Jurga Tumasonytė

Su Vaiva Rykštaite susitikome kovo pradžioje, kai ji trumpam buvo grįžusi į Lietuvą. Mums pirmąkart susitikus gyvai, išsyk pasirodė, kad esame pažįstamos jau anksčiau – gal dėl socialinių tinklų kuriamo artumo, o gal ir dėl knygų, mat įžengusi į jos mamos namus Kauno senamiestyje išsyk pasijutau lyg romano „Lizos butas“ pasaulyje, net norėjosi paklausti, ar jie taip pat kažkur išsikirto grindis ir įsirengė dviejų aukštų apartamentus, kaip ir knygos veikėjai. Vaiva sūpavo ant rankų jauniausią sūnelį Radvilą, kuris per interviu palaimingai užmigo ir atsibudo tik prieš pat Lauros fotosesiją.

Žinau, kad studijavai filosofiją VDU, kokia buvo tavo bakalauro darbo tema?

Fenomenologinė kūno refleksija kine. Tiesą sakant, nieko apie tai nebepamenu, vaikai pratrynė visus failus galvoje.

O dabar skaitai filosofinę literatūrą?

Dabar ne, nors man patinka ir gebu skaityti sudėtingus tekstus, tačiau tam reikia lėtojo mąstymo, kai skaitant skauda smegenis. Anksčiau graužiausi, kad neturiu laiko filosofinėms knygoms, bet dabar supratau, kad mažų vaikų sezonas praeis. Mano vyras pasidarė vazektomiją – daugiau vaikų neturėsime, žinau, kad Radvilas mūsų paskutinis, todėl norėčiau išbūti su juo, o vėliau grįžti prie filosofijos. Beje, geriau prisimenu savo magistro darbą, rinkausi psichologijos filosofijos šaką – koncepcijų teoriją. Apie tai, kaip mūsų smegenyse atsiranda konceptai, bet jie yra nežodiniai, o abstrakčios sąvokos, žyminčios kokį nors konkretų dalyką, kurį visi atpažįstame, bet nebūtinai galime konkrečiai apibrėžti .

Kodėl rinkaisi studijuoti būtent filosofiją, o ne, tarkime, filologiją?

Kai buvau 18-os nestoti niekur buvo gėda, nes kitaip gyvenimas baigtas. Nepykstu ant tėvų, nes jie taip auklėti ir auginti, tačiau niekas nestebėjo, prie ko linkau, kad buvau meniškos sielos, jautri, rašanti mergaitė. Tėvai žvalgėsi, kokia profesija būtų sėkminga. Gydytojos profesija atkrito, nes nemokėjau matematikos, tad stojau į teisę, neįstojau į nemokamą vietą, todėl antroje vietoje įrašiau tokį kursą – istorija, etnologija, filosofija, – mat girdėjau gandą, kad jeigu įstoji ten, paskui gali pereiti į teisę.

Įsivaizdavai save teisininke?

Mano prosenelė buvo teisininkė, taip pat tėtis. Jis mane mažą vesdavosi į darbą, supažindavo su kitais teisininkais, sakydavo, kad perimsiu jo klientus. Įstojusi į universitetą antraisiais metais pasirinkau filosofijos kryptį, o trečiais neakivaizdžiai ėmiau studijuoti teisę VU. Dvejus metus mokiausi dviejuose universitetuose, tačiau baigusi filosofiją VDU pasiėmiau bakalauro diplomą ir pasakiau tėčiui, kad išvykstu metams į Londoną padirbėti padavėja – jaučiu, kad smegenys perdegusios. Pažadėjau grįžti į Lietuvą ir pabaigti teisę, bet niekada taip ir negrįžau, pabėgau. Dabar manau, jog būčiau buvusi gera teisininkė, nes labai mėgstu ginčytis, argumentuoti, nebijočiau ir teismo salės, bet gal tokios karjeros atsisakymas buvo maištas prieš tėvus? Norėčiau, kad mano vaikai ateityje išsyk nestotų į universitetus, dar turėtų laiko apsispręsti, ką norėtų veikti gyvenime.

Kada supratai, kad nori būti rašytoja?

Kai išleidau „Plaštakių sindromą“, buvau Indijoje, tada mečiau monetą į stebuklingą šulinį, kad noriu būti rašytoja. Bet žinojau, jog už rašymą moka žiauriai mažai, bijojau būti surūgusia ir neįvertinta, todėl visada dirbau kitus darbus. Londone skirti laiko vien rašymui atrodė per brangu, tad vykdavau į Indiją, kad galėčiau leisti sau tik rašyti ir pragyventi iš Anglijoje užsidirbtų pinigų. Knygą „Kostiumų drama“ parašiau sėdėdama Indijos kavinėse.

Kokia tu drąsi, kad ėmei ir viena išvykai į Indiją.

Klausimas, kiek drąsi, o kiek kvaila. Dabar taip nedaryčiau, kai kurie poelgiai buvo nesaugūs. Tačiau visuomet buvau atsakinga ir turėdavau susitaupiusi pinigų į priekį.

Prisimeni pirmą gyvai pamatytą, tau įspūdį padariusį rašytoją?

Gal… Andrius Užkalnis – buvau jo knygos pristatyme „Anglija. Apie tuos žmones ir jų šalį“ Londone, jis juokingai kalbėjo, atrodė šiltas žmogus, užrašė man knygą. Tada buvau juo susižavėjusi, bet vėliau ilgą laiką jo nesekiau, tik prieš metus pažiūrėjau, ką jis rašo, ir supratau, kad žmogus labai pasikeitė – neigia klimato krizę, palaiko Trumpą ir pan. Tada dar mane užsipuolė dėl klaidos LRT tekste apie endodontą… Tačiau jo knygos neišmečiau. O šiaip nelabai vaikštau į knygų pristatymus, Havajuose jų beveik ir nebūna.

Kaip atrodo Havajų literatų bendruomenė?

Nenoriu skambėti arogantiškai, tačiau vietiniai autoriai rašo prastokai, patys leidžia savo knygas. Tiesa, susidomėjusi skaičiau vietinės autorės knygą apie asocialius Havajų žmones, parašytą su humoru „Three Years on Doreen’s Sofa“ („Treji metai ant Dorinos sofos“), labai patiko, į jos knygos pristatymą, jei tik toks būtų, mielai nueičiau.

Kada pajutai, kad tapai populiaria rašytoja?

Kai parašiau „Viena Indijoje“ ir įvyko netiesioginis aukcionas tarp leidyklų, nes visos norėjo mane leisti. Pirmąją knygą „Plaštakių sindromas“ išleidau ir buvau išdurta „Versus aureus“, antrąją knygą „Kostiumų drama“ išleido „Alma littera“, jie mane globojo. Kai į Knygų mugės pristatymą atėjo tik senelis, mama ir keli leidyklos darbuotojai, renginį vedusi Audronė Urbonaitė saugojo jaunos rašytojos jausmus, kad nenusivilčiau savimi ir pasauliu. Šiaip visos leidyklos puikios, bet galiausiai likau su „Tyto alba“.

Kaip pati vertinai faktą, kad į knygos pristatymą atėjo 5 žmonės?

Negalėjau patikėti, kad mano kūrybos niekas neskaito, ieškojau kaltų. O kai parašiau „Viena Indijoje“ visi norėjo šią knygą išleisti, galiausiai, pavargusi po derybų atmečiau pasiūlymus ir likau su „Baltomis lankomis“, ją gerai suredagavo pats Indijoje keliavęs vyriausiasis redaktorius Saulius Repečka. Knyga išėjo ir jos niekas nepirko. Leidykla tikėjosi bestselerio, bet knyga tada dar nebuvo radusi savo skaitytojo.

Kada atradai socialinius tinklus?

Pirmą profilį sukūriau netikru vardu ir pavarde ir pakviečiau draugauti savo buvusių bernų antras puses – norėjau pasižiūrėti, kaip jos gyvena. Na, o sekėjų skaičius augo labai lėtai. Mane išpopuliarino vaikai ir Havajai.

Man atrodo, tu meistriškai įvaldžiusi komunikavimą socialiniuose tinkluose – kur nors to mokeisi?

Ne, bet analizuoju, kaip mane veikia kitų žmonių įrašai, tada iškart galvoju, kodėl sustojau, kas juose patinka. Jeigu tai būna žmonės, kuriems paspaudžiu „patinka“ neskaičiusi teksto, svarstau, kodėl teksto nesinorėjo perskaityti. Manau, man tiktų studijuoti rinkodarą.

Esi sukūrusi virtualų kursą, kaip parašyti ir išleisti knygą. Jeigu sukurtum kursą apie rašymą socialiniuose tinkluose, veikiausiai taip pat būtų daug norinčių jį išklausyti. Tarkim, aš suprantu, kad tiesiog negebu rašyti ilgų tekstų feisbuke.

Man atrodo, kad problema – ne gebėjimas rašyti tekstus į feisbuką. Noriu sukurti tokį kursą, kurio esmė būtų psichologinis pasiruošimas priimti kritiką ir būti tam nusiteikus, nebeatsitraukti.

Kokia tokio viešumo kaina, su kokiais žmonėmis teko susidurti?

Mane persekioja psichopatė. Ji įkelia į savo paskyras socialiniuose tinkluose mano vaikų videoįrašus ar nuotraukas, pamatau po tais įrašais 23 komentarus, atsidarau – visi jos pačios. Kadaise kvietėsi mane po Knygų mugės nakvoti į savo namus. Ji ėmė persekioti ir mano geriausią draugę, mačiau, kad persimetė prie Rimantės Kulvinskytės. Žmonės man kartais atsiunčia psichopatės įrašus, nes ji susikuria vis kitus profilius, kol jų neužblokuoju. Nors šiaip principingai stengiuosi žmonių neblokuoti, nes tai savęs apgaudinėjimas, kadangi tuomet tas žmogus gali susikurti naują profilį ir tau ims atrodyti, kad yra gerokai daugiau tavęs nemėgstančių žmonių. Būna gražių momentų, kai kas nors ką nors dovanoja ir nieko iš manęs nenori.

Spėju, sulauki žinučių, kuriomis žmonės tau išsilieja, išsikalba tarsi draugei, nors niekada nėra kalbėję ar sutikę gyvai?

Dažnai žmonės susikuria tam tikrų projekcijų. Prieš keletą metų nervindavo, dabar matau, kad jie priima pirmiausia ne tai, ką pasakau, o tai, kokie yra patys. Pavyzdžiui, vadovaujuosi ideologija, kad nereikia ant savo vaikų rėkti ir jų mušti, bet niekada nesistengiu vaidinti tobulos mamos ir atvirai prisipažįstu, kad esu pliaukštelėjusi per rankytę ar apšaukusi. Tad viena moteris man visuomet paskui rašo ilgus pamokslus, kaip traumuoju savo vaikus. Manau, tokie žmonės pirmiausia komentuoja ne apie mane, o apie save, galbūt vaikystėje ant jos labai daug šaukė tėvai ir ji tai projektuoja į save. Tarkim, pasidžiaugiu, kad lengvai pastoju, tuomet įsižeidžia tos, kurios nepastoja. Tuomet kiekvienas dalykas, kuriuo norėtųsi pasidžiaugti, gali ką nors įskaudinti. Anot R. Kulvinskytės, greitai ateis laikas, kai tuos, kurie neturi dantų, įžeis tavo šypsena.

Kaip atrodė tavo vaikystė Kauno senamiestyje?

Gyvenau tarsi užribyje, nes to mistiškame senamiestyje vykusio gyvenimo beveik nepatyriau, tėvai mane saugojo, gal buvau ir per daug meniška.

Tais laikais iš tiesų buvo daug nesaugumo, gatvėse sproginėdavo mafijozų automobiliai.

Taip, vaikystėje turėjau nuojautą, kad vyksta kažkas pavojingo, tačiau su manimi niekas nekalbėdavo ir nepasakodavo, jog patėvį reketuoja, o į jo verslo partnerio namus įmetė bombą. Ketveriais metais vyresnis įbrolis saugodavo mane ir taip pat nesivesdavo į kiemą, kur vykdavo visokie perkimo ir pardavimo reikalai, nelegalūs kvepalų, treningų, „magų“ perpardavinėjimai, prekyba doleriais, permiegojimai su kažkuo kažkur. Rašydama „Lizos butą“ kalbinau netoliese esančios maisto ir gėrimų parduotuvės „Aladinas“ savininkę, kuri tais laikais nepasidavė reketui. Taip pat kalbinau romų tautybės vietinius, viena moteris pripasakojo istorijų apie Rotušės aikštėje ant arklių jodinėjusius čigonus, atėję sovietai daugelį jų išvarė. Mano vaikystėje ir paauglystėje mistiškos senamiesčio dvasios tebuvo tik likučiai, o vėliau prasidėjo didelė gentrifikacija.

Koks Kaunas tau atrodo dabar?

Labai trumpai ir retai čia būnu. Bet jeigu grįžčiau į Lietuvą, rinkčiausi Kauną. Gyvename nedideliame Havajų miestelyje ir viskas dėl interneto pasiekiama, išaugau iš mažo miestelio baimės. Nebenoriu eismo spūsčių ir anonimiškumo. Man svarbu, kad visi aplink žino, kieno vaikas eina gatve, visuomet jį pasaugos, pakalbins. Skrisdama į Lietuvą aplinkinius perspėju, kad manęs nebus, ir paprašau paštininkių ar mokytojų, kad paglobotų mano vaikus.

Kaune teko ilgiau pabūti, kai 2013 m. gyvenau Londone ir grįžau atostogų supažindinti tėvus su nauju vaikinu. Apsilankėme vyninėje ir, kai ėjau į tualetą, paslydau, lūžo ranka, vos milimetras ir būtų nutrūkęs nervas. Londone tuo metu dirbau jogos instruktore ir pardavinėjau vintažo drabužius, tad dirbau sau. Prasidėjo pusės metų reabilitacija, laukė antra operacija. Santaupų turėjau, bet ne tiek, kad išsilaikyčiau Londone nieko neveikdama. Tad likau Kaune pas mamą ant sofos, išsiskyrėme su biču. Man buvo 28-eri, tapau priklausoma nuo mamos, nes pati negalėjau net plaukų išsiplauti. Tada tas pusmetis Kaune labai patiko, jaučiausi laiminga, pradėjau rašyti kino kritiką, patiko žmonės, bendruomenė. Įsisukau į kino kritiką, pradėjau važinėti į festivalius užsienyje. Tada viena nuvykau mėnesiui atostogų į Havajus, kur susipažinau su Maiku, taip baigėsi mano Kaunas ir kinas. Turiu gerą draugę, kuri rado vaikų norintį vyrą, bet bijo, kad tapusi mama neteks savęs. Sakau, kitaip būti ir negali – negali turėti ir save, ir šeimą.

Kaip karas pakeitė tavo požiūrį į gyvenimą?

Tiesiog uždainavo kraujas. Šiaip visąlaik jaučiau Rusijos baimę ir kad jie puls. Gal prieš dešimtmetį buvau sukūrusi tokį tekstą: manęs klausė, ar gyvendama Havajuose nebijau ugnikalnio, atsakiau klausimu, ar gyvendami Lietuvoje nebijo Rusijos, o Portlande – žemės drebėjimo. Savo baimę buvau nurašiusi, bet kai Rusija pradėjo plataus masto invaziją Ukrainoje, viskas susivedė, jog mano proseneliai buvo teisūs ir ta meška yra tikra, ne įsivaizduojama. Realios baimės, kad rusai ateis iki manęs, žinoma, nejutau, bet pajutau egzistencinį sukrėtimą, kad gali nebelikti Lietuvos, kad esu iš tos šalies, kurios gali nebebūti. Tada svarsčiau, kokia žmogaus vieta pasaulyje be savo šalies, prisiminiau apie antros bangos emigrantus, kaip jie gyveno, kai Lietuvos nebebuvo, kokia prasmė atrodė puoselėti galinčią numirti kultūrą. Dabar ši jausena nuslopusi, bet tuo metu buvo ir baisu, ir skaudu.

Kai būni toliau, viskas atrodo baisiau nei iš arti. Tačiau kaskart skrisdama ne su visa savo šeima bijau, kas būtų, jeigu Lietuvą staiga atkirstų geležine užuolaida ir savo šeimos nebepamatyčiau 40 metų. Visgi negali gyventi baimėje ir sustabdyti gyveno. Kai būnu pas mamą bute, neatrodo baisu. Draugai, pavyzdžiui, atšaukė kelionę į Havajus, kai sužinojo, kad išsiveržė ugnikalnis. O mes ten gyvename ir viskas normalu.

Kokių tabu turi, kurių negalėtum peržengti?

Fikcijoje galiu kalbėti bet ką, nes visada galima išsiginti, kad viskas išgalvota. Socialiniuose tinkluose nenoriu rašyti apie santykius su vyru, kodėl susipykom, kaip susitaikėm. Nuotraukose nepažymiu šeimos narių paskyrų dėl psichopatų. Kai keliu į feisbuką nuotraukas su kitais žmonėmis, visuomet paklausiu, ar galiu. Tarkim, mano aplinkoje yra alkoholizmo, bet negaliu pasakoti, nes tai kitų žmonių problema, ne mano, apie ją kalbėti norėčiau, bet negaliu. Mėgstu laužyti tabu, pavyzdžiui, nesuprantu, kodėl žmonės niekada nepasako pinigų sumų, aš dažnai jas pasakau, juolab kad „brangu“ ar „pigu“ yra labai reliatyvios sąvokos. Taip pat vaikų tema – ar galima kelti į socialinius tinklus vaikų nuotraukas, ar taip nepažeidžiamos jų teisės? Man atrodo, jeigu nusprendžiama, kad taip, pažeidžiamos, ir sutariama gerbti vaiko privatumą, tai vaiko atvaizdas iki 18 metų turėtų išnykti iš visur: reklamos, filmų, teatro… Vis dėlto tai, kad vienoje iš mūsų visuomenės stovyklų nepriimtinas vaiko atvaizdas, atrodo, truputį keista. Bet, taip, niekada neviešinu kitų vaikų nuotraukų, jeigu jų tėvai nesutinka.

Nebijai Havajuose visokių nuodingų gyvačių?

Ten nėra gyvačių. Havajai – nuošaliausia gyvenamoji vieta pasaulyje, nes salos susiformavo iš ugnikalnio vidury vandenyno, augalija radosi iš to, kad skirsdami paukščiai numetė sėklas ar vandenynas atplukdė kokį rastą su sėklomis. Havajai ilgai buvo paukščių ir vabzdžių rojus. Paskui žmonės įvežė mangustus, Jie išpjovė iki tol ant žemės lizdus sukusius paukščius. Tuomet, norėdami išnaikintų mangustus, žmonės atvežė žiurkes, bet pamiršo, kad žiurkė yra naktinis, o mangustas – dieninis gyvūnas ir jie niekada nesusitinka…

O kaip rykliai?

Ryklių yra ir tikrai baisu. Kartą per metus rykliai užpuola ir sudrasko žmogų, vis dėlto tapti jų auka yra labai maža tikimybė – kasdien vandenyne maudosi apie milijonas žmonių. Neseniai plaukiau viena su baltapelekiu rifiniu rykliu, iš pradžių, kai praplaukė pro mane, pamaniau, kad smagu, o paskui išsigandau. Stengiausi plaukti ramiai, nors širdis ėmė plakti greičiau, stebėjau, ar jis mane seka. Paprastai rykliai puola tik tada, kai esi sužeistas, taip pat negalima eiti į vandenyną saulei tekant ar leidžiantis, arba tada, kai būna drumstas vanduo ir rykliai medžioja – gali žmogų supainioti su žuvimi, o, įkandę ir paragavę kraujo, norės dar. Bet juk visose šalyse yra ko bijoti.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.