Moto

Atšvaitus privaloma prisisegti gerai matomose vietose, kad juos gerai apšviestų automobiliai¹.

 

Trys šimtai metų

Gerumas, šventumas, visas nuodėmių sąrašas – tik čia ir dabar, tik šiandien. Nes vakar – jau šaukštai popiet, o ryt – didžioji atsitiktinumų, aplinkybių seka, sukaba. Gerumas čia ir dabar – siekinys, geidinys, sąlyga.

O aikštinga atmintis turi pretenzijų – išlikti. Adresatui išlikti. Adresantui išlikti.

Kiek dievo yra atmintyje? Jo ten nėra. Dievas totalus tik čia ir dabar. Viešpats šiąją minutę. Skauda – dievas, palaiminga – dievas.

Ir asmeninė, ir visuotinė istorija – stuburas. Ištąsytais, nudilusiais, išsikraipiusiais slanksteliais. Stuburų geležinkelis. Stuburų geležinkeliai.

 

Rudens

Regiu toliau ir plačiau. Pro medžių kežlius, pro medžių tinklyną. Cha cha, nėra vėjui kur flirtuoti, kur patikimai lizdų sukti.

Iš pat ryto akis bado negrėbti lapai, neaparti (ką čia išmaningu kvailiu metuosi, gi nemoku aš art, o ir neturiu ką) neskvarbyti keli arai, keli arai. Tasai kuklus akiplotis, kuriame pavasarį labai nenoriai imasi daigytis krapukai, salotėlės. Hė, bet kas čia gajus, tai ponas rabarbaras (Rheum rhabarbarum). Stiebiasi kaip bernas, trokštantis mergos, stiebiasi kaip ūkininko šakės, ištroškusios mėšlo (manyk, kokis palyginimas).

Kokie ten zapostai, gaidau! Keli obuolienės, svarainių slojikėliai, sūdytų grybų. Aha, agurkų trilitrių rūsio pastalėn pririkiuota. Gryna rūgštelė malonina skrandį per visąžiem, per pilkąjį, per baltąjį, per juodai baltąjį sezonus. O kokis didėliausias zapostas? Ogi raugtų kopūstėlių. “Metuose” minima rauginta lapienė² tatai ir yra.

 

Tolminkiemis

Bažnytaitėje už altoriaus zyzte zyzia, ūžte prislopintai ūžia, lyg aukštos įtampos laidai, praleisdami aukštaįtampius bangų srautus. Tauragės rajono savivaldybės Birutės Baltrušaitytės viešosios bibliotekos direktoriaus Sigito Kancevyčiaus teiraujuosi, ar jis taip pat girdįs?

Sukiojuosi, kilsteliu akis. Ojė! Užaltorio palubėje spiečių spiečiai mėsmusių. Taškuote nutaškuotas skliautas.

Kristijono Donelaičio muziejaus vadovė Liudmila Silova aiškina, kad čia, Čystyje Prudy, esanti pieno perdirbimo įmonėlė pyla atliekas kur papuola. Taip pat gyvenvietėje esantis mėsos fabrikėlis irgi be skrupulų iškloja plotus džiūstančiais triušių kailiais. Gi mėsmusėms (Calliphoridae) – tai puikios mitybos ir daugybos sąlygos. O tokią karštą dienelę joms Donelaičio bažnytėlės lubos – kažin kodėl patikusi rekreacijos erdvė.

 

Podiumas

Menu, Sigitas Geda savo dienoraščių raštuose Žemaitę lygino su Breigeliu. Aha.

O su kuo lyginamas Donelaitis?

Regimantui Tamošaičiui Donelaitis kaip duona³.

– Do-ne-lai-tis! Klausykit, skamba kaip varpas. Done-laitis! Klausykit, skamba kaip kardas.

Tai Justinas Marcinkevičius taškėsi šauktukais. Tikėtina, kad mačijo, ok, tikėtina, kad mačijo, jogeis klasikas nebūtų užklotas dulkių tumulais⁴. Matyt, visais laikais reikia šūkalioti (kad kartais ir beviltiškai). Kad nenueitų užmarštėlėn.

Na, bet jau šiemet, bet jau šiemet! Donelaitis – batuta, transparantas, fejerverkas. Pučiamasis ir mušamasis instrumentas. Ėhė hė!

Man?

Kaip burbonas „Four Roses“, kurio čierkelėn šliūkštelėjo poetas Liutauras Degėsys, kai traukdami Tauragės miestan stabtelėjom prie Raudonės pilies ir prie Panemunės pilies. Kaip bulvių maišas, kurį man svainis Albertas Kuliešius atgabeno iš Keršėniškio kaimo (Inturkės seniūnija, Molėtų rajonas). Kaip Vilniaus Bernardinų kapinėse žydinčių sibirinių scilių akinantys mėlynumėliai. Kaip per karščius nuo bimbalų ir žabalių galvą kratantis ir uodega pliekiantis arklys.

 

Dyka premija

Sekdamas Virginijaus Gasiliūno (filologo plačiausiąja prasme) internetiniame tinklaraštyje išsakytų mintijimų, kam jisai skirtų neseniai atsiradusią – Pakruojo rajono savivaldybės administracijos įsteigtą, patvirtintą – Eduardo Mieželaičio premiją. Virginijaus pretendentai – Žilvinas Andriušis (antiromanas „Onirikonas“) ir Jonas Jackevičius (eilėraščių rinkinys „Vilnonis bliovikas“)⁵.

Aš gi turėdamas nesančią (nežinau, ar įsteigti vertą ir būtiną) Donelaičio premiją, lankstau patyliukais pirštus, kam ją teikčiau.

Už ką turėtų būti teikiama? Velniai rautų! Už tvirtakalbę, už tiesiakalbę, už natūralų putojimąsi, už tirštą sodrumą, už tvarką betvarkėje.

Gyčiui Norvilui – už krienų kasinėjimą ir molio minkymą.

Sigitui Poškui – už mėšlamėžio videoklipą jo pirmojoje knygaitėje „Eilėraščiai“.

Dariui Jurevičiui už „Kutulajaus ir Kutulienės istorijas“.

Stasiui Jonauskui už „Spalius“.

Jonui Mekui už „Semeniškių idiles“.

Gintautui Dabrišiui už viską.

Rupūs miltai! Ir tam, kursai purvyną palygins su kisieliumi!⁶

 

Epilogas

Šviežutėliai lapkričio mėnesio skelbimai. Tolminkiemyje siūlomas darbas:

a) pardavėjui konsultantui

b) interneto parduotuvės vyriausiajam buhalteriui

c) Fandraizingo specialistui

 

– – – – – – – – – – – – – – – – – – – – – –

 

¹ Vilniaus viešajame transporte periodiškai kartojamas tekstas.

² Pastarnoks su morkais, ropės irgi repukai,

Barščiai su burokais bei rauginta lapienė,

Žirniai, kad su pupoms juos iššutini puode

(„Rudens gėrybės“, p. 81-82. K. Donelaitis. Metai ir pasakėčios, Baltų lankų leidyba, 2000)

³ https://rasytojai.lt//lt/veikla/viesoji-istaiga-rasytoj-sajungos-fondas/107-projektas-donelaitis-mano-pradzia/654-regimantas-tamosaitis-donelaitis-kaip-duona

⁴ . Justino Marcinkevičiaus poemą „Donelaitis“ 1964 metais 10 000 egzempliorių tiražu išleido Valstybinė grožinės literatūros leidykla.

⁵ http://virginijusg.blogspot.com/2014/08/641-visiskai-tarp-kitko-dar-viena.html

⁶ Ogi dabar purvynai, kad juos krutina vyžos,

Nei kisielius ant ugnies pleškėdami teška.

(„Rudens gėrybės“, p. 66. K. Donelaitis. Metai ir pasakėčios, Baltų lankų leidyba, 2000)