Pirmieji pranešimai apie COVID-19 plitimą, ligos simptomus ir apsisaugojimo nuo viruso būdus daugumai lietuvių sukėlė lengvą panieką ar net juoką – eilinis gripas, yra rimtesnių ligų. Pirmasis COVID-19 atvejis Lietuvoje paskelbtas 2020 m. vasario 28-ąją. O toliau situacija ėmė keistis žaibo greitumu: kovo 16 d. dviem savaitėms įvestas karantinas, kuris truko iki birželio 17-osios. Galima sakyti, per naktį pasaulis pasikeitė: gatvės ištuštėjo, užsidarė kavinės, barai, didieji prekybos centrai. Mokyklos ir įstaigos. Šalies sienos. Apribotas judėjimas tarp miestų. Teko imtis nematytų negirdėtų apsisaugojimo nuo viruso priemonių, kurios socialinę distanciją ir nerimą dar pagilino, – viešose erdvėse dėvėti veidą dengiančias medicinines kaukes, skydelius, mūvėti vienkartines pirštines, dezinfekuoti rankas. Tai, kas anksčiau buvo kasdienė rutina (susitikimai su draugais ar giminaičiais, apsilankymai pas kirpėją ar stomatologą, apsipirkimai prekybos centruose, kelionės), – tapo negalimybe. Beveik svajone. Ir niekas nežinojo, kada šias svajones pavyks įgyvendinti. Kai kurie ėmė paniškai bijoti susirgti, patekti į ligonines, tapusias užkrato židiniais, kiti toliau menkino grėsmę. Susipriešinimas, įtampa augo neregėtais mastais. COVID-19 užvaldytas pasaulis tapo nauja, su niekuo nepalyginama tikrove.

Ne paslaptis, kad rašytojus ir kitų sričių kūrėjus karai, nelaimės, pandemijos bei įvairaus masto tragedijos ima veikti tonizuojančiai, tampa įkvėpimo šaltiniu. Žaibiškai plintančioms užkrečiamoms ligoms skirta ne viena pasaulinės literatūros klasikos knyga: maro epidemija įkvėpė Giovanni’o Boccaccio „Dekameroną“, Albert’o Camus „Marą“, tuberkuliozė – Alexandre’o Dumas „Damą su kamelijomis“, Thomo Manno „Užburtą kalną“, Ericho Marios Remarque’o kūrybą. COVID-19 pandemija ir lietuvių rašytojai – jokia išimtis. Dar 2020 m. pasirodė egodokumentikos žanrui priskiriama Pauliaus Jurkevičiaus knyga „Paskui, kai užges Koliziejus“ (BALTO leidybos namai), kurioje pagrindinis dėmesys tenka pandemijai ir suvaržymams Italijoje. Autoriaus bei jo šeimos išgyvenimai, kultūrinių įvykių refleksijos, ikipandeminis gyvenimas Lietuvoje susipina su baugia nauja realybe. 2021 m. išleistas Laimos Vincės „Karantino dienoraštis“ („Dominicus Lituanus“) – autorė jį rašė izoliuodamasi Juodkrantėje kilus pirmajai pandemijai. Trečios kartos Amerikos lietuvei karantinas tapo galimybe permąstyti savo tapatybę, kilmę. Koronavirusas paveikė ir jaunuosius poetus bei dailininkus. Vinco Mykolaičio-Putino memorialinis butas muziejus 2021 m. išleido „Karantino kronikas 2020–2021“ – jaunųjų poetų ir vizualinio meno kūrėjų darbų, sukurtų per pandemiją, rinktinę. Naujos fantasmagoriškos realybės atgarsiai pasirodė Ramūno Liutkevičiaus 2021 m. išleistoje poezijos knygoje „Šokis įsuka šviesą“ („Bazilisko ambasada“):

– JUMS KAUKĖS NEREIKIA?

Nuskamba klausimas tarsi man, tarsi ne man.

– LAUK IŠ PARDUOTUVĖS ARBA PERKAT KAUKĘ.

<…>

Tirpsta galūnės, eidamas nusviedžiau zefyrinius džiuvėsius, ištyžtančius pigioje arbatoje. Įsivaizduoju zonos spygliuotas tvoras Lukiškėse.

– ŠITAS TEGUL PERKA KAUKĘ. PENKI EURAI. ARBA VON IŠ ČIA.

 (p. 18)

Vis dėlto šiame straipsnyje noriu aparti ne karantino egodokumentiką ar poeziją, o pandemijos apraiškas fikcijoje, tiksliau, menkoje karantino fikcijos dalyje – apžvelgsiu du romanus, du apsakymus ir apysaką, kurioje COVID-19 tenka centrinis vaidmuo. Mane itin domina reiškinys, kurį kultūros semiotikas Jurijus Lotmanas nusako pasitelkdamas šmaikščią naujo vyno, pilamo į senus vynmaišius, metaforą – tai situacija, kai šiandienės, naujos aktualijos mene perteikiamos pasitelkiant jau egzistuojančias, įprastas, senas formas, žanrus, struktūras. Taip ypač dažnai nutinka, kai apie aktualius fenomenus rašoma be laiko distancijos, įvykių sūkuryje. Būtent tokiu metu, pandemijai vis dar siaučiant, ir buvo sukurti penki grožinės prozos tekstai – Kristijono Kaikario romanas „Rozmarinas“ („Alma littera“, 2020), Rolando Rastausko trijų dalių apysaka „Berghainas“ („Venecija tiesiogiai“, „Apostrofa“, 2021), Dovilės Raustytės novelės „Kaip gerai, kad šiandien antradienis“ ir Inspiracija“ („Tobulų žmonių istorijos“, „Alma littera“, 2021) ir Kęstučio Šapokos romanas „Sakmė apie Juozą“ („Kitos knygos“, 2021).

K. Kaikario „Rozmarinas“ pradedamas aukšta gaida – Williamo Shakespeare’o „Hamleto“ fraze. Tiesa, frazė priklauso ne Hamletui, bet Ofelijai: „Štai rozmarinas, jis dėl atminties.“ Kitaip tariant, rozmarino, kuris liaudies medicinoje naudojamas norint apsisaugoti nuo bakterijų bei uždegimų, simbolika suponuoja pastangą apsisaugoti nuo pragaišties ir išsaugoti, užfiksuoti suvokėjo sąmonėje atsiminimą apie ribinį, ypatingą įvykį – pasaulį perkeitusią pandemiją. Ypač antrojo iš tikslų įgyvendinti visiškai nepavyksta, nes realios pandemijos patirtys K. Kaikario romane transformuojamos tiek, kad praktiškai niekuo nesiskiria nuo populiaraus „Netflix „serialo „Vaikštantys numirėliai“ („The Walking Dead“, nuo 2010 m.). „Rozmarinas“ primena ne tik šį serialą, bet ir galybę kitų postapokaliptinių serialų, filmų, knygų, kuriuose nedidelė išlikusiųjų grupelė bando išgyventi apokalipsę patyrusiame pasaulyje, nuolat atakuojamame Svetimų – zombių, užkrato nešiotojų ir priešiškų gaujų. Ar dėl išlikimo kovojantis herojus – geras, nuoširdus, savo šeimą mylintis kietas vyrukas – išsaugos dvasios tyrumą, ar vis dėlto pasaulį užvaldęs chaosas sujauks ir jo moralinius principus? Nors šiokių tokių lietuviškojo karantino aktualijų kūrinyje, tiksliau, kūrinio pradžioje, aptikti galima („Prie kompiuterių ekranų laiką leisdavome ir dienomis, nes užpuolus klastingam virusui buvome priversti dirbti ir mokytis iš namų. <…> Beje, ir dirbo vien maisto prekių parduotuvės ir vaistinės. Taigi rutina dažniausiai būdavo tokia: mieste prisipirkęs produktų, pakeliui namo užleki į vaistinę apsauginių kaukių ir vienkartinių pirštinių, bet jų niekada nebūdavo <…>. Jeigu atvirai, mažai kas laikėsi to karantino. Kai valdžia pagaliau (per vėlai) susiprato, jog reikia jį skelbti, pasipylė ilgas sąrašas draudimų. Tik nebuvo jokių instrukcijų, kaip su tais draudimais gyventi“, p. 16), ir veikėjai, ir situacijos tipiškos pasirinktam postapokaliptinio trilerio žanrui. Kitaip tariant, nors siekiama perteikti, fiksuoti naują, pakitusią realybę, iš esmės „Rozmarine“ nepasakoma nieko naujo, negirdėto.

Populiariosios kultūros struktūras trijų dalių apysakos „Berghainas“ pagrindu pasirenka ir R. Rastauskas. Tiesa, K. Kaikario romanas imituoja „Netflix“ trilerį, o „Berghaino“ atmosferai nusakyti daug labiau tinka vieno iš personažų – reklamos ir dizaino vilko, Vilniaus dailės akademijos dėstytojo Igno – frazė „[S]kamba kaip iš lietuviško serialo“ (p. 114). Nors gal vis dėlto tiksliau būtų „Berghainą“ lyginti ne su lietuvišku serialu, o su šiandieniu lietuvišku vaidybiniu kinu, postuluojančiu pretenziją į giliamintiškus apibendrinimus, ironiją, daugiasluoksniškumą, tačiau nesugebančio savo užmojų įgyvendinti (vis pritrūksta tai pinigų, tai laiko, tai…).

„Berghaino“ epicentru lyg ir turėjo tapti trikampis tarp 23 metų fotomodelio ir narkotikų gabentojo Dariaus, keliais metais vyresnės supermanekenės Julijos-Vienaragio, kurios agentas taip pat įsitraukęs į narkobiznį, ir Dariaus tėvo knygų dizainerio Erdvilo. Dramatiškos jausmų peripetijos siaučiant karantinui, kuris visus trikampio dalyvius sugrąžina į apokaliptišką Vilnių – skamba intriguojančiai. Tačiau pirmojoje apysakos dalyje ryškintas Erdvilo ir Julijos ypatingas ryšys taip ir lieka neaiškus. O ir pats trikampis greitai netenka intriguojančio prado, nes Julija akivaizdžiai renkasi Darių, o šis – ją.

Anotacijoje teigiama, jog R. Rastausko knyga yra „galbūt pirma literatūriškai vertinga knyga apie naująją „karantininę realybę“. Kokia tai realybė? Ar, tiksliau, literatūrinė realybės reprezentacija? Jei tektų nusakyti vienu epitetu, tai būtų „egzotiška“. Kalbos smagumynams (prozininkas žaidžia žodžių sąskambiais išgaudamas lengvumo, snobiško manieringumo efektą, nors varijuoti skirtingus subjektyvumo tipus žyminčiais registrais nepavyksta – nesvarbu, ar kalba pasakotojas, ar vyksta vidinis Vienaragės dialogas, girdi tą patį R. Rastauską) „antrina“ žavių ir turtingų buities egzotika: „antivirusinė stotelė“ įrengiama prabangioje dizaino studijoje, kurioje apsistoja iš Milano privačiu lėktuvu atgabenta koronaviruso infekcija serganti Julija – supermodelį prižiūri jauna vienuolė (tarp merginų užsimezga artimas ryšys, paskutinį vakarą užtvirtinamas prancūzišku bučiniu). O štai Darius izoliuojasi Vilniaus dramos teatro svečių namuose, lankosi Nacionalinių premijų teikime Prezidentūroje, vėliau įsidarbina tėvo draugo vaikams priklausančioje reklamos agentūroje. Negali nežavėti ir akivaizdžiai televizinių serialų įkvėpta net labai tikroviško televizinio daktaro pamokėle apie išlikimą per pandemiją: „Visą šią savaitę sukasi mintis – būkite kaip žvalgai, agentai, snaiperiai!“ (p. 148)

Vis dėlto rafinuotumą, žaismę nuolat nustelbia keistai vulgarus poskonis. Tarkime, reklamos agentūroje vyrai smagiai ir lengvai priekabiauja prie bendradarbių („pasaulį išmaišęs djudas šnopuoja non stop didžiapapei Žanai į pakaušį: tai tu čia, uoga, patrauk į dešinę, padaryk viską žaliai, tai ką, negali padidinti“, p. 125), o nuobodžiaujantis Darius, kurį kiek vėliau Interpolo darbuotoja kažkodėl pavadina „jautriu ir nepagaunamu“ (p. 150), piktinasi, kad biuro vyrų kūrybiškumą „mėgina uždubasinti išsibailinusios žąsys, besivadovaudamos savo priešmenstruacinio sindromo lyderystės ideologijomis (čia gerai pavariau!)“ (p. 125). Šie ir panašūs viražai ne tik neskoningi (kaip manekenės ir vienuolės bučinys), bet ir menkai motyvuoti: sunku, gal net neįmanoma patikėti, kad tokio pobūdžio seksistinis monologas galėtų sklisti iš 23 metų buvusio Dailės akademijos studento, kurį užaugino tėvai intelektualai, lūpų. Tačiau tiesa ta, kad R. Rastausko apysaka, nors akivaizdžiai tokių tikslų sau nekelia, atveria skaudų karantininės realybės dėmenį – smurto prieš moteris atvejų skaičius pandemijos metu išaugo drastiškai.

Įdomus sutapimas, tačiau karantino, izoliacijos patirtys bei seksizmas dirbant reklamos ir dizaino agentūroje tampa pagrindine D. Raustytės novelės „Inspiracija“ tema. Šį kūrinį tikrai prasminga skaityti greta R. Rastausko „Berghaino“ – pastarasis reprezentuoja, tarkime, patriarchalinę vyrišką perspektyvą, o R. Raustytė atskleidžia, ką gi jaučia tos rastauskiškos „uždubasintos išsibailinusios žąsys“, kai tėvų amžiaus reklamos ir dizaino guru šnopuoja joms į pakaušius. Specifiška ir tai, kad tiek D. Raustytės „Inspiracijoje“, tiek jos novelėje „Kaip gerai, kad šiandien antradienis“ pandemija, karantinas nėra ypatingai fetišizuojami, dramatizuojami ar estetizuojami.

„Kaip gerai…“ veiksmas vyksta praėjus penkeriems metams po pandemijos. Karantino patirtį protagonistė Ugnė nusako lakoniškai, tačiau jos įžvalga prasmingai koreliuoja ir su jau aptartomis kitų autorių karantino, pandemijos traktuotėmis: „Visas pasaulis du tūkstančiai dvidešimtaisiais keistai elgėsi“ (p. 23). Be abejo, keistumo patirtį R. Rastausko ir K. Kaikario tekstuose lėmė ir lietuvių literatūroje gerokai neįprastų „indų“, kitaip tariant, literatūrinių formų, žanrų (postapokaliptinio trilerio, gliancinės melodramos) pasirinkimas. Gliancinės melodramos ar gal gliancinės tragikomedijos terminas tiktų ir novelei „Kaip gerai…“: pagrindinių veikėjų gyvenimus stipriai pakoreguoja frazės „teigiamas testo rezultatas“ skirtingos interpretacijos – Agnė kalbėjo apie nėštumo testą, o Ąžuolas pamanė, kad testas kovido…

„Inspiracija“ artimesnė klasikinei lietuvių novelei – kūrinio epicentru tampa krizinę situaciją išgyvenančios savanoriškoje izoliacijoje kartu su trimis kolegomis kūrybininkais atsidūrusios jaunos moters vidinė drama. Ir „Kaip gerai…“, ir „Inspiracijos“ pagrindiniu leitmotyvu tampa moters emancipacija, laisvė rinktis, tik „Kaip gerai…“ protagonistė šią laisvę turi, o „Inspiracijos“ Saulė, kurią dėl atsikišusių raustančių ausų bendradarbiai vadina Raustyte (paralelė su autorės pavarde galbūt suponuoja aprašomų patirčių autobiografiškumą?), nepaisant talento ir darbštumo, yra sistemingai „dubasinama“. Moters savivertę, net savivoką gniuždo, naikina seksualiai ir psichologiškai smurtaujantys kolegos, su kuriais ji mėnesiui užsidaro nuošalioje sodyboje, kad galėtų užbaigti svarbų projektą kilus pandemijai – vienas iš kolegų į sodybą net atvyksta vėliau, nes grįžęs iš kelionės turi izoliuotis.

Reklamos vilkai Rokas, Jokūbas ir Kristijonas – profesinėje sferoje sėkmingi ir už moterį gerokai vyresni. R. Rastausko vaizduojamame pasaulyje dvigubai vyresnius dizainerius ne tik jaunos kolegės, bet ir sėkminga manekenė palydi susižavėjusiais žvilgsniais: „Tavo tėvas konkurencijos be“ (p. 45). „Geidžiu tavo tėvo“ (p. 70), – apie Dariaus tėvą svajoja supermodelis Julija; dėstytoją Igną, kaukšintį „elegantiškom klumpaitėm“, jo vaikų agentūros darbuotojos nužiūrinėja ne mažiau geidulingai: „Koks vyras, galvojo mergos. Pačiam Malkovichiui užmestų malkų!“(p. 128) O Saulei reklamos vilkai, jų grubus flirtas, pretenzingas gurmaniškumas kelia nejaukos ir atgrasumo jausmus: „Nuolat diskutuoja apie mėsą, pas kokius ūkininkus perka, apie sūrio rūšis, kokių ji nebuvo nė girdėjusi. Alus rūšinis, vynas tam tikrų metų. Saulė jautėsi, tarsi gyventų prekybos centro gurmanų skyriuje“ (p. 65); „Kai jis pirštais palietė Saulės plaukus, ši riktelėjusi atšoko. <…> Saulės kambarys prisipildė žuvies ir alkoholio kvapo, sumišusio su brangiais kvepalais. <…> Saulės dar niekada taip gašliai nebuvo lietęs tėvo amžiaus vyras. Apskritai ji tokio amžiaus vyriškių privengė – o čia turėjo gyventi su jais, dabar dar ir tai. Saulė pradėjo verkti, vis stipriau ir stipriau, kol galiausiai jis atšlijo ir, išvadinęs durna merga, išeidamas trinktelėjo durimis“ (p. 67).

Priekabėms ir spaudimui dėl neva prastai atliekamo darbo intensyvėjant, Saulė suserga – ją pykina, svaigsta galva, pakyla temperatūra, moteris ima kliedėti. Simptomai primena ir kovidą, kuriuo moterį galėjo užkrėsi iš izoliacijos grįžęs Kristijonas, ir toksišką įsimylėjimą ar Stokholmo sindromą, – trijulės spaudimo neatlaikiusi mergina galų gale užmezga romantiškus ryšius su vienu iš kolegų, kuris neva imasi ją globoti, ginti nuo kitų dviejų. Saulės liguista, klaustrofobiška jausena keistame, įprastoms normoms, sampratoms nebepavaldžiame pasaulyje koreliuoja su manekenės Julijos-Vienaragės iš „Berghaino“ apibūdinta COVID-19 ligos patirtimi: „Jaučiuosi lyg ne čia, lyg būčiau kūniškai kažkur kitur“ (p. 85). Galų gale Saulė ir dvasiškai, ir kūniškai atsiriboja, pasitraukia – šį jos gestą galima interpretuoti ir kaip pasidavimą, ir kaip išsilaisvinimą. Dėl subtilių pandemijos, izoliacijos ir su ja susijusio seksualinio bei psichologinio smurto, meilės kaip sąmonę sukrečiančios (užkrečiančios?), iš kasdienio pasaulio ištremiančios ligos temų sampynos D. Raustytės „Inspiracija“ aptariamų knygų kontekste artimiausia geram vynui tinkamoje, gėrimo kvapą ir skonį deramai atskleidžiančioje taurėje.

Darbo, karantino ir disfunkcinių santykių temos vyrauja ir K. Šapokos romane „Sakmė apie Juozą“. Vienoje iš sostinės bibliotekų kultūros vadybininku dirbantis Juozas net pats nesupranta, koks nykus jo gyvenimas, o santykiai su vartojimo demono apsėsta žmona beviltiški. Vienintelis Juozo džiaugsmas – futbolas, tačiau ir komandos draugai jo nevertina, pašaipiai vadina Kultūrke. O tada prasideda COVID-19 pandemija ir pasaulis pakrinka tiek, kad net atbukėlis Juozas pradeda suvokti, jog kažkas su jo gyvenimu (ir apskritai vartotojišku pasauliu) negerai. Žanriškai šis kūrinys sudėtingiausias ir įdomiausias iš aptartų. Tai savotiškas postmodernus romanas, imituojantis socialistinį realizmą – romano veikėjai primena statiškus (komiškus, o ne psichologinius) tipažus, o moralas grįstas idėja, kad nuo gyvenimo beprasmybės gelbsti tik visuomenei naudingas darbas (geriausia fizinis). Socrealizmo paradigmą, su kuria mezgamas santykis iš ironiško pamažu virsta naiviai nuoširdžiu, sufleruoja ir kūrinio pavadinimas – nuoroda į sovietmečiu itin įtakingo rašytojo, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputato Juozo Baltušio romaną „Sakmė apie Juzę“, kuriame atsiskyrėlis, mylimosios paliktas Juzė bando susivokti atšiauriame pasaulyje. Panašus ir K. Šapokos Juozo, kartais vis pavartančio J. Baltušio dienoraščius, likimas.

Karantino kasdienybės tragikomišką absurdą prozininkas perteikia ne orientuodamasis į apokaliptinio trilerio ar melodramos žanrą, t. y. ne hiperbolizuodamas, transformuodamas autentiškas realijas, o naudodamasis realizmo metodu ir retransliuodamas ar tiesiog cituodamas per karantiną žiniasklaidoje viešintų tekstų fragmentus. Šios citatos šiandien skamba keisčiau ir baugiau nei pačios tamsiausios distopijos: „Naktį iš antradienio į trečiadienį Geležinkelio gatvėje esančiame viešbutyje, kuriame karantinuoti iš užsienio sugrįžę nesergantys asmenys, įvyko apsižodžiavimas, tuojau peraugęs į susistumdymą, kuris virto muštynėmis viešbučio trečio aukšto koridoriuje. Keli, kaip spėjama, neblaivūs tautiečiai, antradienį grįžę iš Didžiosios Britanijos, kaip spėjama, kažko nepasidalino. Prasidėjo žodžių dvikova, kuri greitai peraugo į fizinį kontaktą. Į muštynes įsivėlė keletas vyriškių – riksmai, keiksmai ir vieno iš vyriškių rankoje staiga blykstelėjo peilis – švyst kartą – švyst kitą – ir kraujas nušlakstė viešbučio koridoriaus kilimą ir sienų apmušalus <…>. Apie tai nuotolinėje konferencijoje kalbėjęs sveikatos ministras pareiškė, kad dabar laikas apsispręsti – ar aukosime kai kurių žmonių teises dėl visų saugumo, ar vis dėlto pasirinksime natūralią atranką“ (p. 248). Kad ir kaip būtų paradoksalu, K. Šapokos romanas suponuoja, jog karantininės realybės artefaktai iškalbingesni nei fikcija. Ar tai reiškia karantino pergalę prieš literatūrą?

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Profesionalioji literatūros kritika“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.