Rašytojai – gydytojams. Edmundas Janušaitis
2020 gegužės 21 d.
KETVIRTASIS AUKŠTAS
A.
Daug galėtum kalbėti
apie radiatorių ilgaamžiškumą
mylimųjų nepatvarumą
apie plastmasinio aisbergo kelionę
nuo prieplaukos A iki B
apie
bet neduokdie
dar imsi cypti
kaip kalės papo
netekęs šunytis
be kilmės dokumentų
be išsilavinimo
plikas
kaip aitvaras
kas tu toks
kai botagais
per šonus
tau čaižo
ilgai nematytas
išdžiūvusios tėviškės
verktas ir išverktas
brolis lietus
kas tu toks
ir koks tavo vardas
kurioj pusėj tavo būda
dar ims ir paklaus
koks nors
narcizais kvepiantis ponas P
ir paslaugiai
pasiūlys languotą lietsargį
štai tau boba ir devintinės
nei pavasaris
nei ruduo
nei žiema
padangėj kleketuoja
pražilus jaunystė
ir Bagdado kalifas
pavirtęs į baltąjį gandrą
kala:
fata
fata morgana
smėlio pilys
tamsūs
be prošvaisčių
chlorkalkėm dvokiantys labirintai
ar sugrįši namo
iš svajonių nendryno
per ugniaplaukių nimfų kasas
ar parplauksi
į gyvenimo drumstą realiją kad
daug galėtum kalbėti
apie
sužvarbęs
plieno snapą galanda
į atminties patvarumą
atklydęs juodas kranklys
B.
Nyki tuštuma
gal sugrįžt
į sapnus
be tikslo
trankytis kratytis
juoda karieta
per akmenimis grįstus skersgatvius
lėbaut keistose
laivų triumus primenančiose smuklėse
ir regėt
regėt
kai amžiui ženklinant
sugėrovų veidus
pakyla
ir tarpduryje išnyksta
mirties šešėlis
lyg vėjo vėtytas
mėtytas olandų šturmanas
gal
gal pasitrynus akis
pereiti
į kitą gatvės pusę
įkopti
į Katskilo kalnus
ir su Hudzono „Pusmėnulio“ įgula
atlikti vigiliją
nors kartą
per dvidešimt metų
nors kartą
ak Ripai Van Vinkli
ak Ripai
kaip sulaukus stebuklo
širdimi pasibelst
į gyvenimą
ištuštėję namai
dulkių sluoksnis knygų lentynose
lyg stovėtum
pačiam pasaulio pakrašty
o į tave artėtų
prieštvaninių
archeopteriksų sparnų šnaresys
kaip pasibelst
nyki tuštuma
ponarkozinis pavakarys
C.
Atrodo
iki ryto dangus išsigiedrys
štai taip
negyvenamoj saloj
kovoja su vargu
senjoras Robinzonas Kruzas
štai taip
vien iš inercijos
vien
tamsos tvano pusėje
virpa nežinios prisotintas oras
piktai cyptelėjus ratams
skausmingai
įtampos kupina veido išraiška
įveikia duobę vairuotojas
olialia
vėl prie vairo
tiesus
it mietą prarijęs
šėtoniškai mirkteli
kaip
ar nešalta
kaip Kajui
Sniego Karalienės rūmuose
be ištikimosios Gerdos
ar nešalta
štai taip
vien iš inercijos
vien
teprasmenga skradžiai
bukas užsispyrimas
neapkęsti naktinių injekcijų
kai skausmas ežiu
su visom žmogiškom silpnybėm
susisuka po kojom
teprasmenga
lyg Leonoros Fini vizijos
ne laiku ir ne vietoj
sukėlusios sumaištį
trisdešimt septintaisiais gyvenimo metais
lyg nelaimės brolio Dainiaus išėjimas
po dvidešimt trejų
palikus smulkių kaulų
ir smulkaus sudėjimo Daivutei
sunkią vienatvės naštą
teprasmenga
štai taip
vien iš inercijos
vien
atrodo
iki ryto dangus išsigiedrys
belieka laukti
D.
Aukšta
neįkopiama siena
sukdami ratus
virš nudžiūvusių medžių
krankia varnai
nejau
būčiau pramiegojęs
visą naktį
juokias ir linksminas
ant nevilties ežero paviršiaus
slogių minčių šešėliai
juokias ir linksminas
negirdėtos pavardės
nematyti veidai
iš kažkur atsiradusios eilės namų
nejaugi ir man
kaip mėgėjui
užlipti ant kamščio
pernakt bus užaugus barzda
ir o Dieve
nejau
teks iš naujo
rytmečio spąstuos blaškytis
beieškant Franso austrų novelėse
tss
tyliai
ir verksmingai
verias
atpildo maldą kalbančio
laiko akis
nebylios sienos
tramdomaisiais apvilkti reginiai
ir už auksinio voratinklio tinklo
anapus durų
prikalti magiški skaičiai
95
suskaičiuok
devyniasdešimt penki
kaip neaiškiai dūluojantys taškai
po trumpos skausmo akimirkos
išnykstantys žvilgsnio gale
aukšta
neįkopiama siena
ir tiek
nei pridėt
nei atimt