Rusijos agresija Ukrainoje kaip niekas kitas aktualizavo rašytojo ir jo kūrinio (ne)atskiriamumo dilemą – spaudoje, socialiniuose tinkluose aistringai diskutuojama, kaip karo kontekste vertinti rusų autorių literatūrą, kiną etc. Žinoma, ši dilema aktuali buvo visada. Mūsų kultūros lauke kaskart suremiamos ietys iškilus klausimui, kaip kalbėti (ar išvis kalbėti?) apie tokias lietuvių literatūros asmenybes kaip Salomėja Nėris, Petras Cvirka. Ir kaip skaityti (ar tikrai skaityti?) jų kūrinius: ar eilėraščiuose, apsakymuose, romanuose būtinai įsirašo autorių moralinės ir politinės nuostatos, tarkime, palankumas totalitarizmui? Ar tekstuose lieka tam tiktų poelgių, pavyzdžiui, tėvynės išdavystės, ženklų?

Dar komplikuotesnė vadinamoji pilkoji zona: talentingas kūrėjas, bet smurtaujantis vyras, tėvas, kerštingas kolega; arba – gabus menininkas, apkaltintas seksualiniu priekabiavimu. Tėvynės tokie neišdavė, bet elgesiu skaudino, žalojo aplinkinius. Ar galima šiuos kūrėjus atskirti nuo jų kūrinių, ar kūriniuose išlieka autorių poelgius lėmusių pasaulėžiūrų įspaudų? O gal genialūs kūriniai „atperka“ visas autorių nuodėmes? Manau, rašytojo, literatūrologo Rimanto Kmitos studijoje „Ugnies giesmės. Tūkstantis Sigito Gedos veidų“ („Tyto alba“, 2022) šie klausimai esminiai: daugiaveidžių talentingų personalijų atvejais itin sudėtinga rasti tą vieną teisingą atsakymą, apsispręsti, kur dėti lemtingą kablelį frazėje „smerkti negalima pasigailėti“.

R. Kmitos knyga apie poetą, vertėją, kultūros veikėją Sigitą Gedą (1943–2008) labiausiai giriama todėl, kad neprimena akademikų kurpiamų sausų monografijų. Nors tikrai ne visi akademikų veikalai sausi. Pavyzdžiui, tam pačiam S. Gedai skirta profesorės Viktorijos Daujotytės monografija „Tragiškasis meilės laukas. Apie Sigitą Gedą: iš poezijos, užrašų, refleksijų“ (Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2010) išsiskiria, kaip pavadinimas ir sufleruoja, dramatiškomis intonacijomis ir gana laisvomis interpretacijomis – todėl profesorei buvo viešai priekaištauta. Dėmesio verta, kad emocingiausiai piktintasi dėl S. Gedos asmens juodinimo, neva amoralu monografijoje minėti, kad rašytojas piktnaudžiavo alkoholiu, buvo kilęs iš priklausomybių ženklu pažymėtos šeimos ir pan. Reakcijos į V. Daujotytės monografiją tik patvirtina, kaip sudėtinga kalbėti ir rašyti apie nevienareikšmes asmenybes, jų likimus, kūrybą. Šią problemą knygos įvade mini ir R. Kmita: „<…> nelabai mokame kalbėti apie pyktį, agresiją, menininkams neišvengiamą šlovės ir pripažinimo siekį nesuvokdami to kaip žmogaus menkinimo, žeminimo, juodinimo“ (p. 17).

Todėl, prisiklausiusi atsiliepimų, kad „Ugnies giesmės“ parašytos itin pagaviai, tikėjausi kažko panašaus į nuotykių bei dramatiškų aistrų kupinas austrų rašytojo Stefano Zweigo svarbių asmenybių biografijas. Kitaip tariant, tikėjausi, kad S. Gedos portretą kurs R. Kmita-rašytojas, dramaturgas. Ir nusivyliau: „Ugnies giesmės“, nors parašytos sklandžiai ir pagaviai, vis dėlto yra gana tradicinė literatūrologo sukonstruota rašytojo biografija. Romanisto polėkis slopinamas, pasitelkiama gausi faktografinė, archyvinė medžiaga nevengiant citatų, o prieštaringesnes prielaidas siekiama pagrįsti teorine literatūra – R. Kmita pagalbon kviečiasi psichoanalitikę Karen Horney, analitinės psichologijos tėvą Carlą Gustavą Jungą, įtakų teorijos autorių Haroldą Bloomą ir kt. Teorinis karkasas, be abejo, tinkamas, bet knyga būtų tokia pat gera (gal net geresnė, pagavesnė) ir be jo demonstravimo.

Tuo labiau kad R. Kmita neišlaiko atsietos, objektyvios tyrėjo žiūros, kartais net linksta į moralizavimą: „<…> gali „paskandalinti“, gali rašyti sudramatintus dienoraščius, bet kai ir gyvenime Geda bando išlaikyti nerimą, nerašyti „ženotų žmonių poezijos“, tai to kainą prisiima ne jis vienas, bet ir jo artimieji. Sąmoningas lindimas į pragarus dėl kūrybos, kuri būtų verta amžinybės, yra to likimo, kurį skirtų aukštesnė galia, nuvertinimas, imitavimas. Sąmoningas atsisakymas „keisti charakterį“ į ramesnį vargu ar susijęs su aukštesne malone. Geda ne tik nenori keistis, susitvarkyti gyvenimą, jis savo kančios ir įsikalbėto tragiško likimo nenori dalintis su kitais – nei su išeiviais, nei su disidentais, nei su kolegomis rašytojais ir poetais“ (p. 272). Tačiau būtent tokie fragmentai, kuriuose R. Kmita pamiršta esąs objektyvus tyrėjas, literatūrologas, ir su tyrimo objektu užmezga jautrų, asmeninį, dialogišką santykį, atskleidžiantį jau ne tik S. Gedos, bet ir paties R. Kmitos gyvenimiškas nuostatas, generuoja specifinę knygos įtampą, palaiko skaitymo intrigą. O svarbiausia – įtikina rašymo (ir tyrimo) nuoširdumu, kad ir kaip banaliai tai skambėtų.

Dar vienas svarbus „Ugnies giesmių“ ypatumas: lietuvių poezijos kanonui priskiriamas S. Geda iš tiesų regimas kaip dviprasmiška, daugialypė asmenybė ir šiuo daugialypumu nei žavimasi, nei apgailestaujama, nei sielojamasi dėl „prarastos sielos“ (tokių registrų nestokojo V. Daujotytės monografija). Taip, svarbiausias dėmesys skiriamas tamsesnėms poeto asmenybės pusėms. Kita vertus, toks sprendimas logiškas, nes būtent šios pusės nors kartais ir buvo aptarinėjamos, beveik niekada nebuvo ramiai, taikiai analizuojamos: „<…> nepatogūs Gedos bruožai sunkiai verbalizuojami, nors jų akivaizdumas primena tai, kas anglų kalboje vadinama drambliu kambaryje“ (p. 17). „Ugnies giesmėse“ S. Gedos portretas tapomas be dramatizmo, patetikos, santūriai ir kartu jautriai – šia prasme išsiskiria poetiški epizodai pirmuose skyriuose apie S. Gedos vaikystę: „Berniukas žiūri į žuvis vandenyje. Aplinkui daug ežerų. Motina skalbia ežere. Galėtų būti kokie 1946-ieji“ (p. 25). Monografijos autorius, galima sakyti, polemizuoja su klasiku – bando ir poetą suprasti, ir nepasiduoti magiškam jo asmenybės ir kūrybos žavesiui. Todėl studijoje S. Geda yra didingas ir kvailas, juokingas, intelektualus ir banalus, jautrus ir vulgarus, kartais dosnus, išmintingas, o kartais žiaurus – tiek su artimaisiais, tiek su tais, kuriuos vienu ar kitu gyvenimo etapu laikė priešais. Jis tuo pat metu kovoja prieš sistemą ir su sistema flirtuoja, jai tarnauja ir kartu ją formuoja, griauna.

R. Kmita tiksliai fiksuoja, kaip S. Gedos savivaizdis, jo kuriamas ir perkuriamas autoportretas prasilenkia su faktais, amžininkų liudijimais. Tiksliai užčiuopiamas poetą visą gyvenimą lydintis poreikis atitikti tam tikrą jam pačiam imponuojantį iš literatūros, meno susiformuotą kūrėjo įvaizdį, grįstą romantiniais kančios, maišto, svetimumo dėmenimis. Taip ramus, pareigingas paauglys paties S. Gedos atsiminimuose virsta peštuku, maištininku („Ar negalėjo taip būti, kad tas teisingas berniukas vėliau tapo tuo, ką reikia paneigti? Ar nekilo noras gyventi taip, kad būtų ką prisiminti, o apie vaikystės laiką prisiminimus sukurti? Kad būtų ne klasės seniūnas, ne mokyklos pionierių būrelio tarybos pirmininkas, o dramatiškas paauglys? Bent jau jo viešuose prisiminimuose jis gerokai kitoks“, p. 34), pripažintas poetas save vadina atstumtuoju („į akis krinta didžiulis neadekvatumas situacijai, jo vertinimai itin hiperbolizuoti. Sigitas Geda dažnai kalba apie savo situaciją, tarsi jis būtų atsidūręs visiškame visuomenės pakrašty, atstumtas <…>. Bet tikrovėje Sigitas nėra visuomenės autsaideris. Jis – vienas labiausiai pripažintų Lietuvos poetų, kultūros autoritetų“, p. 405), senatvė slepiama dažantis plaukus, vaikystės skurdą pamiršti turėtų padėti bajoro titulas (p. 265–270).

Akivaizdu, tik talentas ir jo garantuojamas poeto statusas S. Gedai padeda išvengti pasekmių (socialinės atstumties, priverstinio gydymo, degradacijos), kurių dėl panašaus būdo ir elgesio – psichologinio ir fizinio smurtavimo, priklausomybių, egomanijos – sulauktų vadinamasis paprastas žmogus. Ar pripažinto genijaus poelgiai, pavyzdžiui, nusikaltimai, iš tiesų vertinami kitaip? Pasirodo, net kai kurie teisininkai palaiko tokią nuostatą: teisininkas Mantas Liesis „apgailestauja, kad teisės sistema visiškai neatsižvelgia į tai, kad teisiama asmenybė – genijus <…>. Remdamasis kultūros autoritetų apibūdinimais ir nustatyta diagnoze teisininkas formuluoja nuomonę, kad teisė turėtų būti diferencijuota, kad į genijus iš teisinės perspektyvos turėtume žvelgti kitaip“ (p. 288). Tačiau ar iš tiesų turėtume?

Ir pats S. Geda ne kartą išreiškė nuomonę, kad didieji menininkai eilinių žmonių normoms nepavaldūs. Interviu su Dovile Zelčiūte tvirtino: „Menas vis dėlto yra susijęs su anarchija, su dideliu ardymu, ir labai padorus žmogus, man atrodo, negali būti didelis menininkas. <…> Iš nusikaltusių žmonių yra kilę genijai, dideli žmonės“ (p. 272). Skamba lyg ir įtikinamai. O gal tai tik savų ydų pateisinimas? Antraip kalėjimai būtų pilni didžių menininkų. Bet nusikaltimus padariusieji paprastai išsiskiria sąmonės primityvumu, lėkštumu, mąstymo klišėmis, leidžiančiomis apgauti net pačius save, nepalankius faktus interpretuoti savo naudai – antraip nepavyktų išsiteisinti, patiems save pateisinti.

„Ugnies giesmės“ nepadės geriau suprasti S. Gedos poezijos – koncentruojamasi iš esmės į komplikuotą poeto asmenybę, sudėtingą psichologinį portretą ir sociokultūrines sąlygas, kurios lėmė, kad toks portretas, tokia asmenybė galėjo taip ilgai ir sėkmingai funkcionuoti. Vis dėlto kiekvieną knygos skyrių pradeda S. Gedos eilėraščio „20 prisipažinimų“ eilutės, metaforiškai nusakančios pavidalą, kuriuo poetas tame skyriuje pasirodys. Disonansas tarp prasmių, kurias generuoja poetinis tekstas, ir poeto biografijos etapų patvirtina formalistinę dogmą, kad meninių tekstų prasmė tikrai prasilenkia su autoriaus gyvenimo vingiais: tekstai liudija viena, o poetas, jo gyvenimas – neretai visai kita. S. Gedos poezija tarsi peržengia, pranoksta savo kūrėją, nors šis į kūrinius ir apskritai literatūrą nuolat lygiuojasi. Gal tai ir yra esminė R. Kmitos atlikto tyrimo įžvalga: negalime poeto asmenybės vertinti pagal jo sukurtą poeziją, o poezijos – pagal poetą. Genialius kūrinius kartais parašo net labai netobuli žmonės, kurių poelgiai, požiūriai mus gali trikdyti, pykdyti ar net kelti pasibjaurėjimą. Tačiau kūriniai – kūriniai yra visai kas kita.

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Profesionalioji literatūros kritika“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.