Poezija, proza, dramaturgija – rašytoja Vaiva Grainytė kūrybiniame kelyje išbandė visus šiuos žanrus. O naujausioje knygoje, koliažiniame dvikalbiame romane „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“ (vertėja į anglų k. – Karla Gruodis) dar ir pamėgino skirtingus žanrus sulipdyti į vieną kūrinį. Kaip pati teigia, šokinėjimas tarp šaltinių, jungimas per asociacijas – jai artimas kūrybinis metodas. Bandymas jungti skirtingumus atsispindi ir kituose gyvenimo sluoksniuose: derinant keliavimą ir sustojimus, bendrakūrą ir solo rašymo laiką.

Naujausiame tinklalaidės „Rašytnamis“ epizode laidos vedėja, rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė rašytoją pakvietė į kelionę-pokalbį apie skirtingas kūrybines rutinas, bendraautorystės užkulisius, buitinį siurrealizmą, politikos ir socialinių pokyčių atspindžius tekstuose ir netikėtomis formomis pasirodančią poeziją.

Tarpinė būsena tarp srauto ir ramybės

Kaip pastebi A. Kaziliūnaitė, iš socialinių medijų gali susidaryti įspūdis, kad V. Grainytė nuolat keliauja. „Esi kažkur, bet ne čia“, – sako Aušra. Pasakymas turi tiesos – daugiau nei penkerius metus V. Grainytė gyveno kelyje, ant lagaminų: viešėjo rezidencijose, dirbo valstybiniame Drezdeno teatre, ruošė Lietuvos paviljoną Venecijos bienalei, gastroliavo po pasaulį su opera-performansu „Saulė ir jūra“. Ir asmeninis gyvenimas pastaruosius metus buvo skilęs tarp Kanados ir Lietuvos. Net pandeminiu laiku dėl kelionių gausos sėsliai rašytoja gyveno tik pusmetį (pvz., nors sienos buvo uždarytos, tai nesutrukdė išvykti į 5 savaičių gastroles po JAV).

„Būdavo toks keistas momentas, kai atsigulu miegoti ir užtrunka suprasti, ar esu Jeruzalėje, ar Bolonijoje, ar Švedijos mieste. Spalį priėjau prie perdegimo. Susikrovė dalykai, privertę sustoti, pabūti kasdienybėje ir atsigręžti į sveikatos gerinimą plačiąja prasme. Atšaukiau bene šešias keliones. Ir visai gera buvo likti namie, Vilniuje, šitoje šlapdriboje po pilku dangumi. Sėslumas ir dangaus pilkumas leido neutralizuoti visą srautą“, – pasakoja V. Grainytė. Ji taip pat pastebi, kad sustojus atsinaujino ryšiai su senais draugais, atsirado laiko nueiti į kiną, pasidomėti, ką veikia kiti žmonės.

Viešnia teigia: „Net ir likusi Vilniuje nesėdžiu ir nežiūriu pro langą. Tie mikrodalykai, paprasti susitikimai su seniai matytais draugu ar drauge atveria tam tikrus klodus, leidžia išgyventi gilesnį ryšį, atsivėrimą, to trūksta kelionėse, gastrolėse, kur viskas vyksta intensyviai bėgant, yra daug reprezentacinių funkcijų.“

Laimė ragauti dviejų rašymo duonų

„Rašytnamio“ vedėjai pasiteiravus apie V. Grainytės rutinos dirbant su kitais ir vienai skirtumus, ji pasakoja: „Tai yra dvi duonos, du pyragai ir tenka tai vieną, tai kitą kramsnoti. Didžiulė laimė, privilegija, kad teko tų skirtingų duonų paragauti ir vienos duonos etapą periodiškai pakeisti kitu.“

Turbūt ryškiausias bendrakūros darbas V. Grainytės dosjė – šiuolaikinės operos „Saulė ir jūra“ bei „Geros dienos!“, kurias plėtodama kūrybines jėgas sujungė su režisiere Rugile Barzdžiukaite ir kompozitore Lina Lapelyte. Trio kūrybinis procesas, pasak rašytojos, primena bendrabučio virtuvę – čia dažnai pritrūksta privatumo. Jis atima daug psichinės energijos, nes neturi griežto hierarchinio modelio: „Nors esu libretų turinio autorė, kūrinio eiliškumą dėliojame visos. Sprendžiame kartu. Klausomės viena kitos kritikos ir kreipiame viena kitą. Kartais sprendimo paieškos užtrunka labai ilgai – ką daryti, jeigu viena mano, kad turėtų būti toks sprendimas, o kitos dvi, kad kitoks. Tol diskutuojame, kol randame bendrą sutarimą. Esame kaip tandemas, trigalvis slibinas, tam tikra ekosistema, priklausome viena nuo kitos.“

Libretų turinį veikia ne tik trys operų bendraautorės, bet ir kiti dalyviai: „Įvykus dainininkų atrankai, teksto gabaliukai čia pat išbandomi erdvėje. Svarbios tų žmonių asmenybės, ne vien balsų tembrai.“ Bendras darbas, pasak V. Grainytės, padeda gludinti charakterį, išmokti klausytis kito, priimti nuomonę, neįsižeisti dėl įžvalgų, kritikos: „Gastrolėse paprastai daug dirgiklių, sutinki milijoną žmonių, o keliaujančią „Saulės ir jūros“ komandą sudaro beveik 30 skirtingų tautybių, charakterių žmonių. Tai reikalauja begalinio kantrumo ir patraukti savo ego.“

Pavargusi nuo bendrakūros slibino V. Grainytė pasiilgsta solo rašymo, nors ir jis turi savo kainą: „Tokia palaima vienai priimti sprendimus, sėsliai dirbti prie rašomojo stalo ir nusileisti į save. Kaip SPA! Bet, tarkim, rašydama knygą „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“ daug valandų praleidau vienumoje, dėliojau skirtingus šaltinius. Nuo buvimo su savimi irgi atsirasdavo nuovargis. Labai smagu, kai gali tos praktikos rotuoti tarpusavyje ir viena kitą papildyti.“

Teksto kaip koliažo lipdymas

Tai, kad siurrealizmas, kaip meno kryptis, artima V. Grainytei, atsispindi ir jos kūryboje: „Daug jungiama per asociacijas, paleidžiama sava pasąmonė, leidžiama jai dirbti. Šokinėjimas tarp šaltinių lavina fantaziją.“ Toks šokinėjimas vyksta ne tik rašant, bet ir skaitant: „Vienu metu, būna, skaitau kelias knygas ir jos visos skirtingo žanro – mokslinė literatūra, pasakos arba popsinis veikalas. Galvoje vykstantis didžėjaus setas veikia kaip trąšos vaizduotei.“

Nors V. Grainytė yra įgijusi teatrologijos išsilavinimą, tačiau išmanyti ir kūryboje taikyti montažo principus, jos manymu, paskatino dar nuo paauglystės žavėjimasis siurrealistiniu kinu, daile. „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“ – vienas tokių hibridinių prozos kūrinių, atitinkančių Maxo Ernsto koliažinio romano sampratą, kai skirtingo žanro tekstai lipdomi kaip chimera.

„Romane „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“ susipina trumpos istorijos ir straipsniai, publicistika. Gavau užduotį – parašyti knygą laimės tema. Atrodo, visiškai nesąmonė, neįmanoma ir nežinia, nuo ko pradėti. Bet man, kaip autorei, tai buvo toks kabantis Damoklo kardas, bandymas perkąsti mįslę keturgyslę, kūrybinė laboratorija, ėjimas labirintu bandant temą atskleisti skirtingais rakursais. Šioje knygoje gal svarbiau ne tai, ką sužinome apie laimę, bet pats metodas, leidžiantis temą dekonstruoti ir į ją žiūrėti iš skirtingų kampų“, – pasakoja tinklalaidės viešnia.

Net ir žavėdamasi siurrealizmu V. Grainytė vis dažniau šio lauko parodas iškeičia į kitokius įkvėpimus: „Tarsi jau pasisėmiau įkvėpimo iš siurrealistinio meno. Dabar daugiau į kitus dalykus kreipiu dėmesį. Keliaujant svarbiau nueiti į kokį parką ar gamtos muziejų. Įdomiau ir buitis, kasdienybė, gebėjimas joje pamatyti keistų, netikėtų momentų.“

Grėsmės nuojauta antrame plane

V. Grainytei svarbu dalyvauti kuriant knygą net ir pasibaigus rašymo daliai: „Natūralu dalyvauti visuose procesuose ir veikti su knygos dailininku ar redaktoriumi, kartu su jais, kaip bendraautoriais, ieškoti sprendimo. Būtų tikrai labai keista, jei knygos dailininkas pasakytų, kad viršelis bus toks ir ne kitoks. Likčiau šokiruota ir nesuprasčiau – kodėl. Man svarbu bendraautorystė ir kalbėjimas. Su Zigmantu, knygos „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“ viršelio dailininku, nemažai kavos, arbatos išgėrėme, daug susirašinėjome.“

Naujausios knygos kelionę nuo pradžios koregavo aplinkybės ir galimybės: pandemija, karas, finansinė krizė. Romaną „Rožės ir bulvės / Roses and Potatoes“ V. Grainytė pradėjo rašyti pandemijos išvakarėse. Pasak jos, tai buvo naudingas fonas rašyti: „Knygoje yra pandeminių tekstų. Be abejo, skaitant dabar gal neatrodo labai aktualu, nes po pandemijos mums, šioje geografinėje platumoje gyvenantiems, prasidėjo tarsi kitas etapas, kita epocha, nustelbianti visus pandeminius įspūdžius.“

Finalinį, suredaguotą rankraštį leidyklai rašytoja atidavė beveik tą pačią dieną, kai prasidėjo karas Ukrainoje. „Užbaigusi darbą nepajutau pasitenkinimo, viską užgožė karo fonas. Sukrėtimas visais lygmenimis“, – pastebi viešnia. Karas paveikė ir tolesnę knygos sklaidą: „Atrodė kažkoks disonansas tuo laiku pristatyti kūrinį laimės tema. Niekada negali žinoti, kaip kūrinį veiks tuo metu aktyvus politinis fonas ar kiti istoriniai įvykiai. Priimu tai kaip tam tikrą likiminę autorystę. Kaip autorė pasitraukiu į stebėtojos poziciją ir man įdomi ta koreliacija.“

Kūriniuose V. Grainytei apie socialinius, jautrius dalykus norisi kalbėti netiesiogiai. Jos libretuose politinis fonas, socialinės temos reiškiasi subtiliomis užuominomis, poetiniais pavidalais: „Saulės ir jūros“ turinys tarsi kalba apie klimato krizę, tačiau, atrodo, kad ten nieko nevyksta, tik kasdienybės tauškalai. Ta grėsmės nuojauta paslėpta antrame plane, jį klausytojas pajunta lengvo brizo pavidalu. Apokalipsės grėsmė pereina per kūną.“

Poezija pasirodo kitomis formomis

Kūrybinę karjerą V. Grainytė manė pradėsianti nuo poezijos rinkinio, nes kaip autorė pradėjo veikti rašydama eilėraščius. Vis dėlto pirmiau pasaulį išvydo „Pekino dienoraščiai“ ir, kaip pati sako, prisilipdė „patrakusios keliautojos“ etiketė. Vėliau pasirodžiusį poezijos rinkinį „Gorilos archyvai“ sudaro archyvinė medžiaga – eilėraščiai, surinkti iš įvairių etapų ir sudėti į tam tikrą dramaturgiją.

Poezija jos gyvenime išgyvena pertrauką: „Rašant eilėraščius daug gražaus stichiškumo persmelkia vidų ir turi tai transkribuoti į žodžius. Intensyviai keliaudama, gastroliuodama numanai, kad kažkoks įvykis ar išgyvenimas galėtų tapti eilėraščiu, bet, na, netampa. Nežinau, ar daugiau rašysiu poeziją, gal savo jau parašiau, ar tai tiesiog užsitęsęs etapas, kai poezija neateina. Visgi, man atrodo, neteisinga būtų sakyti, jog visiškai nerašau poezijos, nes ji tiesiog kitomis formomis pasireiškia toje pačioje prozoje. Gal ten kelios eilutės ar pastraipėlė eilėraščiu galėjo tapti, tačiau kūrybiniame procese psichika buvo gavusi užsakymą parašyti prozos kūrinį ir ta energija kitokį pavidalą įgavo. Operų libretai, manau, irgi labiau poezija.“

Dabar V. Grainytė nedirba prie jokio konkretaus kūrinio, bet po ilgesnės pertraukos grįžo prie dienoraščių: „Nors rašau juos nuo vaikystės, dėl nuolatinio keliavimo ilgai to nedariau. Dabar vėl pradėjau. Mėgaujuosi, nežiūriu kaip į prievolę ar kad būtina laikytis reguliarumo. Jeigu pavyksta, jeigu yra poreikis, rašau.“

Toks rašymas neprimena „Pekino dienoraščių“ kūrimo. „Nemanau, kad tai buvo dienoraščiai, kuriuos rašiau sau. Tuos gabaliukus siųsdavau į „Šiaurės Atėnus“ ir jie ten pasirodydavo. Savotiškas flirtavimas su žanru. Manau, „tikrieji“ dienoraščiai lieka tik man.“

Vaivos Grainytės palinkėjimas pradedančiajam (-ai) rašytojui (-ai):

Palinkėčiau toliau skaityti, rašyti, „keep going“. Domėtis pasauliu, kitais autoriais. Nebūtinai klausyti kritikos, labiau klausyti savo širdies balso. Kad ir kaip tai banaliai skambėtų.

Ir gal pernelyg rimtai nežiūrėti į rašymą. Nors gal šitai kartai nebegresia tas jaunojo Verterio dramatizmas, galvojimas, kad štai esu Poetas iš P didžiosios. Dramatizmo geriau vengti, į rašymą verčiau žiūrėti kaip į žaidimą ir juo mėgautis.

Tekstą pagal tinklalaidės „Rašytnamis“ įrašą parengė Miglė M. Galvonaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.