Už lango vis dar siaučiant žiemai, į tinklalaidę „Rašytnamis“ užsuko rašytoja Vaiva Rykštaitė. Kaip pati teigė, po devynerių gyvenimo Havajuose metų, savo akimis mačius mirštančius koralus ir patyrus klimato kaitą nuo aksominio iki nepakeliamo karščio, dabar šaltis jai siejasi su romantika ir atgaiva, kai gali per daug iš savęs nereikalauti, būti lėčiau.

„Jeigu šviečia saulė, vadinasi, turi tą dieną gyventi iki galo. Ir kai Lietuvoje saulės mažai, visi eina į lauką, ką nors veikia, su kuo nors susitinka, važiuoja į gamtą. Havajuose ji šviečia visą laiką ir tai vargina. Tada man atrodo, kad turiu veikti ką nors didinga, ir aš to neveikiu, nes niekas to nedaro kiekvieną dieną. O kai apsiniaukia, nors Havajuose taip būna labai retai, pasijuntu kaip namie, Lietuvoje. Ta pilkuma ramina, tada gaunu leidimą nieko neveikti“, – sakė viešnia.

Su laidos vedėja rašytoja, filosofe, humanitariniu mokslu daktare Aušra Kaziliūnaite V. Rykštaitė aptarė, iš kokių poreikių gimsta jos knygos, kokius filtrus pereina tekstai skirtinguose kanaluose, kaip rašytoja kuria veikėjus, kokias rašymo rutinas turi, kodėl menininkams svarbus palaikymas, ir papasakojo apie būsimus planus dalytis rašymo laisve su kitais.

Įsidrąsinti kalbėti pasauliui

Kalbėdama apie havajietišką kasdienybę V. Rykštaitė pastebi, kad Havajuose nelengva pasitraukti iš svečio vaidmens ir pasijusti vietiniu: „Praeinančių yra daug, turi ilgai išbūti, kad įrodytum ten gimusiems, kad ten jau liksi. Jaučiuosi tvirčiau nei ką tik atvykę, daug žmonių atvyksta, neišbūna ir išsikrausto po metų, dvejų. Ir dabar jau mes nepatikliai žiūrime į žmones, kurie atsikrausto ir sako: „Mes čia gyvensim.“ Žiūrime su kreiva šypsena ir galvojame, na, pažiūrėsim, kaip jūs čia gyvensite, nes nėra taip lengva ir įsilieti, ir pinigų uždirbti, ir visą buitį tvarkytis. Labai sunku, kol esi priimamas į tikrą bendruomenę, gelmę. Tai užtrunka.“

A. Kaziliūnaitei pasiteiravus, ar Havajuose V. Rykštaitė jau jaučiasi kaip savo kambaryje, kur pastebi ne tik gražius dalykus, bet ir tai, kas erzina, rašytoja pripažino, kad taip, tačiau dar garsiai apie tai nekalba: „Gal nesijaučiu žinanti pakankamai subtilių kultūrinių niuansų, kad galėčiau aršiai iki galo ginčytis. Tvirtai jaučiuosi, kai žinau savo istoriją, kontekstą, galiu palyginti su kitais kontekstais. O Havajuose yra visokių jautrių socialinių temų, lengvai galima būti cancelintai ir apskritai gan didelė įtampa tvyro tarp havajiečių ir baltųjų amerikiečių. Bet man jau pradeda knietėti su jais pasiginčyti.“

Panašiai pašnekovė jaučiasi ir svarstydama apie knygų rašymą anglų kalba: „Dabar esu komforto zonoje. Šiek tiek tingiu ir turbūt šiek tiek bijau, nes gal nieks neskaitys, gal nepavyks, gal visi mano anglakalbiai draugai, kurie galvoja, kad aš labai gera rašytoja, bet niekada nieko neskaitė, perskaitys mano tekstus anglų kalba ir sakys: „Pf, visai nesi gera rašytoja, kodėl ten tave Lietuvoje skaito.“ Gal toks mažos šalies kompleksas, įsivaizdavimas, ką aš, kaip lietuvė, galiu pasakyti apie pasaulį. Bet vis labiau įsidrąsinu, žiūriu, klausosi žmonės, kai angliškai kalbu. Žinai, esu tokia arši. Mėgstu savo nuomonę pareikšt. Jei auditorijoje yra klausimų, visada būsiu ta, kuri kelia ranką.“

Kai vaikas užsimerkia, atsimerkia kompiuteris

Pokalbio metu kartkartėmis pasigirsdavo vaikiškas balsas. Į studiją V. Rykštaitė atvyko su jaunėliu sūnumi. Pasak laidos viešnios, jo gimimas pakeitė ne tik rašymo rutiną, bet ir požiūrį į vyrus: „Sūnus manyje gydo vyro žaizdą – kultūrinio ir asmeninio vyrų patyrimo. Kad vyras, vyrija bendrąja prasme – tėvas, brolis, patėvis, kiemo bernas, klasiokas, mokytojas, mano vyras – tokie, anokie. Kai gimė sūnus, atsirado daugiau empatijos, atjautos. Bus labai įdomu augti suvokiant vyriškumą kartu su sūnumi.“

V. Rykštaitė pasakojo, kad dabar tekstams likę tik ketvirtadieniai. O įprastai rašyti sėsdavo vaikams sumigus: „Kai sūnus užmiega, atsidarau kompiuterį ir rašau. Kai atsibunda, uždarau. Jis užsimerkia, kompiuteris atsimerkia ir atvirkščiai. Tais etapais, kai turiu aukles (dabar vėl greitai turėsiu), viskas būna struktūruočiau. Tada keturioms valandoms palieku vaiką auklei, važiuoju į kavinę ir rašau. Kai rašau knygą, viskas įtempčiau, dar priklauso, ar yra terminas knygai pabaigti. Pavyzdžiui, „Mėlyno namo Havajuose“ rašymui gavau Lietuvos kultūros tarybos stipendiją ir stengiausi parodyti, kad daug padariau. Toks spaudimas kartais išeina į naudą, nes kitaip gali ilgai rašyti ir nepabaigti. Dabar, kol naujos knygos dar nepradėjau, daugiau rašau feisbuke.“

Tekstai pereina skirtingus filtrus

Komentarus tinklalapyje LRT.lt V. Rykštaitė skelbia kas savaitę. Jos pastebėjimu, nedaug autorių skelbia tekstus taip produktyviai. Įvertindama tokį intensyvumą rašytoja didelės komentarų žanro gelmės neieško. O socialiniai tinklai, jos nuomone, yra kiek nuvertinti dėl trumpo galiojimo laiko, tikrai ne visi ten esantys tekstai neverti dėmesio.

Viešnia teigė: „Nereikia nuvertinti feisbuke naršančio žmogaus, svarbu, ką jis seka. Jei kokius nors filosofus, politologus, literatūrologus, rašytojus, jo siena gali būti įdomi ir praturtinanti. Ir pati turiu keletą kalbėjimo tonų socialiniuose tinkluose. Gali būti reportažas, kad šiandien kažkur ėjau ir pavargau, gali būti išlieta poetiška esė, gali būti salės pagalbos prašymas.“

V. Rykštaitė pastebi, kad jos tekstų stilius skirtingose medijose radikaliai nesiskiria: „Kai kurios mintys, kurias pradedu rašyti socialiniam tinklui sąmonės srautu, paskui persikelia į knygas. Galbūt naivu tikėtis visai kitokio teksto ar minčių.“ Vis dėlto tekstų gimimo aplinkybės ir pačios rašytojos požiūris į juos turi išskirtinumo: „Dėl feisbuko apskritai nesijaudinu, tą tekstą rašau kaip žinutę draugei, LRT jau atsakingiau, nes nacionalinis transliuotojas, o į knygą žiūriu meniškiau. Tekstą daug kartų perskaitau, keičiu, apmąstau. Knygos tekstas pereina daugiau filtrų, pradedant mano mama, kuri skaito pirmą rankraštį, baigiant redaktoriumi ir korektoriumi leidykloje.“

Knygos iš klausimo arba jausmo

V. Rykštaitės knygos dažniausiai gimsta iš klausimų arba jausmo. Pavyzdžiui, populiariausias jos kūrinys „Pirmąkart mama“ gimė iš vidinio poreikio atsakyti sau į daugybę klausimų apie motinystę: „Iš tų klausimų vis gimdavo po skyrių. Į ją sudėjau daugiau tyrimo negu rašydama magistro darbą. Būdavo, noriu pasakyti kokį nors teiginį. Tada mėginu rasti atsakymų ir visą dieną prasiknisu ieškodama straipsnių, įlendu į triušio olą ir ten randu visokių labirintų, filosofinių ir biologinių teorijų. Labai norėjau aiškiai, struktūruotai atvaizduoti, kokie išbandymai, problemos ir klausimai kyla pirmąkart tampančioms mama.“

Bet būna ir kitaip – „Lizos bute“ rašytoja stengėsi užfiksuoti savo mamos esybę, o naujausią knygą – sąmonės srauto romaną „Mėlynas namas Havajuose“ – rašė norėdama perteikti tam tikrą jausmą. „Kaskart užsidegu istorija ir nežinau kito būdo jai apdirbti, tiktai užrašyti žodžiais. Kai kada pavyksta iš jausmo, kai kada – iš idėjos, kai kada iš labai konkretaus dalyko. Naujausia knyga atėjo iš abstrakčios jausminės koncepcijos. Stengiausi užrašyti tą būseną, nerimą, ilgesį.“

Šį pavasarį V. Rykštaitė žada pradėti naują knygą, kurioje nori užrašyti žmonių pasakojimus, kaip šie, remdamiesi senelių istorijomis, patiria dabartį: „Man atrodo, apskritai per mažai apie Rusijos žalą Lietuvai pasakota. Daug žmonių JAV nežino, kas ir kodėl vyko Lietuvoje. Tik labai išsilavinę žmonės. Paklausi bet kurio, kaip vyko Holokaustas, – visi pasakys, bet, tarkim, apie sovietų represijas ir tremtis žino mažai kas. Žmonės jau siunčia elektroninius laiškus, ką seneliai jiems pasakoja, kokias represijas patyrė, noriu pagal juos parengti tekstų rinkinį. Bet tų laiškų jau šimtai, pradedu skaityti ir jie labai sunkūs, liūdni, todėl tai vis dar atidėlioju.“

Personažus pavagia iš realybės

Tinklalaidės viešnia prisipažino pavydinti rašytojams, kurie gali sukurti ir vystyti fikcinius personažus tiesiog galvoje. V. Rykštaitė įkvėpimo semiasi iš realybės: „Personažus pavagiu iš realybės. Pasiimu kokį realų žmogų ir tada šaržuoju, sustiprinu tam tikras savybes. Visą psichologinį portretą su įvairiais kompleksais ir stipriosiomis pusėmis įdedu į kitą kontekstą ir su tuo personažu žaidžiu. Kartais sakau sau, kad reikia sukurti personažą visai iš nieko, būna, vakare guliu, mąstau ir tas personažas pas mane tiesiog neateina. Bet jeigu užmezgu kokią naują draugystę, dažnai pagalvoju: „O, koks geras personažas, imam tave.“

Iš to dažnai užgimsta kaltės jausmas – žmonės atpažįsta save veikėjuose ir įsivaizduoja, kad būtent taip juos rašytoja mato realybėje: „Noriu tam žmogui pasakyti, kad iš tikrųjų šitaip tavęs nematau. Man tiesiog reikėjo įdėti į pasakojimą kokį nors žmogų ir padaryti jį truputį blogesnį, juokingesnį ar kvailesnį.“

Vis dėlto toks veikėjų skolinimasis iš realybės nėra retas dalykas tarp rašančiųjų. Knygų rašymo kursuose dalyviams paklausus, kiek gali atskleisti realybės apie aprašomą žmogų, V. Rykštaitė atsako, kad tai moralinis klausimas: „Literatūroje nėra taisyklės, kiek gali atskleisti. Čia tavo santykio su pasauliu, su tuo žmogumi klausimas. Tau spręsti.“

Intelektualumo ir populiarumo priešpriešos

Viena mėgstamiausių V. Rykštaitės rašytojų – Jurga Ivanauskaitė. Nors šiandien daugelis jos tekstų atmintyje išlikę kaip sapnas, neseniai apie ją priminė perskaityta knygos „Ragana ir lietus“ kritika. „Man toks noras ją empatiškai ginti. J. Ivanauskaitė ir taip visąlaik skundėsi, kad nesulaukė įvertinimo. Bet tuo pačiu kaip rašytojai norisi paskaityti antrą kartą jos kūrybą ir literatūrine prasme truputėlį dekonstruoti sakinius, žodyną, veikėjų portretus“, – pasakojo viešnia.

A. Kaziliūnaitė priminė ir apie J. Ivanauskaitės fenomeną – didelio populiarumo tarp skaitytojų sulaukę rašytojai kritikų kartais vertinami itin griežtai. V. Rykštaitė taip pat pastebi šią tendenciją: „Apskritai intelektualinis elitas – ne tik Lietuvoje – linkęs pašiepti populiarumą. Taip įtariu. Net nebūnant rašytoja atrodytų labai arogantiška, kad šiemet išrinktas knygų trejetukas vietoje penketuko. Ir tai pasako daugiau ne apie literatūros kokybę Lietuvoje, o apie pačius kritikus. Jeigu tau duoda 20 žirnelių ir sako išrinkti penkis gražiausius, tu ir išrenki penkis iš tų 20, kurie gražiausi saujoje, o ne pagal tai, kokia tobulo žirnelio idėja yra tavo galvoje.“

Norisi kelyje atrasti drąsinančių ženklų

V. Rykštaitei už apdovanojimus svarbiau parašyti gerą tekstą: „Tikslas yra parašyti gerai. Rašyti vis geriau ir bandyti, ir eksperimentuoti, ir jausti malonumą, kūrybinį katarsį, augimą. Labai smagu, kai žmonės supranta mane per tekstą, tada mes tarsi susitinkame dvasiniu lygiu. Man turbūt tai yra svarbiau už kritikus.“

Žinoma, smagu būti įvertintai. V. Rykštaitė prisiminė, kai Užsienio reikalų viceministro buvo pakviesta arbatos ir apdovanota ženkliuku už lietuvių kalbos puoselėjimą užsienyje. „Pasijutau pamatyta, išgirsta, svarbi tą valandėlę. Būtina tokias iniciatyvas rodyti, nes mes, menininkai, vis dėlto esame jautrios sielos. Nereikia vaidinti. Viskas mums subtiliau, jautriau, sudėtingiau. Labai svarbu parodyti menininkui dėmesį. Tai stipriai motyvuoja, suveikia kaip kelio ženklas, kad eini gera kryptimi. Kai mano knygą įtraukia į kūrybiškiausių knygų dvyliktuką, tai man yra ženklas, kad kažką padariau gerai. Einant norisi, kad tų kelio ženklų būtų ir daugiau.“

Jau kurį laiką laidos viešnia kviečia žmones prisijungti prie nuotolinio kurso, skirto knygų rašymui. Ateityje V. Rykštaitė ketina pasiūlyti ir terapinių užsiėmimų: „Dabar kursų dalyviai nedrįsta žaisti dievo tekste, vis tiek galvoja, kad yra kažin kokių taisyklių, kad kažko negalima. Gali daryti ką nori – numirti, prisikelti ir vėl numirti. Literatūroje nėra fizikos dėsnių. Ir pati supratau, kaip dažnai įvairius trauminius potyrius išrašau knygose ir suteikiu sau tam tikrą išrišimą. Ateityje labai noriu tai suteikti ir kitiems. Bet pirmiausiai norėčiau jaustis stipresnė, gal psichologiją pastudijuoti, kad nepadaryčiau žalos. Jaučiu atsakomybę – ne visada galima vesti vien todėl, kad nori vesti.“

V. Rykštaitės patarimas, norintiems pradėti rašyti knygas:

„Turbūt patarčiau rasti mentorių. Mano mentorius buvo Vilis Normanas. Tuo metu, kai nieks netikėjo, jis manimi tikėjo. Sakydavo: „Pamatysi, kaip ateityje gerai rašysi, pažiūrėk, koks geras tavo sakinys.“ Buvo labai naudinga turėti tokį žmogų, kuris daug skaito, tarsi už rankos mane ima ir sako: „Tu gali rašyti, rašyk, rašyk.“ Bet ir stipriai kritikavo. Jis mano tekstus skaitydavo ir patardavo nuoširdžiai.

Kai siunčiau pirmąją knygą į „Tyto albą“, jie sakė, kad nespausdins. Bet viena jų darbuotoja man tuomet parašė: „Vaiva, bet nenusiminkite, jūs tikrai galite rašyti.“ Kai atsisako pirmos parašytos tavo knygos ir kažkas iš leidyklos pasako „jūs tikrai galite rašyti“, įsimena visam gyvenimui toks laiškas.

Reikia tokios pusiausvyros – kad ir paskatintų, bet kartu nuleistų ant žemės. Žmonės dabar man siunčia savo tekstus ir matau, kad tikrai gali rašyti, bet dar reikia padirbėti. Nereikia įsižeisti ir, jei pasakė neigiamai, neberašyti. Reikia dirbti su tekstu ir daug tekstų parašyti.

Būna, man žmonės rašo: „Aš irgi noriu būti LRT skiltininkas. Kaip man dabar gauti darbą?“ Atsakau: „Nežinau, kaip jums gauti, bet aš 10 metų rašiau į visokius šūdportalius už dyka, kol galiausiai pradėjau rašyti LRT.“ Nesakau, kad visiems kelias turi būti ilgas ir sunkus. Gal nuskambėsiu kaip kokia bobutė, bet dabar jaunimas nori greičiau visko.

Aš sunkiai, ilgai dirbau ir šalia turėjau kitų darbų, niekada nesudėjau kiaušinių į vieną krepšį, nes tada atsiranda toks nesuprasto, mažai uždirbančio genijaus jausmas. Kad rašau, neuždirbu, nieks mano knygų neperka ir pasidaro labai liūdna, atsiranda nihilizmas, dramatizmas. Tad žiūrėjau pragmatiškai. Visąlaik dirbau kokį fizinį darbą, kad turėčiau pinigų ir neverkčiau, jog už tekstus man nieks nemoka, ir rašiau, kol už tekstus pradėjo mokėti.“

Knygų rekomendacijos:

„Neseku visų apdovanojimų, tarkim, Pulitzerio ir panašiai. Nespėju sugaudyti. Knygas apskritai skaitau ne naujausias, madingiausias, o iš bibliotekos pasiimu kokią seną, apie kurią niekas negirdėjęs, ir joje atrandu kokį nors perlą.

Taip atradau Billo Brysono knygą „Kūnas. Vadovas po žmogaus organizmą“ („Tyto alba“, 2020). Labai patinka Michaelas Pollanas, jo tekstai – mokslinė žurnalistika, skaičiau „The Botany of Desire“ („Troškimų botanika“, 2001) ir „Kaip pakeisti protą?“ („Kitos knygos“, 2019). Skaičiau ir Yuvalio Noah Harari’o „Sapiens. Glausta žmonijos istorija“ („Kitos knygos“, 2018). Dar neseniai atradau Rachel Cusk, labai patiko „Atsarginis pasaulis“ („Tyto alba“, 2022), dabar skaitau „Kontūrus“ („Tyto alba, 2022).“

Tekstą pagal tinklalaidės „Rašytnamis“ įrašą parengė Miglė M. Galvonaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.