Atgal į sąrašą

Ričardas Šileika: „Mokausi kvėpuoti pilnais plaučiais“

2021 24 rugpjūčio d.

Su rašytoju ir fotografu Ričardu Šileika susitinkame prie Vilniaus dailės akademijos parodų salės „Titanikas“ – konkrečių planų, kur keliausime toliau, neturime, tad beveik atsitiktinai atsiduriame Užupyje, prie Vilnelės. Ričardas brenda į šaltą vandenį, paprašytas fotografės Lauros gulasi ant drėgnos, žiedlapiais aplipusios žemės. Tokį jį visada ir atsimenu – pro kraštus besiveržiančios energijos ir smagaus pasiutimo žmogų. Jis pasakoja apie mėgstamas kavines, kuriose rašo atvirlaiškius. Paklaustas, ar netrukdo, kai dažnai lankomos kavinės darbuotojai tampa pažįstamais ir pradeda kalbinti, jis sako pats mėgstantis pašnekinti: „Tą vietą nusiperku nuoširdumu – užkalbinu, įgyju simpatijas… Ir jums prieš interviu atsimokėjau smėliu – dabar esu ramus.“ Per pokalbį laikau kišenėse dovanotąjį, iš skirtingų pasaulio kraštų atvežtą smėlį, pluoštą ironiškų Šileikos vizitinių kortelių ir mums su Laura adresuotą laišką.

                                                                                                                                   Jurga Tumasonytė

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kas tau yra laisvė?

Jaustis atviram ir nebijoti būti sužeistam. Jeigu bijau, kad nukentėsiu – mane užgaus liežuviu, užpuls prievarta, uzurpuos įstatymu ar įsakymu, nusunks materialiai ar išnaudos kūniškai, – kaipmat įsijungia pasipriešinimas, gynyba, puolimas arba atsitraukimas, slėpimasis. Jeigu „pasirašau“ konfliktui, laisvės nebėra! Mokausi kvėpuoti pilnais plaučiais, mokausi patirti, ką jaučiu. Nepajuntamai užsivėlęs rutinos įprastybėje vėl stveriu katiną už uodegos – tokia mano praktikuojama laisvė.

Ar tau pakanka laiko kūrybai?

Na, kad nieko nedarau – kaipgi man jo neužteks? (Juokiasi.) Vis viena neįgyvendinu visų savo idėjų ir sumanymų.

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Iš šalies žiūrint atrodai produktyvus.

Jokio produktyvumo! Nes negaminu nei maisto, nei ūkinių produktų. Juolab jais net neprekiauju…

Man artima Jono Meko mintis, teigta apie meną, – aš taip pat viską darau draugams ir su draugais. Visi mano veikimai vien iš bendravimo. Ar teležineles rašau, ar atvirlaiškius kuriu, ar smėlį renku (iš tikrųjų bičiuliai, pažįstami jį man sugabena) ir jį sklaidau, ar nuogirdas vis nugirstu – viskas susiję su bendrininkais, bendraminčiais, bendraveiksmiais. Mažyčiai, marginaliniai dalykai man visada buvo arti tikrumo (arčiau pirštų, arčiau akių, arčiau nosies), dėl to ir svarbūs, ir „svarbūs“. Neįdomu bendrauti primestai, nustatytai, sureikšmintai – valia būti laisvam, kad galėtum išdykauti. O išdykauti – tai ir yra veikti iš dyko. Iš tuščio, iš gryno, iš gaivalinės energijos, iš kiauros dabarties. Gi ir poezija juk atsiranda (ir (už)rašoma) iš dyko.

Kokių su kultūra nesusijusių darbų teko dirbti?

Čia, žinai, viskas priklauso nuo akstino, nuo intencijos, nuo nuotaikos. Jeigu darbuojuosi labiau iš širdies negu iš peties, tai ir žemės darbai, žiū, vadintini žemės kultūra. Jeigu mėgaudamasis pjaunu rasotą žolę, uodžiu jos kvapą, tai man begal kultūringa. Kai 2005-aisiais „Poetinio Druskininkų rudens“ metą kasiau duobę, išeina, dirbau žemės darbą, bet podraug ir labai kultūringai. Taigi, Jurga, sakyk, ar mano duobė – kultūra? Juk jon buvo įsikabaroję šimtas poetų ir rašytojų! Tiesa, ir išsikapstę lauk.

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Žinau faktą, kad esi dirbęs policijoje.

1991-aisiais milicija buvo pervadinta į policiją. Tuo metu, jau gyvendamas Radviliškyje, ieškojau darbo ir uždarbio. Kyštelėjau nosį ir į rajono policijos komisariatą. Sužinoję, kad esu fotografas, priėmė į kriminalistikos skyrių, iškart gavau laipsnį – ekspertas viršila! Tai pats žemiausias laipsnis, suteikiamas kartu su pareigomis.

Pradžioje buvo visai įdomu?

Pradžios nepamenu.

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kiek laiko ten dirbai?

Beveik metus. Kol patekau į Šiaulių psichoneurologinį dispanserį.

Dėl darbo pobūdžio?

Žinai, tampyti lavonus (beje, jie, žinok, labai sunkūs)… Rankioti suknežintos kaukolės kaulus (anūkas taip nugalabijo močiutę), semlioti jaunų mergužėlių smegenų košę (jaunosios motociklininkės įsibedė į sunkvežimį)…

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Įdomu, kad meniškos sielos jaunuolis pateko į policiją ir ėmėsi tokio pobūdžio darbo. Koks dabar tavo santykis su Radviliškiu?

Pasektos ar sukurtos istorijos mano gyvenamuoju metu Radviliškyje įdomios. Kai ten atsidūriau, mane tikino, kad čia nieko kultūriško nesą – vien durpynai, vien energetinė duobė tarp Šiaulių ir Panevėžio. O aš pašniukštinėjau ir aptikau rašančių, tapančių, fotografuojančių ir visa ką veikiančių žmonių. Įkūrėme liberalios minties ir veiksmo klubą „Zabegalovkė“. Vienas iš steigėjų, choreografas Edmundas Verpetinskas-Mutis, klausiamas, kodėl pavadinimas rusiškas, pusjuokiais rimtai paaiškindavo, jog ta kalba kalbėjo Leninas. Jis, beje, pats mėgdavo nepamiršti, kad buvo paskutinis pionierių vadovas Radviliškyje. Mūsų klubas buvo neoficialus, nes savivaldybė neregistravo rusiško pavadinimo.

Kaip į „Zabegalovkę“ reagavo vietiniai?

Mes jų nepaisėme. O jie ir nesuprasdavo mūsų savavališkos veiklos, ateidavo nebent per prievartą. (Juokiasi.)

Minėtini (prisimintini) „Laisvieji skaitymai“ skirtingose miesto vietose. Didžioji „Zabegalovkės“ arbatos konferencija, „Zabegalovkės“ kiaušinienės kepimo ceremonija. E. Verpetinsko-Mučio gimtadieniai, per kuriuos jis kviesdavo visuomenę paragauti subtilesnių menų ir subtilesnių koncertų.

Su „Zabegalovkės“ vėliava (kadangi mes ne oficiozai, tad ir tokiais niekais kaip vėliava nesirūpinome) Radviliškio miesto laisvalaikio studijoje „Lituanika“ pristatyta tuomet išleista Lietuvos videomeno VHS kasetė. Iš Vilniaus dailės akademijos atvyko tik įkurtos fotografijos ir videomeno studijos specialybės pirmo kurso studentės. Su niekam nežinomu videomeno dalyku keturiasdešimtį radviliškiečių (ta proga, neįtikėtina, tiek daug pri(si)šaukėme!) supažindino tuo metu Šiuolaikinio meno centre dirbusi videomeno ir kino žinovė Sonata Žalneravičiūtė. Be abejo, kad 1997-aisiais Lietuvos Provincijoje (abi raidės didžiosios!) videomenas pristatytas tik Radviliškyje! Ėhė, nosis pakelta.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kiek metų veikė jūsų klubas?

Jis pagal ne(už)rašytus įstatus iš tikrųjų tebeegzistuoja ir ligi šiolei. Kol gyvas nors vienas tikrasis klubo narys (o jų yra trys: E. Verpetinskas-Mutis, Vytautas Butvilas-Mažylis, R. Šileika-Geležėlė), tol niekas nesibaigė. Be to, minėtas E. Verpetinskas įregistravo „Zabegalovkės“ lietuvišką variantą – VšĮ Kultūros ir meno klubą „Užbėgtukė“. Ir toliau įvairiaip dūzgia!

Tada atsikraustei į Vilnių ir daugiau nei 20 metų gyveni čia. Kokia sostinė pasirodė tik atvykusiam?

Neprisimenu, kaip atrodė, o kadangi patekau į naują erdvę, turbūt iš pradžių jaučiausi nerangiai. Nors Vilniuje juk buvau baigęs fotografijos studijas, o dar prieš tai ragavęs bibliotekininkystės.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ar tau artima vadinamoji miestietiška kultūra?

Man visi miestai, taip pat ir Vilnius, prasideda konkrečiai nuo ten gyvenančių žmonių. Iškart matau, kad Obeliai – tai Rimvydas Pupelis, Kriaunos – Audronė Vainauskaitė, Druskininkai – Andrius Mosiejus, Ignalina – Gintarė Adomaitytė, Kuršėnai – Petras Rakštikas, Klaipėda – Gintaras Grajauskas, Utena – Regina Katinaitė-Lumpickienė, Siesikai – Romas Raila, Alytus – Vytautas V. Stanionis, Šilutė – Egidijus Vidrinskas, Anykščiai – Rimantas Vanagas. Tik per žmones, o ne architektūrą ta miestietiškoji ar miesteliškoji laba erdvė man(yje) atsiskleidžia. Tik per žmones, nes per karantiną uždarytas miestas išsyk netenka gyvybės. O viena gyvybės judesio ir apraiškos formų yra kultūra.

O gamta svarbu?

Gamta – visų namai. (Juokiasi.) Jos reikia daug ir dar įpilkit šimtą gramų! Pastebėjau, kad man visuomet itin svarbus vaizdas pro langą. Turbūt Solveiga Daugirdaitė buvo rašiusi, kad pusė buto yra už lango. O, taip: juk stovėdamas kambaryje prie lango esi akimis, esi ausimis kieme – tuomet erdvė išsiplečia, nesvarbu, kad butas nedidelis.

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Praėjusį rudenį apsigyvenau penktame aukšte ir iki šiol negaliu priprasti prie aukščio, drebinu kinkas stovėdama menka tvorele aptvertame balkone, nors vaizdai pro langą ir gražūs.

Taip, esu tą patyręs Radviliškyje – gyventa pirmame aukšte, būdavo taip tobula, kai lietus kapsėdavo ar šniokšdavo ant krūmų lapijos, mėgavausi, kaip vanduo džiazuoja. Uosdavau žemę, uosdavau žolę, uosdavau sliekus ir vabzdžius… Paskui įsikelta į penktą aukštą – pasidarė nejauku, stigo žemės ir atrodė lyg kabėčiau. Aha, tokia kabažmogio jausena.

Debiutavai 1992 m. su poezijos rinktine „Kalvaratas“. Kokią reikšmę tau turėjo šios knygos pasirodymas?

Dar prieš tai buvau siuntęs kelias publikacijas Donaldui Kajokui į „Nemuną“, atėję atsakymai tikino, kad mano eilėraščiai dar pernelyg panašūs į Edmundo Janušaičio ir Romo Daugirdo tekstus. Kai perėjau į kaimišką temą, Donaldas pajuto autentišką autoriaus savastį.

O juk augau kaime, kaip mūsuose sakydavo, un lauka, todėl ničnieko nenutuokiau, ką reiškia išleisti knygą. Dar tebegydomas Šiaulių psichoneurologijos dispanseryje sulaukiau žinios iš Vaidoto Oškinio, pasiūliusio išleisti knygą. Tad gana greitai atgavau ūpą gyventi. Čia maga priminti, kad V. Oškinis turėjo leidyklėlę Kaune ir leisdavo pirmąsias knygas, mat tuo metu „Vaga“ buvo liovusi tą daryti, o Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla dar nepradėjusi. Na, ir išėjo knygelaitė, drateliukėmis susegta brošiūra, Kėdainių spaustuvėje linotipininkų rankomis sudėliota. Pasirodė ir atsiliepimų, Aidas Marčėnas „Šiaurės Atėnuose“ brūkštelėjo fainą tekstą apie V. Oškinio išleistąsias, gatvėje sutiktas Sigitas Parulskis santūriai pagyrė. Smagu, nes būtent taip knyga gavo iš jųjų pridėtinę vertę. O kaip buvo paskui, neprisimenu.

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Lengvai susipažįsti su nepažįstamais?

Lengviausiai! Kai jaučiuosi laisvas, esu atviras ir regiu kitą žmogų, tokį kaip save – tada nėra nei slenksčių, nei durų. Štai Antakalnyje užėjau į vaistinę, sakau: „Oi, sveika, labas!“ Jaunutė sutrikusi vaistininkė klausia: „Gal mes pažįstami?“ Sakau: „Ne, bet dabar jau būsime.“ O ji laikosi privalomos, mums įdiegtos saugumo ribos, kaip ir daugelis. Gi mano lyginimo lentelėje visi mes esame įrašyti kaip vienarūšiai gyvūnai!

Ar šeimoje buvo žmonių prie meno?

Tėvai valstiečiai kolūkiečiai, dirbo laukininkystėje. Žinai, kas tai yra?

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ne, o kas?

Tai ne namininkystė. Darbai su šienu, su mėšlu, bulvėmis, burokais, daržais. Laukuose, kur vėjas, kur lietus, kur saulė! Tėvas, tiesa, ir paštininkavo. Mokėjo mintinai net kelis eilėraščius (regis, Strazdo, regis, Maironio) – tiek tų sąsajų su kultūra. Mama vis tarstelėdavo, kad iš knygų aš negyvensiąs, verčiau eičiau dirbti ūkiškų darbų.

Vaikystėje graužei knygas?

Knygų negraužiau. Laipiojau į aukštaūgę kriaušę pažiūrėti varnų lizdo. Graužiau morkas iš daržo. Išraunu, brūkšt apkibusias žemes per kelnių klešnę ir – burnon.

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika ir rašytoja Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kas tuomet prie knygų patraukė?

Suvokiau, žinai, ne per seniausiai. Kadangi tėvų šeimoje nebuvo darnos, todėl bėgau ir slėpiausi. Artimiausias pasipainiojo ne vaizdų, o tekstų pasaulis, ten ieškojau kažko gražesnio ir užuovėjiškesnio. Iš pradžių skaitomų eilėraščių nesuprasdavau, bet vis tiek tatai masino, paskui pamažėl atėjo suopratis… Įtariu, daugelis rašančiųjų literatūron kryptelėjo iš stygiaus, iš trūkumo (nors to ir nepripažintų). Juk ir tu, Jurga, jeigu būtum apsčiai laiminga ir pilnatviška, nejaugi įžvelgtum prasmę kapstytis po charakterius, po įvykius, po prisiminimus, lipdytum prasmes ir kurtum dirbtinius gyvenimus? To, manau, paprasčiausiai nebereikėtų. Nes gyvenimas srūtų tavo gyslomis lengvučiausiai ir svaigintų kiekviena savo akimirka.

Manai, kad laimingi žmonės meno nesirenka?

Taip, visiškai laimingi (o tokių tik vienetai) meno kurti nesirinktų. Nugirstu nepatenkintųjų, kad žmonės nesupranta meno, tačiau kuriems galams jis reikalingas? Nereikia meno tiems, kas turi pinigų. Jie keliauja po pasaulius, pietauja prašmatniuose restoranuose. Ir jų kaltinti net neketinu. Savo plyšius bei skyles užkaišo ir užglaisto jiems prieinamais malonumais. O mes, menininkai ir rašytojai, užkamšome savigrauža, saviknisa, dievoieška, išgalvotomis vertybėmis ir pretenzijomis išlikti meno ir literatūros istorijoje. Kaip iškrypėliai mazochistai išgyventais ir dar labiau pri(si)galvotais dalykais užkišinėjame savo ir kitų gyvenimus, kultūriname nepilnavertes sielas.

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika ir rašytoja Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Buitis padeda pabėgti nuo savigraužų ar kaip tik apsunkina? Pats esi buitiškas?

Kad beveik neturiu buities. Žinoma, rankas plaunu kriauklėje, tuštinuosi sėdėdamas ant klozeto, atliekas reguliariai išnešu į šiukšlių konteinerius.

Bet vis tiek gaminiesi maistą, kali plaktuku vinį į sieną?

Nieko nekalu, kambaryje tik vienas paveikslas. Tai A. Mosiejaus mano gimtadienį dovanotasai.

Moki meistrauti?

Kadangi esu augęs kaime, tad bendrą suvokimą, kaip veikia tam tikri dėsniai, be abejo, turiu. Galiu įkalti vinį, galiu jį ir ištraukti. Galiu įsukti lemputę ir ją išsukti. Čiaupą pakeisti moku, sieną nudažyti, minimalų remontą padaryti. Buvo laikai, kai iš medienos dirbinau apyrankes ir karolius. Bet užtat puikiausiai sugebu plauti grindis, kloti lovą, blizginti batus.

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Dirbdama knygyne visuomet tau įėjus pašokdavau, nes mokėjai tikroviškai suloti – manydavau, kad įbėgo šuo. Pats jų, rodos, nelabai mėgsti? Ar atsikraustęs į miestą laikydavai gyvūnų?

Aš šunų net nevalgau! Ėėė, iš tikrųjų esu valgęs! Kęstučio Navako surinktoje antologijoje „Lyrika plius“ būtent ir publikuojamas mano eilėraštis apie kariamą ir užmušamą šunį, kurį ragavau. Tai tarybinės armijos laikai Kalmukijos autonominėje tarybų socialistinėje respublikoje.

O šiaip gyvūnus mėgstu, bet man nėra poreikio. Nei vištų auginti, nei triušio, nei šinšilos. Paprastai jeigu gyvūnas neduoda realios naudos, tai teikia jausminę naudą. Kai žmogui stinga pilnatvės, ta vieta užkaišoma. Šunys yra užkaišalas. Katės yra užkaišalas. Ypač per karantiną žmonės iš meilės stygiaus, iš bendravimo stygiaus ir iš pritarimo noro įsigijo daug gyvūniškos užuojautos ir švelnumo. O šuo yra puikus, savo nuomonės nebrukantis pašnekovas / išklausovas. Jokių prieštaravimų – vien tik meilė, vien tik taika. 

Kodėl gi nenorėti vien tik meilės ir taikos?

Būtent, o būtent! To mes kiekvienas, aliai kiekvienas ir geidaujame. Įvairiausiais būdais, dažniausiai čiupinėjamais – nuo pinigų iki sekso (ar nuo sekso iki pinigų).

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ar daug vartoji knygų, fotografijų?

Kuo labiau, tuo mažiau.

O muzikos?

Dažniausiai dabar visko klausausi interneto kanalais. Mano kažin kada surinktos audiokasetės, kompaktiniai diskai – turiu tiek puikios muzikos! O kur visa tai dabar išblokšti?

Mano ausims tinka įvairiažanriškiausias asortimentas. Štai liutnininkas Josefas Vamas Wissemas, romai „Barcelona Gipsy Klezmer Orchestra“, samė Mari Boine. Bravūriškai skaudūs „Mad Meg“, šiarchimandritas Serafimas (psalmininkas aramėjų kalba), turkai „Baba Zula“, ukrainiečiai „Dakha Brakha“, tuviai „Yat-Kha“. Elektroninkas Paulas Kalkbrenneris, libanietė Yasmine Hamdan, Nigerio grupė „Les Filles de Illighadad“, Islandijos technomuzikantai „Gus Gus“. Kanadiečių gerklininkė Tanya Tagaq, austrų muzikantas Parov Stelar, suomių akordeonistas Kimmo Pohjonen. Grimasiškoji britų trijulė „The Tiger Lillies“. Dar Lhasa de Sela, dar „Acid Arab“, dar ….

Aš visai nemuzikalus – negaliu nei dainuoti, nei šokti. Deltuvos vidurinės mokyklos muzikos mokytojas Jonas Bakšys iškart diagnozavo: „Ai, Šileikų familija, visi jie neturi klausos.“ Taip ir sėdėdavau klasėje per pamokas, netriukšmaudavau, gaudavau gerus pažymius.

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika ir rašytoja Jurga Tumasonytė. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Kaip vyresnieji broliai ir seserys žiūrėdavo į tave, menininką?

Pro pirštus. Buvo man, kaip pagrandukui, atlaidūs, mylėjo. O tiesą sakant, nelabai jie ir žino, kas man rūpi. Nes žemės žmonėms pašaliniai / šalutiniai dalykai nesvarbūs. Kai iš Kėdainių spaustuvės brolis Petras dvidešimt pirma „Volga“ pargabeno mano pirmosios knygelės „Kalvaratas“ tiražą, pasiteiravo: kam tau visa tai reikalinga? Aš nežinojau, ką jam atsakyti. Aš ir dabar nežinau, ką atsakyti.

Nesiūlė įsigyti rimtos profesijos?

Stebėdamasis stebiu, kaip dabar tėvai dulkina vaikus versdami stoti mokytis rentabilių specialybių. Manęs namiškiai niekur eiti ir kam nors priklausyti nevertė – nei į komjaunimą, nei į bažnyčią. Tik vertė, grįžus iš mokyklos, eiti su visais bulvių kasti, o ne pamokų ruošti. Kaip sakoma, žmonių prie žemės pirminiai poreikiai yra palaikyti elementarią gyvybę, tai yra p(r)amisti.

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Žemės darbai tavęs netraukė?

Mėgdavau bulves kasti, mėgdavau malkas skaldyti. Šieno darbai – ne itin, ypač kai tekdavo minti prėslą ar ganykloje vartyti pradalges. Žaiginį sukraut sukraučiau iš bėdos…

Nesinorėjo pasilikti kaime?

Iš mūsų šeimos penkių vaikų kaime paliko tik vyriausioji sesuo Valė. Visi kiti miestuosna (Vilniun ir Kaunan) išsilakstėme galbūt (o gal tai tik įprastai eskaluojama stereotipinė priežastis?) tikėdamiesi lengvesnės duonos.

Pastebiu, kad dabar miestiečiai gana dažnai išvyksta į kaimus ir tampa avių augintojais ar sūrių spaudėjais.

Taip, puikus pavyzdys mano bičiulis Benediktas Januševičius. Augęs, kaip sakoma, ant bruko, išvyko į kaimą ir, man regis, smagiausiai gyvena. Save gal irgi įsivaizduočiau. Ilgainiui gi, žinia, atsiranda kitokių poreikių, kitokių interesų. Ilgainiui kinta mūsų vertybės.

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Taip, galiausiai vis tiek žagrė iš kišenės išlenda. Kaip pasukai į fotografiją?

Pradžioje pradėjau studijuoti bibliotekininkystę, daug kas juokėsi, kad stoju į moterišką specialybę. Tada paėmė į tarybinę armiją, o grįžusiam man vyresnysis mylimas brolis Petras pasiūlė mokytis ko apčiuopiamesnio. Abu vyresni broliai fotografavo, šeimos albumuose – būtent jų nuotraukos. Galbūt tatai yra rimta sąsaja su tuo, ką čia išdėsčiau, o gal viso labo dabar pats ją sugalvojau.

Kokie fotografai tuo metu darė įspūdį?

Iš pradžių baigiau amatininkišką profesinę technikos mokyklą, į ją priimdavo tik po vidurinės mokyklos, ruošdavo fotografus, laikrodininkus ir kirpėjas. Mus ruošė būtent buitinio gyventojų aptarnavimo kombinatams – tokių buvo kiekviename mieste. Taigi baigęs turėjau dirbti fotoateljė. To visiškai nenorėjau, tad pradėjau ieškoti darbo laikraščiuose.

Iki atsikraustydamas į Vilnių maniau, kad moku fotografuoti. Ogi tik ėmęs dirbti Vilniaus dailės akademijos Fotografijos ir videomeno katedroje ir sekdamas, ką ir kaip veikia Gintautas Trimakas, Alvydas Lukys, Gintaras Zinkevičius, Andrius Surgailis, lašas po lašo gudau, kas yra fotografija, kaip ji skaitytina. Tik tada pradėjo lukštentis suvokimas.

Tavo karta, augusi ir brendusi sovietmečiu, paskui išgyveno santvarkų pasikeitimą. Ar pačiam buvo sunku vėl iš naujo susivokti gyvenime ir buityje, kai atėjo nepriklausomybė?  

Visiškai ne. Nejutau tarybmečio perėjimo į nepriklausomybę. Tuo džiaugiuosi, vadinasi, buvau pakankamai abejingas, tai yra blaivus. Tarybmečio sunkios letenos neteko patirti. Na, menu, kumščiojo stoti į komjaunimą, o aš nestojau. Ir ne dėl to, kad tai galėtų buvo á la rezistento vaidmuo, o viso labo tik iš noro būti kitoks nei dauguma.

Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Nukentėdavai?

Ne. Prisimenantys pasakoja, kaip ilgai ir nuožmiai stovėdavo eilėse. Aš gi jokių eilių nepatyriau. Pienas savo, mėsa savo, daržovės savo, tik duonos krautuvėn eidavome (mat mama namuose jau nebekepdavo). Daugiau nieko nežinau. Kai 1988-aisiais grįžau iš karinės tarnybos statybiniame batalione, Lietuva mitingavo. Dėbsojau į visus kaip į išprotėjusius, nes grįžęs – po poros metų – iš visiškai kitokios atmosferos, nesuvokiau, kas vyksta, slankiojau toks, šioks, visoks. Gal dėl to, kad mano tėvai niekada nieko patosiško neminėjo apie tarpukario Lietuvą, nebuvo ir jokių patriotinių aikčiojimų. Iš tikrųjų labai džiaugiuosi, kad nevertė tapti kovotoju už kažką, nevertė ir neliepė būti vienoje ar kitoje pusėje.

Armijoje patyrei sunkių situacijų?

Atsakydamas tegaliu vertinti iš dabarties. O juk visa, ką tau čia prišnekėjau apie praeitį, yra netiesa, nes tik dabar perkūriau atmintį ir iš jos postringauju. Galiu pavaidinti skriauduolį, kad aprašytum, kaipgi kentėjau! Toje praeities jausenoje, tikiu, turbūt kentėjau, bet manau, kad iš to gavau ir tam tikrų vertų pamokų, kurios atvedė mane iki šiandienos tokį, koks esu.

Sakai, tėvai nieko nepasakojo apie anų laikų Lietuvą. Ar nenustebino po nepriklausomybės pasipylę tremtinių, partizanų prisiminimai?

Mama prisimindavo, kad anuomet dieną ateidavo stribai, o naktį – miškiniai. Vienus pavalgydink ir pagirdyk, kitus pavalgydink ir pagirdyk. Sykį tarpusavyje susišaudę. Visi namiškiai greit sugulė ant aslos, kad kulkos neužkliudytų. O tie tvatina iš vienos namo pusės ir iš kitos namo pusės. Man tas pasakojimas atvėrė akis, supratau, kad istorijos vadovėliai yra primeluoti, kad visut viskas yra politizuota. Visi jie vogė ir žudė, todėl stoti kieno nors pusėn yra netiesa. Ką nors idealizuoti, šlovinti, garbinti yra neišmanymas ir bepročiavimas.

Rašytojas, fotografas Ričardas Šileika. Lauros Vansevičienės nuotrauka.

Ar gali bendrauti su žmogumi, kurio menas visiškai nepatinka?

Bandau įsivaizduoti bent vieną tokį žmogų, bet nepavyksta – turbūt automatiškai renkuosi bendrauti su tais, kurių darbai traukia.

O jeigu meną kūrė žmogus, kurio pažiūros tau visiškai svetimos?

Jeigu kepėjas iškepė gardžią duoną – ją ir valgau, nors gal jis, grįžęs namo, muša žmoną ir vaikus. Nesu už tai, kad reikia į viena suplakti ir meną, ir pažiūras, ir nuomones. Žmonės yra daugiašakiai (vos nepasakiau daugiašikiai) ir daugialypiai, negali žinoti, kaip pats konkrečioje situacijoje pasielgčiau. Kintant mūsų suvokimui, kintant ir mūsų kūnų potyriams, atsiranda kitas vertinimas ir kitas patyrimas. O viską sušlieti vienon tieson ir visagališkai teisti kurią nors mums nepalankią ir nenaudingą pusę, dažniausiai, tai yra visada, ne į gera.

Šaltinis: www.rasytojai.lt

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.