Atgal į sąrašą

Tomas Dirgėla: „Mano produktyvumas susijęs su tuo, kad galva visada blaivi ir nusiteikusi kurti“

2022 birželio 16 d.

Rašytojo Tomo Dirgėlos namuose pirmąją pokalbio valandą buvo ramu – šnekučiavomės jo žmonos Skaistės Dirgėlienės suremontuotoje svetainėje. Už lango lingavo pušys, kurių vaizdą prisiminiau iš pokalbio su kita, pasirodo, čia pat kaimynystėje gyvenančia rašytoja Ilona Ežerinyte. Antrąją pokalbio valandą užgriuvo T. Dirgėlos nupasakotas chaosas – grįžo vaikai. Vyresnieji puolė dėlioti tėčio knygas – vis nešė ir krovė ant sofos, kol nebeliko vietos. Tada vyresnėlis rodė savo augalų kolekciją, dukra norėjo išmėginti Lauros fotoaparatus, mažylis skundėsi, kad skauda pilvuką, o mes vis dar mėginome pabaigti interviu. Tomas kalbėjo: „Į rašymą žiūriu kaip į amatą. Kuo daugiau rašau, tuo greičiau pavyksta parašyti knygą. Niekada nelaukiu įkvėpimo ir neturiu plano, nežinau, kas bus kitame skyriuje.“ Čia įrašas diktofone ir nutrūko, nes tikriausiai pajutau, kaip kažkuris iš palindusių po stalu padūkėlių man pakuteno padus: „Oi!“

Jurga Tumasonytė

Rašytojas Tomas Dirgėla. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ar tau reikia gamtos?

Vaikystėje gamta nepatikdavo, nes vasaromis su močiute reikėdavo važiuoti į sodą, skinti ten serbentus ir obuolius. Kai išvykau studijuoti į Vilnių ir susipažinau su Skaiste, reikėjo įtikti būsimiems uošviams, taigi vykdavau į jų sodybą Anykščiuose ir ten taip pat skindavau obuolius. Kartą, kitą nuvažiavau iš reikalo, o tada ėmė visai patikti, netgi buvau susidomėjęs bitėmis, savo avilį nusipirkęs. Paskui jas užpuolė kitos bitės… Dabar man gamtos reikia, bet mažai. Jeigu važiuoju į susitikimą su skaitytojais ir ten, tarkime, toks ežeringas kraštas, sustoju, pusvalandį pasivaikštinėju ir gamtos pakanka savaitei.

Rašytojai Tomas Dirgėla ir Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Užaugai Palangoje – kokie tau atrodydavo vasarotojai? Labiau jais džiaugdavaisi ar pykdavai, kad drumsčia ramybę?

9 mėnesius gyvendavau kaime, galėdavau vienas eiti gatve, rašyti parke eilėraščius, o tada ateidavo vasara, ir Palanga virsdavo didmiesčiu. Vaikystėje labai domėjausi mašinomis ir detektyvais. Kai skirtingi žmonės atvažiuodavo nuomoti mūsų buto, budėdavau prie lango ir užsirašinėdavau kieme sustojusių mašinų numerius, kad galėčiau duomenis perduoti policijai, jeigu įvyktų apiplėšimas.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ar dabar kaip išeivis fiksuoji savo gimtojo miesto pokyčius?

Šiaip Palangoje visuomet būdavo įvairovės, dabar ji pasikeitė į kultūringesnę pusę. Mėgstu ten nuvažiuoti vienas, vaikštau po vaikystės vietas. Pamatau sutrešusį suoliuką, pakeistą nauju, ar pastatą, prie kurio anksčiau rinkdavomės po pamokų. Kampą, kur kadaise su kažkuo susimušiau ar nusipirkęs grietinės bėgdamas nugriuvau. Kita vertus, kartais norisi paleisti prisiminimus, nes jie kaskart sugrįžta ir per renginius, apsilankius mokykloje. Atrodo, gal tuoj sutiksiu tą įsimylėtą mergaitę arba koks nors kietuolis pasišaipys, kad rašau eilėraščius.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ar prisimeni pirmą įspūdingiausią susitikimą su rašytoju?

Prisimenu Aidą Marčėną. Gretimoje mokykloje vyko susitikimas su juo ir mus, kaip literatūra besidominčius vaikus, mokytoja ten nusivedė. Tą kartą dėmesį skyriau ne jo kalbėjimui, o išvaizdai. Kitą dieną išėjau ieškoti beretės ir ilgo palto.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kai atvažiavai studijuoti į Vilnių taip pat domėdavaisi rašytojais?

Taip, eidavau į Rašytojų klubą. Per renginio pertrauką rašytojai išeidavo parūkyti – atsistoji šalia, klausaisi, ką jie kalba, vienas kitas nusikeikia. Galvoji, kaip suprasti? Pasirodo, jie dar ir keikiasi! Pats didžiausias jaudulys buvo, kai pirmame ar antrame kurse pirmąkart pamačiau Vytautą V. Landsbergį. Tada net nedrįsau prieiti, prašiau Skaistės, kad už mane paimtų autografą. Apskritai jis padarė man didelę įtaką ir atvedė į vaikų literatūrą.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kaip prasidėjo jūsų pažintis, jei tada taip ir nepriėjai prie jo?

Vasarą tarp studijų dirbau viename Palangos laikraštyje. Kadangi turėjau laisvę kalbinti, ką noriu, nudžiugau pamatęs, kad po kelių dienų koncertuos V. V. Landsbergis. Kad būtų drąsiau, nuėjome į koncertą kartu su žmona. Pakalbinau ir paskui susidarė įspūdis, kad jis kitoks rašytojas. Atvykus į Vilnių man atrodė, kad šalia kuriančio žmogaus turi stovėti ir butelis. Dažnai ir pats savo tekstus rašydavau išgėręs. O susipažinęs su V. V. Landsbergiu supratau, kad galima būti rašytoju ir nevartojant alkoholio, sukurti didelę šeimą, groti, dainuoti. Problemų su alkoholiu turėjo mano tėtis ir senelis. Kadangi tokie dalykai persiduoda, pajutau, kad tai gresia ir man, tad atsisakiau svaigalų.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Buvo sunku?

Šalia turėjau V. V. Landsbergio pavyzdį, sunku nebuvo. Kadangi augau be tėčio, tik su močiute, ieškodavau autoritetų – vyresnių, sau į tėvus tinkančių vyrų, iš kurių stengiausi perimti gerąsias savybes. Manau, mano produktyvumas susijęs su tuo, kad galva visada blaivi ir nusiteikusi kurti.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ar būtum rašęs toliau, jeigu tavo knygos skaitytojams nerūpėtų?

Ne, nebūčiau. Kai nusiunčiau į leidyklą pusę antrosios knygos rankraščio apie Domą ir Tomą, o ji pasikvietė mane pasikalbėti apie dar vieną dalį ir pasiūlė tokį honorarą, kokių, maniau, rašytojai negauna, supratau, kad iš to galima gyventi. Prieš 5 metus nusprendžiau išeiti iš tuometinio darbo ir būti tik rašytoju. Artimieji atkalbinėjo, siūlė pasilikti rašymą kaip pomėgį. Džiaugiausi, nes mane labai palaikė žmona. Visa tai atsitiko tarsi natūraliai ir, nors skambės labai banaliai, kad kiekvienas žmogus turi savo gyvenimo kelią, taip ir nutiko. Svajojau būti rašytoju nuo ketvirtos klasės. Per savo karjerą kelis kartus mąsčiau, kad gal reikia neberašyti, nes anksčiau jautriai reaguodavau į kritiką. Mano knygos pramoginio pobūdžio ir literatūrologai, rodos, to nesuprasdavo. Visgi sulaukiau daug reakcijų iš skaitytojų, tėvų padėkų ir supratau, kad rašau jiems, o ne kritikams. Beje, keista, nes per 4 pastaruosius mėnesius kritikai skyrė man net dvi literatūrines premijas. Mano knygų stilius nepasikeitė – gal pakito požiūris į populiariąją literatūrą? Jos labai reikia vaikams, apskritai nemėgstantiems skaityti, tokiomis knygomis galima vaikus prie skaitymo pritraukti.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kruopščiai planuoji dienotvarkę?

Man patinka abu variantai – ir kai esu rimtai susiplanavęs dieną, ir kai planai griūva, būna chaosas. Tarkim, žinau, kad artimiausią savaitę bus vienas susitikimas su skaitytojais, tą savaitę kasdien skirsiu kelias valandas knygos rašymui po keturis skyrius. Pirmą dieną parašai vieną skyrių, antrą – pagalvoji, kad gal laikas kur nors su vaikais išvažiuoti. Grįžti vakare, jau reikia vaikus migdyti… Man patinka toks chaosas, rašau bet kokiu paros metu, bet, kita vertus, jis nepatinka mano vaikams ir todėl jų truputį gaila. Kai dingsta rašymo dienotvarkė, vaikai nebesupranta, kas vyksta. Artėjant knygos atidavimo į leidyklą terminui  viskas taip susimaišo, kad pasilieku kokias 5 dienas parašyti knygai. Gal nuskambės pasipūtėliškai, bet dažnai sukurti knygą man atrodo per daug paprasta, tad kuo sudėtingesnės sąlygos ir mažiau laiko, tuo įdomiau.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Pradėjai nuo knygos suaugusiems, ar nesinori pamėginti ir vėl?

Taip mano pirmoji knyga „O tempora!“ skirta suaugusiems. Esu pradėjęs rašyti siaubo knygą, šis žanras traukia tiek vaikų, tiek suaugusių literatūroje. Rašysiu ją su pertraukomis, nes labai sunku peršokti į skirtingas skaitytojų auditorijas. Turiu sukūręs keletą siaubo knygų vaikams, tik man sunku išlaikyti vientisą žanrą. Kai priartėja siaubinga vieta, pridedu juokelį. Pavyzdžiui, iš po laiptų išlenda močiutė, tiksliau, pusė, nes toji močiutė sutrinta spausdintuvo, vaikšto tik ant rankų. Vaikas bėga, močiutė išsižioja ir pradeda šaudyti į vaiką brokoliais! Turbūt ir suaugusiųjų siaubo knyga išeitų kaip pusiau parodija, nuo parodijų ir pradėjau… Taip pat turiu planų rašyti paaugliams. Šios auditorijos visai nepažįstu. Jiems taip pat norėčiau pasitelkti parodiją ir Šerloką Holmsą pavaizduoti kaip paauglį.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Sakai, kad nepažįsti paauglių auditorijos. Ar prieš rašydamas jiems knygą imsiesi šios skaitytojų grupės tyrimo?

Tiesiog skaitysiu knygas paaugliams. Knygas kuria puikiai su vaikais susipažinę rašytojai, tad ir suaugę, skaitantys kokybišką vaikų literatūrą, gali geriau pažinti vaiką.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Koks esi skaitytojas?

Skaitau iš profesinės pusės, nes noriu susipažinti su literatūros naujienomis, taip pat skaitau angliškai dėl kalbos ir skaitau kaip tėtis savo vaikams. Suaugusiems skirtų knygų turėjome dvi dideles lentynas, jos rinko dulkes, tad išpardavėme ir išdovanojome dėžėmis. Nutarėme namuose laikyti tik vaikiškas, o patys naudotis bibliotekomis arba skaityti elektronines knygas.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Pasikalbėkime apie muziką. Girdėjau, nori įrašyti albumą.

Turiu tris ar keturis kūrinius siaubo muzikos albumui. Tebesvarstau, kur geriausia patalpinti šią muziką. Taip pat prieš 3 metus subūriau vienintelę pasaulyje muzikos grupę „Knygų vaikai“, kurioje groja ir dainuoja vien vaikų rašytojai – Virgis Šidlauskas, Benas Bėrantas, Justinas Žilinskas. Dar buvo Kotryna Zylė, bet dėl laiko stokos grupės veikloje nebedalyvauja.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Pamenu, ji grojo pjūklu.

Taip, kol užkabino pjūklu vieną vaiką…

Rimtai?

Juokauju. Šiaip muzika mane traukdavo nuo vaikystės. Būtent mušamieji. Vienas namuose grodavau su močiutės virbalais ir svajojau lankyti būgnų pamokas. Kartą, vasaros pabaigoje, labai sirgau ir gulėjau ligoninėje. Pamačiau pro langą, kad kitoje gatvės pusėje yra namas, kuriame vyksta būgnų pamokos. Pavalgęs pietus, su kateteriu rankoje mėginau nueiti užsirašyti, bet koridoriuje buvau sulaikytas seselės ir nuvestas atgal į lovą. Paskui pagaliau nuėjau ten, pagrojau, mokytojas paklausė, kur mokiausi groti anksčiau. Atsakiau, kad grodavau su virbalais namuose. Turėjau pašaukimą tam, bet kai prasidėjo visi technikos dalykai, pagalvojau, kad ir taip viską moku, ir mečiau. Mokykloje turėjome savo muzikinę grupę, dalyvaudavome konkursuose. Vilniuje taip pat kartais pabūdavau perkusininku kitose grupėse.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kokią įtaką tau, kaip vaikų rašytojui, daro karo fonas?

Šiais metais knygų mugė buvo labai keista, jaučiausi kaltas, kad linksminuosi su skaitytojais, pasirašinėju knygas, o Ukrainoje vyksta tokie dalykai. Po mugės nebežinojau, ką daryti toliau, nes susitikimuose su vaikais bendrauju pasitelkdamas humorą, visada daug juokiamės. Gal dvi savaites buvau sustojęs, svarsčiau, ką sakyti feisbuke vaikams ir tėvams. Prisidėjau prie paramos Ukrainai, organizavau aukcioną. O paskui grįžau prie to, ką moku geriausiai, – vėl važinėju į renginius. Karo temos susitikimuose neminiu, nes apie tai kalbėtis pirmiausia yra tėvų užduotis, be to, negali žinoti, kaip jautresnis vaikas į tai reaguotų.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Koks tavo santykis su buitimi?

Banguotas. Kartais visą savaitę norisi gaminti šeimai, o kartais visiškai nesinori. Skaistė yra ideali žmona rašytojui, nes kai nusprendžiau gyventi tik iš rašymo, ji pati pasiūlė skirti daugiau laiko kūrybai, suteikė man nuolaidų buičiai. Nemoku tiesiai įkalti vinies, o žmona namuose padarė remontą. Manęs tokie dalykai netraukia, jeigu dažyčiau sieną ir matyčiau, kad nudažiau nelygiai, turbūt niekada jos nepabaigčiau. Kai Skaistė dėjo kambariuose grindis, pirmąkart gyvenime supratau, kaip tos grindjuostės susijungia. Tiesa, pats išėmiau senąsias grindis. Kai reikia pagalbos griaunant – galiu prisidėti.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.
Lauros Vansevičienės nuotrauka.
Lauros Vansevičienės nuotrauka.
Lauros Vansevičienės nuotrauka.
Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba.