/home/rasytojai/domains/rasytojai.lt/public_html/wp-content/themes/rasytojai-theme/single.php on line 25
" class="text-uppercase fw-bold small">Atgal į sąrašą

Unė Kaunaitė: „Rašytojų burbulą visada stebiu su lengvu ilgesiu“

2024 spalio 10 d.

Jurga Tumasonytė

Pas Unę Kaunaitę planavome atvykti dar vasaros pradžioje, bet susitikimą galiausiai atidėjome, nes jos namuose apsigyveno pašalinių nemėgstantis baltasis šveicarų aviganis. Per pokalbį ūgtelėjęs šunelis vis slėpėsi kitame kambaryje, kol galiausiai įkišo nosį į tarpdurį – smalsiai pasižiūrėjo į šeimininkę ir galop atviliotas skanėstų pateko į fotosesiją.
Su Une jos naujuose namuose, kuriuose veši įdomūs kambariniai augalai, kalbamės apie tai, ką reiškia būti rašytoja ir gyventi kitame, neliteratūriniame socialiniame burbule. Apie jaunystę ir senėjimą, mokyklas ir knygų rašymą.

Man atrodo, iki šiol esame susidūrusios tik probėgšmais Vilniaus knygų mugėje ar kitame didesniame literatūriniame renginyje. Pamačiusi tave per televizorių ar paėmusi į rankas tavo knygą vis pagalvoju, kad ta Unė Kaunaitė yra kieta, tik iš kito lauko, nutolusi nuo visų literatų ir rašytojų burbulų. Kaip pati save matai literatūrinės bendruomenės lauke? Ar tau svarbu bendrauti, draugauti su rašančiais, kuriančiais žmonėmis?

Esu ir pati ne kartą apie tai galvojusi. Bent mano akimis žiūrint, nemaža, gal net didžioji dalis rašytojų Lietuvoje dirba su literatūra susijusius darbus – tolėliau ar artimiau, bet – man taip rodosi – vis tiek daugiau kasdienėje veikloje vieni su kitais susiduria, suformuoja ryšius per daugelį kitų veiklų. Dėl to visada jaučiausi šiek tiek… pašalinė. Mano kasdienis darbas labai tolimas, jame savi darbiniai burbulai. O juk dar ir pradėjau kurti nuo jaunimo literatūros – tas kūrėjų ratas vėl kitoks. Tad rašytojų burbulą visada stebiu su lengvu ilgesiu – man jis labai patrauklus, gal net mistifikuotas dar nuo XX a. rašytojų istorijų. Ir progos pabendrauti man svarbios, bet pavieniai, kartą metuose ar pusmetyje nukritę renginiai tą glaudesnį ryšį vargu ar sukurs, o laiko yra tiek, kiek yra, – jį dar išgraibsto ir begalė kitų aktualių dalykų. Tad priėmiau labai modernią burbulo versiją – draugauti su visais socialiniuose tinkluose, pažinoti per ekraną, o susitikus bendrauti lyg jau pažįstamiems. Tai irgi labai įdomi šių laikų „šizofrenija“. Bet tos pavienės užmegztos draugystės man labai brangios – kūrybos procesas vienišas, bet atrasti jame kitą labai gera. Dažniausiai iš susitikimų su kitais rašytojais grįžtu įsikvėpusi kurti.

Kokia buvo pirmoji tavo sutikta, gilų įspūdį palikusi rašytoja, o gal rašytojas?

Paskutinių metų mokykloje lietuvių kalbos mokytoja, rašytoja Vilė Vėl paliko labai gilius įspaudus, jai dedikavau ir savo pirmą knygą, tik, ko gero, pirmiausia ją mačiau ir matau kaip mokytoją, ne kaip rašytoją. Tad vis tiek pagalvoju apie Undinę Radzevičiūtę. Atradau ją studijų metais ir be galo pamilau, tada atstovėjau ilgiausioje eilėje Knygų mugėje parašo, o kai pagaliau atėjo mano metas, ji dar sako, kad mane žino! Undinė mane iš kažin kur žino?! Buvau visiškai apžavėta! Ją taip reta pamatyti susitikimuose, bet jos humoras ir gyvai suskamba taip pat, kaip knygose.

Rašai tiek paauglių, tiek suaugusių auditorijai. Kokių skirtumų, kaip rašytoja (pristatanti knygą ir stebinti jos tolesnį kelią), tarp jų matai?

Reikėtų pradėti nuo to, kad suaugusieji dažniausiai pasirenka būti salėje, o paaugliai – paprastai mokiniai – ten atsiranda atvesti mokytojų ar bibliotekininkių. Tad susitikimas su jaunesniais skaitytojais vis tiek panašesnis į vedamą pamoką – ten visada bus „galiorka“, net jei sėdinti priekyje, kuri nenori ten būti, bet bus ir tie keli vaikai žibančiomis akimis… Neretai pasitaikys labai netikėtų, jaunatviškai drąsių klausimų. Tie susitikimai dažnai būna ne tik susiję su knygomis, važiuodama svarstau, kaip juos sudominti, įtraukti, pakalbinti net tuos, kurių niekas nekalbina. Suaugusiųjų auditorija šia prasme nuobodesnė, gali giliau pasikalbėti apie knygos temas. Jei mažiau energijos – rinkčiausi suaugusiųjų auditoriją, nes paaugliams visada turi turėti daug jėgų.
Man rodos, rašydamas suaugusiems sulauki daugiau atsiliepimų. Kita vertus, paauglių knygos kelias atrodo gal net ilgesnis: ar knygos ištrauka patenka į vadovėlį, ar koks mokytojas siūlo savo mokiniams knygą metai po metų, ar mokiniai renkasi pagal ją pastatyti spektaklį, ar skaityti skaitovų konkursuose… tada net pati nustembu, kad jau praėjo beveik dešimtmetis, kai, sakykime, „Laiškai Elzei“ išleisti, o aš vis dar pamatau tos knygos kelionę vienose ar kitose mokyklose…

Grįžusi į Lietuvą pradėjai dirbti atsakingus darbus – man, įpratusiai pusę rašto ar skaitymo darbų nudirbti gulint ant sofutės, nesuvokiama, kaip randi laiko kūrybai? Kokių apskritai sąlygų reikia, kad galėtum rašyti romanus?

Aš ir pati dar nežinau, kada to laiko atrasti. Su kiekviena knyga sukurdavau naują formulę, pavyzdžiui, paskutinė – ar bent jos pamatas – gimė per pertrauką tarp dviejų darbų. Tad man ir pačiai įdomu suprasti, kaip bus toliau – gal ilgesnės kūrybinės atostogos, gal dar kas nors…
Patirtis sako, kad rašydama romaną visada kažkur užklimpsti, patiri vidurio knygos krizę. Mano būdas ją įveikti – jau iki rašymo būti tiek apmąsčius knygą, kad net pradėjusi dvejoti vis tiek toliau judėčiau į priekį. Tad gal toks ir atsakymas – pats svarbiausias knygos rašymo etapas man yra jos išgalvojimas, prieš pradėdama rašyti dažniausiai jau būnu pasižymėjusi visus pagrindinius įvykius ir daug kitų detalių. Todėl bent jau kūrimo galvoje dalis įmanoma ir dirbant kitus darbus. Bet laiko užrašyti vis tiek reikia… ir to vis dar mokausi. Deja, recepto neturiu.

Atskleisk savo naujausio romano „2084“ rašymo virtuvę?

Kūrinio pavadinimą nešiojausi beveik 10 metų. Žymėjausi įvairias mintis, temas, bet to laiko rašyti išties vis nebuvo… jį pagaliau atradau per pandemiją. Keistas laikas – karantinas, žmonių sutikti negali, po intensyvaus darbinio bėgimo kurį laiką stojo tyla. Ji buvo man labai neįprasta, sulaukiau keleto kitų darbų pasiūlymų ir vos jų nepriėmiau vien iš neapibrėžtumo baimės… Džiaugiuosi, kad tą baimę įveikiau ir leidau sau pabūti „niekur“.
Daug skaičiau – tyrimų, prognozių, mokslinių straipsnių. Esu girdėjusi nusivylimo, kad knygoje aprašyti dalykai per daug pažįstami, jau nestebinantys. Bet toks ir buvo mano pačios užmatymas – bandžiau įsivaizduoti, kur galėtume nukeliauti per 60 metų. Ne sukurti tolimą nematytą ateitį, jų daug sukurta, o įsivaizduoti, į kokią ateičių – bent vieną iš jų – dabartiniai sprendimai galėtų nuvesti… Knygos rankraštį baigiau prieš pat karą. Gal ir gerai, nes jei būčiau dar nebaigusi, veikiausiai būčiau užstrigusi dvejodama, ką daryti toliau. Keista buvo tą knygą duoti pirmiems artimiems žmonėms skaityti – pati tada tik žinias galėjau skaityti, kam tie įsivaizduojami pasauliai galėjo būti įdomūs?..

Visad vargstu su savo knygų pavadinimais, dažniausiai jie ateina teberašant ir paskui nepaleidžia, net jeigu noriu ir ko nors visai kito, tiesiog nebelimpa jokie kiti pavadinimai, ir tiek. Kaip sugalvoji knygoms pavadinimus? Ar tol, kol knyga patenka į spaustuvę, dar persigalvoji?

Man irgi taip! Gal netgi dar anksčiau – kol kas visų knygų pavadinimai atėjo dar tik galvojant, nepradėjus rašyti. Su pirma knyga lyg ir pati galvojau, kad tiktų kitoks pavadinimas, bet jau nieko negalėjau padaryti, prilipo, ir tiek. Vienos knygos pavadinimą siūlė pakeisti… leidykla! Bet nepasidaviau. Kol kas tie pavadinimai tikrai iškyla iš niekur ir jau nebesipurtau. Lygiai kaip kartais knygų veikėjai – būna, pavadinu kokiu darbiniu pavadinimu, ieškau logiškai tinkančio vardo, randu, o paskui matau, kad vis tiek tekste kitaip vadinu – nebepakeisiu.

Kokias geriausias distopinio žanro knygas esi skaičiusi? Ar rašydama vadovavaisi kokiais nors šio žanro reikalavimais?

Žodis „geriausia“ labai sunkus, bet pradėsiu nuo Kurto Vonneguto, kurio knygos apibrėžiamos kaip mokslinė fantastika, bet lentynėlės man niekada nepatinka. Jo kūryba apskritai atrakino fantastikos lauką kaip labai rimtą literatūrą. Toliau – klasika: George’as Orwellas, Aldousas Huxley. Naomi Alderman „The Power“ – įdomi utopija ar distopija apie pasaulį, kuriame moterys staiga pasidaro stipresnė lytis. Ir būtų labai neteisinga neįtraukti į šitą sąrašą Viktoro Pelevino, ypač „S.N.U.F.F.“, bet ir daugybės kitų jo knygų – šis rašytojas ne kartą mane sužavėjo. Tik dabar su juo keistas santykis – kultūra ir politika nėra atskiri dalykai, o ir pats V. Pelevinas yra itin politinėmis temomis rašantis autorius, jo kūryboje įskaitau aiškią rusijos elito, kremliaus kritiką. Bet autorius aktyviai leidžiamas, aukštinamas, ir jokių pozicijų nėra išsakęs – teisybės dėlei, apskritai yra nuo visų pasislėpęs ir daugybę metų nematytas. Tai man nepriimtina.
O reikalavimų, rodos, nepaisiau, gal priešingai – vis skubu pati diskutuoti, ar tikrai mano knyga yra distopija. Kur nors lentynoje ją padėti, žinoma, reikia, bet ji, manau, daugybės standartų neatitinka. Nors vieną dalyką, tiesa, žanras padiktavo. Nenoriu išduoti neskaičiusiems, bet nuo pradžių buvau nusprendusi tam tikrą pabaigos stilių, būdingą žanrui, kuris neatitinka mano standartinio rašymo būdo, ir ilgai su savimi dėl tos pabaigos ginčijausi.

Kaip tau pavyksta sukurti tokius gerus dialogus? Ar skaitai juos garsiai? Matai prieš akis konkrečius, pažįstamus žmones, slapta įrašinėji pokalbius kavinėse?

Kadangi ne pirma manęs to klausi, jau beveik pati įtikėjau, kad jie geri. Baigdama mokyklą lankiau ir „Skalvijos“ kino akademiją, kartu su turbūt pačia įspūdingiausia būsimų kino kūrėjų karta: nuo Marijos Kavtaradzės, Gabrielės Urbonaitės, Marijos Stonytės, Vytauto Katkaus iki Jorės Jonavičiūtės ir begalės talentų vienoje vietoje. Ilgai svajojau apie režisūrą, bet galiausiai pasukau visai kitu keliu. Ta patirtis visada atrodo kaip labai gražus pavyzdys, kai talentai ugdo vieni kitus būdami kartu – bent taip iš šalies stebiu mūsų kino kūrėjus, kurie yra ir draugai. Tad gal iš tos meilės didžiajam ekranui, knygas galvoje dažnai matau tarsi filmus, o veikėjus tarsi girdžiu besikalbančius. Ne kartą režisuojantys draugai sakė, kad mano knygos labai tinkamos kinui. Bet pati sau esu kritiškesnė – tarkim, gyvenime labai mėgstu humorą, juokauti, bet knygose tai pavyksta labai retai. Tad, mano vertinimu, su dialogais dar yra kur tobulėti.

Esi kada nors pasinaudojusi kūrybinio rašymo knygomis, lankiusi kokius nors kursus? Kaip išmokai rašyti?

Bendraudama su dalimi rašytojų jaučiuosi profanė, nes niekada sąmoningai nesigilinau į rašymo teoriją, technikas, stilius. Man rūpi mistinis neapibrėžiamas „įkvėpimas“ ir noras atrasti pačiai. Kadangi rašiau nuo vaikystės, procesas tiesiog mane visada lydėjo.
Negaliu sakyti, kad neturėjau kelrodžių. Mokyklos laikais mokiausi filologų sekcijoje Nacionalinėje moksleivių akademijoje, gimnazijoje kasmet dalyvavau filologų konkursuose, kuriuose visada sulaukdavome komisijos atsiliepimų, paskutiniais metais mokykloje lietuvių kalbos mokytoja buvo vaikų ir paauglių rašytoja, ji irgi labai daug padėjo. Studijų metais buvau patekusi į Dalios Staponkutės vedamus vasaros kursus… Tik dabar atrodo, kad tame amžiuje patirčių ieškojau ne visai sąmoningai, labiau norėdama būti rašančios bendruomenės dalimi, o ne mokytis teorijų, tad patirties sėmiausi labiau intuityviai nei struktūriškai.
Sąmoningiausias mokymosi procesas įvyko per karantiną. Kažin kas iš draugų rekomendavo internetinę mokymosi platformą, siūliusią vieną kursą pamėginti nemokamai. Tuomet pamačiau, kad jie turi Margaret Atwood vedamus mokymus apie kūrybinį rašymą, o Margaret man labai imponuoja dėl daugybės dalykų. Tad išklausiau jos kursą rašydama „2084“. Viena pamoka buvo apie knygos pradžią. Pamenu, prasidėjus pamokai galvojau: „Pradžią turiu, čia man nelabai aktualu…“ Tuomet Margaret pasakė: „Man dažnai atrodo, kad jau žinau, kas yra pradžia, kol suprantu, kad pradžia visai kitur.“ Ir mane kaip žaibas nutrenkė. Gal tikrai pradžia ne ten? Ir taip ji pasikeitė… Apskritai atrodo, kad kuo toliau, tuo daugiau iš tokių kursų pasimokyčiau, nes kūrybinį procesą pradėjau daugiau intuityviai, ir tik ilgainiui atradau jį kaip amatą, kai dalis dalykų išmokstami.

Žinai, neseniai mąsčiau apie laiką, kai subrendau, na, tarsi tikrai peržengiau suaugusiųjų slenkstį – tai tikrai buvo ne tada, kai netekau mamos, išleidau pirmą knygą ar pradėjau dirbti. Manau, subrendau, kai apsigyvenau drauge su mylimuoju ir įsigijome šunį. O pastaruoju metu išvis jaučiuosi tokia pavargusia šimtamete, kuriai reikėtų pailsėti ir vėl grįžti į jaunystę. Kada užčiuopei ateinančią brandą? Kokio amžiaus dabar jautiesi?

Tėvai sakydavo, kad nuo vaikystės mane kartais aplankydavo „viso pasaulio liūdesys“ – vieną akimirką būdavau labai linksma, o kitą staiga paskęsdavau mintyse. Ir paauglystėje jaučiausi atsakingesnė už bendraamžius, baisiai nepatiko, kad mane kieme kartais pravardžiuodavo mama. Kokiam paaugliui tai patiktų? Bet kažin koks nevaikiškas atsakingumas, matyt, buvo visada. Labai jauna pradėjau eiti labai rimtas pareigas. Dirbau pastatuose, kuriuose neretai girdimas terminas „mergaitės“ apibūdinant net labai brandžias moteris. O pasakymo „berniukai“ negirdėdavau. Itin anksti išleidau ir pirmas tris knygas. Todėl 26-erių jaučiausi dažnai atsakinėjanti į klausimą: „Kaip tu, tokia jauna, padarei tą ar aną?“ Jaučiausi vis per jauna tam, ką veikiu, ir poreikį įrodyti, kad mane vertintų ne pagal išvaizdą, amžių, bet pagal mintis. Todėl pasakymas „kokia jūs jauna“ man kėlė gana neigiamų asociacijų.
Prieš trejus metus atėjau vadovauti į kolektyvą, kuriame buvau viena jauniausių – rodos, nuolat dirbu su vyresniais. Prieš kelias savaites viena moteris, su kuria susipažinau, ištiesdama ranką nusišypsojo: „Realybėje atrodote dar jaunesnė nei nuotraukose.“ Sustingau, nes staiga pagalvojau, kad gal pirmą kartą priimu tai kaip komplimentą. Nebebuvo noro kam nors kažką įrodyti, būti vyresnė, nei esu. Visada man būdavo gera vyresnių už save kolektyve. Bet dabar tiesiog jaučiuosi labai gerai būdama savo amžiaus. Aišku, dažniausiai tuos vyresnius žmones prajuokina pasakymas, kad jaučiu, kaip mano kūnas sensta. Tikrai.

Mėgsti švęsti savo gimtadienius? Apskritai tau turi reikšmę datos?

Gimtadienių reikšmė labai sumenkusi, rodos, lūžiu tapo pandemija, nuo tada vis pagalvoju, kad lyg būtų gražu paminėti, bet švenčių svarba dingo. Tačiau datos, įvairūs jubiliejai mano galvoje būna svarbūs – dažnai man jie tampa refleksijos tašku, vieta sustoti ir įsivertinti, kiek ir kur per tą laiką nukeliavau.

Ko reikia, kad gyvenamoji vieta galėtų vadintis namais? Ir kaip įsikūrei šiuose namuose?

Gal galimybės pačiam spręsti, kurti tą vietą? Nuo tada, kai palikau tėvų namus, visą laiką gyvenau išnuomotuose butuose, vieni mažiau, kiti labiau jaukūs, bet „namais“ visada vadinau gimtuosius tėvų namus, nes tose vietose niekas nebuvo mano, gal tik tokį paveikslą galėdavau pasikabinti. Ši vieta yra pirmieji mano pačios namai, kuriuos jau vadinu „namais“. Įsigijau nediduką sovietinį butuką su tapetais ant sienų ir elektros lizdais, per kuriuos galiu kaimynų paprašyti druskos. Kadangi mano tėvai architektai, interjero dizaineriai, šio buto įrengimas buvo ir labai įdomus darbas kartu su tėvais ieškant tinkamų sprendimų. Aišku, daug ką apriboja ir finansai, iki dabar kai kas dar nebaigta. Bet nors gyvenu čia vos ilgiau nei metus, šitas butukas jau su manimi nukeliavo ilgą kelią, kiekvienas kampas turi istorijų… gal todėl jau ir namai.

Tavo namuose nemažai skirtingų, įdomių augalų rūšių – ar visada mėgai augalus? Koks tavo santykis su jais ir žemės ūkio darbais? Kitais buities darbais?

Nemaža dalis jų atsirado visai neseniai. Daug metų gūglinu paveikslėlius apie namų džiungles, jose norėčiau gyventi. Bet puikiai suprantu, kiek darbo reikalauja tokių augalų priežiūra, tad ilgai nesiryžau pradėti, jei ne antra pusė, gal vis nebūčiau pasiryžusi. Dar nežinau, kuo šitas eksperimentas baigsis. Bet su augalais santykis panašus, kaip ir su kitais buities darbais – kartais turint laiko užsiimti veikla, kai nereikia daug mąstyti ir greitai pamatai rezultatą, yra smagu. Tvarkymasis yra tam tikra meditacija, ne tik aplinkos, bet ir minčių išsivalymo procesas. Bet kada tokio laiko būna? Beveik niekada. Dažniausiai tiesiog noriu, kad buitis netrukdytų gyventi.
Pavyzdžiui, siurbti mažą butuką man niekada nebuvo sunku, bet kai prieš kelis mėnesius atsirado šuo ir grindys kasdien po kojomis ėmė traškėti nuo žemių, supratau, kad šitaip gyventi tiesiog nebegaliu. Geriausiu šių metų pirkiniu tapo robotas siurblys, leidęs pamiršti grindis. Praėjo jau keli mėnesiai, o aš vis dar nudžiungu įžengusi į butą po pasivaikščiojimo, kai jis be pastangų yra švarus. Juokauju, kad dabar galėčiau eiti tokius siurblius reklamuoti…

Tavo karta jau neberegėjo sovietmečio griūties, bet dar mokėsi šviežiai atkurtos valstybės mokymo įstaigose, perėjo per skirtingas mokyklinių programų stadijas. Baigei Vilniaus licėjų, studijavai prestižiniuose universitetuose – ar atmintyje yra išlikusių baisių patirčių su mokytojais, mokykla ar vaikų darželiu (jei lankei)?

Baisios patirtys yra labai stipri frazė, nemalonių – žinoma. Lankiau ir darželį, ir mokyklą Stoties rajone, visko buvo. Kai kas iš tų patirčių nugulė ir knygose paaugliams. Visada buvau pavyzdinga mokinė, tad, kad ir kaip būtų keista, mano blogiausios patirtys buvo su tais mokytojais, kurie mėgdavo labai neetiškai išskirti mokinius, lyginti vaikus klasėje. Žinoma, nėra blogai, jei mokytojas pagiria mokinį, parodo matantis jo pastangas, bet blogai, kai vaikai klasėje labai aiškiai mato favoritus. Negalėjau pakęsti išskyrimo iš kitų vaikų, nemalonu. Laimei, tokių mokytojų nebuvo tiek daug…
Taip, nuo gimnazijos jau patekau į tam tikrą burbulą, jis irgi ne tik rožėmis klotas, tie vaikai turi kitų iššūkių – per didelio perfekcionizmo, konkurencijos. Bet labai džiaugiuosi, kad turėjau ilgas ne burbulo patirtis, mokiausi su vaikais iš labai skirtingų aplinkų, vaikais ir su įvairiais specialiais poreikiais, nors jei tais laikais jie nebuvo nustatyti. Man atrodo, tai labai svarbu. Net jei kartais dėl to būdavo ne pačių maloniausių patirčių, visuomenėje labai svarbu išmokti priimti visokius žmones. Ir mano klasiokams reikėjo mokytis priimti mane, kaži kodėl labai norinčią mokytis, šitai irgi nebuvo taip dažna. Labai tą vertinu.

Ar pameni momentą, kai supratai, kad nori pasukti į švietimo sritį? Kaip tavo lūkesčiai keitėsi per tuos metus, kol čia esi?

Švietimas visada mane lydėjo – dėstydavau Nacionalinėj moksleivių akademijoje, domėjausi. Tačiau iki bakalauro studijų pabaigos vis dar ketinau tęsti darbus psichologijos srityje, po magistro studijų buvau įstojusi į doktorantūrą, bet jų nepradėjau nusprendusi metams grįžti į Lietuvą su programa „Kurk Lietuvai“. Tai metų programa valstybės institucijose, pirmai rotacijai pasirinkau Švietimo ir mokslo ministeriją. Jau ateidama svarsčiau apie švietimą, tyrinėjau galimybes, bet pabuvus ministerijoje atsirado labai stiprus tikėjimas, kad šitoje srityje trūksta žmonių, „šviežio kraujo“.
Per šitą dešimtmetį tapau gerokai praktiškesnė, racionalesnė, gal ir ciniškesnė, bet kadangi prieš tai buvau smarkiai per didelė svajotoja ir optimistė, cinizmas dar atrodo – bent man pačiai – subalansuotas, leidžiantis geriau įvertinti galimybes. Tad lūkesčiai tapo realesni, lengviau suprasti, kad vienas ar kitas pokytis gali užtrukti ir penketą, ir dešimt metų, ta trukmė manęs negąsdina – tiesiog dėliojuosi mažus žingsniukus link tikslo… Kadangi dažniausiai apie švietimo politiką kalba politikai, mes įpratę girdėti trumpesnės perspektyvos siekus, o socialinėse srityse dažniausiai ketveri metai yra per trumpas laikas bet kam.

Ką veiki, už ką dabar esi atsakinga ir kaip atrodo tavo įprasta darbo diena?

Vadovauju įstaigai, kuri rūpinasi Vilniaus miesto švietimu. Nedetalizuodama kartais mėginu paaiškinti, kad savivaldybė atsakinga už mokyklų statybas, atlyginimus ir pateikimą į mokyklas, žodžiu, visa tai, kas dažniausiai rūpi visiems, o mes rūpinamės tuo, kas atrodo nematoma, – žmonėmis. Vadovų ir pedagogų paieškomis, kvalifikacijos kėlimu, inovatyviomis programomis, švietimo duomenimis, tyrimais ir daugybe su tuo susijusių dalykų.
Iš šono skamba biurokratiškai – ir meluočiau, jei sakyčiau, kad biurokratijos darbe nėra, bet, man rodos, visuose darbuose jos esama. Tačiau mane šis darbas žavi būtent kūrybiškumu. Nesunku pasakyti, kad mokykla turėtų ugdyti kūrybiškus vaikus. Sugalvoti, kaip išlaviruoti tarp egzaminų, įpročių, programų bei viso kito ir kaip praktiškai reikėtų ugdyti kūrybiškumą – štai kur kūryba! Ir man ji labai įdomi.
Įprasta diena nesiskiria nuo, ko gero, didesnės dalies vadovų – visų pirma yra bendravimas su darbuotojais, su savivaldybe, su įvairiomis organizacijomis. Bet kai iškyla kokia nors problema ar nauja idėja, ji nepaleidžia, kaip ir knygos veikėjai, – galvoji užmigdamas, tvarkydamas namus, pabusdamas…

Kokia dabar tavo rašymo ar kūrybos stadija? Ar tau dar būna baisu, kad daugiau nebeparašysi naujos knygos, galvoje tvinksinčias istorijas nusineš tavo pačios gyvenimo tėkmė?

Pati geriausia – galvojimo! Leidžiu sau dėlioti istorijas mintyse ir žiūrėti, kurios taip įsigyvens, kad nebegalėsiu neužrašyti. Tačiau, priešingai nei anksčiau, nebejaučiu to kirbančio graužaties jausmo, kad nerašau. Anksčiau tikrai bijodavau, kad gal ir nebeparašysiu naujos knygos, bent dabar baimė nurimo – pati suprantu, jog renkuosi, kam skirti laiką, kasdienis darbas irgi labai rūpi. Tad nežinau, kaip bus, o kadangi rašymas iki šiol buvo ilgiausiai ir stabiliausiai lydėjusi veikla, viliuosi, po ilgesnės ar trumpesnės pertraukos vėl sėsiu prie popieriaus. Elektroninio.

Nuotraukos Lauros Vansevičienės.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.