Aušra Kaziliūnaitė

Lietuvių literatūroje autofikcija, o ypač autofikcijoje išskleistas antiherojaus paveikslas nėra dažnas reiškinys. Turbūt būtent tai mane pirmiausia ir masino į rankas paimti skulptoriaus bei rašytojo Mykolo Saukos romaną „Kambarys“ („Odilė“, 2024). Praėjus dešimčiai metų po literatūrinio debiuto – trumposios prozos rinkinio „Grubiai“, – antroje knygoje skulptorius Mykolas pirmu asmeniu pasakoja apie artumo ir žmogiškojo ryšio pažinčių programėlėse ieškantį skulptorių Mykolą, kurio personaže, jo paties žodžiais tariant, galima įžvelgti ir tikrumo paieškų, ir mačistinių pasažų. Kas bendra tarp autoriaus ir Vilniaus gatvėmis naktimis į susitikimus su nepažįstamomis merginomis pareigingai einančio personažo? Kuo panašūs ir kuo skiriasi abiejų vykdomi „meniniai tyrimai“ bei socialiniai eksperimentai? Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su rašytoju, skulptoriumi M. Sauka kalbamės apie autofikciją, komplikuotą skirtį tarp autoriaus ir personažo, antiherojaus fenomeną bei šiuolaikinių žmonių susvetimėjimą.

Mykolo teigimu, dažniausiai girdimas atsiliepimas apie jo naujausią knygą – „įdomu“: „Tai gali būti ir komplimentas, ir tam tikras „atsikabinimas“, kai tiesiog reikia ką nors pasakyti, tad ir pasako „įdomu“. Paskui jau pačiam lieka iššifruoti, kas slypi po tuo „įdomu“. Bet mane jis tenkina, nes rašydamas iš esmės ir siekiau, kad būtų įdomu. Jeigu didžiajai daliai skaičiusiųjų buvo įdomu – labai gerai. Vadinasi, galbūt jie į kokius nors reiškinius dėl knygos pažvelgė iš kitos perspektyvos.“

Paklaustas apie savo santykį su knygoje aprašomais dalykais Mykolas pripažįsta: jei būtų norėjęs labiau mėtyti pėdas, tai galėjo pakeisti ir pagrindinio veikėjo vardą, ir profesiją, tačiau to nedarė tyčia. „Norėjau sudrumsti vandenį, sukelti sumaišties ir klausimų, – tvirtina pašnekovas. – Būtų kur kas ramiau ir saugiau pagrindinį personažą pavadinti ne Mykolu, o kokiu, pavyzdžiui, Martynu. Galiniame knygos viršelyje parašyta, kad pagrindinio personažo meninis tyrimas yra tie susitikimai per programėles, pasimatymai, o mano meninis tyrimas yra toks: kas nutiks, kai parašysiu knygą, kurioje pagrindinis personažas tarsi esu aš pats? Kokią man tai sukurs reputaciją? Ir kaip apskritai tai pakeis mano gyvenimą? Galėčiau pasakyti, kad tai yra tikras tyrimas ir kad apie jį galėsiu parašyti daug vėliau. Kiek knygoje manęs? Manęs ten daug. Tik klausimas, kaip viskas perfiltruota, sukarpyta ir perkurta. Bet vienaip ar kitaip visa tai, kas ten yra, kažkaip per mane perėjo.“

Prisimenu, kad pasimatymai knygos personažui yra meninio tyrimo dalis, o skulptūrą vieno pokalbio metu jis pavadina savo gyvenimu. Teiraujuosi, ar rašydamas Mykolas tyčia stengėsi darbą ir laisvalaikį apkeisti vietomis. Jis pripažįsta: „Pats nelabai suprantu, kas yra laisvalaikis. Man tai tokia paslaptinga sąvoka. Galbūt kažką darau ne taip, tačiau jos niekaip neiššifruoju. Kažkas sako: „Laisvalaikiu aš domiuosi…“ Man labai keista frazė. Matyt, daugeliui menininkų šis santykis gana komplikuotas, nes darbas jiems yra ir gyvenimas, ir jo prasmė, ir laisvalaikis. Šiuo klausimu, bendraujant su kitų profesijų žmonėmis, patirtys gali lengvai prasilenkti, nes jie tai supranta visai kitaip. Sako: „Darbas – tai bjauru, nekalbam apie jį.“ Jiems pirmadienis – kančia, penktadienis – išvadavimas. Penktadienį trečią valandą jau prasideda kamščiai, o menininkas tuo metu dar sėdi dirbtuvėje, o gal tik ruošiasi į ją keliauti. Šioje vietoje jau atsiranda mąstymo skirtis tarp tų, kurie dirba nekenčiamą darbą, ir tų, kurie galbūt irgi kenčia dėl to savo darbo, bet vis tiek eina į jį ir net nevadina darbu.“ 

Pašnekovas atskleidžia knygoje vartojamo termino „meninis tyrimas“ reikšmę: „Taip galima vadinti veiklą, kuria užsiima menininkas. Jis bet kokią veiklą gali vadinti meniniu tyrimu, nes taip jau yra, kad turi šią privilegiją. Ši veikla netgi gali būti nusikalstama. Gali kažką vogti. Pavyzdžiui, iš „Senukų“ baterijas. Galvodamas, kad galiausiai jis padarys kokią instaliaciją. Bet galbūt jos net ir nepadarys. Čia savotiškas pasiteisinimas. Aišku, autoironiškas. Galbūt vien menininkai ir tesupras, kad tai nėra labai jau legitimus pasiteisinimas. Tiesiog vadini ką nors „meniniu tyrimu“, galbūt net nežinodamas, kodėl apskritai visa tai darai. Bet kadangi esi menininkas, suprask, nepakaltinamas, todėl bet kokią veiklą tiesiog gali taip įvardinti.“

Klausiu apie pagrindinio knygos personažo antiherojiškumą. Ar nebaisu, kad vėliau su visomis neigiamomis personažo savybėmis skaitytojai vėliau sies patį autorių? Mykolas atsako: „Daug galvojau apie tai redaguodamas tekstą ir konstruodamas personažą. Galėjau pasirinkti, ar komentuoti jo veiksmus, ar įdėti monologų, kuriuose būtų daugiau refleksijos. Kiek vėliau skaičiau atsiliepimus: kai kas šioje knygoje jos pasigedo. Galėjau parodyti personažą gerokai mielesnį. Tačiau išėjo taip, kaip išėjo. Nenorėjau judėti viena kryptimi ir dirbtinai formuoti perdėtai empatišką veikėją. Palikau tam tikrų momentų, kurie galėjo būti suprasti kaip dygūs, ten ironija aštresnė. Pavyzdžiui, tokią vietą, kurioje cituojamas Guillaume’o Apollinaire’o eilėraštis: „<…> devyni vartai į tavo kūną, o, Madlena…“ Eilėraštis tikrai labai mačistinis ir moterį sudaiktinantis, tačiau tai suprasdamas ir „kroviau“ viską ant to personažo. Nėra jis politkorektiškas. Jeigu būčiau rašęs visiškai nuoširdžiai, nuo savęs, tai kai kurių minčių tikrai nefiksuočiau. Rašyčiau šiek tiek kitaip. Norėjau palikti tokį žalią, nepagražintą tekstą, kad tą personažą būtų galima perskaityti labai įvairiai. Taip pat man buvo svarbu parodyti, jog jam nesiseka ir jis nėra herojus. Tai stengiausi pabrėžti per jo įvairius susimovimus, nesėkmes, nesusikalbėjimą, bendravimo absurdus, nes įdomu. Labiausiai turbūt atstumia šaunūs personažai, kurie visiems nušluosto nosį. Žinoma, nevykėlis irgi daugeliui turbūt klius, tačiau, manau, daug kam kliūtų ir šaunuolis hevingvėjus ar remarkas. Yra tų herojų literatūroje, ir norėjau, kad mano personažas toks nebūtų, todėl palikau jį daugialypį.“

Man ši knyga yra labiau ne istorija apie žavų nevykėlį, o šiuolaikybės kritika, kalbanti apie žmonių susvetimėjimą, savotiška vėlyvojo kapitalizmo diagnozė, per kurią nepagražintai atskleidžiama, kaip daiktų ir sudaiktinimo kultūroje mes imame vartoti ne tik daiktus, bet ir vieni kitus. Todėl man atrodo, kad romane pasakojamą istoriją galime laikyti tragiška. Mykolas pritaria: „Taip, knyga yra ne apie „Tinderį“, vieną iš platformų, kurioje tas vartojimas vyksta, o apie patį visuotinį vartojimą. Jis vyksta ir programėlėse, ir gyvai susitikus. Viską persmelkia blaškymasis ir baimė praleisti ką nors svarbaus. Mano romanas tikrai yra apie visa tai. Ne kartą esu sakęs, kad ši knyga liūdna. Labiausiai man patinka, kai skaitę žmonės sako: „Juokiausi, bet paskui pasidarė liūdna.“ Čia geriausias įvertinimas. Ir gal man ir pačiam liko toks jausmas ją parašius. Jeigu „žavus nevykėlis“ yra tam tikras žanras ir galima tikėtis tam tikros herojaus linijos, tai mano knygoje jos tarsi ir nėra. Romanas toks pat fragmentiškas, kokie fragmentiški yra ir tie per programėlę vykstantys pasimatymai. Jie panašūs vienas į kitą ir jiems vykstant išryškėja tik tam tikri niuansai, bet kokia nors vidinė kelionė taip niekada ir neįvyksta. Niekas nepasikeičia. Kad ir kiek kartų su kuo nors susitiktum, vis tiek lieki vienas. Visi lieka vieni. Jeigu niekas nededa pakankamai pastangų ir patys nežino, ko ieško, tai veikiausiai kitaip ir neįmanoma. Galima sakyti, ir pati knyga, ir joje išskleidžiamos istorijos perša pesimistinę išvadą.“

Viso pokalbio „Norėjau sudrumsti vandenį“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“.

Su rašytoju, skulptoriumi Mykolu Sauka kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2025“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.