Lietuvos rašytojų sąjunga su giliu liūdesiu praneša, kad š. m. vasario 21 dieną po sunkios ligos, eidama 84-uosius gyvenimo metus, mirė prozininkė, išeivijos kultūrinio palikimo tyrinėtoja, eseistė, vertėja  Tatjana Maceinienė.

Tatjana Maceinienė gimė 1941 m. rugsėjo 17 d. Baltarusijoje, Bresto srityje. 1963 m. baigė Vilniaus universitetą ir įgijo filologės specialybę. 1970 m. baigė Leningrado valstybinį teatro, muzikos ir kinematografijos institutą (dabar Valstybinė Sankt Peterburgo teatro akademija) ir įgijo dramos režisierės specialybę. Statė spektaklius Lietuvos ir Rusijos teatruose, Lietuvos valstybinės konservatorijos Klaipėdos fakultetuose dėstė aktorinį meną ir režisūrą, kurį laiką Vilniaus pedagoginėje mokykloje dėstė rusų kalbą ir literatūrą, dirbo vertėja, korespondente. 1995–1999 m. aktyviai bendradarbiavo su kultūros savaitraščiu „Šiaurės Atėnai“, skelbė publikacijų ir straipsnių įvairiomis temomis. 1998–2002 m. straipsnių skelbė katalikiškame žurnale „Sandora“, taip pat yra bendradarbiavusi žurnaluose „Kultūros barai“, „Naujasis Židinys“, „Į Laisvę“ (šiame žurnale skelbė straipsnius, buvo redakcinės kolegijos narė) ir kitur. Ji buvo išeivijos kultūrinio palikimo tyrinėtoja, dokumentinės prozos autorė. Nemažai straipsnių paskelbė apie Antaną Maceiną, apybraižų apie Zenoną Ivinskį, Juozą Girnių, Juozą Ambrazevičių-Brazaitį. Nuo 2001 m. buvo Lietuvos rašytojų sąjungos narė.

Tatjana Maceinienė, visada tvirtinusi, kad apie žmogaus gyvenimą byloja tik jo darbai, išleido daugiau nei dešimt knygų: „Pašauktas kūrybai. Antanas Maceina: filosofo asmenybės interpretacija“ (2000), „Ne tikrovės drumzlėse, o idealo šviesoj“ (2004), „Pradžioje buvo Žodis…: pokalbiai su Antanu Maceina-Jasmantu apie poeziją“ (2004), „Tikėjimas ir ateitis: Ignas Skrupskelis ir Pranas Dielininkaitis“ (2006), „Kurgi, mirtie, tavasis geluonis?!: pokalbiai su filosofu Antanu Maceina apie mirtį“ (2007), „Išmintis, gimusi kančioje: Antanas Maceina: gyvenimas ir kūryba“ (2008), „Žmogui gera būti tik meilėje“ (2009), „Miegantis protas, arba Serganti Lietuva“ (2011), „Vidutinybių įsiviešpatavimas“ (2013), „Antano Maceinos tikėjimo fenomenas“ (2016), „Nuo ko mes bėgome?.. Julijos Tverskaitės-Maceinienės, Antaninos Tverskaitės, Antano Maceinos dienoraščiai (1940–1946)“ (2019),  „Kapas be paminklo, arba dramatiškas Juozo Ambrazevičiaus-Brazaičio likimas“ (2021). Taip pat sudarė sudarė Antano Jasmanto (Antano Maceinos) eilėraščių knygą „Klajūnas“ (2001).

Tatjana Maceinienė į rusų kalbą išvertė Romualdo Granausko, Sigito Parulskio knygų, bet daugiausia – Antano Maceinos, apie kurį yra sakiusi, kad jos gyvenime jam buvo skirtas Mokytojo vaidmuo: „Jis atskleidė manyje „dieviškąjį krislą“, kuris, be abejo, yra kiekviename žmoguje, bet kurį reikia atskleisti, kad žmogus nepatektų į blogio pinkles“.  

Tatjana Maceinienė 2003 m. apdovanota fondo lietuviškai kultūrai ugdyti „Į Laisvę“ (JAV) ir šio fondo Lietuvos filialo Rezistencijos premija už knygą apie A. Maceinos gyvenimą bei kūrybą ir daugybę straipsnių bei publikacijų apie išeivijos atstovus – žymiausius lietuvių kultūrininkus. 2005 m. jai paskirta „Lietuvos ryto“ premija už knygą „Pradžioje buvo Žodis…“, kuri buvo įteikta tarptpautiniame poezijos festivalyje „Poezijos pavasaris“. 2021 m. ji buvo apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Tatjana Maceinienė yra sakiusi: „Mano „žiūrėjimo kampas“ yra lietuvių kalba, o kalba išties yra būdas, kuriuo žmogus gyvena šiame pasaulyje. Aš gyvenu jame kalbėdama ir rašydama lietuviškai, nes būtent Lietuvoje radau savo laikiną prieglobstį. Visi mes šioje žemėje turime tik laikiną prieglobstį iki tol, kol ateis laikas iškeliauti į savo tikruosius namus“.

Širdingai užjaučiame velionės artimuosius ir bičiulius.

Atsisveikinti su a. a. Tatjana Maceiniene galima vasario 25 d. nuo 10  iki 14 val. laidojimo paslaugų centre prie Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios (M. K. Paco g. 4, Vilnius), I-oje salėje. Urna išnešama 14 valandą.

Lietuvos rašytojų sąjungos informacija