Dominykas Norkūnas lietuvių literatūros lauke yra žinomas kaip vienas produktyviausių jaunųjų vertėjų, verčiantis iš anglų, vokiečių, latvių, olandų, rusų, jidiš kalbų. Šiemet jis už meistrišką Jerome’o Rothenbergo eilėraščių rinktinės „Khurbn“ vertimą apdovanotas Dominyko Urbo premija. D. Norkūnas – ne tik vertėjas, bet ir poetas, kurio kūryba poezijos mėgėjams pažįstama jau seniai: autorius dalyvauja poezijos skaitymuose, jo eilėraščiai publikuojami kultūriniuose leidiniuose, o greitai pasirodys ir pirmoji D. Norkūno poezijos knyga „Tamsa yra aštuonkojis“. Naujame Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ epizode apie vidinį kūrybinį poeto ir vertėjo santykį, profesinį kelią ir įkvepiančią literatūrą su D. Norkūnu kalbėjosi rašytoja, filosofė dr. Aušra Kaziliūnaitė.

Knygos rašymo procesas

Šiemet pasirodysianti debiutinė D. Norkūno poezijos knyga „Tamsa yra aštuonkojis“, kaip pastebi A. Kaziliūnaitė, išsiskiria savo konceptualumu, darnia tekstine kompozicija. Akį patraukia Jurgio Griškevičiaus kurtas dizainas, papildantis konceptualinę knygos visumą. „Rengiant knygą svarbiausia man visada buvo ir visada bus pats tekstas, teksto sklandumas, žodžio sklandumas. Vis tiek poezija, manau, yra tiksliojo žodžio menas. Tad būtent su tuo, pavadinkime, žodžio tikslumu, aš daugiausiai ir dirbau.“ – apie knygos rašymo procesą pasakoja autorius.

Kurdamas knygą D. Norkūnas siekė, kad tekstai kuo sklandžiau „kalbėtųsi tarpusavyje“, todėl daug dėmesio skyrė redagavimui. „Autoriniai tekstai neišvengiamai pereina du redagavimo etapus. Pirmiausia tu tiesiog parašai eilėraštį ir kuriam laikui atidedi jį į šalį. Po to sugrįžti, peržiūri jį, perrašai kai kurias vietas. O štai rengiant knygą prasideda antrasis redagavimas. Visi tie eilėraščiai, parašyti dešimties metų laikotarpiu, sugula į vieną vietą. Dalis jų tarpusavyje kalbėtis pradeda tarsi savaime, be pirminės poeto intencijos. Susidaro keistas vidinis knygos organizmas. Kitą dalį tekstų tenka supažindinti vieną su kitu.“ – pasakoja poetas.

A. Kaziliūnaitė sako, kad ją, kaip autorę, išleidus knygą aplanko išbaigtumo jausmas: „Kai išleidžiama tavo knyga, tarsi gali atsisveikinti su tuo kūrybos etapu ir eiti kaip metafizinis elgeta ieškoti naujų formų ir naujo įkvėpimo jau nebeturėdamas tos sunkios naštos, kuri vilkosi iki tol, kol dar galėjai redaguoti savo tekstus.“ D. Norkūnas pritaria šiai minčiai, tačiau teigia, kad nors nauji poslinkiai jau vyksta, tačiau juos užčiuopti ir įvardinti dar būtų sunku.

Kartu kurti ir šeimą, ir literatūrą

Atskleisdamas knygos pavadinimo reikšmę D. Norkūnas prisimena, kad kalbėdamasis su savo žmona nusprendė, kad visus knygos tekstus vienija barokiški motyvai. O aštuonkojis, anot poeto, yra pats barokiškiausias gyvis Žemėje: įmantrių linijų, galva primena kupolą. Tai taip pat yra vieno iš knygoje publikuojamų tekstų eilutė, o kartu – visus tekstus jungiantis elementas.

D. Norkūno žmona Greta Ambrazaitė taip pat yra poetė. 2018 m. jos knygą „Trapūs daiktai“ išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Poetas pasakoja, kad su žmona skaito vienas kito tekstus ir dalijasi pastabomis, tačiau visada vadovaujasi taisykle būti atviriems, nes kitu atveju visos pastabos būtų bevertės. Paklaustas, ar jo kūryboje galima užčiuopti G. Ambrazaitės įtaką, Dominykas svarsto: „Kartais eilėraščio eilute tampa pokalbio su kitu žmogumi eilutė. Jei taip žiūrint, tai visų poetų be išimties eilės yra tarsi indėlių sankaupos, indėlių raizginiai.“

Profesinis kelias prasidėjo jau vaikystėje

Literatūra ir kūryba lydėjo Dominyką jau nuo vaikystės ir tai, ką jis veikia šiandien, yra tarsi organiška ilgų metų veiklos tąsa. Dar būdamas penktoje klasėje jis, kaip prisimena, parašė fantastinį romaną. Paauglystėje, mokydamasis anglų kalbos, vertė dainų tekstus ir savo pramogai, be literatūrinio tikslo, juos rimavo. Perskaitęs patikusios anglų, vokiečių kalbomis parašytos poezijos pabandė ją išversti.

Poezijos knygos „Tamsa yra aštuonkojis“ tekstuose, kaip pastebi A. Kaziliūnaitė, daug gotikos ženklų. Dominykas pasakoja, kad jau nuo paauglystės buvo linkęs į gotiką, o vienas iš šaltinių, įkvėpęs rašyti poeziją, buvo Nick’o Cave’o muzika ir tuo metu perskaityta literatūra. Jis prisimena kaip dvylikto gimtadienio proga gavo H. Radausko eilėraščių rinktinę: „Tai buvo viena šviesiausių popiečių. Kai tiesiog sėdėjau ir skaičiau Radauską. Banaliai šnekant, tai mane tikrai pakerėjo. <…> Polinkis į literatūrą mano atveju užgimė ne lietuvių literatūros pamokos metu. Tai buvo veikiau atsitiktinai atsiradęs polinkis, į rankas tam tikru metu pakliuvo tam tikros knygos.“ – pasakoja pašnekovas ir prisimena, kad svarbiausi lietuvių autoriai paauglystėje jam buvo Sigitas Geda, Judita Vaičiūnaitė, Marcelijus Martinaitis.

Verčiamų tekstų įtaka D. Norkūnui kaip autoriui

A. Kaziliūnaitė kelia klausimą, ar verčiami tekstai padeda atrasti savo paties vietą literatūroje. „Polemika ir pokalbis su kitais tekstais kartais užsimezga savaime. O įtakos mano verčiami tekstai, be abejo, turi. Ypač, jeigu verti stiprų autorių, jis negali nepalikti žymės. Galbūt jo stilistika ar tematika ir neprasiveržia į tavo paties eilėraščius, bet kažkokią žymę neišvengiamai palieka. Prisipažinsiu, kad Jerome’as Rothenberg’as, bent jau šiame gyvenimo laikotarpyje, yra vienas reikšmingiausių autorių. Kadangi yra tekę išverti apie šimtą jo eilėraščių, tai neišvengiamai kažkokia įtaka vienur ar kitur prasiskverbia. Aišku, visada šiek tiek kitaip  yra su vertimais įvairiems literatūriniams festivaliams. Tada stengiuosi nesirinkti man patinkančių autorių. Tiesiog imu autorių, kuris yra pakviestas, kuris atsiunčia savo tekstus ir stengiuosi gerai atlikti darbą. Priimu tai kaip profesinį iššūkį. Kiek tokie vertimai turi įtakos, įvertinti sunkiau. Ir su Mariumi Buroku esame kalbėję, kad vertimas bet kuriuo atveju yra mankšta, kuri padeda palaikyti formą. Ypač tais laikotarpiais, kai mažiau rašai.“, – pasakoja D. Norkūnas.

Daug tekstų, parašytų per pastarąjį dešimtmetį, poetas nėra niekam rodęs ir nelaikė vertais įtraukti į išleistą poezijos rinkinį. Tai daugiausia, kaip sako, yra tekstai, kuriuose aiškiai juntama kitų, tuo metu skaitytų autorių įtaka, o ne jo paties esmė. Dažniausiai, vertindamas, ar tekstas yra geras, poetas vadovaujasi vidine nuojauta: „Kuo toliau, tuo labiau kliaujuosi senu geru Bukowskio patarimu, kad jeigu tau savo poeziją reikia parodyti draugui ar draugei, ar tėvams, tau, vadinasi, poetu dar būti nereikia.“  

Ar poetui svarbu produktyvumas?

D. Norkūnas pasakoja, kad jo rašymo intensyvumas nėra pastovus ir prisimena kartą dalyvavęs pokalbyje, kai jo pašnekovas kelis jaunus poetus bandė vertinti pagal tai, kaip dažnai jie rašo. „Negali vertinti kiek kas yra poetas pagal tai, kaip dažnai jie rašo. Čia tas pats kaip vertinti kareivį pagal tai, kaip dažnai jis ką nors nušauna.“, – prisimindamas juokiasi poetas.

Nors pastaruoju metu D. Norkūnas beveik nerašo, bet daug verčia ir pirmą kartą save išbandė kaip redaktorius. Netrukus pasirodys Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos Lino Rybelio išversta ir jo redaguota Paul’io Celano eilėraščių rinktinė. Taip pat pašnekovas džiaugiasi, kad jam šiemet teko prisidėti prie Jono Meko pomirtinių raštų vertimų ir išversti tris Jono Meko scenarijus.

O vienas svarbiausių įvykių Dominykui šiais metais – debiutinės knygos pasirodymas. Debiutinės knygos išleidimas jam, kaip pasakoja, buvo labai svarbus įvykis, kadangi kaip autorius jis įsirašė į bendrą kultūrinį lauką ne vien publikacijų, skaitymų forma, bet ir fiziniu knygos pavidalu. „Jeigu užsiimi kažkokiu menu, tai tu neišvengiamai turi ir kažkokių ego problemų, o kai turi ego problemų, tu nori būti pastebėtas.“ – su šypsena sako D. Norkūnas.

Bazilisko ambasada

Bazilisko ambasada – D. Norkūno, G. Ambrazaitės ir S. Bernoto bendras projektas, kaip ir visi geriausi dalykai – gimęs iš nuobodulio ir noro būti nepriklausomiems ir leisti tą literatūrą, kurios jiems patiems trūksta, pasakoja Dominykas. Pagrindinė ambasados veikla – išskirtinių, nišinių lietuvių ir užsienio autorių poezijos knygų leidyba.

Pirmieji išleisti leidyklos kūriniai – debiutinė Ramūno Liutkevičiaus poezijos knyga „Šokis įsuka šviesą“, ukrainiečių poeto Viktoro Neborako eilėraščių knyga „Eilėraščiai iš Vyhovskio gatvės“ (iš ukrainiečių kalbos vertė Vytas Dekšnys) ir Čilės autoriaus Nicanor Parra eilėraščių rinktinė „Antipoezija“ (iš ispanų kalbos vertė Simonas Bernotas). Kitais metais leidykla ketina išleisti Šiuolaikinės baltarusių poezijos antologiją (sudarytojai Marius Burokas ir Vytas Dekšnys) ir pomirtinę Aurio Radzevičiaus – Radzio eilėraščių, dailės darbų, bičiulių prisiminimų apie autorių knygą.

„Mes bandėme pavadinimą susieti su gimtuoju savo miestu Vilniumi ir prisiminėme Vilniaus baziliską, kuris buvo traktuojamas ne vien kaip kažoks siaubūnas, žiaurus monstras, bet, priešingai, XVII – XVIII a. vilniečiai baziliską buvo prisijaukinę. Išvysti baziliską tamsiame skresgatvyje buvo labiau sėkmės negu negandos ženklas. Tai mes tiesiog prikėlėme Vilniaus baziliską ir pavertėme jį vertėjų ir literatūros kūrėjų simboliu. O visi vertėjai, rašytojai, poetai yra tarsi šio bazilisko ambasadoriai.“ – apie leidyklos pavadinimo kilmę pasakoja D. Norkūnas.

Visą pokalbį, kuriame išgirsite ir keletą poeto skaitomų kūrinių iš debiutinės knygos “Tamsa yra aštuonkojis”, kviečiame klausytis Rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.