Aušra Kaziliūnaitė

Ar kada pagalvojote, kad šiais laikais šalia mūsų gyvena lietuvių mitologinės būtybės, o Vilniaus miegamųjų rajonų laiptinėse kepama duona? Tokių ir panašių kontrastų kupina rašytojos Kotrynos Zylės kūryba. Anksčiau išleidusi šešias knygas vaikams ir paaugliams, prieš metus kūrėja debiutavo ir kaip daug dėmesio susilaukusio suaugusiųjų romano „Mylimi kaulai“ autorė. Aptardama šio kūrinio sėkmę bei skaitytojų reakcijas rašytoja pastebi: „Yra bendras kolektyvinis atsiminimas, į kurį su šia knyga atsivėrė durelės.“ Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su rašytoja, iliustruotoja, grafikos dizainere Kotryna Zyle kalbamės apie rašymo vaikams ir suaugusiems skirtumus, kaimą mieste ir pamažu atėjusį supratimą, kokia yra „Mylimų kaulų“ esmė.

Rašytoja sako, kad jai įdomu kurti skirtingoms amžiaus grupėms: „Iš pažiūros rašymą vaikams ir suaugusiems skiria labai didelis šuolis, nes ir mes patys esame labai atskyrę šias dvi sritis. Bet man labai būdinga vis kažkur debiutuoti. Tai parašau knygelę kūdikiams, tai keturiolikmečiams. Tačiau šiuo atveju nesulaukiu klausimo apie auditorijos skirtį, nors atrodo, kad ji yra kur kas didesnė tarp kūdikių ir keturiolikmečių, negu tarp keturiolikmečių ir suaugusių. Jau praėjo vienuolika metų nuo mano pirmosios knygos pasirodymo. Visą šį laiką rašiau nė nesusimąstydama, kad vis šokinėju tarp amžiaus grupių. Kiekvieną kartą būdavo taip, kad sugalvoju istoriją ir man ją tiesiog įdomu pasakoti. Atrodo, būtų patogiau visada rašyti tai pat amžiaus grupei, nes tave jau žino, atpažįsta, laukia mokyklose, tad galėtum su ta amžiaus grupe taip nuosekliai ir dirbti, tačiau man tai neatrodydavo įdomu, todėl kiekvieną kartą rašydavau naują knygą vis drebėdama, kad viskas bus blogai, kad nesupras, kad nepavyks, nesusikalbėsiu, kad nemoku rašyti šitai auditorijai. Bet vis tiek rašau, nes tas drebėjimas turi daug malonaus adrenalino, ir, aišku, visada labai kirba istorija, kurią noriu papasakoti. Viskas taip pat buvo ir su naujausio romano rašymu.“

Pasak Kotrynos, rašydamas suaugusiems sulauki kur kas daugiau grįžtamojo ryšio: „Didelis skirtumas, kai rašai vaikams ir kai rašai suaugusiems. Kur kas daugiau dėmesio gauni rašydamas suaugusiems, nes šių skaitytojų tiesiog yra gerokai daugiau nei vaikų ar paauglių. „Mylimus kaulus“ skaito žmonės nuo dvidešimties iki aštuoniasdešimt kelerių ar daugiau. Imtis tų, kurie skaito ir vieni kitiems rekomenduoja, yra didžiulė. Ir suaugę skaitytojai daug lengviau suteikia grįžtamąjį ryšį: vieni tiesiog nori pasigirti, kad perskaitė knygą, dar kitus taip sujaudina, kad nori su tavimi pasidalinti įspūdžiais, o su vaikais yra visai kitaip. Kartais parašo paaugliai, vaikai ar jų tėvai, bet dažniausiai iš jų grįžtamąjį ryšį gauni ne socialiniuose tinkluose, o per gyvus susitikimus. Bet tai visai kita patirtis, nes vaikai dar negali apibendrinti: „Jaučiu, kad tai mane labai paveikė ir tai bus mano gyvenimą pakeisianti knyga.“ Dažniausiai vaikai nebent klausia: „Ar rašysite antrą dalį?“ Arba dar domisi, ar pažįstu kitus jiems patinkančius rašytojus.“

Autorė teigia, kad tik dabar, kalbėdamasi su skaitytojais, pradeda suprasti, apie ką iš tikrųjų yra jos romanas „Mylimi kaulai“: „Vyliausi, bet tikrai nesitikėjau, kad ši knyga sujaudins tiek daug žmonių. Dažniausiai pasikartojantis komentaras, kad priminiau jiems, ko jie net patys nemanė turintys viduje. Ir kad tie prisiminimai jiems labai jautrūs, brangūs ir svarbūs. Galima tai net vadinti tam tikromis mistinėmis patirtimis, nors tikrai rašiau į viską žiūrėdama paprasčiau. Yra bendras kolektyvinis atsiminimas, į kurį su šia knyga atsivėrė durelės. Kai manęs anksčiau klausdavo, kodėl rašau remdamasi tautosaka, folkloru, sakydavau norinti, kad vaikams patiems būtų faina su savo kultūra. Kad ne vien japoniška ar kokia kita mitologija domėtųsi, bet ir sakytų: „Mes turim TOKIŲ būtybių!“ Kad atrastų tą mūsų mitologijos sluoksnį, kurį esu atradusi ir kuris labai šaunus, net egzotiškas. Bet dabar karo kontekste atradau dar kitą motyvaciją. Visi matom, kaip ukrainiečių kultūrą bandoma sunaikinti, tiesiog „suvalgyti“. Pagalvojau, kaip lengva „suvalgyti“ tai, ko patys žmonės tiesiog nebeatsimena, kuo nebegyvena ir kaip gerai, jeigu jie patys prisimena ir jaučia savo savastį, kuria didžiuojasi. Šiame kontekste jaučiu misiją prisidėti sudomindama tiek vaikus, tiek suaugusius jų pačių kultūra, kad pastarąją jie vertintų ir nenorėtų prarasti.“

Paklausta, ar jos manymu „Mylimi kaulai“ prisideda prie to, kad lietuviai labiau žavisi savo kultūra, Kotryna svarsto: „Nesu tikra, ar knyga skatina didžiavimąsi savo kultūra, tačiau padeda prisiminti savo papročius, ritualus ar tiesiog buitines smulkmenas, kurios būdingos tik mūsuose gyvenusiems žmonėms, visu tuo džiaugtis, dalintis, pradėti kalbėtis apie tai, kas vienija. Rašydama šią knyga tikrai negalvojau, kad jos paskirtis skatinti žmones didžiuotis savo kultūra. Tuo metu tiesiog norėjau papasakoti įdomią, ramybės man nedavusią istoriją. Norėjau apmąstyti, permąstyti mirtį ir mūsų santykį su ja, nes tuo metu daug apie tai galvojau. O tie papročiai, tradicijos, metų ratas man tiesiog buvo įprasta žaidimo aikštelė, kuri tiko. Tik šį kartą sugalvojau kaimą perkraustyti į daugiabutį. Kad mieste įsikūrę veikėjai gyventų pagal senovės kaime įprastus tikėjimus, ritualus ir papročius. Taigi čia persidengia miegamųjų miesto rajonų realijos su senovės lietuvių kaimo gyvensena. Rašydama nesvarsčiau, kaip skaitytojai reaguos į šį pasaulį, tiesiog norėjau juos pakviesti kartu žaisti pagal knygos pasaulio taisykles. Jau pasirodžius knygai, kalbėdamasi su skaitytojais supratau, kad nuolat atsikartoja atminties motyvas. Skaitytojams labai svarbu atsiminti.“

Klausiu, kaip kilo idėja archajišką lietuvių kaimo bendruomenės provaizdį apgyvendinti mieste. Kotryna pasakoja: „Man atrodė, kad tiesiog žaidžiu. Paimu ir sukuriu kažką, kas neegzistuoja. Ir tai yra įdomi neegzistuojanti erdvė, įdomus neegzistuojantis laikas, kuriuose man įdomu pasakoti istoriją. Taip jau būna su ta kūryba. Tiesiog šovė tokia mintis. Bet geriau įsižiūrėjus galima pamatyti, kad to link turbūt nuosekliai ėjau jau ankstesnėse savo knygose vaikams ir paaugliams. Ten įvairios lietuvių mitinės būtybės pasirodydavo mieste. Tik miestas ankstesnėse knygose visada būdavo šiuolaikinis, jame būtybės atsirasdavo tarsi iš ano laiko, nors irgi gyveno pagal šio pasaulio dėsnius. O šį kartą jau labai norėjau remtis papročiais, mažiau linkti į mitologiją ir prisiminti daugiau papročių, tradicijų, prietarų, kaip laidojama, kaip gimdoma. Visa tai buvo labai glaudžiai susiję su kaimiška buitimi ir man pasirodė labai smagu žaisti kontrastais.“

Nors kurdama „Mylimų kaulų“ pasaulį Kotryna galvojo, kad aprašo neegzistuojantį laiką ir erdvę, tačiau galiausiai suprato, kad visa tai yra čia ir dabar. „Jau rašydama staiga supratau, kad nieko čia neišrandu, – prisipažįsta rašytoja. – Kad tai, ką laikiau neegzistuojančiu laiku ir neegzistuojančia erdve, iš tiesų egzistuoja, o mes ir esame tie kaimiečiai daugiabučiuose. Tada pradėjau viską pastebėti. Tie gėlynėliai po pirmo aukšto balkonais – tai tie patys prie kaimo trobų augę darželiai, kurių ilgėjosi į miestą atsikrausčiusios mergelės. Aišku, juos šiais laikais prižiūri jau nebe pirmos jaunystės mergelės, bet jos irgi kadaise atsikraustė iš tos erdvės, kurioje tą darželį galėjo turėti, ir vis dar nori jį puošti prie savo trobos, tik ši troba jau penkiaaukštė ar dvylikaaukštė. Mano vaikystėje dar pričečkavodavome vonią kopūstų, tada tėvai juos dėdavo į didžiulius puodus, kad užsiraugtume žiemai. Vėliau, kai pradėjau keliauti po Lietuvą su knygos pristatymais, išgirdau daug istorijų apie kaimo ir miesto persidengimus: vieni tvirtino, kad pirmo aukšto balkone kaimynas laikė ožką, kiti pritarė, kad anksčiau gydymas šlapimu tikrai buvo masiškai paplitęs. Nors pastarasis dalykas gal labiau devyniasdešimtinių folkloras. Manau, paveldas yra viskas, ką turime kultūriškai. Mus suformavo viskas, ne tik kaimas ir ta agrarinė kultūra, mus, deja, suformavo ir sovietmetis. Ir esame tokie, kokie esame tik dėl to, kad perėjome per visa tai. Neturiu nieko prieš daugiabučių kvartalus, nes tai mano vaikystės gimtinė. Daugiabučiai su savo betoniniais kiemais. Ar norėčiau, kad Lietuvoje nebūtų buvę sovietinės santvarkos? Tai aišku! Ir norėčiau pamatyti, koks tai būtų pasaulis. Tačiau dabar žaidžiu ar pasakoju su tais žaislais ar instrumentais, kuriuos turiu čia.“

Viso pokalbio „Mes ir esame tie kaimiečiai daugiabučiuose“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“.

Su rašytoja, iliustruotoja, grafikos dizainere Kotryna Zyle kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2025“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.