Atgal į sąrašą

Unė Kaunaitė: „Veikėjai nugyvena gyvenimus, kurių tu nenugyveni“

2023 gegužės 26 d.

Autorė, brendanti į daugelio Lietuvos rašytojų aplenkiamą žanrinę upę, jos knygos primena kino filmus, o Vilnius tekstuose rodosi skirtingomis formomis. Tai tik dalis apibūdinimų, tinkančių rašytojai, švietimo projektus įgyvendinančios įstaigos vadovei Unei Kaunaitei. Šių metų Vilniaus knygų mugėje buvo pristatyta ketvirtoji jos knyga „2084“. Pirmąsyk išbandydama distopijos ir suaugusiųjų literatūros žanrą U. Kaunaitė kūrinyje tyrinėja, kas vyksta, kai žmogus turi per daug laisvės.

Naujausiame Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidės „Rašytnamis“ epizode laidos vedėja, rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė su U. Kaunaite kalbasi apie kūryboje trinamas žanrines ir kitas ribas, kelionę nuo psichologijos iki švietimo, kūrybinės laisvės ir strategavimo derinimą, literatūros bei kino paraleles ir rašymą kaip gyvenimo konstantą.

Rašymas kaip gyvenimo konstanta

„Man iš tiesų patinka ir patiko daug dalykų. Regis, jei pasirinksiu vieną, nebeliks kito. Žodžiu, tikrai labai blaškiausi. Ir tam tikra prasme atrodė, kad gal psichologija yra tas saugus pasirinkimas, kažkur per vidurį ir vėliau gali kažkur kitur migruoti. Dabar, kai dvyliktokai į mane kreipiasi, bandau juos nuraminti, jog studijos dar ne paskutinis gyvenimo pasirinkimas“, – karjeros pradžią prisimena U. Kaunaitė.

Viešnia svarstė rinktis ir filologijos studijas, tačiau patyrinėjus, ar įmanoma tapti rašytoju neįgijus šios specialybės, galiausiai atsipalaidavo ir pasuko į kitas sritis – psichologiją, socialinę antropologiją, švietimą: „Galvojau, kad bus netgi įdomiau – kažką kita atnešiu į kūrybą. Šiandien rašymas tam tikra prasme stabiliausia mano gyvenimo dalis, net jei kartais susidaro labai ilgos pauzės tarp oficialaus viešinimo. Bet jau esu gana rami, kad kūryba gal nebedings iš mano gyvenimo.“

Skirtingas gyvenimo patirtis, atvedusias iki dabarties taško, U. Kaunaitė įpina į kuriamus tekstus: „Nesijaučiu, kad studijos buvo veltui, nes, man atrodo, jas pritaikiau, ypač antropologiją, rašydama.“ A. Kaziliūnaitei pastebėjus, kad ir naujausiame kūrinyje „2084“ atsiranda veikėjas psichologas, susisiejantis su kita U. Kaunaitės studijų patirtimi, laidos viešnia vis dėlto teigia, kad šiuo atveju veikėją jai teko labiau įsivaizduoti: „Ateities kryptis mane išlaisvino, nes kūriau specialybę, kuri atsiremia į psichologijos mokslą, bet realiai neegzistuoja. Tada tekste daugiau žaismės ir laisvės. Aš tą profesiją vadinu palydėjimo konsultantu, žmogumi, kuris bando žmones atkalbėti nuo pasirenkamosios mirties.“ Iki šiol smalsi įvairioms gyvenimo patirtims U. Kaunaitė pastebi, jog rašymas gali padėti išgyventi dalį jų: „Tam tikra prasme tavo veikėjai nugyvena gyvenimus, kurių tu nenugyveni.“

Nors į Lietuvą po psichologijos ir socialinės antropologijos studijų Šv. Andriaus universitete, Škotijoje, rašytoja grįžo dėl pasiūlymo išbandyti valstybės tarnybą, iki tol studijuojant rašymas jai padėjo išlaikyti pulsuojantį ryšį su gimtine: „Kai kurį laiką gyveni kitoje šalyje, sunku išlaikyti ryšius ir nesijausti svetimam grįžus namo. Man iš tiesų labai padėjo kūryba, nes dažnai grįždavau susitikti su skaitytojais. Ir visąlaik jaučiau išlaikanti ryšį su Lietuva.“

Unė Kaunaitė. Monikos Požerskytės nuotrauka.

Pagarba savo balsui ir skirtingoms interpretacijoms

Tinklalaidės viešnia – viena autorių, kartais apsilankančių lietuvių kalbos ir literatūros pamokose: „Ne visada padedu mokytojams, nes jie, aišku, mėgsta turėti tą teisingą atsakymą. Man, kaip rašytojai, visi atsakymai įdomūs. Ir jie visi tinkami, jeigu vaikas pagrindžia, kodėl taip interpretavo.“

U. Kaunaitė prisimena, kad išleidusi pirmąją knygą daug jautriau reaguodavo į skaitytojų ir kritikų pastabas: „Baisu buvo sulaukti kiekvieno komentaro. Tam tikra prasme turi užsiauginti odą, nes supranti, kad visiems tas pats dalykas negali patikti.“ Šiandien rašytoja atpažįsta savo stipriąsias vietas, o tai, ką kiti laikytų silpnybėmis, priima kaip unikalų balsą: „Tikrai žinau, kad nesu ilgų aprašymų žmogus. To nemėgstu kitų knygose ir to nededu savose. Kadaise atrodė, kad tai gal aš čia nemoku rašyti, reikia išmokti tuos gražius aprašymus įdėti, o dabar, atrodo, kad toks mano stilius. Aišku, kažkaip pabandai mintyse į pastabas sureaguoti, bet galiausiai tekstas vis tiek būna toks, kokį iš tiesų nori parašyti.“

Nors kūriniuose U. Kaunaitė vengia manieringų, pagražintų aprašymų, vizualumas tekste jai svarbus, ypač rašant kūrinį apie ateitį ir neegzistuojantį pasaulį, net jei jo pamatas – gimtasis Vilnius. „Vizualumas tikrai svarbus, – teigia ji, – ypač naujausiame kūrinyje. Visose knygose aprašau Vilnių, bet nebuvo lengva jį įsivaizduoti ateityje. Mes Lietuvoje ne tiek daug kalbame apie ateitį ir ne tiek daug prognozuojame. Aprašydama miestą, jį labai gerai įsivaizdavau ir man atrodė svarbu rašyti taip, kad ir skaitytojas įsivaizduotų, ką matau. Dar ir todėl, kad tai naujas pasaulis ir jame daug dalykų, kurie neegzistuoja šiandien arba yra kitokie.“

Aušra Kaziliūnaitė. Monikos Požerskytės nuotrauka.

Kūryboje nykstančios žanrų, amžiaus, lyčių ribos

Prieš pradėdama plėtoti kūrinio idėją U. Kaunaitė retai svarsto, kokį žanrą rinksis: „Dėliojimas į lentynėles nėra naudingas, nes įdomiausios idėjos, kurias tau atneša knyga. Ir pasirinkta forma tiesiog tau patogesnė.“ Panaši yra ir naujausia, ketvirtoji jos knyga „2084“, perkelianti skaitytoją į ateitį: „Man ne tiek svarbu, ar tai distopija, ar realizmas. Ji, nors ir apie ateitį, labai smarkiai perteikia dabartį. Tam tikrų procesų kritika, reflektavimas to, kas vyksta šiandien iš ateities perspektyvos. Kai parašiau rankraštį ir daviau artimiems draugams, buvo komentarų, kad įdomu, bet dirbtinis intelektas labai tolima tema. Dabar apsisuko metai ir mes nuolatos diskutuojame apie dirbtinį intelektą. Galvoju, gal dar toliau reikėjo žengti su scenarijais. Bet mano tikslas ir buvo parašyti gana realistišką kūrinį.“

U. Kaunaitė pastebi nykstančias ne tik žanrų, bet ir skaitytojų auditorijų ribas. Nors rašydavo bendraamžiams, pastebėjo, kad kūrinius skaitydavo ne tik jie: „Skaitytojų amžių nuspėti sudėtinga. Tarkim, knyga paaugliams sulaukė labai gerų komentarų iš mokytojų. Juokdavausi, kad knyga, kurią rašiau apie emigraciją ir, atrodė, kad skaitytojas bus 24–25 metų jaunuolis, pasirodo, visi mano bendraamžiai ją nešė savo tėvams, seneliams ir sakė: „Va, paskaitykit, kaip ten būna išvažiavus.“

Pusėje U. Kaunaitės tekstų pagrindiniai veikėjai – vyrai. Ji teigia: „Kūrinyje gali pasirinkti skirtingas formas ir būdus būti. Lytis nereiškia, kad negali suprasti kito žmogaus. Be abejo, turi skirtingus potyrius dėl lyties, bet gali bandyti įsijausti į kito žmogaus pasaulį. Tas bandymas pažinti įdomus ir rašytojui, ir skaitytojui.“

Tekstas kaip kinas ir kinas tekste

U. Kaunaitės tekstai išsiskiria tikroviškais, scenarijus primenančiais dialogais. Anot A. Kaziliūnaitės, naujausioje viešnios knygoje dialogai teka kaip kalnų upė – be užstrigimo, be medinio literatūriškumo, kartais pasitaikančio lietuvių tekstuose. „Rašau įsivaizduodama veikėjus kaip filme. Matau juos kalbančius. Ir kai girdžiu jų dialogą, tai ir rašau kaip girdžiu. Tai nėra keiksmažodžių persunkta kalba, priešingai, ji gana graži, nesistengiu jos specialiai apsunkinti ar išimti kasdienių pasakymų“, – teigia rašytoja.

U. Kaunaitės tekstai ne tik primena scenarijus, juose galima rasti nuorodų į kino kūrinius. Štai knygoje „2084“ ji postmodernistiškai žaidžia tekstu, žvelgdama į filmuose nagrinėtas temas iš savo žiūros taško: „Matrica“ – žiūri ją ir supranti, kad temos tokios pat. Ir mano knyga siejasi su tiesos paieškomis, kurios tuose filmuose aktualios. Suprantu, kad galbūt nesakau naujų dalykų, bet juos supinu naujais klodais. Tai postmodernistinis žaidimas.“

Rengdama ketvirtą knygą, kuriai pavadinimą nešiojosi 10 metų, rašytoja domėjosi ir distopiniais kūriniais. Skaitydama juos, kaip sakė, stengėsi nusiraminti – kad savo knyga aklai neatkartoja to paties: „Skaičiau su tokiu gal net – pajuokausiu – palengvėjimu. Ai, gerai, čia kita tema, žodžiu, ne tos pačios mintys. Aišku, bandai nusiraminti, kad visada tos mintys kartojasi, bet vis tiek labai tikiesi, kad kažkokiu nauju kampu, originaliai užkabini.“ Vis dėlto distopijų, tokių kaip Aldouso Huxley’o „Puikus naujas pasaulis“ ar George’o Orwello „1984“, U. Kaunaitė į rankas tikslingai neėmė: „Labai sąmoningai neskaičiau, nes nenorėjau per daug sąsajų. Jaučiau, kad jeigu darkart perskaitysiu, bus per daug lengva dar pridėti kokį elementą.“

Strategavimas prieš rašant, rašymas iš emocijos

A. Kaziliūnaitei pasiteiravus, kaip atrodo U. Kaunaitės rašymo rutina, ar daug turi laisvės, rašytoja svarstė, kad rašymą vis dar sieja su įkvėpimu ir emocijomis. Tačiau jai taip pat smagus ir kūrinio strategavimo, apgalvojimo procesas: „Yra kūrėjų, kurie pradeda kūrinį sakydami: „Nežinau, kur jis mane nuves.“ Taip aš nerašau. Man patinka išgalvoti kūrinį. Visas knygas rašydama žinojau jų pabaigą. Sėsdama rašyti, turiu galvoje kūrinio griaučius. Kartais net juokauju, kad šiek tiek nuobodu rašyti antrą kartą, nes jau pirmąkart galvoje tarsi parašiau.“ Ji pastebi, kad daugeliu atvejų rašant ilgesnį kūrinį aplanko vidurio rašymo kūrybinė krizė, tada norisi kūrinį mesti šonan. Tuomet atlikti namų darbai – idėjos išgvildenimas – labai padeda.

Intensyviai dirbdama pagrindinį, dieninį darbą U. Kaunaitė vis dar ieško jai tinkamos rašymo metodikos: „Dar ieškau sau recepto, kaip ir kada geriausia rašyti. Padeda atostogos arba pauzės tarp darbų.“ Išleidusi į pasaulį ketvirtąją knygą, ji vėl gyvena ramybe, laukdama, kuri iš naujų idėjų nugalės: „Man atrodo, kad rašant knygą tie veikėjai apsigyvena galvoje ir neduoda ramybės, kol jų neužrašai. Kai padedi tašką, atsisveikini su knyga iš savo pusės, atsilaisvina lentynos galvoje kitiems veikėjams.“

Vis dėlto gyventi vien iš rašymo U. Kaunaitė šiuo metu nenorėtų. Pirmiausia todėl, kad džiaugiasi tuo, kuo užsiima švietimo srityje, dirbdama jaučia daug prasmės. Be to, išgyventi iš rašymo Lietuvoje sudėtinga net ir sėkmingiems autoriams: „Turime pakankamai iškreiptą rinką, kai daugiau užsidirbi iš gautų stipendijų ar leidybos paramos. Kitaip tariant, valstybės paramos kūrėjams, o ne realiai iš leidybos.“

Rašytoja neatmeta savilaidos galimybės ateityje, tačiau žiūri į ją kaip į eksperimentą, o kol kas dirba su skirtingomis leidyklomis, ieškodama pakankamai erdvės sau, kaip kūrėjai: „Nežinau, ar kada nors prieis rankos iki savilaidos, bet man tai labai įdomu. Kol kas norisi būti su leidykla, kuri duoda pakankamai erdvės spręsti. Kur kūrėjo žodis paskutinis arba labai svarus.“

Palinkėjimas jauniesiems rašytojams:

Palinkėčiau nebūti perfekcionistais. Ir sau, ir kitiems. Nes tikrai žinau žmonių, kurie rašo į stalčių ir vis neparodo savo kūrybos, nes, jų manymu, ji nėra pakankamai gera.

Esu labai savikritiška. Kai išėjo pirma knyga, buvo sunku į ją žiūrėti, atrodė, kad viskas ten blogai. Dabar lengviau ir gerokai atlaidžiau žiūriu į tam tikrus dalykus. Bet kartu tas ėjimo pro skaitytojus, kritikus, leidėjus procesas daug duoda rašytojui augimo prasme. Pradedi matyti tuos dalykus, kurie veikia arba ne, kur tavo stiprybė, silpnybės.

Tas gebėjimas paleisti tekstą, net jeigu jis nėra iki galo toks, kokio norėtum (galbūt niekada toks nebus), ir gebėjimas parodyti kažkam kitam yra proceso dalis ir būdas tapti geresniu rašytoju.

Tikrai palinkėčiau drąsos paleisti tekstą ir leisti jam gyventi savo gyvenimą, net jeigu kaip mamai ar tėčiui norisi dar tuos vaikus prižiūrėti. Bet tekstams reikia gyventi savarankišką gyvenimą.

Knygų rekomendacijos:

Negalėčiau sakyti, kad skaitau tik vieno ar kito tipo knygas. Atrodo, kaip tik labai skirtingas. Ir geras knygas – kai laiko nėra daug, stengiesi atsirinkti, kad jos „Goodreads“, kritikų ar žmonių, kuriais pasitiki, būtų gerai įvertintos.

Naujos idėjos tekstuose – vienas mane įkvepiančių dalykų. Dar man patinka skaityti skirtingų kultūrų tekstus. Kuo toliau, tuo daugiau ir lietuvių literatūros autorių, nes įdomu, ką kolegos rašo.

Akvilinos Cicėnaitės „Anglų kalbos žodynas“. Eseistika, kai kiekviename tekste, skyriuje randi apmąstymų nauju kampu.

Fernandos Melchor „Uraganų sezonas“. Jauti, kaip rašymo stilius gali padėti įsijausti ir pajusti kultūros ugningumą.

Saykos Muratos „Kombinio moteris“. Rašytoja, spinduliuojanti ramybę – tokia, kokią mes stereotipiškai įsivaizduojame Japoniją, nepaisant to, kad autorė rašo apie dalykus, kurie jos visuomenėje kritikuojami.

Chimamandos Ngozi Adichie „Amerikana“. Man patinka ir ji, kaip asmenybė, ir jos kūryba.

Tekstą pagal tinklalaidės „Rašytnamis“ įrašą parengė Miglė M. Galvonaitė.

Projekto partneris www.15min.lt.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.

Lietuvos kultūros taryba