Jurga Tumasonytė

Galbūt dėl to, kad prisiskaičiau Juozo Žitkausko poezijos, kurioje nemažai ekskursų į lyrinio subjekto vaikystę, o gal dėl to, kad pati auginu knygas dievinantį sūnų, visą pokalbį ir vėliau neatsikračiau minties, kad regiu tarsi dvigubą žmogų. Keliolika metų netiesiogiai pažįstamą, solidų literatūros lauko dalyvį Žitkauską ir Juozą – smalsų, dėl knygų pametusį galvą, giedrų akių berniuką iš Kapčiamiesčio.
Besižvalgydamos po knygų lentynas mudvi su Laura sutikome, kad čia tikriausiai didžiausią namų biblioteką sukaupęs mūsų kalbintas rašytojas. Taigi pokalbis ir prasidėjo nuo vaikystės, gimtojo miestelio ir knygų.

Ar jūsų gimtajame Kapčiamiestyje buvo daugiau vaikų, kuriems taip rūpėjo knygos, kaip ir jums? O gal knygų skaitymas, noras jas kaupti lentynose buvo išskirtiniai, stebinantys aplinkinius? Buvote geras vaikas, kurį kitos tetos kaip pavyzdį rodydavo padaužoms?

Nuo pat vaikystės labiausiai mėgdavau būti tarp knygų ir… žaisti laidotuves. Šiandien šie vaikiški žaidimai „maitina“ mano kūrybą. Be knygų niekas netapo rašančiuoju, o iš žaidybinių laidotuvių prisiminimų parašiau ne vieną eilėraštį. Matyt, kažkokie man neužčiuopiami kodai buvo sudėlioti dar tuomet, kai negalvojau apie jokias kūrybas, o juo labiau karybas. Pasakymą, kad tie, kas vaikystėje plėšo knygas, vėliau tampa rašytojais arba kritikais, išgirdau gerokai vėliau, paauglystėje. Neatsimenu, kad sąmoningai dėl to būčiau plėšęs knygas. Tuo metu, kai dar nemokėjau normaliai skaityti, turbūt buvo toks mano skaitymo būdas – iki skutų. Daug sąmoningiau prisimenu įvairius paišaliojimus knygose. Ir šiandien nieko baisaus nematau, kai savo knygoje kad ir pačiu ryškiausiu rašalu kas nors svarbiau pasižymima.
Tikrai Kapčiamiestyje buvo vaikų, kuriems rūpėjo knygos. Kad ir mano klasiokė Kristina, gyvenusi kaimynystėje. Ji knygų neplėšydavo ir nepeckiodavo kaip aš. Iki dabar pamenu jos knygų kvapą. Kai ištraukdavome iš po medinės sofos tokią medinę dėžę su knygomis ir jas vartydavome, tai jis taip kutendavo nosį. Kažin ar tai buvo dulkės… Vėliau, man atrodo, daugelis nuo knygų tolo, jos jiems tapdavo reto naudojimo daiktu, o aš sąmoningai ir nesąmoningai vis labiau užsidarydavau jų pasaulyje. Turbūt taip ir priklausomybė joms išsivystė. Kadangi buvau uždaro būdo, dažnokai ir paskriaudžiamas, knygos buvo ramiausia buveinė, slaptavietė nuo visko, kas gal ir būtų įdomu, bet niekas ten manęs neįsileisdavo. O knygos priimdavo, suteikdavo pasitikėjimo savimi.
Labai gerai, kad niekas manęs jokiu pavyzdžiu miestelio padaužoms nerodė. Nes ir taip iš manęs pasišaipydavo, einant koją pakišdavo, tad jeigu dar būčiau rodomas pavyzdžiu, tikrai vietos padaužos būtų mane kaip reikiant prilupę. Juk dažniausiai niekas už save pranašesnių nemėgsta.

Ką jums reiškė kalbėti tarmiškai anuomet, kai dar gyvenote mažame miestelyje, ir dabar? Ar tarmė taip giliai įauga į žmogų, kad jos nebeišrausi, ar visgi tenka gerokai pakratyti atmintį, kai, tarkime, rašote poeziją dzūkiškai ir ieškote geriausių tarmiškų atitikmenų?

Kai buvau vaikas ir natūraliai kalbėjau dzūkiškai, nuo tarmės norėjau pabėgti. Mama dirbdavo Druskininkuose ir jinai mokėjo „miestietiškai“ (t. y. bendrine kalba) kalbėti, o man taip neišeidavo, nors labai stengdavausi. Aplinkoje buvo skiepijama, kad tarmiškumas tolygus kaimiškumui. Beje, ir pastaraisiais dešimtmečiais tokio sulyginimo atsiranda. Daug kas žavisi a. a. Vytauto Šerėno tarmiškais kalbėjimais per „Dviračio žynias“, o man atrodo, kad jis, turėdamas tokį populiarumą, dar labiau paniekino tarmę, dar labiau ją suprimityvino. Vėliau ir iki dabar tarmė daug kur naudojama norint pasijuokti arba išjuokti, parodyti kokį nors žemo lygio juokelį. Mane tai erzina, nes, manau, tarmė turi būti bendravimo, susikalbėjimo ir kalbėjimo priemonė, o ne scenos anekdotų pasakojimo įrankiu.
Tarmė, kaip ir viskas, kas prigimta, yra tavyje nuo vaikystės. Kitas dalykas, jeigu tu sąmoningai vengi, gręžiesi nuo jos. Su ja, kaip ir su visomis kalbomis, – jeigu kasdien nevartoji, jinai šiek tiek pasitraukia į šalį ir laukia, kada ją išsikviesi jaukiai pabendrauti. Iš karto nepasiduoda, neatsiskleidžia visu gražumu, pasimandrina ir, gundydama žengti toliau į savo laukus, mėto tau po kojomis tai kokį seniai primirštą žodelį, tai visą frazę. Aš tai vadinu žodžių grįžimais ir jais labai džiaugiuosi, kai jie grįžta atgal į mano sąmonės užantį. Žaidžiu su jais, vartoju juos ir ten, kur gal nelabai būtina. Būna, koks žodis atskuba ir kaip zylukė žiemą, dirst pro langelį ir vėl pasislepia, neva pats pagalvok, ar tai aš esu tas kokio tau reikia, ar tik taip sau, iš atminties iškilau. Tada telkiuos į pagalbą žodžių inkilus – žodynus. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvių kalbos instituto Geolingvistikos centro kalbininkės, dirbančios su dzūkų tarme, jau ne vieną tokį inkilą sukalė ir dar jų bus daugiau.

Per kiek metų sukaupėte tokią namų biblioteką?

Mano sukaupta biblioteka gal dešimtmečiu jaunesnė už mane. Tačiau joje yra ir mano vaikystės knygų. Vienos jų autentiškos, su papaišaliojimais, atkeliavusios iš Kapčiamiesčio, o kitos, tais laikas turėtos, nusipirktos turguose, skaitytų knygų knygynuose.

Kaip tvarkote savo biblioteką – ar lengvai atsisveikinate su nebereikalingomis, perdėliojate, planuojate metų pirkinius?

Ko jau ko, bet metų pirkinių neplanuoju. O kas tai yra? Taip pat labai sunkiai atsisveikinu ir su nereikalingomis knygomis. Kadangi gyvenu nuomojame bute, dažnas kraustymasis yra pats geriausias bibliotekos sanitaras. Kiekvieną kartą, keliantis į kitą būtą, tenka atsisakyti gero pusšimčio toli gražu ne geriausių knygų. O šiaip mano bibliotekoje kiekviena knyga turi savo vietą. Žinoma, kartais jinai nuo manęs pasislepia ir, kai reikia jos, tuo momentu niekaip nerandu.

Jei – linkiu, kad taip niekada nenutiktų, – reikėtų skubiai evakuotis, kokias kelias svarbiausias knygas su savimi pasiimtumėte?

Prisipažinsiu, į šį klausimą ilgiausiai ieškojau atsakymo. Įjungiau vaizduotę, o jeigu taip tikrai atsitiktų, kurią pirmiausia stverčiau? Greičiausiai kurį poezijos tomelį, o gal ir kurią nors savo autorinę įsimesčiau į krepšį. Dėl pastarosios prašau mane teisingai suprasti, nes gi savi marškiniai arčiau kūno…
Tačiau atsakymas gali būt ir toks: tokių knygų dar nėra. Ir, kad ir kaip sentimentaliai skambėtų, bet labiausiai norėčiau pasiimti savo tėviškės albumėlį ir Kapčiamiesčio šnektos žodyną. Dėl sentimentų, dėl išlikimo, dėl šaknų gaivinimo, kurios galėtų maitinti mano smegenis.

Kokių knygų esama jūsų lentynose?

Yra gerų knygų, bet yra ir blogų, kurias atsitiktinai gaunu. Kai kurių tikrai jau nenaudotinų atsikračiau, bet išmesti su autografais nekyla ranka. Didžiumą dalį užima grožinė literatūra: poezija ir proza (tiek mūsiškoji, tiek užsienio), meno albumai (priklausomybė jiems labai išaugo pastarąjį dešimtmetį), enciklopedijos ir žodynai, jie arčiausiais mano darbo stalo, nes turi būti po ranka. Juose greičiau randu ieškomus dalykus nei internete. Popieriniame žodyne ieškoti įdomiau, nes laukia netikėtumų: ieškai vieno žodžio, o štai žiūrėk šalia arba visai netyčia sublyksi kitas, apie kurį negalvojai. Ir tai jau gali būti kibirkštis naujam eilėraščiui ar šiaip žodžių arsenalui pagausinti.
Prieš keliolika metų sąmoningai ėmiau kolekcionuoti Pasaulio literatūros klasiką originalo kalba. Kai kam ši mano aistra keistai atrodo, nes daugelio tų kalbų nemoku, negaliu perskaityti, bet laikant rankoje Cervanteso „Don Kichotą“ ispaniškai, Hanso Christiano Anderseno pasakas daniškai, Šotą Rustavelį kartveliškai arba Knutą Hamsuną norvegiškai kažkokia gera energetinė srovelė perbėga per kūną, smegenis. Kolekcijoje yra apie 70 knygų, tarp jų – ir labai antikvarinių (rusiškas Michailo Lermontovo leidimas 1889 m.).
Žinoma, bibliotekoje yra ir visų „Slinkčių“ išleistų knygų lentyna.

Esate kultūrinės organizacijos „Slinktys“ vadovas, kurią įkūrėte 2015 m. – kaip per tuos metus pakito jūsų veikla ir leidybinės apimtys?

„Slinktys“ atsirado iš jaunųjų rašytojų festivalio „Literatūrinės slinktys“, kurias su vis besikeičiančia komanda organizuoju nuo 2011 metų. Pavadinimo autorystė priklauso Aivarui Veikniui.
Kurdami organizaciją galvojome apie kelias svarbiausias veiklas: kultūros renginių organizavimą, kultūros edukaciją ir leidybą. Šioji pirmaisiais gyvavimo metais nebuvo intensyvi, per metus išleisdavome 2–3 leidinius knygų ar kompaktinių plokštelių pavidalu, daugiau darbo buvo su renginių organizavimu: tas pats „Literatūrinių slinkčių“ festivalis, įvairūs kultūros edukacijos projektai. Tačiau pastaraisiais metais, ypač nuo 2020-ųjų, viskas kardinaliai pasikeitė: leidybos apimtys smarkiai išaugo (per metus dabar išleidžiame per 20 knygų), o iš renginių organizavimo liko tik „Literatūrinių slinkčių“ festivalis, dar vienas kitas edukacinis užsiėmimas ir išleistų knygų pristatymai. Todėl, kai nereikia formalaus organizacijos pristatymo, nutyliu apie asociaciją ir „Slinktis“ įvardiju tiesiog kaip leidyklą. Pagaliau ir man šiandien leidybinis darbas gerokai malonesnis ir įdomesnis nei organizuoti renginius. Renginius organizavau kone pusę savo gyvenimo ir iš dalies gailiuosi.

Kodėl?

Manau, galėjau seniau imtis leidybinės veiklos, būčiau daugiau gero ir sau įdomesnio nuveikęs. Leidyba apčiuopiamesnis darbas, o renginiai – vienas pukštelėjimas, ir viskas. Dar dėl renginių, man regis, tiek esu prirengęs niekam tikusių, dėl jų gailiuosi. Dabar jaučiu, jog mano kraujyje seniai pulsavo leidėjas.

Jūs taip pat leidžiate knygas ir pagal individualius užsakymus? Kaip tai atrodo?

Tenka, tenka, nes kiekvienam projektui, kuriam prašome paramos iš Lietuvos kultūros tarybos, LATGA-A’os, Vilniaus miesto ar kitų savivaldybių reikia turėti ir savo dalį. Kadangi labiau leidžiame literatūrą, o ne tiesiog knygas, mūsų pardavimai nedideli, todėl reikia galvoti, iš kur paimti tą likusią finansinę dalį, kad galėtume pridėti prie planuojamų didesnių leidybinių projektų. Taip atsiranda individualūs leidybiniai užsakymai, kai knygą visiškai parengiame spaudai (nuo redagavimo iki atspausdinimo). Ne visus tuos leidinius rasite pas mus, nes beveik visą tiražą atiduodame užsakovams. Suprantu, kai kas gali šyptelti, kad prisidedame prie grafomanijos sklaidos, bet dažnai tokiems autoriams išdrįstame diplomatiškai pasakyti, jog, deja, jūsų literatūra yra siauro, šeimos rato žmonėms.

Kokio žanro ir tematikos paprastai būna tokios knygos? Kas jų autoriai?

Daugiausia poezija, viena kita prozos knyga. Vyrauja įprastinės temos: patriotiškumas, laiko tėkmė, gyvenimo džiaugsmai ir nuobodžiai, gamtos vaizdai ir t. t. Autoriai įvairūs ir bendravimas su jais skirtingas. Kuo autorius menkiau nusimano apie literatūrą, tuo jis yra pretenzingesnis. Sunku su tokiais, bet įdomu, paįvairina kasdienybę, suteikia galimybę nebūti vien tik savame, literatų burbule, bet pažinti ir kitą knygininkų dalį. Man atrodo, dauguma jų skaito tik savo pačių išleistas knygas, na, ir gal dar kelis paviršutiniškai įkandamus mūsų literatūros klasikus. Šiuolaikinės literatūros jie nežino, jaunuosius poetus vis dar kaltina tekstų nesuprantamumu, necenzūrinių žodžių vartojimu ir pan., nors konkretaus pavyzdžio nurodyti negali.

Neabejoju, kad leidžiant tokias knygas nutinka įvairių kuriozų, ar galėtumėte apie juos papasakoti?

Tikrai taip, bendraujant su tokiais autoriais, dažnai pasitaiko kuriozų. Štai viena solidaus amžiaus ponia prisipažįsta, kad ji savo knygelės leidybai pinigus paėmė iš sutaupytų karstui pirkti. Panašu, ji, už neįtikėtinai aukštą kainą pardavusi tą kuklią knygelę, tuo pinigėlius susigrąžino.
Arba kitas atvejis: autorius atsiunčia rankraštį ir prašo skubaus atsakymo. O tuo metu pats paraiškų LKT teikimo įkarštis, paskutinės dienos. Atsakau, kad parašysiu vėliau, kai pateiksime paraiškas. Netrukus gaunu laišką, kad aš, galvodamas apie kažkokias paraiškas, praleidžiu progą išleisti pasaulinio lygio šedevrą. Į tokį jo laišką nereaguoju, bet praėjus kelioms savaitėms, gaunu iš jo tokios pornopoezijos, kad nuo nustebimo ir juoko mano darbo kėdė net braškėjo.
Neseniai kreipėsi autorius, teiraudamasis apie poezijos knygos leidybą. Paprašau atsiųsti rankraštį. Nesiunčia, numeta nuorodą feisbuke, ieškokis pats. Atsakau jam, kad neturiu tam laiko, tada mane apkaltina arogancija. Tad argi nesmagus tas leidėjo darbas?

Ar rašyti galima išmokti? Ką manote apie šiuo metu vis labiau populiarėjančius kūrybinio rašymo kursus?

Nesu labai nuodugniai susipažinęs su kūrybinio rašymo kursų patirtimis, tačiau probėgšmais tenka apie tai išgirsti, kur nors skaityti. Man regis, jie reikalingi, ypač tiems, kurie jaučia turį pašaukimo rašymui, bet pradžioje negeba įskelti kūrybinės ugnies pirmam sakiniui parašyti. Juolab, kiek žinau, šiuos kursus veda talentingi ir geri rašytojai, kurie, tikiuosi, su lankytojais pasidalina ir savo kūrybine patirtimi. Žinoma, jeigu rašymas – tik ambicija būti rašytoju ir tikėtis pasimėgavimo savo pavarde ant knygos viršelio, tokiems nepadės net švenčiausieji kursai. Bet turbūt tokie žmonės jų ir nelanko, nes seniai įtikėję savo stebuklingomis kūrybinėmis „galiomis“.

Daugelį metų sukatės literatūros pasaulyje, esate prisidėjęs prie debiutų, paskatinęs ne vieną, dabar jau pripažintą, laurus skinantį autorių. Ar dabartinė, jauniausioji rašytojų karta, jūsų akimis, kuo nors skiriasi nuo ankstesniųjų?

Man regis, dabarties jaunieji ramesni, mažiau maištaujantys, pagarbiau elgiasi su tradicija. Panašu, į tai eita per kelias kartas, nes tokią slinktį stebiu jau ne pirmus metus. Todėl ir stebiuosi, kaip literatūros mylėtojai, kuriems jaunieji rašytojai maždaug vis ta pati šešiasdešimtmečių karta, kaltina jaunimą nešvankumais, nesuprantamais tekstais ir pan. Iš vyresnių rašytojų, savo laiku aršesnių ir maištingesnių, esu girdėjęs atvirkštinį kaltinimą jaunimui – neva jiems trūksta gerojo agresyvumo, drąsos dekonstruoti pasaulį.

Leidžiate kitų autorių knygas, kone kasdien skaitote rankraščius, organizuojate literatūrinius renginius ir bendraujate su autoriais. Kada lieka laiko savo paties kūrybai? Ir kaip atrodo jūsų kūrybinė virtuvė?

Skaudus ir duriantis klausimas, nes laiko lieka labai nedaug. Gerai, kad mintyse ar širdyje užsimezgantis eilėraštis bet kuriuo metu prašosi išleidžiamas, jis nepaiso nei tavo nuovargio, nei užimtumo, nei fizinės padėties. Kalasi ir privalai jį išleisti, užrašyti, nes žinai, kad jeigu to nepadarysi, jis tau ramybės neduos. Tokių išleistųjų pilni aplankai, bet, deja, mažai pateptųjų, kurie galutinai sutvarkyti, nuvalyti, sulyginti arba, atvirkščiai, sukreivinti, kad įgautų geresnę formą. Kalbu apie autorinę teksto redaktorystę, kuriai labiausiai laiko ir pritrūksta. Labai džiaugiuosi, kai atsiranda galimybė padirbėti kūrybinėse rezidencijose, kuriose kitaip persidėlioju dienotvarkę, į pirmą planą iškeldamas darbą su tekstais.
Mano kūrybinė virtuvė gana įprasta: pirminio teksto atsiradimas priklauso nuo vietos, tad kai kada jis užsirašomas ir telefone, o jeigu pavyksta ir po ranka turi skiautę popieriaus, tada mieliau ten užsirašau. Paskui juos redaguoju, suredagavęs daug kartų perrašinėju ant popieriaus ir tik tuomet, kai jau nerandu ko pridurti ar išbraukti, surenku kompiuteriu. Tada tekstas pasimato kitoje šviesoje, dažnai vėl tenka pabraukyti. Labai mėgstu naujus savo eilėraščius kam nors garsiai perskaityti ir nebūtinai literatūrą išmanančiam. Man svarbus fizinis klausytojo buvimas šalia. Toks skaitymas dažnai išryškina silpnąsias eilėraščio vietas.

Kuo jums patinka poezijos žanras? Kodėl ne proza – novelės, apsakymai, romanai?

Patinka man visi žanrai, mielai skaitau tiek prozą, tiek poeziją, tiek dramaturgiją ar esė. O rašyti poeziją man geriau ir dėl savo paties charakterio. Nesiimu sunkių ilgų formų, nes neturiu tam kantrybės, trūksta susitelkimo. Parašyti eilėraštį užtrunka greičiau ir visai nesvarbu, kad jo gludinimas užsitęsia kitą kartą tiek pat, kiek turbūt ir parašyti romaną. Bet per tą laiką gali gimti dar ne vienas eilėraštis. Aš toks esu ir gyvenime – negaliu ilgai dirbti vieno darbo, man reikia šokinėjimo, dažnos kaitos. Neteigiu, kad tai gerai, nes negebėjimas koncentruotis blaško, dažniau priveli klaidų. Kita vertus, viename, kad ir neilgame eilėraštyje, gali sutalpinti labai daug gyvenimo, suspausti tokį koncentratą, kad iš jo išeitų gal ir keli romanai. Poeziją vadinu kalbos aukščiausiąja išraiška, tik, deja, iki jos tobulumo ne visiems mums duota prisiliesti.

Prisimenate pirmą savo sutiktą ir įspūdį padariusį rašytoją?

Pirmas mano pamatytas rašytojas – Vytautas Bubnys. 1989 m., mokiausi 10 klasėje, o Lazdijuose buvo rengiamas su juo susitikimas. Labai nekantravau, net paskutinę naktį iki renginio, sapnavau, kaip tas susitikimas atrodys, kaip atrodys „gyvas“ pirmą kartą matomas rašytojas. Susitikime drebančiomis rankomis ant lapelio užrašiau klausimą apie jo pirmą išleistą knygą. Kai jis skaitė mano klausimą, mane mušė prakaitas, regis, būtų tiesiogiai kalbėjęs apie mane, nors klausimas buvo anoniminis. Po kelių savaičių tik jau savo Kapčiamiestyje pamačiau ir Sigitą Gedą. Tuo metu tiek V. Bubnys, tiek S. Geda, kaip Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio atstovai, kandidatavo į LSSR Aukščiausiąją Tarybą.

Ką jūs, kaip autorius ir leidėjas, manote apie dabartinę literatūros kritiką? Kas džiugina (arba liūdina) šiame lauke?

Labai džiaugiuos jaunųjų kritikų veikla, jų drąsa, nesitaikstomumu. Žavi mane Martynas Pumputis ir jo nuoširdus pasirinkimas būti būtent literatūros kritiku, o ne kuo nors daugiau. Man atrodo, literatūros kritika turi būti arčiau skaitytojo, nebūtinai humanitaro, padėti jam susigaudyti dideliame leidžiamų knygų sraute.
Šiek tiek liūdina, kad daug vyresnių autorių knygų nepatenka į šiuolaikinės literatūros kritikos akiratį, tad susidėlioja šiek tiek nevisuminis vaizdas. Turbūt kiekviena rašytojų karta turi savo kritikus. Apskritai, manau, sudėjus tiek internetinę, tiek spausdintą literatūrinę žiniasklaidą, literatūros kritikos yra nemažai.

Ar esate skaičiavęs, kiek gyvenamųjų vietų teko pakeisti, kol gyvenate Vilniuje? Kas jums yra namai?

Susiskaičiavau 11 vietų (įskaitant ir dvi vietas šalia Vilniaus esančiame Nemėžyje) nuo 1987 metų. Ši data gali būti ir klaidinanti, žinant, kad Vilniuje gyvenu nuo 1992 metų. Tais 1987–1988 m. „gyvenau“ Santariškėse, Vaikų ligoninėje, ten beveik kalendorinius metus su pertraukomis gydžiau dešinę ranką. Man, mažo miestelio paaugliui, tas laikas ir buvimas kartu su besigydančiais bendraamžiais iš įvairių Lietuvos miestų ir kaimų buvo laibai svarbus, turėjau galimybę pamatyti gyvenimą plačiau, žvilgtelti iš kitos pusės.
Namai man – ten, kur gyvenu, kur yra mano darbo stalas, lentynos su knygomis, lova, kurioje geriausiai žinau, kaip užmigti. Iš tų vienuolikos vietų buvo ir tokia, kur žinojau, kad gyvensiu labai trumpai, ir ten būdamas ieškojau išsinuomoti kitą kambarį. Minėtoje vietoje pagyvenau ne visą mėnesį ir jos nelaikiau savo namais, net atsivežtų knygų neišsipakavau.

Kokios Vilniaus vietos jums emociškai svarbios?

Tokių vietų labai daug: vienos, nes sukelia prisiminus, kitos svarbios dėl savo istorijos. Kad ir Gedimino pilies bokštas. Labai dažnai į jį pažiūriu ir vis dar negaliu iki galo suvokti, kad iš tiesų jį matau, kad tai ta vieta, kuri Vilnių daro išskirtiniu miestu.
Šiaip įvardinti kurią nors konkrečią sostinės vietą būtų labai sunku, nes man svarbus visas Vilnius nuo pat pirmo apsilankymo jame 1984 metais. Jeigu išskirčiau Karoliniškių miškus, tada nejaukiai jausčiausi dėl Neries pakrantės Antakalnyje, jeigu sakyčiau, kad mano daug gyvenimo praėjo Vilniaus mokytojų namuose, nepatogu būtų prieš A. Jakšto gatvę, kurioje irgi daug smagių mintelių paleista…

Kaip dažnai grįžtate į gimtinę? Koks vaizdas pasitinka Kapčiamiestyje, ar smarkiai jis pasikeitė nuo jūsų vaikystės ir paauglystės laikų?

Emociškai aš iš savo gimtinės nesu išėjęs. Kai tik būnu kokiame kitame Lietuvos ar užsienio mažesniame miestelyje, pirmiausia jį lyginu su Kapčiamiesčiu. Užstrigimas tėviškėje matomas bei jaučiamas ir mano kūryboje. Ir ne vien per tarmę, bet ir per prisiminimus, pavardes, tenykštes vietas.
Fiziškai retokai būnu gimtinėje – 4–5 kartus per metus. Dažniausiai su kokiais nors kultūriniais reikalais, dažniau tik užsukdamas į kapines prie mano brangiausių žmonių kapų, šalia kurių ir sau vietą esu nusižiūrėjęs.
Kapčiamiestis, kaip ir visa kita, keičiasi. Tai ir gerai, ir blogai, žiūrint į kurią vietą susitelksi. Džiaugiuos, kad vietos bendruomenė jį kasmet gražina, kad miestelio centre jau niekas neliečia kalėdinės eglės, bet liūdina vis labiau užsiveriančios langinės, pageltę popieriai languose, daug dešimtmečių nusausėjusi greitavietė ir jau niekad nesutiksimi žmonės. Feisbuke yra grupė „Kapčiamiesčio kraštas senose nuotraukose“, jis mane kasdien maitina.

Ar metams baigiantis dėliojate būsimųjų planus ir pažadus? Gal kurį nors atskleistumėte?

Pažadų kitiems nedalinu, tik sau. Ir svarbiausias bei labiausiai geidžiamas, kad kitais metais savo veiklas ir gyvenimą susitvarkyčiau taip, kad rasčiau daugiau laiko kūrybai, kad galėčiau padirbėti su tekstais, juos dar labiau padailinti ir sudėti į knygą. Tačiau tiesioginiai planai, deja, matyt, viską labai smarkiai koreguos. O prieš juos aš – bejėgis.

Interviu finansuoja Lietuvos kultūros taryba.