Per karantiną su koronavirusu atkakliai kovojusiems GYDYTOJAMS siūlau taikyti įkyresniems pacientams mano močiutės Magdelenos patarimus ir užkalbėjimus.

 

MOČIUTĖS MAGDELENOS PATARIMAI

 

NUO ŽAGSULIO

 

Apjuosk galvą raudonu vilnoniu siūlu,
surišk ant kaktos palei nosį,
žiūrėk į tuos siūlgalius.

 

Plačiai išsižiok,
suimk liežuvį ir truktelėk.

 

Pripūsk polietileno maišelį,
susprogdink prie ausies
ir garsiai riktelk.

 

Jei nepadeda,
viską kartok iš naujo.

 

NUO DANTŲ SKAUSMO

 

Atsiskelk atplaišėlę nuo slenksčio,
uždėk ant sopančio danties,
sukąsk ir per naktį laikyk.

 

Jei nepadės – eik į mišką,
surask eglės kankorėžį,
genio įspraustą į pušies dvišakumą.

Suimk dantimis ir permesk per galvą.

 

Jei vis dar sopa –
atsiplėšk skudurėlį nuo seno padurko,
suvilgyk beržo degutu,
apvyniok šilko siūlu dvylika sykių,
atsivėdėjusi mesk per tvorą –
kaimynei.

 

NUO AKIES MIEŽIO

 

Tepk iš ausies iškrapštyta siera,

morčiavo katino seilėm.

Trink auksiniu žiedu,
vilgyk alaus šlapimu,

dėk šilto balto vištšūdžio.

 

Sugauk musę nuo lango,
pabaksnok miežį jos pilveliu,
musę sulesink juodai vištai
ir iš viso vieko papūsk jai į subinę.

 

Paskiau  atsistok prieš veidrodį,
susuk didelę špygą,
nevalgius septynis kartus kartok:
mieži, mieži, te tau špygą.

 

Atmink – ant tako myši,
miežio neatsiginsi!

 

***

 

Kai pavasarį sniegas nutirps,

prisirink nuo dirvono

šunšūdžio balto.

Gerai išdžiovink,

kuo smulkiau sutrink.

 

Gerą žiupsnį paimsi,

pavirinsi

ant alksninių žarijų,

perkoši per dvilinką skepetą

ir gersi nuo kosulio.

 

***

 

Susirask ašutą

(iš arklio uodegos),

pačiupinėk sau karpą

ir užmegzk ant ašuto mazgą.

Kiek turi karpų –

tiek mazgų.

Tą ašutą pakask

po palašu,

kiekvieną mazgą

tris kartus apspjovus.

 

Po bangaus lietaus

vėl būsi gryna.

 

***

 

Per ašarinį
peleninėj dienoj
pasigremši iš po slenksčio žemių,
į skepetos kampą supilsi,
vaškuotu siūlu drūčiai suriši,
laikysi tamsoj.

 

Prireikus pašildysi
ir tversi prie diegliaus.

 

KERŠTO PILNOJI

 

Kad tavo oda sueižėtų kaip įkaitus puodynė,
kad tavo rankos susisuktų kaip grįžtės,
kad plaukai pavirstų varnalizdžiu,
kad ausys uždumblėtų kaip ežeras,
kad liežuvis nueitų pūslėm,
kad lūpa nukartų lig pasmakrės,
kad pirštai išsiklaipytų į visus šonus,
o kojų pėdos užsiriestų kaip žemaitiškos klumpės,
kad tavo žarnos susimazgiotų kaip sukrūs pakuliniai siūlai,
kad pintim pavirstų tavo plaučiai,
kad tau kas virbalą įkištų uodegon,
kaip sparvom tu kaišiojai smilgas,
kad tu kur švokštum kaip užspringus višta.

 

Neliesiu tik trijų dalykų:

tavo akių, širdies ir proto.

 

***

 

Naktį išgirdau balsą:

Eik į pelkę ir palik savo ligą.

Nedvejodama išėjau ir nutrenkiau

į juodą akivarą.

 

Dabar galvoju:

koks tvirtas buvo mano tikėjimas,

kaip lengva man buvo eiti,

kokia jauki, kokia gera toji pelkė.

 

***

 

Baimė
neturi akių,
ji nemoka kerėti.

 

Tai būvis,
įgavęs pavidalą,
artinasi, šliaužia atkakliai,
nepermaldaujamai.
Apkečia sielą aklina marška
kaip tie žali maurai
mūsų tvenkinį.
Spaudžia ir dusina.

 

Suimk stipriai už krašto
tą slegiančią maršką
ir truktelėk.

 

***

 

Skausmas

kūjeliais daužo

per smilkinius,

kažkoks čiuptuvas

siurbia akiduobę,

erzina garsas, kvapai, šviesa.

Užtraukiu užuolaidą,

išjungiu telefoną,

guliu nejudėdama,

atsargiai ieškau žodžių –

švelniausiam permaldavimui.

 

Tu išeini

lyg iš sienos

ar iš to Jutos Č. paveikslo

su pasliku erškėčiuotu Kristum.

Uždedi vėsią ranką

man ant kaktos

(kaip kadaise)

ir priekaištingai palinguoji:

Sakiau – nemėtyk plaukų,

paukščiai susinešė į lizdus,

apsiraizgė jų kojos,

nespėju išpainioti…

 

Neatitrauk,

neatitrauk savo rankos.