/home/rasytojai/domains/rasytojai.lt/public_html/wp-content/themes/rasytojai-theme/single.php on line 25
" class="text-uppercase fw-bold small">Atgal į sąrašą

Savaitės tekstas: Gediminas Jankus "Eustachijus"

2016 gegužės 31 d.

Gediminas Jankus. Lietuvos ryto archyvo nuotrauka

Eustachijus labai mėgo klasikinę muziką. Jis klausydavosi jos bet kada, net užmigdavo įsijungęs kokią nors radijo stotį, be pauzių transliuojančią nesibaigiančią simfonijų, uvertiūrų ir arijų pynę.

Užmigdavo palaimingu miegu, nevarginamas jokių slogučių ir astralinių rūpesčių. Ryte pašokdavo žvalutis, be jokio žadintuvo, puikiai pailsėjęs, sveikas ir tuoj pradėdavo garsiai traukti puikiai žinomas arijas.

Jis dainuodavo ir niūniuodavo, o žodžius, kurių nežinojo, pakeisdavo visokiais lia lia lia. Tačiau tokių lia vis mažėjo, nes Eustachijus uoliai klausydamasis tų pačių įrašų bei transliacijų įsiminė herojų tekstus ir tiksliai juos atkartodavo.

Jis turėjo neblogas sąlygas savo pomėgiui darbe. Knaisiodamasis archyvinėje kontorėlėje, ieškodamas užsakytų pažymų ir darbo stažo liudijimų, galėjo be perstojo dainuoti, prisitildydamas tik pasirodžius lankytojui. Ilgainiui ir tai tapo nebūtina.

Eustachijus taip įsijautė, kad pradėjo improvizuoti ir pagal žinomą melodiją išdainuodavo tinkamą tekstą. „Štai jūsų dokumentas, pone“, – Mefistofeliu bandydavo bubenti, beviltiškai storindamas savo tenoriuką. Arba „Deja, deja, neradome jums nieko“ – nuliūdindavo Figaro trele.

Eustachijus nepraleisdavo simfoninės muzikos koncertų, žinojo garsius atlikėjus, lankė operas ir operetes nesuskaičiuojamą daugybę kartų. Tačiau ilgainiui jam teko apriboti tuos klausymus.

Suskambus kokiai nors mylimai melodijai, jį apimdavo tokia ekstazė, pakylėjantis entuziazmas, jog nebegalėdavo susilaikyti nešokčiojęs, nemušęs takto kojom, nedirigavęs ir kas blogiausia, balsu nepritaręs.

Betgi Eustachijui ir tai nė motais. Jis namuose buvo sukaupęs didžiulę muzikinių plokštelių kolekciją, ir nebuvo laisvos valandėlės, kad jo kukliame butuke neskambėtų opera ar simfonija. Čia jis galėjo balsu pritarti, trepsenti, mostaguoti, linguoti, bisuoti.

Eustachijus gyveno klasikinės muzikos pasaulyje. Tikrai gyveno. Jis tapdavo įsimylėjusiu Tristanu, kilniuoju Lohengrinu, niūriai dėbčiodavo padėrusiu Makbeto žvilgsniu, kankindavosi Faustu, ypatingai berliozišku, klydinėdavo per visas Hofmano pasakas.

Galų gale vieną naktį jis suvokė, kad atrado kažką itin svarbaus ir prasmingo. Besiklausydamas piligrimų choro iš R. Vagnerio „Tanhoizerio“, Eustachijus netikėtai sustingo nuo netikėtos minties.

„Taip, taip. Būtent taip“, – suriko po minutėlės.

Jis suprato, kad žodinis bendravimas niekam tikęs, kad visa grožinė literatūra ir apskritai kalbinė kūryba – tik blyškus tikrovės atspindys, melas, iškreipiantis pakylėtąją realybę.

Tik muzika, tik jos kalba yra tikroji dvasinė išraiška, tik melodijos gali išreikšti tikruosius jausmus, meilę, neapykantą, klastą, pasiaukojimą.

Šalin žodinę kūrybą. Šalin prozą. Šalin poeziją.

Iškilmingai išdainavo Eustachijus P. Čaikovskio „Pikų damos“ Hermano ariją. Taip, visa raiška turi būti tik muzikine kalba. Visa. Teisės aktai, vyriausybės dokumentai, Konstitucija, savivaldos sprendimai. Natos, natos, natos. Melodijos, arijos, simfonijos.

Viskas turi būti išdainuojama, sugrojama.

Musica per dramma.

Ak. Eustachijui užėmė kvapą.

Prieš akis nušvito melodingosios aukštybės ir nauja pasaulio tvarka.

Tačiau šiai tvarkai nebuvo lemta išsipildyti. Vietos valdžia galų gale atsižvelgė į pramoginės ir popmuzikos mylėtojų peticijas ir gerokai susiaurino klasikinės muzikos raiškos galimybes.

Dauguma masiškai plūdo į vienas kitą keičiančius vakarietiškų roko garsenybių efektingus koncertus, ir netrukus lankytis klasikinės muzikos vakaruose tapo nebemadinga.
Iširo ir užsidarė orkestrai, klasikos mėgėjų gretos išretėjo ir iškriko, nes ir ištikimiausius pribaigė valdžios sprendimas apskritai uždrausti ir tokios muzikos bei operų atlikimus. Repertuare liko tik cenzūruotos operetės ir miuziklai.

Žinoma, jokie draudimai Eustachijaus pomėgio ir ryžto įvesti naują klasikinę muzikinę demokratiją nei kiek nesumažino.

Jis, ir kuklią tarnybą praradęs, kaip koks muzikos Savonarola, pasirodydavo prie Koncertų salės ar Kongresų rūmų, stabdydavo gausiai besirenkančius į eilinės užsienio žvaigždės ar vietinės popso grupės vakarą žiūrovus ir išdainuodavo visą rinkinį arijų iš operų, smerkiančių parsidavusius pigiam blizgesiui.

Ir aukštinančių tikrąją, klasikinę muzikos kalbą.

Eustachijus įjunko kas rytą dainuoti ir prie vietinės valdžios rūmų, ir prie teisėtvarkos tarnybų ir institucijų, ir prie buvusio Operos teatro, kuriame įsikūrė Šiuolaikinio atlikimo projektų agentūra.

Tokios neleistinos Eustachijaus demonstracijos ir piketai sulaukė bausmės.

Apygardos suolininkų teismas nusprendė neskundžiamai – užpilti lydytu vašku Eustachijaus ausis. Tapęs kurčiu, nebegalės traukti piliečių klausą ir dorovę piktinančių uždraustų klasikinių arijų.

Nuosprendis buvo įvykdytas šalia Rotušės, aikštėje esančioje vaško liejykloje, audringai plojant krosnį apstojusiai miestelėnų miniai.

Paskutinis pasipriešinimas buvo palaužtas ir muzikos Savonarola nutildytas. Niekas netrikdė praeivių ir trankaus ritmo mėgėjų, o salės ir arenos vos talpindavo roko ir popso mylėtojus. Niekas neskleidė erezijų apie naują valstybės valdymo formą – musica per dramma. Ilgainiui prisimiršo klasikinės melodijos ir kažkokios operos.

Tik Eustachijus nepasidavė. Ir neišdavė savo tikrosios muzikos.

Jis nieko negirdėjo vašku užpiltomis ausimis, tačiau kokie suolininkų teismai galėjo užpilti jo vidinę klausą?

Jo skrydį?

Jo pakylėjimą?

Jo melodijas, skambančias širdyje?

Jo herojus, daugybę įvairių Eustachijų, akimirksniu persikūnijančių į Lohenginą, Tristaną, Faustą, Romeo?

 

Palaimingai šypsodamasis Eustachijus dirigavo tik jam matomam orkestrui. Melodija keitė melodiją, motyvai virtuliavo ir šokčiojo, stabteldami ir skambiais sąskambiais lėkdami tolyn. Eustachijus dirigavo G.Mahlerio Pirmąją simfoniją – ‚Titaną“ ir pabudintas titanas siautė aplinkui, šuorais gindamas smėlio ir apdžiūvusių lapų debesis, lankstydamas medžius ir skraidindamas praeivius su jų skrybėlaitėmis ir skėčiais.

Viskas skraidė pagal Titano melodiją ir pagal Eustachijaus mostus.

Kokia palaima.

Eustachijus atsiduso. Jis nuleido rankas, ir akimirksniu įsivyravo ramybė.

Nurimo siautęs viesulas, praeiviai nustebę žvalgėsi, bandė tipenti savais keliais ar pasimetę stoviniavo prie vitrinų, tik aukštybėse dar grumėjo Eustachijaus mostų sukelti garsai.

Praeiviai galėjo prisiekti, kad tikrai girdėjo nežemišką, negirdėtą melodiją. Atrodė, kad griežė tūkstantinis atlikėjų orkestras.

O dabar tyla.

Tik trumpa

muzikinė

pauzė.