Rašytojai – gydytojams. Danutė Sirijos Giraitė
2020 gegužės 26 d.
Kažkur skaičiau, kad tol, kol gyva mama, visad yra žmogus, kuriam galime pasiguosti. Kaip gaila, kad nebūna atvirkščiai: motinos gali pasiguosti savo vaikams. Negali, nes tausoja vaikus, jų nerūpestingas dienas, ateities lūkesčius. Bent jau motinos, Lietuvoje išgyvenusios karo, pokario sunkmetį ir nenorėjusios apkartinti savo vaikams gyvenimo. Bent jau mano Mama gydytoja, kuri išėjo vos pradėjusi penktą dešimtį, nusinešdama daug tylaus sielvarto. Ji buvo giliai tikinti, kukli, apie savo gerus darbus niekad neprasitarė. Visad vadovavosi sąžine. Pamenu, kaip šluostydavosi ašaras, grįžusi iš pokalbių „ten“ – iš rūmų priešais Lenino paminklą, kurių namuose niekad neįvardindavo, kaip sukaustyta nežinios ir grėsmės, aš nepajėgdavau jos paguosti. Dabar pati būdama trejetą dešimčių už ją vyresnė, dažnai kalbu su Mama, stengiuosi įsijausti į jos skausmus ir liūdną patirtį.
Įsisiautėjus koronavirusui, kai būgštavome dėl stojusių į pirmąsias gretas medikų, kaip tik per Mamos gimtadienį gavau žinutę apie įvykį Vilniuje po 1941-ųjų birželio sukilimo. Žinia pasidalino velionio tapytojo Kazimiero Žoromskio našlė, p. Kristina. Tapytojas savo dienoraštyje pasakoja, kaip jis su būsimu Štuthofo kankiniu, jaunimo apaštalu kunigu Alfonsu Lipniūnu Katedros aikštėje kalė lentas ir Naujosiose Rasų kapinėse laidojo sovietų nužudytus Lietuvos karius. Palaikus trejetą dienų prausė ir perrenginėjo Medicinos fakulteto antrakursė Janina Kazokaitė (Sirijos Girienė). Priklupusi prie vieno sudarkyto kūno, studentė nualpo, o paskui dirbo toliau…
Aplankiusi Mamos kapelį, vaikštinėjau palei Naujųjų Rasų tvorą, kur, pasak liudininkų, turėtų ilsėtis nukankintų Lietuvos karių palaikai, ieškojau ten menkiausio ženklo, žinios iš Anapus: saulės spindulio, paukščio čiulbesio, netikėtai pražydusio žiedo… Tyla.
Užaugusi gydytojų šeimoje, patyriau, kad jų darbas reikalavo didžiausios įtampos ir empatijos. Tėvai labai norėjo, kad būčiau gydytoja. Sakydavo: nėra didesnio džiaugsmo, kaip išgelbėti gyvybę. Taip, ir didesnio skausmo, nei jos netekti. Gal todėl tapti gydytoju ryžtasi nė kiekvienas…
Tad nuo mažens žaviuosi gydytojais, jų ištikimybe pašaukimui, ypač kovojant šiuolaikinio nematomo karo fronte. Visiems mūsų medikams linkiu kuo daugiau meilės ir šiltų gydančių žodžių!