JULIUS KELERAS

 

jei staiga tu įeitum

 

jei staiga tu įeitum į kambarį

ir pamatytum, kad manęs ten nėra –

tik senas, apleistas fikusas,

fortepijonas,

kėdė, lentynėlė, kur guli atbukęs

bulvių skutukas ir ties viduriu

atversta knyga, kurioje apie mane

nėra netgi

menkiausio žodžio

užtat tu ir neįeini,

mylimoji

tik tai

 

žinau tik tai – kažkur,

visiškai svetimoj laiptinėj

visiškai svetimoj batų dėžėj,

gyvena mano ežiukė,

dar nežinanti savo vardo

 

diktantas

 

lyg nematomu rašalu būtų rašytas diktantas

tavo pirštai paliečia paklodę, o raidės

tampa tuo, ko nedrįstų ištarti burna,

jos pasklinda ir sklaidos tarsi snaigės

senamiesčio parke tada, kai nematomu

rašalu lūpomis buvo rašytas diktantas

 

tavo bateliai, kurių niekada nemačiau

 

tušti alaus buteliai prie įėjimo, tyla –

vėjas pargriauna pusnin juos, tyla –

laukiu tavęs kažkur, tyla –

laukiu tavęs – ten, kur niekada nebuvai, tyla –

greičiausiai, stovi eilėj, perki batelius, tyla –

nematai manęs, ir aš, tyla –

išsigalvojau tave – tyla, tyla

jei gali – neatleisk