Poetas, literatūros apžvalgininkas Tomas Vyšniauskas – pavyzdys, kad amžius kūryboje nesvarbus. Į poezijos lauką jis įsiliejo 2018-aisiais būdamas 40-ies, jame įsitvirtinto ir yra ypač produktyvus kūrėjas. Šiemet T. Vyšniauskas pristato trečiąjį  poezijos rinkinį „Vokais išvirkščiais“. Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ rašytoja, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė su kolega kalbėjosi apie poeto, kaip paštininko ir pranašo, misijas, poezijos raiškos priemonių kismą, buities ir estetikos derinimą, kūrybą neramiais laikais. Laidoje skamba ir keletas naujausių T. Vyšniausko tekstų.

Kai patrankos gaudžia, mūzos tyli

Naujausia T. Vyšniausko poezijos knyga „Vokais išvirkščiais“ jau pavadinimu siunčia nuorodą apie komunikaciją. Autorius pastebi, kad rinkinio leitmotyvas yra bandymas megzti skirtingų žmonių ir pasaulio, individo vidaus ir jo patiriamos išorės dialogą stengiantis atrasti, kur iškyla būties įtampos: „Kartais tikrovę galime suvokti taip, kaip matome. O kartais į ją reikia pažvelgti per kitokią prizmę, iš kitokio žiūros taško.“

Laidos vedėjai A. Kaziliūnaitei paminėjus vykstantį Rusijos ir Ukrainos karą bei įtampą visuomenėje, pašnekovas teigė, kad įtampa gali būti tinkama terpė gimti geram kūriniui, kitą vertus, karas jam atrodo kaip buities atributas, kurį norėtųsi atitolinti nuo transcendentinės poezijos erdvės. „Svajoju, kad būtų galima visus tuos klausimus perkelti į kokią nors kitą erdvę ir spręsti ne taip brutaliai. Karas maitina materiją, o amžinosios vertybės yra nematerialios, jos sklando specifiniame eteryje“, – pastebėjo T. Vyšniauskas.

Poeto nuomone, kūrinys turėtų būti kuo universalesnis, kad jį būtų galima pritaikyti bet kuriam laikotarpiui, gyvenimo etapui. O tam reikia laiko – kol patirtys susibrandina, nuo jų nusišlifuoja konkretybės ir jos gali būti apvelkamos adaptyviu įvairioms jausenoms rūbu. Veikiausiai todėl kilus neramumams dažnam rašytojui atsiranda kūrybinių blokų: „Meno kūrinys – tai jau kažko akumuliatyvaus, energijos sankaupos, rezervo išlydis. Tad, manau, visų pirma reikia tą neigiamą energiją, patirtis sukaupti, kad susigulėtų.“

T. Vyšniauskas teigia, kad dažnas kūrėjas, taip pat ir jis pats, nerasdamas atsakymo, gręžiasi į paradokso pasaulį. „Ieškodamas išeities taško kūrėjas bando deformuoti esamą būtį, ištraukti daiktus iš jiems įprastų kontekstų ar prigimtinių savybių ir susikurti sau iliuzinį, galbūt šiek tiek saugesnį pasaulį arba bent jau ieško nestandartinės išeities, kuri netilptų į būties rėmus, – sakė pašnekovas. – Šiame pasaulio įvykių kontekste sunkiai prisiverčiau kažką daryti, bet, pamenu, paėmiau Mindaugo Milašiaus-Montės poezijos knygą AGAR ir, atrodo, viskas nutolo, persikėlė į kitą erdvę, užsimiršo negandos, nelaimės ir įtampos. Žmogus iš tikrųjų gali patirti daug malonumų skaitydamas poezijos knygas.“

Poezijai būtina siela

Pokalbyje buvo prisimintas XX a. 10 dešimtmetis, kai poetai dar skaitydavo stadionams žmonių. T. Vyšniauskas atkreipė dėmesį į šiandienę tendenciją – ryškėja koreliacija tarp teksto menkavertiškumo ir jo populiarumo: „Kodėl taip atsitiko? Ar čia įtakos turėjo visuomenės mentaliteto slinktys, ar tiesiog nėra tinkamų rinkodaros priemonių rimtai literatūrai populiarinti?“ Pašnekovui apmaudu, kad visuomenė noriau renkasi lengvesnio turinio, greičiau suvirškinamus tekstus. „Rimtam tekstui reikia laiko, kad jis įsigyventų tavyje ir kad tu įsigyventum tekste.“ Kitą vertus, skaitydamas rimtą literatūrą žmogus kartais pamano, kad jo egzistencija gali būti nepakeliama. O nukrypimas į buitį, į paprastesnius dalykus sudėlioja gyvenimą į paprastus stalčiukus, teikia saugumo.

T. Vyšniauskas save apibūdina kaip poetą, kuriam vis dar svarbi eilėraščio estetika: „Kalbu ne apie nušlifavimą, kad tiktų išlepintoms ausims, bet apie eilėraščio estetinę funkciją ir tai, kad eilėraštis praktinės naudos neturi. Jeigu jame parašyta prezervatyvo naudojimosi instrukcija, gal ir nebus didelio meno. Kitą vertus, kad ir kaip norėtume išreikšti transcendenciją be materijos, to nepadarysime. Iš tikro poezijai viskas galima, svarbu, kad ji turėtų sielą.“ Autorius priminė ir apie kitas svarbias poezijos sudedamąsias dalis: dėmesį emocijai, metaforos sureikšminimą, kai eilėraštis skiriasi nuo tiesiog gražaus posakio išdėlioto atskiromis eilutėmis. Taip pat buvo paminėta ritmikos ir rimo svarba: „Tai prisideda įvedant tam tikrą būseną, prie gaivališkumo, kai ne pats autorius valdo tekstą, o tekstas liejasi savaime, vien dėl tos ritmikos – kai žodis keičia žodį. Galbūt protas siūlytų suprantamesnę frazę, bet dėl ritmikos tenka aukoti prasmę. Tada tas eilėraštis išeina labiau netašytas, bet nuoširdesnis, gaivališkesnis.“

Šventybės ir kasdienybės skirtis

„Visokios formos, priartinančios skaitytoją prie eilėraščio, suteikiančios patrauklesnę formą, yra sveikintinos. Tekstai nebūtinai yra prasti, jei pirmiau nugulė interneto erdvėje ir tik vėliau į knygą“, – teigė T. Vyšniauskas, kai A. Kaziliūnaitė klausė apie poezijos raiškos pokyčius, paminėdama Heros Lindsay Bird eilėraščius, išpopuliarėjusius pirmiausiai socialiniuose tinkluose, o tik vėliau popieriniu formatu. Pašnekovas atkreipė dėmesį, kad platesnėje užsienio rinkoje atsiranda daugiau rimtos literatūros mėgėjų. Lietuvoje jis jaučia, jog tokia literatūra tampa nišiniu produktu: „Mes tarp rašančių pasikalbame, kad poetai rašo kitiems poetams.“

Anot T. Vyšniausko, poetas retai per prievartą bando sukurti eilėraštį ir sugalvoti publiką šokiruosiančius žodžius. Dažnas kūrėjas laukia, kol eilėraštis pas jį ateina ir jis būna toks, koks ateina: „Jeigu eilėraščiui atrodo, kad jame turi būti kažkoks grubesnis pasakymas, tai, matyt, tokia jau jo valia. Man patinka, kai poezija pagardinta buities elementais, šiek tiek modernesniu posakiu.“

Kitą vertus, net ir modernėjantis eilėraštis turėtų išlaikyti savo egzistencinę ašį: „Tikiu, kad nuo scenos dešimt kartų pakartotas žodis „pimpalas“ gali būti paveikus, bet kažin ar skatins susimąstyti, ar perkels skaitytoją iš buities į egzistencinius pamąstymus. Ribos labai svarbios kūrėjui. Kiek toli autorius sugeba nuo to nueiti, nors ne visada tai yra gerai jam pačiam, tuo kūrinys tampa sakralesnis ir įtaigesnis, labiau išgrynintas.“

Kūrėjas, kaip paštininkas ir pranašas

„Gera, sklandanti idėja nebūna sugalvota, o jei ji nėra sugalvota, vadinasi, nėra valingos veiklos produktas. Jeigu nėra valingos veiklos produktas, egzistuoja nepriklausomai nuo individų. Jei egzistuoja nepriklausomai nuo individų, turi egzistuoti pati savaime, – teigė T. Vyšniauskas. – Eilėraščio atėjimo į poeto sąmonę nelaikyčiau valingos veiklos apraiška. Tiesiog tai neprognozuojamai dingtelinti mintis. Esmę reikia kažkur susižvejoti, pasigauti.“

Savęs perdėtai religingu šiuo atveju poetas nelaiko, nes ir eilėraštis ne visada šventas produktas: „Jei Dievą suprantame kaip absoliutų gėrį, tai ne visi eilėraščiai spinduliuoja tą gėrį. Kartais jie, pabrėždami blogį, atkreipia dėmesį ir taip tarnauja gėrio naudai. Tad kuriant nebūtinai užmezgamas aukščiausiasis ryšys.“ Pašnekovo teigimu, individo įtaka kūrybos procese taip pat neišvengiama – kad susidarytų palanki terpė, dirva sudygti minčiai ir esmei.

A. Kaziliūnaitė, aptardama pirmąją T. Vyšniausko poezijos knygą „Įelektrintas piemuo“, atkreipė dėmesį į krikščioniškąjį Jėzaus Kristaus, kaip Bažnyčios piemens, vaidmenį ir technokratinio pasaulio sąsajas su mitologiniais, religiniais kontekstais. Poetas sutiko, kad visose trijose knygose išsidėlioja tam tikri dievoieškos motyvai, o atviras pokalbis su Kūrėju jam yra svarbus, prie atsakymų vedantis veiksmas.

T. Vyšniauskas kūrybos procese ne tik ieško Dievo, bet ir pastebi savo bei kitų poetų, kaip piemenų, pranašų, paštininkų, vaidmenį: „Poetui, kuris traktuoja save kaip paštininką, svarbu gerai atlikti savo darbą – gauti žinią, ją nunešti, įteikti galutiniam vartotojui. Tame procese daug rizikos, kad žinia nukeliaus kartu su reklaminiais lankstinukais į krosnelę ar židinį, yra rizikos, kad palaidi šunys pakeliui blauzdas apkandžios, bet vis tiek tą procesą kiekvienas rašytojas bando atlikti kiek įmanoma geriau.“

Toks poeto vaidmuo, pasak T. Vyšniausko, turi ir baimės dėmenį: „Atrodo, eilėraštį priimu, užrašau, lyg ir yra noras kam nors parodyti, bet sykiu yra ir baimė, nesu tikras, ar įtaigiai jį įteiksiu skaitytojui. Gal dar mažas mano, kaip paštininko, stažas, gal bijau tų šunų, kurie blauzdas gali apkandžioti.“ Autorių taip pat gąsdina, kad buities karaliavimo laikais poezija kai kam gali pasirodyti nelabai reikalinga.

Užbaigus ciklą ateina sausra

Poezija į T. Vyšniausko gyvenimą pasibeldė paauglystėje, bet rimtus kūrybos bandymus pradėjo maždaug 2013–2014 metais. „Matyt, atėjo momentas, kai prioritetai taip susidėliojo, kad poezija pati įsibrovė į mano gyvenimą. Būdamas jaunesnis į procesus ir reiškinius žiūrėdavau gana primityvokai, gerai, kad apskritai atėjau į protą ir tos mintys jau buvo susigulėjusios. Knyga buvo gerai išnešiota.“

Visus tris rinkinius poetas leido leidykloje „Kauko laiptai“. Tokį pasirinkimą lėmė sentimentai Kauno miestui, kuriame veikia leidykla, o jos vadovas Viktoras Rudžianskas autoriui – kūrybinis autoritetas: „Kai kurios jo knygos darė įtaką mano poezijai, nebijau to prisipažinti. Pavyzdžiui, knyga „Vienas“ tikrai pakėlė metaforą į aukštesnį lygį, atradau, kad net be suvokimo metafora gali daryti poveikį skaitytojui.“

T. Vyšniauskui ypač svarbi jo poezijos knygų siužetinė linija. Pirmąją – „Įelektrinto piemens“, kurią išleido sulaukęs 40-ies, autorius vadina antologiniu traktatu apie būtį, antrąją – „Invazinės rūšys“ – grįžimu prie materializmo, buities, o naujausioje kalba apie ryšį. Anot pašnekovo, visos jos sudaro savotišką trilogiją.

„Neapsigaukit, mano eilėraščiai yra niūrūs. Daug kas paklausę, kaip kalbu, pasiima į rankas mano knygą ir pradeda žegnotis, nes sąmonė aptemsta, – prieš skaitydamas eilėraščius iš rinkinio „Vokais išvirkščiais“ perspėja T. Vyšniauskas. – Įsidėmėjau Gintarės Bernotienės frazę, kad dažnas mano eilėraštis vyniojasi kaip skaitytojui nepažinus prasmės gniutulas. Suvokiu, kad mano tekstai nelankstūs skaitytojui. Nebūtinai juos kažkas priims, supras. Bet vienas išrankus skaitytojas tikrai yra ne mažiau vertingas negu tūkstančiai receptų mėgėjų. Nieko neturiu blogo ir prieš receptus, bet žmogus ne vien duona gyvas.“

Iki šiol knygas leidęs kas dvejus metus autorius jaučia, kad dabar į gyvenimą gali ateiti kūrybinė sausra. Vis dėlto jis lieka atviras mūzų apsireiškimams: „Jeigu jau eilėraštis belsis ir nutūpęs laumžirgiu kuždės į ausį, įsileisiu į širdį ir bandysiu išguldyti kompiuterio ekrane.“

Patarimas pradedančiajam poetui (-ei):

„Patarčiau knygą būtinai išsileisti. Kad ir kaip būtų, tai saviraiškos atributas. Suprantu, kad saviraišką daugelis mūsų įsivaizduoja kaip pimpio tampymą užkopus į Maslow poreikių hierarchijos viršūnę, bet kartais saviraiškos produktas būna labai vertingas palikimas ateities kartoms. Literatūra, kuri netgi nepadarys transcendentinio virsmo ar neatvers durų į rytojų, vis tiek gali būti kokybiška, skaitoma, mėgstama ir priimtina plačiai visuomenei. Jeigu eilėraštis atėjo į galvą, jei žmogui pasisekė jį priimti, tegul pabando jį įteikti. O ras adresatą ar ne, jau kitas klausimas.“

Pagal tinklalaidės pokalbį parengė Miglė Galvonaitė

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba