Lapkričio 16 d. 18 val. kviečiame į „Pirmosios knygos“ konkurso laureatų knygų pristatymą, kuris vyks Lietuvos rašytojų sąjungoje (K. Sirvydo g. 6, Vilnius).

Renginio moderatorius Mantas Tamošaitis. 
Dalyviai: Indrė Malinovskaja, Audrius Račkauskas, Giedrė Kazlauskaitė ir Eglė Frank.

Indrės Malinovskajos romanas „Olei“ leidyklos skelbtame pirmosios prozos knygos konkurse 2026 m. laimėjo pirmąją vietą. 

Vertėjai Vijai 36-eri. Jos karjera nesiklosto – leidykla patiki versti tik menkavertes populiariosios psichologijos knygas. Asmeninis gyvenimas taip pat nesėkmingas: patiria du persileidimus, nuolat junta mamos spaudimą „susitvarkyti gyvenimą“, o kai prieš pat Kalėdas staiga palieka draugas, jos pasaulis sugriūva. 
Vija susitapatina su žodžiu olei iš Nino Katamadzės dainos, parašytos neegzistuojančia kalba. Ieškodama jo prasmės, ji kartu imasi konstruoti save iš naujo. Leidžiasi į kelionę ir sutinka nuo Venesuelos režimo represijų besislapstantį žurnalistą Mozį. Jis lydi ją ir įkvepia rašyti, bet pats, patyręs artimiausio bičiulio išdavystę, palūžta. 
Romane plėtojami ir platesni kontekstai: 2020 metų pandemija, Venesuelos politinis fonas, tėvų bei visuomenės primestos normos, laisvės siekimas, vienišumas, tapatybės paieškos, taip pat gausu intertekstinių nuorodų į literatūros kūrinius ir veikėjus. 

Audriaus Račkausko poezijos rinktinė „Vidus be išorės“ leidyklos skelbtame pirmosios poezijos knygos konkurse 2026 m. laimėjo pirmąją vietą. 

„Poezija man nėra būdas pasakyti tai, ką galvoju ar jaučiu. Bent jau ne pirmiausia. Ji labiau susijusi su kalbos jutimu – su tuo keistu momentu, kai imi girdėti ne tik tai, kas sakoma, bet ir pačią kalbą: kaip žodžiai gula vienas šalia kito, kaip sąveikauja, kur nukreipia mintį ar vaizduotę. 
Kartu su šiuo jutimu atsiranda ir tam tikras poreikis, panašus į alkį. Jį numalšina ypatingi kalbos „objektai“, vadinami eilėraščiais. Bet kartais tai visai kitoks poreikis – labiau panašus į norą judėti. O gal net gyventi. 
Tada eilėraštis tampa erdve. Ir ne visai tau pačiam. Veikiau kažkam kitam, kas glūdi tavyje – ne psichinei ar intelektinei, o kalbinei būtybei. Ji kvėpuoja sakiniais, regi metaforomis, vaikšto tikrovės pakraščiais. Jeigu jai nesukuriama erdvė, ji sustingsta, sustabarėja, jai pradeda mausti raumenis. 
Gal todėl poreikis eiliuoti man atrodo kaip poreikis gyventi kalboje, o ne ja naudotis. Ne pasakoti apie save ar pasaulį, bet veikiau kurį laiką pabūti toje keistoje kalbos biosferoje, kuri susidaro iš sintaksės, ritmo, žodžių sąskambių ir prasmių sąsajų. Iš viso to, ko paprastai nepastebime, kol kalba mums tėra priemonė kažką pasakyti“, – Audrius Račkauskas.

Renginio organizatorius – Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla