/home/rasytojai/domains/rasytojai.lt/public_html/wp-content/themes/rasytojai-theme/single.php on line 25
" class="text-uppercase fw-bold small">Atgal į sąrašą

Rašytojai – gydytojams. Giedrė Kazlauskaitė

2020 gegužės 4 d.

Nemiga

Į polikliniką slankioju taip dažnai, kad net gėda. Šeimos gydytoja įspėjo, kad pulmonologas, sprendžiant iš atsiliepimų, būsiantis grubus. Tikrai, apklausa kaip prieš sušaudymą. Matyt, labai nori būti panašus į daktarą Hauzą. Nusiunčia darytis spirogramos (skamba kaip ožkos kakučių). Ir vis dėlto astmos versija paneigiama. Mažumėlę nusiviliu (ne Proust’o liga!), bet apskritai atsakymas nenustebina: šiais metais man jau diagnozuotas bronchitas, sinusitas, įtarta ūmi pneumonija, o viena medikė paminėjo net tuberkuliozės galimybę.

Knygyne, iš kurio gėda išeiti nieko nepirkus, atsidususi imu „Jaunąjį pianistą“ – labiau sau, negu vaikui; kad galėčiau pasitikrinti kai kurių vietoj lopšinės niūniuojamų dainelių melodijas ir žodžius. Tas pačias dainas girdėjau mažiems vaikams dainuojančias šeimos moteris; ypač tetą, mat ji irgi lankė muzikos mokyklą ir grojo iš to paties „Jaunojo pianisto“.

Kartu su dukra norom nenorom tyrinėju elektroninių knygelių animaciją ir vis dar nesu atsižadėjusi minties ką nors panašaus piešti. Nors nėra taip, kad pieščiau savo malonumui: tik iš reto reikalo. Lygiai taip pat su siuvimu; kažkodėl įsikaliau į galvą, kad sugebėčiau siūti apdarus lėlėms ir karnavalams, jeigu mokėčiau apsieiti su siuvimo mašina ir ją turėčiau. Bet juk galima siūti rankomis, – šnabžda alter ego. Gaila laiko, – atsiliepia superego.

Siuvimas tarp rašytojų visai madoj: kažkada, berods, Neringa Abrutytė, jei neklystu, „Septyniose meno dienose“ aprašė keistų, neįprastų drabužių konstravimo malonumą. Tam nereikia net naujų audinių, pakanka mamos palėpės.

Sapnuoju, kad visur, net poliklinikoje, sutinku darbo vadovę. Ji klausia, kaip sekasi. Atsakau, kad kai tik išlaikysiu abitūros egzaminus, stosiu į Dailės akademiją. Tą akademiją jau sapnavau kelias naktis iš eilės: vienas jos filialas, iš pažiūros neprasto lygio, atsidarė Vilkaviškyje; ją ir nusižiūrėjau. O gal tai buvęs Vilkaviškio džinsų fabrikas?

Vis dėlto sapnai mane veda takais, kuriuos vėliau apgalvoju. Gerai žinau, kad sapnas niekada nereiškia to, ką vaizduoja: tai visuomet metonimija, kurią ne taip paprasta šifruoti, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Turiu užrašytų sapnų, kurių prasmė švystelėjo tik po keleto metų. Nutvieksdama kone antgamtine nuostaba.

*

Geležinkelio ruožas remontuojamas, todėl vietoj traukinio palei jį veža autobusas. Tokia visiškai beprasmė kelionės traukiniu imitacija. Tik tiek, kad akyliau pasidairai po agrarinį kraštovaizdį. Šiame krašte visi praktiški, viskas panaudojama „prie ūkio”. Organinės atliekos – kompostui, neorganinės – šiaip kam nors. Neorganinių nedaug, nes namų ūkis vis dar gan natūrinis. Pietūs išsiauginami nuosavomis rankomis.

Gyvenimas nėra nuoga chronologija: jis keliasluoksnis. Nekaltai kapstydamasi darže, gali patekti į labai pirmykštę praėjusio laiko atkarpą, netikėtai daug ką prisiminti. Pradėjus kapstytis savyje, išaiškėja netikėtos shemos, modeliai; o vyleisi, kad esi autentiška. Viskas išmokta – žodžiai, mintys, biografiniai sprendimai. Todėl nemėgstu beveik jokių queer rašytojų palikimo. Bet tai ne taisyklė: avangardistų kūrybos irgi nemėgstu, tik jų biografijas.

Kartais sapnuose, aptikusi architektūros ar daiktų, kurie išnyko prieš dvidešimtmetį, išsitraukiu fotoaparatą ir imu įnirtingai fotografuoti – pabudusi, sakau sau, turėsiu unikalios medžiagos iš praėjusio laiko. Tačiau pabundu ir… nei fotoaparato, nei nuotraukų.

Kiek tau metų? – klausiu savęs sapne. – 34, – pati atsakau. – Tad kam tau antrąkart baigti vidurinę? – Matyt, reikia, kad galėčiau stoti į akademiją.

*

Trečią valandą pabundu nuo dusulio. Girdžiu, kaip viršuje sutraška grindys. Už praviro lango nusikeikia girtas diedas, matyt, primiršęs laiptinės kodą. Girdisi, kaip tolumoje į bėgius trinksi traukinio vagonai. Sapnuose važiavimas traukiniu paprastai grąžina į pradžių pradžią. Tas bilsmo ritmas, primenantis lytinius santykius. Ir kelionė viena kryptimi, simbolizuojanti gyvenimo kelionę.

Gali būti sunku užmigti. Mintyse imu kartoti gerai žinomas eilutes: Užmerki akis kietai kietai / Ir pirštais užspauski ausis! / Jau sutemom dengias dangaus skliautai, / Ateina naktis – – / Varyki šalin tas mintis, / Kad nieko daugiau neregėtum, / Kad nieko daugiau negirdėtum, / Kad nieko nejaustum daugiau. Murmėdama įsivaizduoju autoriaus balsą – panašų į išlikusius garso įrašus.

Dėl nemigos einu pas psichiatrę. Nors visada buvau kategoriškai prieš migdomuosius: verčiau jau alkoholis. Svaigulys atverdavo šulinius, apie kuriuos nieko anksčiau nežinojau, ir aš krisdavau į juos ilgai, trokšdama vis pratęsti tą būseną. Vis dėlto prigyvenau laikus, kai nesinori net to.

Poliklinikos yra atskira tema: apie jas galima būtų rašyti kasdienę publicistiką, bet tai taip nyku. Menu, jaunystėje, visą dieną stumdoma iš vieno kabineto į kitą, perskaičiau Rilkės „Maltės Lauridso Brigės užrašus“. Tos knygos skaitymo patirtį branginu kaip vieną maloniausių, nors nuolat buvo trukdoma susikaupti. Ir dabar išsitraukiu knygą, bandau skaityti. Prisistato aštuoniasdešimtmetė su dukra, ima teirautis, kodėl tokios gražios jaunos moterys eina pas daktarus. Garsiai pasakojasi ir pati. Visa laimė, ja užsiima kita rusakalbė pacientė, man belieka klausytis „malonios“ demagogijos. Gyvenimas yra gražus, reikia tik būti geros nuotaikos, ne visi taip ilgai gyvena, derėtų tuo didžiuotis. Vien šie įžūliai melagingi plepalai, kartojami guodžiančiomis intonacijomis, gali įvaryti didžiausią depresiją.

Atsimenu, kartą, prie ginekologės durų laukiant nėščiųjų pulkeliui, prisistatė ponia, mėginusi patekti pas gydytoją be eilės ir be registracijos. Ji net suvaidino mirimo sceną (plastikos nepamenu tiksliai, bet ten tikrai buvo frazė „Aš mirštu…“), taigi nėščiosios neprieštaravo, kad ponia įsmuktų kabinetan vos išsprūdus ten buvusiai pacientei. Ir po kelių minučių buvo gydytojos išprašyta lauk, nors, tiksliai girdėjau, suvaidino jai tą pačią lėto mirimo sceną.

Psichiatrė abstrakti, beveidė (kaip ir kone visi poliklinikose), šiek tiek linkusi auklėti, bet, lyginant su kitomis, ne per daug. Jos drabužiai nedaug man apie ją papasakoja, todėl turiu kinkyti vaizduotę. Mokykloje buvo pirmūnė, darbo specifika išmokė koncentruotis į dominuojančių senyvų pacientų poreikius. Praktikė, teorijomis negyvena. Gali būti – buitinėje srityje veikli, patriotiška (nes dirba užkampyje, turėtų likti šiokio tokio laisvo laiko), ne flegmatikė, ne melancholikė. Garbinanti socialinį gyvenimą. Interjeras kuklus – šiek tiek gėlių; ant sienų – pacientus į depresiją varantys paveikslai, kurie, akivaizdu, jai pačiai poveikio neturi. Ant stalo nėra nieko nereikalingo – kortelės, vaistų žinynas, diagnozių sąvadas ir pan.

Pasirašykite, –  sako, –  Kad sutinkate laikytis vidaus taisyklių. Nelaužyti, nedaužyti, neplėšyti. – O būna, kad… plėšo? – teiraujuosi, raitydama parašą. – Pasitaiko, –  atsako psichiatrė. Iš tikrųjų, jeigu dabar išsitraukčiau flakoną dažų ir apipurkščiau visus tuos klaikius ant sienų kabančius paveikslus, juk tai įneštų į mano charakteristiką, kaip čia pasakius… naujų spalvų.

Ima klausinėti apie bėdas. Į dalykinius klausimus stengiuosi atsakinėti kuo aptakiau. Kur dirbate? – Redaguoju tekstus, – abstraktinu tapatybę. Juk kūrėjais prisistato beveik vien psichopatai, o nereikia, kad mane tokia laikytų. – Namuose? Ir jus tenkina toks uždaras darbas? (Spėju, jai pačiai retokai pasitaiko valandą laukti už gydytojo durų.)

Ką darote, kai nepavyksta užmigti? – Deklamuoju disertacijos objekto eilėraščius. Užmigo žemė ir dangus, / Užmik ir tu. / Nušvies sapnai nakties ūkus / Meiliu vaizdu. (Čia gal ir persistengiau atviraudama.) Pradedu dėstyti kažką apie tai, kad su kūnu pastaruoju metu apskritai nelengva susitarti. Ir tik kaime, kur dvi savaites praleidome su dukra (kažkodėl, tylutėliai tariant žodžius, mane apima kaltė), nuo lauko darbų padėtis šiek tiek pasitaisė. – Nutraukėte studijų sutartį? – neslepia pasibjaurėjimo. – Vadinasi, pabėgote iš sudėtingos situacijos. Tai pabėgimas, o ne sprendimas. – Nesiteisinu, nes apskritai pabėgimo versija man imponuoja. Mėgstu kaupti versijas, kaip mane mato kiti. Paprastai ir pateikiu save jų, o ne savo versijų koliažais.

Kažko ieško, kortelėje neranda kažkokių popierių, palaukite minutėlę, –  sako, išeidama iš kabineto. Esu mačiusi, kaip viena psichiatrė (pas kurią kadaise teko laukti pusantros valandos – nesulaukusi spūdinau į darbą) užrakinusi kabinete nekaip atrodantį pacientą, kažkur išėjo maždaug dešimčiai minučių. Bet ši, rodos, manęs neužrakino. Stojuosi nuo kėdės, išslenku iš kabineto ir dingstu.

Einu pėsčiomis, gatvėje mane sustabdo indusas. Ar galite pasakyti, kur čia artimiausia kebabinė? – klausia angliškai. Akivaizdžiai nusivilia, kai mosteliu ranka į kitoj gatvės pusėj esančią užeigą. Prašo telefono numerio. Apskritai jam reikia ne kebabinės. Viso gero, sakau. Nesuvokiu, kaip galima trokšti mažiau uždaro darbo. Juk buvimas tarp žmonių yra kančia, trintis, dvasiniai lytiniai santykiai.

Paskutiniajame sapne matau skulptorius – kokių keturių metrų ūgio. Kur, į kokius namus jie telpa gyventi, nežinau. Bet dirba bažnyčiose, ten kaip tik ir telpa. Vaikšto tarp žmonių it kokie milžinai. Tašo, kala, skiedros lekia. Einu į raštinę, nešu dokumentus, administratorė klausia: Kelintų jūs metų gimimo? Atsakau, kad turėjau akademines, dabar norėčiau grįžti prie mokslo, dar kartą užbaigti vidurinę. – Ar neatrodo, kad prie mokslo jums kaip ir vėloka? – retoriškai teiraujasi administratorė. – Negalime jūsų priimti.

2014