/home/rasytojai/domains/rasytojai.lt/public_html/wp-content/themes/rasytojai-theme/single.php on line 25
" class="text-uppercase fw-bold small">Atgal į sąrašą

Rašytojas ir kinas: vis dažniau mąstome nebe tekstu, bet vaizdais

2020 lapkričio 19 d.

Spalio 29 d. vyko Rašytojų sąjungos organizuoto renginio „Rašytojas ir kinas“ transliacija. Jo metu rašytojai Jurga Tumasonytė, Narius Kairys, Mindaugas Jonas Urbonas bei renginio vedėja, rašytoja ir literatūros kritikė Virginija Cibarauskė skaitė savo kūrybą bei aptarė, kaip kinas veikia šiuolaikinį rašytoją, koks yra literatūros santykis su intertekstais bei kinematografija.

Renginyje dalyvavę rašytojai pasirinkti ne atsitiktinai – kiekvienas iš jų susijęs su kinu: Mindaugas Jonas Urbonas – režisūros studijas baigęs autorius, šiuo metu rašantis romaną pagal Tarkovskio filmus; Jurga Tumasonytė – prozininkė, kuri pagal savo apsakymus, kartu su režisiere Janina Lapinskaite, rašo scenarijų būsimam Algimanto Puipos filmui; Narius Kairys – kino kritikas, „Nepatogaus kino“ programos sudarytojas, romano „Toliau nei vandenynas“ autorius.

 

 

Intertekstai

 

Virginijos Cibarauskės manymu, teiginys, jog šiandien literatūra vis labiau įkvėpimo ieško ne gyvenime, ne kasdienybėje, o kino filmuose – ne iš piršto laužtas. Ji teiravosi pašnekovų, koks jų santykis su kinu, kiek jie savo kūryboje naudoja intertekstus.

„Dažnai kažką naudoju įkvėpta pamatyto vaizdo. Galbūt net ir rečiau – perskaitytos knygos. Filmai ar tam tikros nutikusios situacijos man įsiaudžia į tekstą. Kartais – sąmoningai. Kartais – ne visai“, – sakė Jurga Tumasonytė. Narius Kairys atskleidė, jog jo romane nuorodų į kiną ar intertekstų beveik nėra. „Tai racionali mano strategija“, – teigė jis.

Virginija Cibarauskė pasidalino pastebėjimu, kad literatūros skaitytojai kartais skundžiasi dėl to, jog šiandieninė literatūra yra persmelkta intertekstais, todėl – sunkiai paskaitoma. „Ar vertėtų bandyti sukti anapus citatų, įvairių literatūrinių kontekstų? Ar vis tik tai nėra įveikiama?“ – domėjosi Virginija Cibarauskė. „Jeigu skaitai įprastą literatūrą: meilės romanus, detektyvus, tai tame pasaulyje ir gyveni ir kai reikia paskaityti kitokią literatūrą, kurioje daug intertekstualumo, [tuomet] atpažinti ženklus – labai sudėtinga“, – sakė Jonas Mindaugas Urbonas.

 

Kinematografiškumas ir lyrizmas

 

Virginija Cibarauskė pastebėjo, kad kinematografiškumas dėl savo kalbėjimo vaizdais kartais siejamas su objektyvumu – neva vaizdai netiesiogiai kalba patys. Mindaugas Jonas Urbonas neslėpė, jog kinematografiškumo įsigalėjimas šiuolaikinėje literatūroje bei jo priešinimas su lyrizmu jam nepatinka: „Esu pastebėjęs, jog mūsų pasakotojai šiuolaikinėje literatūroje tampa tokie karikatūriniai, labai atpažįstami pagal kino pasakojimo manierą. Pasauliniu lygmeniu lietuvių literatūra su savo lyrizmu užima tam tikrą nišą ir tai yra mūsų pliusas, mūsų išskirtinumas. Nereikėtų sau užsidėti etiketės, kad lyrizmas prozoje yra kažkas blogo.“

„Kalbant apie kinematografiškumą ir literatūriškumą, man atrodo, tai, visgi, yra ontologiniai klausimai ir pirmiausia reikia klausti, kas yra kinas, kas yra literatūra. Arba bent jau kaip mes juos suvokiam. Kinas anksčiau buvo kritikuojamas dėl literatūriškumo ar teatrališkumo – neva kaip neatrandantis savo kalbos. Dabar paradoksali situacija, kad prozos ar poezijos kūriniai kaltinami kinematografiškumu. Tačiau tam tikrų technikų ar metodų migracija vyko visada. Mes esame vaizdinio posūkio paradigmoje, t. y., mes vis dažniau mąstome nebe tekstu, bet vaizdais ir ieškome  to santykio: ar vaizdas tampa dominante ar, visgi, tekstualinis modelis. Tai didžiulis iššūkis, ypač rašantiems žmonėms, su kuriuo kiekvienas dorosis individualiai.“ – teigė Narius Kairys.

Jurga Tumasonytė sakė, jog kinematografiškumo ar lyrizmo kiekis bei kokybė priklauso nuo  žiūros kampo: „Kai pasakoji pirmuoju asmeniu, labai apsibrėži visą savo pasaulį, nes jis yra matomas per vieną veikėjo prizmę. Pasakojant trečiuoju asmeniu kinematografiškumo, man atrodo, pavyksta išgauti daugiau. Bet aš baisiai nemėgstu to visažiniškumo jausmo, kai pasakoji, kad buvo taip ir taip.“

 

Tekstą parengė Lukas Kundrotas

 

Rašytojų sąjungos veiklą „Skaitymai internete“ remia Lietuvos kultūros taryba.