Atgal į sąrašą

Romana Dambrauskaitė-Brogienė (1930–2023)

2023 sausio 31 d.

Priešpaskutinę 2023-ųjų sausio dieną, eidama 93-uosius metus, mirė Romana Dambrauskaitė-Brogienė.

Stipri, atkakli šios žemės gyventoja, nulemto, bet ir pasirinkto kelio ėjėja.

Iš šviesaus savo Kupiškio, iš darnios aukštaičių šeimos (trys seserys) pasišaukta Vilniaus, Universiteto, lietuvių literatūros. Savo ilgą gyvenimą pragyveno Vilniuje, artimai bendravo su dailininkais ir jų akimis galėjo žvelgti į Vilnių, kaip neatsižiūrimą paveikslą.

Garsiojo Vilniaus universiteto lituanistų kurso, 1930-ųjų gimimo merginų ir vaikinų, Seniūnė. Tai reiškė ir bendrakursių pripažinimą. Santūraus, oraus autoriteto asmuo iš jaunystės ir iki senatvės, gilaus bendravimo jausmo. Lyg nujausdamas savojo kelio baigtį, Justinas Marcinkevičius yra su šypsena  sakęs, kad  paprašysiąs  kurso  seniūnę  Romą, jog žurnale   pažymėtų  jį  kaip  esantį,  dalyvaujantį Vinco Mykolaičio-Putino,  Meilės  Lukšienės   ar  Jurgio  Lebedžio  paskaitoje.  Tik  Roma  man  galėjo  paliudyti,  koks  buvo  Justino  kalbos prie  Katedros,  išlydint  Sausio  13-osios  žuvusius,  poveikis  tos  kalbos  klausiusiems.   

Ar   dar  liko  kam  Romą,  bendrakursę ir  kurso  Seniūnę  paliudyti?  Iš  baigusių  lituanistikos  studijas  1954 metais.  Kaip  gabi  studentė,  Roma  galėjo   įstoti  į  literatūros  aspirantūrą,  rašyti  disertaciją.  Buvo  rekomenduota  Jurgio Lebedžio,  vadovavusio  ir    disertacijai  iš  Ievos  Simonaitytės.    Mokslinės  perspektyvos  susikomplikavo,  kai    Lietuvių  literatūros   katedrą   uždengė   tamsūs  politiniai  debesys.  Disertaciją   apgynė tik  1970-ųjų  pradžioje.  Paskutinė  Jurgio  Lebedžio,  staiga  mirusio,  1970-ųjų  vasarą,    disertantė.    Pagarbą  Jurgiui  Lebedžiui  Romana  išlaikė  visą  gyvenimą,  lankė  kapą  Devynduoniuose.  Disertacinį  įdirbį  panaudojo  rengdama   I.  Simonaitytės  Raštus,  jų  komentarus  (  1987 – 2000),  prisidėdama  ir  prie  Vinco Mykolaičio-Putino  Raštų   (4 ir  5 tomai).   Sudarė  Vytauto  Kairiūkščio  dokumentinę  knygą  (1989).   Redaktorė,  tekstologė.

Ilgus  metus  dirbo  „Pergalės“  (dabar  „Metai“) redakcijoje.  Šviesiai  dirbo.  Palaikydama,  ką  reikėjo  palaikyti.  Pataisydama,  ką  reikėjo  pataisyti,  Dirbo  kartu  su  Algimantu  Baltakiu,  Justinu  Marcinkevičiumi.   Atrodė,  kad  išvien. 

Naujas  Romanos  gyvenimo  etapas,  kai  keliai  suvedė  su   Linu  Broga (1925–2005),  inžinieriumi,  poetu,  vertėju,  fotografu-etnografu,  gamtininku,    itin  savitos  prigimties,  asketiškos  ir  dvasiškai  dosnios.   Kad  ir  vėlokai   susitikę,  nugyveno gražios  santarvės  metus.   Kūrė  ir  kūrėsi.  Rūpesčiu  ir  sunkiu  darbu  išpuoselėjo     Pašiekščio   sodybą.  Romana  padėjo  Linui  jo  knyginiuose  darbuose –  su  gražia  tolerancija  ir  redaktorės  rūpestingumu  talkino  rengiant ir knygas  apie  Unę Babickaitę – Graičiūnienę.   Vis  labiau  persiėmė  Lino  šeimos,  jo  artimųjų,  tremtinių,  likimais. 

Ir  vis  labiau  artėjo  į  Pačiaunę,  Lino   Brogos  gimtinę, griūvančią,  apleistą.   Ta  pati  Aukštaitija  – nuo  Kupiškio  iki  Dusetų.  Po  Lino  mirties  labai  įsigyveno  į  savo  našlystę.  Prisistatydama  ar  susipažindama,  oriai  ištardavo: aš – Lino  Brogos  našlė… Parengė  puikią  memorialinę  knygą „Linas Broga“ (2008),  išleido  visuminį  Jurgio  Baltrušaičio  poezijos, išverstos  Lino  Brogos, tomą.  Be žmonos  rūpesčio  Linas  Broga  nebūtų  užėmęs  jam  priklausančios  kultūros  vietos. Prisidėjo  ir  prie  Pačiaunės  likimo.

Jaudinančios  jos,  kol  dar  pajėgė,    kasmėnesinės  kelionės  į  Dusetų  kapines,  kur  prie  iš  Sibiro  parsivežtų  savųjų  buvo  palaidotas  ir  Linas:  atvažiuoja  ankstyvuoju  autobusu, sutvarko  kapelius,  pabūna,  pasikalba  ir  atgal  į  stotį.  Pakutiniaisiais gyvenimo  metais dar  ir  pėsčia  į  Pačiaunę,  kur  kūrėsi  Lina  ir  Gintas,  paveldėtojai,  jos  didis  džiaugsmas.   Turėjo  prigimtinį  pasitikėjimą  žmonėmis.  Ir    iš  Lino  pusės  –  dar  Arvydas,  dar Regina,  širdinga  globėja,  rūpintoja.  Nedažnas,  pamokomas  atvejis  –  abu  su  Linu  sugebėjo  taip  gyventi,  kad  neliktų  vieniši,  kad   būtų  kas  suteikia  ir  paskutines  paslaugas. 

Lino  Brogos  įrašas  dienoraštyje    (1986):  „Vasarą  verčiau    mažai  – darbavomės  Pašiekštyje.  Dusetose   su  Roma sumūrijom mūsų  šeimos  antkapį /…/ Užrašiau – Pačiaunės  Brogų  šeimyna“ .

Brogų  marti, pamilusi ir  tuos  vyro artimuosius, kurių jau nebesutiko, atlikusi jiems savo pareigą,  Romana    po  tuo  antkapiu  ir  sau pasirinko    amžino  poilsio  vietą.

Viktorija  Daujotytė

2023 01 31            

Atsisveikinimas su Romana Dambrauskaite-Brogiene – Laidojimo paslaugų centre (M. K. Paco g. 4, Vilnius) vasario 1 d. (trečiadienį) nuo 16 iki 20.30 val. ir vasario 2 d. (ketvirtadienį) nuo 8.30 iki 14 val. Šv. Mišios – vasario 3 d. (penktadienį) 7.30 val. Vilniaus Bernardinų bažnyčioje. Urna su Velionės palaikais bus laidojama vasario 3 d. 12 val. Dusetų kapinėse (Zarasų r.).

Gintauto Kažemėko nuotrauka.