/home/rasytojai/domains/rasytojai.lt/public_html/wp-content/themes/rasytojai-theme/single.php on line 25
" class="text-uppercase fw-bold small">Atgal į sąrašą

Rašytojų klube veikia Elenos Nonos Zavadskienės portretų paroda „Smėlio laikrodžio efektas“

2023 balandžio 18 d.

Elena Nona Zavadskienė

PRASMĖS. Tapytojos ir grafikės Elenos Nonos Zavadskienės portretų  paroda „Smėlio laikrodžio efektas“ veikia Vilniuje, Rašytojų klube. E. N. Zavadskienė eksponuoja 13 savito kūrybos  stiliaus  žinomų menininkų, kino ir teatro režisierių, aktorių, literatų, muzikantų portretų, sukurtų per beveik keturiasdešimties metų laikotarpį (1973-2011). Parodos devizas „Smėlio laikrodžio efektas“ yra tarsi autorės bandymas pažvelgti į nuolat besikeičiantį, negailestingai bėgantį laiką, o jo trapumo pojūtį liudija atvaizdai, kuriuos simboliškai sustingdė laikas. Tačiau žmogaus gyvenimas nesustoja ir smėlio laikrodis nuolat privalo būti apverčiamas, o laiko tėkmė atsinaujins  naujais įasmenintais vaizdais. E. N. Zavadskienės portretuose išlieka nekintanti menininkės pozicija: lyriškas portretuojamųjų žvilgsnis, nostalgijos atšvaitai, portretuojamųjų individualumas ir charizmatiški bruožai, kuriamas įspūdis, kad kūryba nepavaldi laikui. Apie portretuojamųjų pasirinkimus ir ieškojimus E. N. Zavadskienė yra sakiusi: „Mėgstu stebėti žmonių veidus – kiekvienas jų savitas ir įdomus. Tačiau menininkų veiduose daugiau dvasingumo, įtampos, vidinės energijos“.

PRIEMONĖS. E. N. Zavadskienės kūrybos diapazonas gana platus, tačiau tapyboje aliejumi ir pastele autorė labiau apsiriboja portretais bei natiurmortais. Pasitelkdama skirtingas menines priemones, ji kuria aliejinės tapybos, akrilo, pastelės, piešinio ir kt. technikomis, reikalaujančiomis meistrystės. Per daugelį metų ištobulinti meniniai įgūdžiai virto įtaigiais vyrų ir moterų atvaizdais, tipingi charakteriai ir būsenos atsiskleidžia skirtingomis kompozicijomis. Vieni portretai nutapyti iki pusės, centriškai, subtiliais pastelinės tapybos potėpiais ir brūkšniais minkštai vibruojant  veido bruožų trajektorijas. Aliejinės tapybos darbų koncentracija aiškesnės struktūros, ryškesnių spalvų. Bet svarbiausia portretų savybė yra gebėjimas išgauti skirtingą asmenybės  žvilgsnio nuotaiką. Juose  yra  nuoširdaus lyrizmo (Brigitos p. 2001), skausmingai atviros sielos (dainininko Andriaus Mamontovo p. 1997), ikonų tapybai būdingo personažų žvilgsnio (R. Tumino p. 1997, architekto V. Brėdikio p. 1978) ar nevaržomos ekspresijos (Jono Griciaus p. 1973). Profiliniai portretai  retesni, bet  jie labiau ekspresyvūs, pulsuojantys veržlumu ir erdviškumu. E.N.Zavadskienė užčiuopia savo bendraamžių kolegių menininkių išskirtinumą, plačios erdvės fone akcentuojami egzotiški ornamentai (Aleksandros Jacovskytės p. 1973), ar iškalbingos lelijos šakos simbolis (dailininkės Jūratės Bagdonavičiūtės p. 1982).

MUZIKALUMAS. E. N. Zavadskienę drąsiai galima būtų priskirti prie „moteriškojo kūrybos sąjūdžio“, „prigydžiusio švelnumą, jausmingumą, spontaniškumą, bėgančią liniją ir trauką abstrahuotam vaizdui“. Jos portretų kompozicijų esminis veikėjas dažnai yra ir muzikalumas, kuriamas subtiliai grakščių linijų ritmais, formų ir erdvės elementų kaita. Dažnai ir spalviniai sprendimai akomponuoja piešinio ritmikai. V. Antanavičiaus portrete ryškios raudonos spalvos dominantė kuria emocinę kaitrą, sustiprina juodo piešinio kontūro raišką (Tapytojo Valentino Antanavičiaus p. 2008), o chiromantiško piešinio linijos vedžioja žiūrovo žvilgsnį veido linijų labirintais. Išskirtine šalto kolorito mėlynai violetinių atspalvių gelme atsiveria E. N. Zavadskienės „Autoportretas  su katinu“ 2011, kur ryški paslapties, rituališkumo dermė. Katės ir moters sfinksiška povyza pagauta elegantiškai muzikaliu linijų ritmu – geriausiai save pažįstančios pozuotojos atvaizdu. Patraukliausios E. N. Zavadskienės portretų savybės – drąsiai apibendrintos, plastiškai transformuotos formos ir pikasiškai žaismingos linijos. E. N. Zavadskienės portretai kupini kontrastų, spinduliuojančių žvilgsnių, muzikalių formų, linijų plastikos. Tai pasakojimas apie nepavaldžią laikui oazę.

AUTORĖ  Elena Nona Zavadskienė gimė 1943 m., Odesoje, Ukrainoje. 1962 m. baigė Odesos teatro dailės technikumą. Parodose dalyvauja nuo 1966 metų. Lietuvos dailininkų sąjungos narė nuo 1975 metų. Meno kūrėjo statusą įgijo 2005. Surengė 34 asmenines parodas Lietuvoje, Baltarusijoje, Belgijoje, Dominikos Respublikoje, Japonijoje, Italijoje, JAV, Jugoslavijoje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose, Lenkijoje, Liuksemburge, Makedonijoje, Olandijoje, Pietų Korėjoje, Prancūzijoje, Rusijoje, Ukrainoje, Venesueloje, Vengrijoje, Vokietijoje. Jos kūrinių yra Lietuvos Nacionaliniame dailės muziejuje, Nacionaliniame M. K. Čiurlionio dailės muziejuje, Lietuvos dailės fonde (LDS), Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejuje, Valstybiniame Vilniaus Gaono žydų istorijos muziejuje, Kaliningrado meno galerijoje (Rusija), Tokijo Tama Art University muziejuje (Japonija) bei privačiose kolekcijose Lietuvoje, Olandijoje, Vokietijoje, Prancūzijoje, JAV, Belgijoje, JAE, Lenkijoje, Izraelyje.

Dailėtyrininkė Nijolė Nevčesauskienė


Paroda veikia 2023 04 17 – 2023 05 12