Atgal į sąrašą

Paulius Norvila: „Į literatūrą atėjau tarsi netyčia, visai kaip vaikystėje, kai eidamas į kirpyklą sumaišiau duris ir patekau į būrimo saloną“

2021 gruodžio 13 d.

Žvarbią, bet saulėtą žiemos dieną apsilankėme rašytojo Pauliaus Norvilos namuose. Jeigu iki viešnagės stebėjausi, kad Paulius toks netipiškas poetas, nes ne tik puikiai rašo, bet ir užima rimtas pareigas finansų sektoriuje, apsilankiusi jo namuose dar labiau apstulbau. Pasirodo, jis tapo paveikslus. Anksčiau niekada to nesimokė, tiesiog įsigijo didelę drobę ir pamėgino piešti. Paskui, nenorėdamas didelių gabaritų drobėmis užkrauti namų, tapė paveikslus vieną ant kito, kol išėjo išties įdomūs kūriniai. Dar jis yra sukūręs stalo žaidimą, o mūsų pokalbio dieną paaiškėjo, kad netrukus turėtų pasirodyti ir nauja jo knyga vaikams. „Įdomu, ar interviu pasibaigus labai iš manęs juoksitės?“ – paklausė. Mudvi su Laura didžiąją pokalbio dalį stebėjomės arba kvatojomės. Kai atsisveikinome ir patraukėme link mašinos, paaiškėjo, kad palikau ant stalo savo užrašinę, tad teko sugrįžti. „Geras ženklas“, – pamaniau.

Jurga Tumasonytė

Rašytojas Paulius Norvila. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kokiame Kauno rajone augai? Kaip ši vieta pasikeitė?

Augau Aukštuosiuose Šančiuose. O tiksliau, tokioje užuovėjoje šalia karių kapinių, kurią vadinome Užšiliais. Visos gatvelės ten, kad ir kaip susipynusios, buvo (ir yra!) ta pati Užšilių gatvė. Žodžiu, taksistų ir kurjerių košmaras.

Ir jeigu visame Kaune – o ir pačiuose Aukštuosiuose Šančiuose – pokyčių nemažai, Užšiliuose nelabai kas pakito – seni namai negriūna, nauji nedygsta. Tad, kiekvieną kartą sugrįžęs, viską randu beveik taip pat.

Tiesa, šį rudenį nusprendęs pasivaikščioti po aplinkines gatveles pagaliau prisiruošiau nueiti ir iki aikštelės, kurioje kadaise (prieš bene 20 metų?) žaisdavome futbolą. Likau gerokai nustebęs, nes aikštelės vietoje augo jau net ne brūzgynas, o nedidelis miškelis. Tokie maži sukrėtimai leidžia suvokti, kaip greitai bėga laikas aplink mus ir kaip lėtai mūsų galvose.

Kitas pokytis, kurį vis atgaivinu, tai per karių kapinių pievą išmintas takelis, kuriuo kasdien grįždavau iš mokyklos namo. Tiksliau, tai, kad to takelio nebėra, nes jis paprasčiausiai užžėlė. Kas kartą stebiuosi, kodėl niekas nepramina naujo.

O daugiau pokyčiu nematau. Arba nenoriu matyti.

Rašytojai Paulius Norvila ir Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kokioms gimtojo miesto vietoms dabar jauti sentimentus?

Sentimentus jaučiu visoms vietoms, su kuriomis mane sieja vienokie ar kitokie atsiminimai. Vaikščiodamas po jas visada grįžtu į laikus, kai nereflektuodavau gyvenimo, o jį gyvenau. Dabar viskas priešingai – daugiau reflektuoju, džiaugiuosi atmintimi, kurią išsaugojau, o naujos nesukuriu arba sukuriu labai nedaug, nes visi mano pasivaikščiojimai Kaune dažniausiai prasideda ir baigiasi savirefleksija.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Mūsų paauglystėje dar klestėjo įvairios jaunimo subkultūros; ar kada nors kuriai priklausei, žavėjaisi jomis? Koks buvai paauglys? Daug skaitei?

Paauglystėje buvau gana uždaras ir labiau susitelkęs į vidų negu į išorę. Todėl ir visos subkultūros tebuvo tolimas, visai kitas pasaulis, apie kurį žinojau ne iš praktikos, o iš teorijos. Gyvenau savotiškame burbule, iš jo manęs niekas jėga netraukė, o pats viduje dar neturėjau užsiauginęs to alkio, kuris būtų sakęs – nagi, pirmyn.

Kiek save atsimenu, skaičiau daug. Nors gal daugiau mane skaitantį atsimena kiti negu aš pats. Vis dėlto knygos visuomet buvo šalia.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ar tavo šeimoje buvo menininkų, literatų, užstalių pokalbių apie kultūrą?

Aktyviai besireiškusių menininkų ar literatų savo šeimoje nepamenu. Pasyviai galbūt ir buvo, tačiau literatūra, lygiai kaip ir subkultūros, man apsiribojo knygomis ir tekstais, bet ne literatais. O užstalės pokalbių iš viso neįvardinčiau kaip labai išsiskyrusio reiškinio. Dabar jie man labiau netgi primena daiktą, o ne kokį nors vyksmą.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Gana aiškiai prisimenu savo pirmuosius literatūrinius bandymus ir dabar, atrodo, net galėčiau įvardinti konkretų lūžio tekstą, kai supratau, kad galiu rašyti (tik laukia ilgas mokymosi procesas). O tu? Kaip pradėjai kurti? Ir kodėl pasirinkai būtent poezijos žanrą?

Kadangi nuo bet kokių tiesioginių įtakų sėkmingai saugojausi, kūryba į mano gyvenimą kelio turėjo paieškoti ir galiausiai ateiti kažkaip netyčia, tarsi paslydus ar parkritus. Savo pirmuosius literatūrinius bandymus prisimenu kaip paprasčiausią norą surimuoti tekstą. Tai įvyko kažkada tarp vienuoliktos ir dvyliktos klasės, iš neturėjimo ką veikti (koks jis turėjo būti didelis!). Piešti nesisekė, tačiau rašymas užkabino. Tą vasarą taip jo ir nepaleidau, rašiau, rašiau, rašiau ilgus ir ilgesnius kūrinius, visiškas banalybes. Rašiau, kad rašyčiau. Rimavau sąmonės srautą, o kad būtų paprasčiau ir nereikėtų tiek daug galvoti, į pagalbą pasitelkdavau akrostichus, kuriuos užrašius jau nebereikėdavo sukti galvos, kuria raide turi prasidėti viena ar kita eilutė. Rašiau, nes buvo lengva. Rašiau, nes buvo smagu. Rašiau, nes tai atrakino ir išlaisvino kažkokią vidinę žodžių upę. Iš pradžių, žinoma, pilną purvo, užsistovėjusio vandens ir jaunatviško maksimalizmo.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Vienas mano draugas rašė eiles, recenzijas ir, kaip tada atrodė, turėjo daug parako. Tiesa, studijavo jis ne filologiją ar kitokius menus, o labai žemišką profesiją, paskui gavo neblogą darbą, sukūrė šeimą ir pamažu visiškai pradingo iš literatūros lauko. Tikiu, kad sunku vienu metu būti ir bohemišku poetu, ir rimtu solidžios firmos darbuotoju – viena veikla nusveria kitą. Pats į literatūrą atėjai taip pat ne iš filologijos studijų, kuo, be rašymo, užsiimi šiuo metu? Ir kaip sekasi suderinti skirtingas sferas?

Dirbu finansų sektoriuje, esu atsakingas už komandos darbo organizavimą ir kitus su kuruojama sritimi susijusius klausimus. Tai toli nuo literatūros, bet kuo toliau, tuo lengviau atsijungti, ugdyti klausą, pastebėti tai, kas iškrenta iš bendro konteksto. Tuo paprasčiau nesusireikšminti, nes visada gali į save pažvelgti į šono ir šiek tiek susiimti supratęs, kad „grumiesi su savimi dėl niekų / dėl esminių dalykų kvailai nusileidi“.

Tiesa, taiklus pastebėjimas, kad tokiu atveju literatūrą reikia derinti ne tik su kasdieniu darbu, bet ir su gyvenimu šeimoje. Panašu į tris brolius, tarp kurių literatūra visada yra tas trečias brolis.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kaip keitėsi buvimo rašytoju jausena nuo tavo debiuto 2006 m. iki dabar?

Žvelgiant iš laiko perspektyvos, debiutas 2006 m. dabar man atrodo kaip žaibas iš giedro dangaus. Kažkas neįtikėtino ir sunkiai paaiškinamo. Tuomet, kiek pamenu, laikiau tai normalia kūrybinio kelio tąsa ir visiškai nesupratau, kaip man pasisekė.

Apie santykį su leidykla, skaitytojais, kitais rašytojais ir apskritai su pačia literatūra nežinojau praktiškai nieko. Ir tai nėra išsigalvojimas ar svaičiojimas. Neturėjau jokio konteksto ar suvokimo. O jeigu kas būtų paprašęs įvardinti bent kelis tuo metu populiariausius Lietuvos rašytojus, turbūt būčiau apsiribojęs Juozo Erlicko ir Jurgos Ivanauskaitės pavardėmis. Nors jos net nebuvau skaitęs.

Atsimenu, kaip pasirašinėdamas sutartį ant leidyklos sienos pastebėjau J. Erlicko plakatą. Pasiprašiau tokio ir sau, į namus. Ir tai nebuvo juokas – pasikabinau jį kambaryje toje vietoje, kur dar prieš kelis metus kabėjo Michaelas Jordanas ir Dennisas Rodmanas.

Taigi, į literatūrą atėjau tarsi netyčia, visai kaip vaikystėje, kai eidamas į kirpyklą sumaišiau duris ir patekau į būrimo saloną. Tačiau, kad ir kaip ten būtų, atėjau. Ir tik išleidęs pirmąją knygą pradėjau domėtis, kur papuoliau.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Viename tekste apie Eleną Mezginaitę Giedra Radvilavičiūtė rašo: „Atsimenu ją, parsivežusią iš gimdymo namų antrąją dukterį, Mildai tebuvo kelios dienos. Elena atsiklaupė prie jos, paguldytos ant sofos, ir tyrinėjo nuogai išvystytą vaiką suinteresuotai, labiau ne kaip mama, o kaip filosofė. Įsidėmėjau jos vieną frazę, pasakytą apie Mildą jau paaugusią: „Vaikai yra stebuklas, pribėga ir sako – duok vandens. Girdi? Duok vandens… Čiagi klasika.“ Galbūt tai, kad buitinius dalykus ji sugebėdavo anuliuoti iš savo gyvenimo, o manajame jie egzistuoja lygiomis arba lygesnėmis teisėmis su kūrybiniais, ir buvo vienas esminių mūsų skirtumų. Nesutapom prioritetais. Ištroškęs vaikas man tėra ištroškęs vaikas, kurį reikia pagirdyti.“ Jūsų šeimoje auga trys vaikai – tikiu, kad turite daugybę buities darbų. Kada buitis tau virsta poezija? Ir ar tarp jų gali būti pavojinga riba?

Buitis virsta poezija, kai turi laiko jai reflektuoti. O jeigu tą laiką kas nors pro šiaudelį išsiurbia lyg pieno kokteilį, tai tiek tos poezijos ir telieka – apdžiūvusios putos ant puodelio kraštų. Tačiau jeigu pasakysiu buičiai „stop“ ir dabar pat pradėsiu ją reflektuoti, ji manęs tikrai nepasigailės.

Viskas turi ateiti natūraliai ir todėl natūralu, kad kūrybai šiuo metu laiko lieka nedaug, tačiau priežastys itin akivaizdžios, tad daugiau ir neprašau.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kokie didžiausi išbandymai lydi tėvystėje?

Norisi būti sąžiningam, tačiau yra geras pasakymas, kad labiausiai nesąžiningas yra vienodas elgesys su skirtingais. Vadinasi, visiems geras nebūsi (net ir labai norėdamas ar versdamasis per galvą).

Prieš skrydį lėktuvu stiuardesės visada instruktuoja, kad pirmiausiai deguonies kaukę reikia užsidėti pačiam, o tik tuomet uždėti vaikams. Ant žemės viskas lygiai taip pat – pirmiausia reikia nepamiršti gyventi taikoje su savimi, o tuomet ir su kitais bus daug paprasčiau susikalbėti. Žodžiai žodžiais, bet kartais tų kaukių nesinori dėti niekam, tiesiog šypsotis ir po truputį stebėti, kaip nyksta sąmonė.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ką tau reiškia turėti tris vaikus? Sunkiau nei du?

Negalėčiau pasakyti, ar tai sunku, ar lengva, tačiau turėti tris vaikus – didelis džiaugsmas. Toks didelis, kad dabar jau nebeprisimenu kaip buvo turint tik du.

Ar prisimeni pirmą savo susidūrimą su rašytoju?

Atsimenu, kadaise į mokyklą buvo atvažiavęs rašytojas ir visa mūsų klasė dalyvavo susitikime su juo. Nebuvo nieko pompastiško, jokių kalbų nuo scenos ar panašiai. Jis sėdėjo prieš mus, kažką pasakojo, atsakinėjo į klausimus, tikriausiai paskaitė savo kūrybos. Atrodo, dabar ir pats darau tą patį. Įdomu, jog susitikimo faktą prisimenu, tačiau susitikimo turinio (o ir paties rašytojo) – ne. Iš ten išsinešiau tik nuobodulį. Galbūt šio susitikimo net nereiktų vadinti pirmuoju susidūrimu su rašytoju, tačiau kaip tik galbūt tai puikus pavyzdys, kad niekada nereikia spjauti į šulinį, nes vieną dieną tikriausiai grįšime prie jo atsigerti.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Tau svarbi bičiulystė su kitais rašytojais?

Taip, gera justi vidinį ryšį, suprasti, kad mūsų kontekstas tas pats ir kasdienybės tam tikroje vietoje persidengia. Įdomu kalbėtis, sužinoti, kuo kolegos gyvena, kvėpuoja. Jeigu turi draugų rašytojų, jiems niekada nereikės papildomai aiškinti, ką reiškia vidiniai, su kūryba susiję išgyvenimai, nes jie patys visa tai daugybę kartų patyrę, tad kalbą rasti visada bus paprasčiau ir lengviau.

Tačiau lygiai taip pat svarbi ir bežodė bendrystė, kai nesiveli į pokalbius, o veiki kartu kažką visiškai nesusijusio su literatūra, pavyzdžiui, žaidi krepšinį ir susiduri jau ne teoriškai, o praktiškai, kūnas prieš kūną. Gerokai pastumdžius vienam kitą po krepšiu, vėliau daug daugiau drąsos kalbėti apie tai, kas slepiasi viduje. Diskutuoti apie kūrybą. Juoktis iš jos absurdiškumo.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Gali nuoširdžiai bendrauti su žmogumi, kurio menas tau visiškai nepatinka?

Galiu, jeigu apie tą meną nereikia kalbėtis. Vis dėlto kūryba atspindi žmogaus vidų, tad jeigu ji tau nėra artima, labai tikėtina, ir su pačiu kūrėju, kaip žmogumi, nerasi bendros kalbos.

Esi sakęs: „…poetinė patirtis – tai ir rašymas, ir skaitymas, ir galiausiai tiesiog pastabumas.“ Ar darai tą sistemingai? Kaip atrodo tavo poezijos kūrybinė virtuvė?

Anksčiau tai tikrai darydavau sistemingai, netgi preciziškai, mechaniškai. Dabar mano kūrybinė virtuvė panaši į virtuvę, kurioje gamini valgyti, o tau gaminti padeda trys mažamečiai vaikai. Tokiais atvejais sisteminga ir iš anksto suplanuota veikla neįmanoma, ribos nusitrina ir esi begalybėje, kur sprendimus priimi ekspromtu, dažnai intuicijos vedamas. Kitaip tariant, pasiduodi gyvenimui, kuris nuolat banguoja. Ilgainiui sugebi pastebėti, kad, nepaisant visų virsmų, viskas, kas svarbu, sutelpa ir sugyvena šalia. O tai, kas lieka už kadro, natūraliai tau nebėra reikšminga.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Publikacijos kultūrinėje spaudoje tau svarbios? Ar skaitai kitų poetų tekstus?

Kiekviena publikacija svarbi, nes tai išėjimas iš burbulo. Viešai publikuoti tekstai visada suskamba šiek tiek kitaip negu tuomet, kai juos skaitau dar prieš paskelbdamas. Ir tai savotiška loterija. Pastaruoju metu mano publikacijos, kaip ir pati kūryba, lėtos, niekur neskubančios. O kitų poetų tekstus seku, jeigu spėju sugaudyti informacijos sraute. Jeigu nespėju, perskaitau, kai tekstai atsiduria knygoje. Dabar toks metas, kai vieni ar dveji metai tapo labai nedideliu laiko tarpu ir tiek luktelti visai nebeskauda.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Pritari minčiai, kad laimingi žmonės nekuria meno? Daugeliu atveju kūryba maitinasi traumomis, svajonių neišsipildymu ir t. t.?

Sutinku, kad kūryba maitinasi traumomis ir neišsipildymu, tačiau lygiai taip pat nėra žmogaus, kuris neturėtų tų traumų. Nes žmogaus esmė – lipti, lūžti, kartoti visa tai vėl ir vėl. Tad nėra žmogaus be traumų, o jas išgyvenus jau nebėra taip svarbu, impulsas kūrybai yra skausmas ar nuskaidrėjimas ir įsiklausymas į tylą. Žmogus gyvena vieną gyvenimą, kurio nepaimsi ir nesukaposi atskiromis dalimis, viskas persilieja viduje, susimaišo, susiplaka. O matavimasis, kieno traumos yra didesnės, – visiškas absurdas ir aklas susireikšminimas.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Esi sukūręs paveikslėlių knygą vaikams; kuo patraukė šis žanras?

Tai buvo kažkas nauja, o viduje vis dar jaučiuosi alkanas, todėl nebijau savęs išbandyti ir kituose literatūriniuose laukuose. Kitaip juk niekada ir nesužinosiu, tai man limpa ar ne.

Pastaruoju metu iš tiesų kiek daugiau dėmesio skiriu vaikų literatūrai. Pradėjau jausti jos pulsą ir vibracijas. Tiesa, vaikiškos vibracijos labai nepastovios, todėl ir potyriai dažnai primena linksmuosius kalniukus. Tačiau esant ribotam laikui, šis laukas dabar man puikiai tinka.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kuo skiriasi buvimas vaikų rašytoju ir rašytoju suaugusiems?

Matyt, kiekvienam skirtingai, tačiau su paveikslėlių knyga per metus turbūt surengiau tiek pristatymų, kiek su visomis poezijos knygomis kartu sudėjus. O dėl publikos kiekio turbūt niekas negali konkuruoti su vaikų literatūra. Juk pagrindiniai bibliotekų lankytojai taip pat yra ne suaugusieji, o vaikai.

Vaikų literatūros bendruomenė labai paprasta ir šilta, joje lengva būti. Kiek teko kartu dalyvauti įvairiuose renginiuose ir projektuose, patyriau vien teigiamas emocijas. Dėl rašytojų suaugusiems bendruomenės, sunku pasakyti, nes atėjęs iš niekur vis dar kartais jaučiu tam tikrą kompleksą stovėdamas šalia tų, kurie man yra pavyzdys ir kurių tekstuose randu tai, ko niekur kitur nerasčiau. Todėl čia daugiau tylos nei pokalbių, o tyloje galima ne tik nuskaidrėti, bet ir prisigalvoti visokiausių keistenybių, tad kartais prireikia net ir balso iš šono, kad išliktum ramus ir sugebėtum atsijoti tai, kas tau visai nereikalinga.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kokios mėgstamiausios tavo vaikystės knygos?

Kai gaunu klausimą apie vaikystę, trumpam sutrinku, nes nežinau, kur ta vaikystė prasideda ir kur baigiasi. Galiu įsivaizduoti save devynmetį, bet lygiai taip pat ir penkiolikmetį. Kita vertus, dažnai prisimenu įvykius, bet net nesuprantu, kiek man tada buvo metu, todėl tiesiog sakau, kad „kai buvau vaikas“ arba „kai buvau mažas“, nors gal man buvo šešiolika ir toks kitų akyse jau seniai nebuvau.

Kaip minėjau, skaitydavau daug, puikiai atsimenu, kaip vėl ir vėl skaitydavau apie Emilį iš Lionebergos, o kai kurios tos knygos iliustracijos atmintyje yra įsispaudusios iki šių dienų.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kokį keisčiausią darbą yra tekę dirbti?

Visi darbai, kuriuos teko dirbti, man nuoširdžiai patiko, todėl net nežinau, ar juos galima vadinti darbais. Tikriausiai net ne už visus gaudavau atlygį. Jeigu reikėtų išskirti vieną įdomesnių, galėčiau paminėti, kad vieną vasarą teko dirbti Lietuvos „Monopolio“ čempionato teisėju ir kartu su čempionatu pakeliauti po Lietuvą.

Oho, nesu apie tokį girdėjusi. Gal gali papasakoti apie tuos turnyrus plačiau? Kuo tave patraukė būtent „Monopolis“? Ar dabar žaidi stalo žaidimus?

Tas konkretus turnyras, kiek pamenu, vykdavo kas kelerius metus, tarsi kokia olimpiada, nes nugalėtojas gaudavo progą atstovauti Lietuvai pasauliniame turnyre. Dabar net nežinau, ar kas nors panašaus Lietuvoje bevyksta, pastaruoju metu tikrai neteko nieko apie tai girdėti. Tačiau man visuomet patiko stalo žaidimai, todėl nebuvo sunku įsitraukti. Tiesa, tame pačiame čempionate dalyvavau ne tik kaip teisėjas, bet ir kaip žaidėjas ir, rodos, užėmiau penktą ar šeštą vietą. Paskui dar ilgą laiką juokaudamas tuo girdavausi.

O stalo žaidimų turime pilną spintą, tačiau žaisti tenka retokai, tad daugelis žaidimų tiesiog laukia, kol į šią veiklą galės aktyviau įsitraukti vaikai. Nors jau ir dabar bandome juos supažindinti su žaidimais ir jų taisyklėmis. Tiesa, kol kas dar sunkokai išeina paaiškinti pralaimėjimo sąvoką, tad šią dalį dažniausiai tenka praleisti.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Nors esi penkių knygų autorius, į Rašytojų sąjungą įstojai tik dabar? Ką tau reiškia oficialiai priklausyti gildijai?

Visada jaučiausi esantis šalia, ir to visiškai pakako. Tačiau šią vasarą Sąjungos klausimas netikėtai iškilo į paviršių. Kartu pajutau ir motyvaciją, todėl buvo aišku: reikia paskubėti, kol noras nepraėjo ir rankos nenusviro. Džiugu, kad viskas sėkmingai pavyko ir dabar jaučiuosi jau ne tik esantis šalia, bet ir šiek tiek viduje. Dar ne prie stalo, bet jau svetainėje.

O iš tiesų – gyvenimas kaip tekėjo, taip teka toliau. Ir visi šie blizgūs paviršiai netrukus nusitrins. O gal jau ir nusitrynė?

Ar, jei būtų sąlygos, norėtum būti tik rašytoju?

Norėčiau, bet ne dabar, o po kokių dvidešimties metų.

Kodėl?

Tiesą pasakius, neturiu tam jokio logiško paaiškinimo, tik jausmą, kad viskam savas laikas.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.