Petras Dirgėla – prozininkas, eseistas.
Gimė 1947 02 21 Žvaginiuose, Klaipėdos raj. Mirė 2015 03 29 Vilniuje.
1965–1972 m. VU studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. 1967–1970 m. laikraščio „Komjaunimo tiesa“, 1970–1972 m. „Gimtasis kraštas“ redakcijos, 1972–1973 m. ir 1975–1976 m. Lietuvos kino studijos darbuotojas. 1990-1994 m. Lietuvos rašytojų sąjungos valdybos pirmininko pavaduotojas.
Pradžioje kūrė drauge su broliu Povilu Dirgėla, maždaug nuo 1981 m. – vienas.
Lietuvos rašytojų sąjungos narys – nuo 1972 m.

A u t o b i o g r a f i j a :
Mano gimtasis Žvaginių kaimas guli šalia vieno nelaimingiausių Lietuvos kaimų – Ablingos. Jos tragedija pirmosiomis karo dienomis palietė ir manuosius Žvaginius, ir aš vaikysėje ilgai negalėjau suprasti, kodėl taip daug aplinkui strumilinių, varpiotinių, tų vietų, kur visai neseniai gyveno žmonės, kurių nebėra ir nebebus. Gal todėl ir kūryboje mane ir brolį jaudina žmogaus gyvenimo ir išnykimo tema, jo jėgų ištekliai išbūti, pragyventi ligi paskutinio atodūsio kilniai.
Gimiau 1947 m. vasario 21 d. Klaipėdos rajone, Žvaginių kaime, valstiečiuose, taigi dar nebuvo suspėta karo nusiaubtose šeimose prigimdyti mano bendraamžių, ir vaikystę teko praleisti be žaidimų su jais. Visą savo vaikystės pasaulį teko susikurti pačiam. Ar ne todėl ir savo rašymuose esu palinkęs į tokią plotmę, kur realybė ir fantazija – greta.
Mano atminties pradžia susijusi su didelėm permainom mūsų kaime. Pirmieji MTS traktorininkai, pirmą kartą atvažiavę kolūkio laukų arti penkiais plūgais, apsigyveno mano tėvų namuose, todėl, žinoma, ir pirmieji traktoriai stūksodavo vakarais prie mūsų vartų kaip kokie fantastiški dinozaurai.
1954 m. kaimynai, o ir mano tėvai, tekalbėdavo apie pragyvenimą. Tikriau, daugiau dirbdavo nei kalbėdavo, todėl net į pradinę mokyklą už liūno ir miško patį pirmą kartą man teko nueiti vienam. Artimiausia vidurinė mokykla – Gargždų – buvo jau „vokiečių pusėje“, Klaipėdos krašte, už dvidešimties kilometrų nuo namų. Taigi, 1959 m. pradėjau internatinį gyvenimą, kuris truko septynerius metus. Septyneri metai neįprastuose rūmuose, po raudonais čerpiniais stogais, tarp laukų, kur kiekvienas kupstas primindavo vokišką tvarką.
Tai, be abejo, įliejo sielon kažin ko klaipėdietiško.
Internatinis gyvenimas, komjaunimo veikla, sportas mokė mane kolektyviškumo. Galva buvo pramušta visam kam. Beje, už darbą „Komjaunimo prožektoriuje“ buvau apdovanotas LLKJS CK Garbės raštu, o mano rašinėjimai, prasidėję tais pačiais 1965 m., taip pat netikėtai susilaukė atpildo – pirmajame moksleivių kūrybos konkurse laimėjau antrąją vietą.
1971 m. „Vaga“ išleido mano ir brolio apysakų bei apsakymų knygą „Žaibai gęsta rudenį“.
Taigi rašome drauge su vyresniuoju broliu Povilu. Ligi 1967 m. rašiau vienas, tačiau netikėtai suartėjęs su broliu kūrybiškai, suvokiau, kaip man dar trūksta gyvenimo patirties ir tos optimizmą teigiančios jėgos, kuria mane taip sužavėjo brolis. Tartum koks likimas – brolis gimė 1941 m. su dvyniu Petru, kuris mirė vos trejetą mėnesių prieš man ateinant į šį pasaulį. Penkerių metų brolis „pareikalavo“, kad ir mane pavadintų Petru. Jam tai buvo lyg ir dvynio sugrįžimas. Ir, reikia pasakyti, tai labai panašu į tiesą – dvasiškai mes labai artimi. Tik ši sąlyga, man rodos, leidžia būti bendraautoriais kūryboje. Ir dabar yra šitaip: brolis – Klaipėdoje, aš – Vilniuje, bendros atostogos, kelionės ir laiškai: Vilnius–Klaipėda, Klaipėda–Vilnius… Jeigu aš labiau susipažinęs su humanitariniais mokslais, tai brolis – su medicina, o labiausiai – psichiatrija. Tai labai naudinga mūsų kūrybiniam bendradarbiavimui. O iš esmės – viskas dar prieš akis…

1972 10 06

B i b l i o g r a f i j a :
Žaibai gęsta rudenį: apysakos. – Vilnius: Vaga, 1971.
Pasimatymai: apysakos. – Vilnius: Vaga, 1973.
Likime, keliauk sau: romanas. – Vilnius: Vaga, 1976.
Šalavijų kalnas: romanas. – Vilnius: Vaga, 1977.
Pogodalis: romanas. – Vilnius: Vaga, 1978.
Aistrų atlaidai: novelės. – Vilnius: Vaga, 1979.
Šermenų vynas: romanas. – Vilnius: Vaga, 1980.
Mažas vaikelis su senelio lazda: novelių apysaka. – Vilnius: Vaga, 1982.
Kūlgrinda: romanas. – Vilnius: Vaga, 1985.
Vėtrungiškoji dalia: esė. – Vilnius: Vaga, 1986.
Joldijos jūra: romanas. – Vilnius: Vaga, 1987–1988.
Amžių dienai dūzgianti giria: romanas. – Vilnius: Vaga, 1988.
Minijos žemė: esė. – Vilnius: Vaga, 1988.
Tranų pasaulis: esė. – Vilnius: Lituanus, 1990.
Anciliaus ežeras: romanas. – Vilnius: Vaga, 1991.
Benamių knygos: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1997.
Gyvenimo intriga: esė, istorinės refleksijos. – Vilnius: Algimantas, 2001.
Ceremonijų knygos: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų s-gos l-kla, 2002.
Vilties pilnųjų knygos: romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2003.
Begalybės riba: kino romanas. – Vilnius: Kronta, 2003.
Arklių romansai: apsakymas ir romanas. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2005.
Apie Karalystę: Petrą Dirgėlą kalbina Vilius Bartninkas. ‒ Vilnius: Naujasis židinys-Aidai, 2016.

A p d o v a n o j i m a i :
1989 m. Simono Daukanto premija.
1997 m. Lietuvos Respublikos Vyriausybės meno premija.
2002 m. LR Vyriausybės meno premijos ir LR Kultūros ministerijos premijos už aktualiausius ir ryškiausius publicistinius kūrinius kultūros temomis laureatas.
2003 m. Lietuvos rašytojų sąjungos premija už romaną „Ceremonijų knygos“.
2003 m. Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas.
2003 m. A. Vaičiulaičio literatūrinė premija už novelę „Arklių šventėj“ (Metai, 2002, Nr. 8–9).

t e k s t a i :
http://www.tekstai.lt/tekstai/dirgelap/index.htm
http://www.tekstai.lt/tekstai/dirgelpp/index.htm