Aušra Kaziliūnaitė

Dalis rašytojų per metus sugeba parašyti ir išleisti net kelias knygas, o kitų autorių kūrinių
skaitytojams tenka laukti gerokai ilgiau. Prie pastarųjų save priskiria ir Lietuvoje puikiai žinoma
rašytoja, eseistė Danutė Kalinauskaitė, sakanti, jog tam, kad parašytų kažką naujo, jai reikia „užgyventi
patirčių, pajausti spalvų, kvapų“. Šį kartą Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su
Danute kalbamės apie tylos pauzes tarp knygų, patirties svarbą rašymui ir kaip jos viduje sekasi
sugyventi profesionaliai rašytojai su profesionalia redaktore.

Paklausta apie debiutą literatūros lauke rašytoja pasakoja: „Buvau labai skeptiška savo pirmosios
knygos atžvilgiu. Man atrodė, kad ten daug skirstymo į blogus ir gerus, jaunatviško maksimalizmo, tad
mane labai nustebino po daugelio metų į rankas patekusi literatūrologės Jūratės Sprindytės „Vagos“
leidyklai rašyta vidinė recenzija, kurioje ji aprašo, kiek gero šioje knygoje radusi ir įžvelgusi. Ta plonytė
knygelė anuomet pasirodė kaip koks pasas, kurį, „aprengus“ viršeliu, galėjai rodyti tarnyboms oro uoste.
Po literatūrinio debiuto gimė dukra. Kaip mėgstu sakyti, gyvenau harmoningą ir išsipildžiusį gyvenimą.
Dirbau žurnalo „Moksleivis“ redakcijoje. Man nieko nestigo, vadinasi, ir reikmės rašyti nebuvo. Kaip
Solveiga Daugirdaitė yra sakiusi: „Danutė atsisėdo ant atsarginių suolelio.“ Kurį laiką ten pasėdėjau,
gerokai pasėdėjau, o kai mano gyvenimas sugriuvo kaip kortų namelis ir viskas pradėjo sprūsti iš rankų ir
griūti – viena po kitos mirtys, gedulas, namų praradimas, brolio migracija į Ameriką ir t. t., – visos šios
patirtys mane perlaužė ir aš tiesiog subrendau. Taip, užėjo sunkmetis ir atrodė, kad jei viso to
neišrašysiu, – sprogsiu. Apie tą antrąją knygą Rima Pociūtė rašė, kad tai daug efektingesnis debiutas negu
pirmasis. Turbūt taip ir buvo. Dabar, kai skaitau „Niekada nežinai“, norisi pasiimti gyvatvorės karpymo
žirkles ir gerokai ten pagenėti. Šiuolaikiniam skaitytojui, kuris skuba, neturi laiko, tie tekstai jau gali būti
per klampūs, bet man jie – tikri.“

Klausiu apie ilgas pertraukas tarp knygų. Danutė tvirtina, kad tai neabejotinai susiję su jos, kaip
rašytojos, vidiniu ritmu: „Tarpai tarp knygų yra šešeri, septyneri metai – dar užtrunka, kol knyga
redaguojama, rengiama spaudai. Matyt, esu patirtinė rašytoja. Turiu vaizduotę, tačiau man reikia
užgyventi patirčių, pajausti spalvų, kvapų, skonių. Jeigu rašai apie kokią egzotišką šalį, tai neužtenka
pasivartyti apie ją bukletų. Gyvenime klišės ir įprasti dalykai patinka, bet literatūroje klišės mane pykdo.
Jeigu kokia knyga nuausta vien iš banalybių, negaliu skaityti ir metu ją į šoną. Rašydama prie tekstų einu
su laužtuvu ir stengiuosi pralaužti tą visada paslaugiai besisiūlantį banalybių luobą. Klišės į galvą
visuomet ateina pirmiausia, bet tai ne mano žodžiai – jie visų. O man, kaip rašytojai, svarbu kastis prie tų
autentiškų dalykų. Svarbu tikros, užgyventos detalės, tikri, užgyventi pastebėjimai, unikalumas, kažkas,
ką turiu tik aš. Visa tai neišvengiamai verčia knygas leisti rečiau. Labai mėgstu trumpus Giedrės
Kazlauskaitės tekstukus apie knygas. Juose Giedrė yra atkreipusi dėmesį, kad to, ką ir kaip rašau,
neparašysi per dvejus metus. Leidėjai nori, kad rašytojai leistų knygas kas dvejus metus. Sako, kitaip visi
tave pamirš ir iš literatūros lauko būsi tiesiog išspirtas. Bet man norisi, kaip Giedra Radvilavičiūtė sako,
eiti su šakute prieš traukinį. Jeigu visi taip daro – tai aš darysiu lėčiau.“

Pašnekovė teigia, kad tikra rašytoja pasijuto tik išleidusi antrąją knygą: „Pirma knyga buvo parašyta
iš mokėjimo rašyti. Prie mano radimosi literatūroje neabejotinai prisidėjo brolis poetas. Jis mane
„vairavo“ į rašymą. Rašiau. Ir buvo kažkaip suprantama, kad stosiu į lituanistiką. Taip viskas prasidėjo. O
antra knyga jau atsirado iš vidinės būtinybės. Ne dėl to, kad noriu būti rašytoja. Ne todėl, kad mano brolis rašo ir, va, aš rašysiu, o iš vidinio poreikio. Sunku tai paaiškinti, bet tik su antrąja pajutau, kad galbūt esu
rašytoja. Kad tai visai kitokie tekstai, kad jie tikri, kabinantys. Labai skiriasi nuo pirmosios, kurią
skaitydamas jauti, kad tie apsakymėliai parašyti mokančio rašyti žmogaus, tačiau tokių knygų prikurpta
begalė. Antrąją man buvo svarbu parašyti autoterapiniais tikslais. Vėliau sužinojau, kad ji tapo svarbi ne
tik man – ir kitiems.“

Pasakodama apie savo, kaip redaktorės, filosofiją, Danutė sako niekada nesistengianti perrašyti kito
žmogaus tekstų: „Mano redaktoriaus idealas, kai redaktorius susigeria kaip į smėlį ir jo nelieka. Likti turi
tik autorius. Negali tiesinti kuproto. Negali keisti žmogaus ritmikos, žodyno, nes kiekvieno jis unikalus.
Skaitydamas tekstą labai greitai pajunti, su kuo turi reikalą. Niekada nesistengiu viršyti savo įgaliojimų.
Žinau, kad kai kurie redaktoriai nori parodyti, kad jie dirbo. Margina, margina. Anais laikais, kai būdavo
popieriniai redaguotų tekstų variantai ir leidėjui parodydavai, kiek prižymėta, nuo to ir priklausydavo
įkainis. Nes, atseit, jeigu daugiau primarginta – tai daugiau ir darbo įdėta. Kuo daugiau margini, tuo
daugiau moka. Redaguodama Virginijos Kulvinskaitės „kai aš buvau malalietka“ iš karto supratau, kad ji
turi savo žodyną, kad ji yra ji ir jeigu pradėsiu taisyti ir puristiškai ką nors keisti, taikyti prie lietuvių
kalbos normų, tiesiog pažeisiu visą jos prozos kodą. Na, to niekaip negali. Dirbu Lietuvių literatūros ir
tautosakos institute ir man tenka redaguoti literatūrologų darbus, monografijas, ten irgi kiekvienas
mokslininkas turi savo stilių, taigi negali įsimosuoti redaktorės vėzdu. Todėl su visais tekstais stengiuosi
elgtis atsargiai ir labai žiūriu, ar nepersistengiu. Man pikta, kai gali būti ir taip, ir taip, bet redaktorius
kažkodėl ima ir pakeičia į tą variantą, kurio jam pačiam labiau norėtųsi. Negaliu to pakęsti.“

Danutė teigia, kad redaktorės darbas ją išmokė reiklumo sau, kaip rašytojai: „Buvimas redaktore
turi du galus. Sugaišti labai daug laiko. Ir jeigu būčiau kokia turtinga moteriškė, tai be redagavimo,
žinoma, apsieičiau. Jis valgo tavo laiką, akis, nervus. Kita vertus, dirbdama šį darbą išmokau daugelio
dalykų, svarbių rašytojui, visų pirma, reiklumo sau. Atsimenu, vieną tekstą „Šiaurės Atėnams“ buvau
atsiuntusi anksčiau, nes mane vis ragino. O paskui niekaip negalėjau užmigti, nes pradėjau galvoti, kad ir
kalbos lygmuo, ir tas, ir anas, ir trečias ten blogai. Tiesiog teko paprašyti, kad sustabdytų publikavimą. Ir
nunešiau jau beveik po mėnesio tokį, kokį jį tikrai pati norėjau matyti. Kaip Birutė Pūkelevičiūtė
sakydavo, o aš vis nepavargstu ją cituoti: „Gal kas nors gali ir geriau, bet aš jau geriau negaliu.“ Šitas
jausmas man visada turi būti. O kiti su tuo tekstu vėliau jau daro ką nori, aišku, susitarę su manimi.“

Viso pokalbio „Pasėdėti ant atsarginių suolelio nėra blogai“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos
tinklalaidėje „Rašytnamis“. Su Nacionalinės premijos laureate, rašytoja Danute Kalinauskaite kalbasi
rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Žmonės ir tekstai“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.