vergilijaus bei Horacijaus veikalus. Be to – jei muzikinė klausa manęs neapgauna – hegzametru surašytos ir lotyniškos bažnytinės gedulingųjų apeigų giesmės, kurias prie karsto pakaitomis progiesmiu atlieka klebonas ir vikaras. (Kalbu apie katalikų apeigas, bet tos giesmės, manau, buvo sukurtos dar iki reformatų atskilimo, todėl galbūt bendros visiems krikščionims?) Tad turint muzikinę klausą (o kad K. Donelaitis buvo muzikalus – neleidžia abejoti jau vien jo dirbinti klavesinai), maniau, vieni niekai įtaikyti žodžius į Vergilijaus ar šventų giesmių diktuojamą melodiją – juk panašiai ir dabartiniai poetai tekstus dainoms kuria pagal jau esamas melodijas. Štai, maniau, ir visa genialumo paslaptis.

Tačiau nežinojau, kad tokia „melodinė kalkė” paprasčiausiai neįmanoma dėl skirtingos lotynų bei lietuvių kalbų prigimties. Antikinis hegzametras, grįstas ilgųjų ir trumpųjų skiemenų kaita, lietuvių – šokinėjančio kirčio – kalboje nėra efektyvus. Todėl K. Donelaitis (suprantama, sklandžiai sustygavęs savo poemą ir metriniu požiūriu) sukūrė autentišką lietuvišką hegzametrą, grįstą kirčiuotų–nekirčiuotų skiemenų kaita, taip praturtindamas lietuvių kalbos kūrybinių galimybių lauką.

Tik tada supratau, kodėl jis išdrožtas milžinu, tik tuomet suvokiau, kad K. Donelaitis vertas lietuvių literatūros Tėvo titulo ne tik dėl pirm
eivystės ir kad tik dėl jo lietuvių grožinė literatūra prasideda nuo tokių tikrai nepaprastų aukštumų.

Koks šiurpiai laisvas ir vienišas anuomet jis turėjo jaustis savo aukštybėse, iki kurių net akyliausiųjų regos laukas nesiekia?

Gal kaip tik todėl savo užrašuose mini sodą, kuriuo mėgo rūpintis, tarsi manydamas, kad sodas – vienintelis už jį patį ilgaamžiškesnis jo darbo rezultatas, liudysiantis ateities žmonėms jį – Kristijoną Donelaitį – apskritai gyvenus. O apie „Metus” užrašuose – nė žodelyčio.

Paskutinįkart „Metus” perskaičiau lygiai prieš metus – turiu jų „Baltų lankų” 2010-ųjų leidimą asmeninėje bibliotekoje (kaip tik tada toptelėjo, kad nors „pasturluko” lietuvių kalboje šiandien ir neturime, bet turime „pasturgalį”, kurio etimologinė kilmė – aiški, net ir prasmė išsaugota: „striukas galas” – zuikio uodegėlė). Keista, bet poemą perskaičiau labai lengvai ir skaniai, nors atmintyje išlikę ar literatūros studijų primesti kažin kokie vidiniai sensoriai kurį laiką dar įtikinėjo, kad skaitau keblų suprasti ir sunkiai „nuryjamą” kūrinį. Tačiau su jokiais baubais, slenksčiais ir akivarais tekste taip ir nesusidūriau. Atvirkščiai, užversdamas tegalėjau konstatuoti – lengva, sklandu, tobula.

Natūralu – nuo pirmojo iki paskiausiojo „Metų” skaitymo keitėsi mano sąmonė, apsiskaitymas, prioritetai… Bet ne tik – pasikeitė ir tam tikri kontekstai, suteikę galimybę perskaityti „Metuose” gausybę svarbių ir skaudžių tiesų, kurių anuomet, gyvendamas už aukštų sovietinės imperijos sienų, gal nė neturėjau galimybės perskaityti. Pavyzdžiui, žodžius „vokiečiai” arba „prancūzai” K. Donelaičio išjuokiamame kontekste vis tiek perskaitydavau (gal ne aš vienas?) kaip „rusai”. Kad gėda perimti madas, papročius ir įpročius, gėda smukti iki sovietinio režimo sargų moralinio ir dvasinio lygio. Kad tai patvirtina K. Donelaičio tekstas – buvo aišku, tačiau kad kokie nors pavojai mūsų moralei, mentalitetui ir dvasinio gyvenimo kokybei grasintų iš Vakarų, kur „išsivystymo lygis” nepalyginti aukštesnis nei mūsuose – tokia mintis atrodė neįtikėtina. Todėl anuomet nuoširdžiai maniau, kad mano laikams K. Donelaičio įspėjimai ir pagraudenimai netikslingi.

Tačiau dabar, kai jau žinau, kad „išsivystymo lygis” dažnai tereiškia materialinę gerovę ir viską užvaldančius komercinius santykius, taigi dabar skaitydamas „Metus” tik karčiai šypsojausi, apgailėdamas savo (gal ne tik mano vieno?) ano meto kvailumą ir trumparegystę. Liūdna dar ir todėl, jog „Metai” liudija, kad jau ir anuomet lietuvių tauta kentėjo dėl saviniekos ir nevisavertiškumo komplekso, skatinančio svetimų tautų ydas bei menkystę paversti nacionaline siekiamybe, nusigręžiant nuo savųjų, kur kas aukštesnių vertybių kaip nuo tamsuoliškų, atgyvenusių bei gėdingų.

Tačiau čia jau ne vien literatūros ir ne vien K. Donelaičio tema. Tenorėjau pasakyti, kad su skaitytojo amžiumi „Metų” prasminis turinys nuolatos keičiasi, sutviskėdamas vis kitomis savo semantinėmis briaunomis. Todėl girdėdamas moksleivių ir pedagogių paniurnėjimus, esą ar tikrai „Metų” „įkirsti” nepajėgiantiems mažiams tikslinga mokykloje juos skaityti, noriu atsakyti: ir tikslinga, ir būtina. Kad vėl tuos „Metus” atsiverstų ir „įkirstų” vėliau. Juk kai žmogus būna pakankamai subrendęs ir ima, tarkim, suprasti baleto šokio grožį, pačiam pradėti šokti baletą jau būna per vėlu. O jei mokykloje jauno žmogaus nepastūmės tikrųjų vertybių link, jis gali jų niekuomet ir neatrasti.

Tad štai ir visa manoji asmeninės bičiulystės su K. Donelaičiu istorija. Galbūt ta bičiulystė ne tokia tvirta kaip derėtų, galbūt nė kiek ne tvirtesnė nei didžiumos kitų Lietuvos sūnų bei dukrų, tačiau visai saugiai ir jaukiai jaučiuosi drauge su kitais išdrožtaisiais būrais ropodamas jo rankove, todėl drauge su broliu Viljamu iš Umberto Eco „Rožės vardo” gana garsiai tariu: „Taip, mes esame nykštukai, tačiau nykštukai – sėdintys milžinams ant pečių.”