Klaipėdos literatūrinis festivalis „Prozos krantas“ kasmet organizuoja smulkiosios prozos konkursą. Festivalio organizatoriai šiemet žmogaus parašytus, niekur neskelbtus literatūrinius kūrinius kviečia siųsti konkursui iki spalio 10 dienos (konkurso kriterijai). 2025 metais konkurso komisija (Gabrielė Labanauskaitė, Sandra Bernotaitė ir Marijus Šidlauskas) geriausiu kūriniu išrinko Kristinos Tamulevičiūtės istoriją “Here to Stay”. Kūrinys publikuojamas Klaipėdoje leidžiamame literatūriniame almanache „Baltija 2026”. Siūlome skaityti rašytojos, LRS Klaipėdos skyriaus pirmininkės Sondros Simanos pokalbį su rašytoja, vertėja, mama Kristina Tamulevičiūte.

Kristina, ar gali pasakyti, kodėl dalyvauji literatūriniuose konkursuose, ar dažnai tai darai ir kaip reaguoji į rezultatus, jei tavo kūrinys nebūna išskirtas? Tai klausimas apie konkurencijos poveikį kūrybai, kiek tame yra pozityvumo, paskatinimo ir kiek nusivylimo, abejonių?

Pastaruoju metu konkursuose dalyvauju labai retai, nes man sunku parašyti kūrinį specialiai konkursui. Kūryboje stengiuosi savęs nespausti, nes pastebėjau, kad rašydama esu labai neatspari stresui, nors pastaruoju metu mane tikriausiai galima pavadinti produktyvia autore. Kai mokiausi mokykloje, dalyvaudavau miesto ir visos šalies moksleivių literatūros konkursuose. Iki dvyliktos klasės rezultatai buvo prasti, vienu metu maniau, kad verta pagalvoti apie kitokią karjerą. Bet filologijos studijos labai traukė, todėl nusiunčiau savo eilėraščių pluoštelį į Jaunųjų filologų konkursą, nes tuo metu laimėtojams suteikdavo papildomų balų stojant į universitetą. Taip nutiko, kad laimėjau miesto konkurse, o respublikiniame etape užėmiau trečiąją vietą už gerą poeziją.

Po to kokius trejus metus neberašiau, kol studijuodama Sarajeve pajutau poreikį aprašyti savo įspūdžius. Tai buvo 2013 metai, esė žanro populiarumas jau ėjo užmarštin, bet aš savo tekstams kitokios formos neįsivaizdavau. Ir su tais nebemadingais tekstais laimėjau Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos Pirmosios prozos knygos konkurse.

Pastebėjau, kad mano kūriniai geriausiai įvertinami tuomet, kai aš nieko iš jų nesitikiu ir nedarau sau jokio spaudimo. Manau, kad kaip profesionali rašytoja skaitytojams turiu pateikti kokybiškus tekstus, ir tai yra vienintelis rezultatas, kurio siekiu. Žinoma, nesmagu skaityti ne itin pozityvią kritiką, kai tokios pasitaiko, bet visiems skaitytojams neįmanoma įtikti, o ir nereikia. Svarbiausia, kad rašymo procesas teiktų džiaugsmo, o parašytą tekstą leidėjams, spaudai ar, galų gale, konkursams galėčiau atiduoti ramia sąžine – žinodama, kad atidaviau visą save ir geriau jau tikrai nebeparašysiu.

Ar rašai konkursui kūrinį pagal paskelbtą temą ar išsirenki iš rankraščių, ką jau esi parašiusi? Ar konkurso tema tau svarbi?

Šiam konkrečiam konkursui siunčiau jau seniau parašytą novelę iš autofikcinio novelių romano „Diagnozės“. Rankraštis labai senas – knygą rašiau dešimt metų ir tik neseniai užbaigiau, bet kol kas jį palikau gulėti stalčiuje. Šiuo metu rašau kitą, negrožinę, knygą, kai užbaigsiu, prie „Diagnozių“ sugrįšiu.

Dėl konkurso temų – manau, kad dalyvauti neverta, jei tema rašytojui neįdomi ir neaktuali asmeniškai. Galbūt yra profesionalų, gebančių asmeniškai nejaudinančia tema parašyti kokybiškų kūrinių, bet aš negaliu. Svarsčiau apie komercinių tekstų rašytojos kelią, bet greitai supratau, kad rašydama apie tai, kuo netikiu, išduočiau save.

Norėčiau pakalbėti apie tavo novelę „Here to Stay”, kuri buvo išrinkta geriausia. „Sniegas, lietus ir šlapdriba mūsų gyvenime yra ne krituliai, o įvykiai.“ Tai vaizdas iš izoliuotos palatos, kurioje mama slaugo mirštantį savo berniuką. Kova už gyvenimą baigiasi mirtimi, bet „akių žvilgsnyje įrašyta žinutė. Esu čia tam, kad likčiau.“ Labai įtaigiai perteiki žmogaus stiprybės susivokimą. Novelė sprogdinančiai tiršta įtampos, kovos ir kartu joje veikia šviesus, universalus, nieko nepaisantis žmogiškasis pradas. Iš kokio šaltinio maitinasi tavo kūryba? Iš kur atrandi veik antgamtinių jėgų išlikti?

Šis tekstas yra autobiografinis. 2015 metais mano sūnui Erminui buvo diagnozuota ūminė mieloblastinė leukemija. Tai yra agresyviausia kraujo vėžio forma. Tuo metu jam buvo dveji, jis dar nekalbėjo ir negalėjo pasiskųsti skausmais, o mums – ir šeimai, ir šeimos gydytojui – simptomai priminė peršalimą, juo labiau, kad buvo žiema ir tuo metu sirgo labai daug vaikų. Kai atvykome į Onkohematologijos skyrių, nustatyta, kad sūnaus kaulų čiulpuose 95 procentai vėžinių ląstelių, leukocitų kiekis kraujyje normą viršijo šimtą kartų. Tą vakarą kaip atsigulėme į skyrių, taip ten ir likome kone pusantrų metų, namo parvykdami vos kelioms dienoms tarp chemoterapijų. Tame izoliuotame Kaulų čiulpų transplantacijos poskyryje praleidome septynis mėnesius. Kai mus pirmą kartą išleido pasivaikščioti į parką, nuo žalumos man apsvaigo galva.

Tai, apie ką dabar pasakoju, yra faktai ir skaičiai, kurie slepia dideles tragedijas. Kol gydėmės, skyriuje mirė nemažai vaikų, su jais ir jų šeimomis buvome susidraugavę, todėl kiekvieną netektį išgyvenome kaip savo. Tas skyrius buvo labai baisi mokykla – teko sužinoti, ką ir kiek atlaiko kūnas po kelių nemiegotų naktų, išmokti, kaip rūpintis savimi, sunkiai sergančiu vaiku ir kitais, aplinkiniais žmonėmis, net tada, kai rytais iš nuovargio vos pakyli iš lovos, tame skyriuje greitai išmoksti dėkingumo ir gebėjimo džiaugtis smulkiais dalykais. Ten patikėjau, kad mirtis – ne pabaiga. Iš tiesų mes visi aplinkiniams kažką duodame, ir tik nuo mūsų priklauso, kiek ir ko.

Rašyti apie šias patirtis pradėjau dar Skyriuje, kai sūnus miegodavo. Dalis tų tekstų yra publikuota. Su Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla tarėmės dėl knygos leidybos, bet tuo metu perskaičiau V. Jasukaitytės romaną „Kaip mes mokėmės mirti“ ir kelias naktis negalėjau miegoti, todėl knygos idėjos atsisakiau. Bet tie neparašyti tekstai mane persekiojo, ir net pati nepajutau, kaip po kelerių metų vėl prie jų prisėdau. Supratau, kad tai, ką noriu pasakyti, yra svarbu.

Mano tekstai tamsūs, bet iš tiesų jie visi kalba apie viltį ir apie žmogiškumo svarbą. Savo patirtimi norėjau parodyti, kad net po tragedijų galima ir reikia išlikti – ir dėl savęs, ir dėl kitų. Daug galvoju apie protėvius, nes be jų tvirtybės mūsų nė nebūtų. Protėvių tema natūraliai veda prie istorinių traumų, tautosakos, tautinio paveldo ir atsparumo temų. Jomis ir grįsta naujausia mano kūryba.

Rūpi paklausti, kaip praėjo savaitės rezidencija Nidoje šį pavasarį? Ar Kuršių nerija tave įkvepia rašymui ar labiau meditacijai, vidinei ramybei ir poilsiui nuo rašymo?

Deja, dėl šeimos teko atsisakyti planų vykti į rezidenciją. Mano dukra pradinukė, todėl galiu išvykti tiktai mokyklinių atostogų metu. Sūnus po Naujųjų ėmė lankyti darželį ir pradėjo daug sirgti, todėl ir tas mokyklines atostogas visa šeima prasirgome.

Tačiau rezidencijos yra nuostabi dovana rašytojui. Paskutinį kartą rezidencijoje buvau prieš 5 metus, kai jauniausias sūnus dar nebuvo gimęs. Tą kartą vykau į Slovėniją ir vos per 2 savaites susidėliojau būsimų vertimų planą ir karjeros pamatus keliems metams į priekį.

Tiesa, Nidoje ne kartą dirbau kūrybinį darbą, pavyzdžiui, kelis metus iš eilės Nacionalinėje moksleivių akademijoje gabiems Lietuvos moksleiviams dėsčiau meninį vertimą. Rytais man patikdavo su kavos puodeliu prisėsti prie marių ir tiesiog žiūrėti į vandenį. Ta patirtis mane išmokė visada nešiotis sąsiuvinį su rašikliu, nors draugai ir juokiasi, kad esu senamadiška, juk viską galima užfiksuoti telefone. Bet ne, man reikia sąsiuvinio. Aš mėgstu užbraukti jau padarytus darbus ir versti kitą puslapį.

Dėkui už tyliai išjaustą rašytinį klausimų-atsakymų pokalbį.

Plačiau apie konkursą „Prozos krantas“.