Aušra Kaziliūnaitė

Pastaruoju metu Vilniaus oro uostas tiek Lietuvos, tiek pasaulio žiniasklaidoje minimas gana dažnai. Įdomu, kad jis kaip fenomenas mūsų akiratyje pasirodo tik tuomet, kai sutrikdoma per dešimtmetį nusistovėjusi kelionių rutina. Bet ar jums teko girdėti, kad šiais metais pasirodė knyga, kurioje veiksmas vyksta 2009 m., o vienas iš pagrindinių romano veikėjų dirba būtent Vilniaus oro uoste? Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ su rašytoja, žurnaliste, Lietuvos kultūros atašė JAV Akvile Kavaliauskaite kalbamės apie jos naujausią knygą „Jausmai“, pirmuosius milenialsų skrydžius lėktuvu, skrydžių baimę, norą susigrąžinti jautrumą ir kuo oro uostai primena bažnyčias.

Akvilės novelių rinkinys „Kūnai“ Metų knygos rinkimuose 2020-aisiais buvo paskelbtas knygų suaugusiems kategorijos nugalėtoju. Praėjus penkiems metams pasirodė ir „Jausmai“. Teiraujuosi, kuo skyrėsi procesas rašant šias knygas. Akvilė pasakoja: „Kūnuose“ labai daug santykio su savo ir su kito kūnu. Labai daug lytėjimo, kvapo. Pasirodžius šiai knygai, žmonės man labai dažnai užduodavo klausimą: „Kūnai yra, o kur jausmai?“ Tai tikrai nėra knyga pagal pageidavimą, bet vis tiek imi pats nevalingai mąstyti: ar turiu kokių įžvalgų arba minčių apie jausmus? Penkerius metus ir gyvenau su šiuo klausimu: kas man yra jausmai? Ką svarbiausio apie jausmus žinau būdama trisdešimt kelerių ir ką būtų įdomu kitiems apie tai išgirsti. Galiausiai priėjau prie vieno sakinio: „Norėjimas jausti.“ Laikui bėgant atbunki, tampi ciniškas, ne toks jautrus. Pastebėjau, kad jau keletą metų bandau susigrąžinti jautrumą. Ilgai dirbau televizijoje, o televizija nujautrina žmogų. Ten tu tik iš pažiūros būni jautrus, o iš tiesų tiek išgirsti visokių istorijų, tiek visko pamatai, tiek atsiranda juodojo humoro, kad tai neabejotinai palieka tavyje pėdsaką. Dirbdamas televizijoje susiduri su daugybe paveikių istorijų. Žymiai lengviau sukelti žiūrovų reakcijas rodant pačius ryškiausius dalykus. Ištekėjo trylikos metų. Pastojo dvylikos metų. Vyras vyresnis keturiasdešimt metų. Persikėlė iš Niujorko į Babtus. Vieni kontrastai. Pastebėjau, kad tai iš manęs atėmė literatūrinį jautrumą, kurį visada turėjau. Žinojau: mano jausmų skalė labai niuansuota. Galiausiai pajutau, kad dideli dalykai dažnai užstodavo mažus, kurie yra gerokai svarbesni negu kažkokios skambios frazės. Galvodama apie norą jausti, įsitikinti, ar mano jausmai yra teisingi, ir norą įsitraukti į kažkokį jausmų duetą ar jausmų orkestrą su kažkuo, aš ir ieškojau istorijos, kurioje visa tai galėtų skleistis. Norėjau kūrinio, kuriame paprastiems žmonėms vyksta paprasti dalykai.“

Rašytoja pastebi, kad techninė pažanga bei socialiniai tinklai labai pakeitė mūsų visuomenę: „Kuriant šią istoriją man buvo labai svarbu pasirinkti paskutinius „tikrus laikus“. Kai sakau paskutinius „tikrus laiku“, turiu omenyje tuos laikus, kai dar nevaikščiojome visur paskendę telefonuose. Paskutiniai „tikri laikai“ ir buvo 2009 m., nes 2011 m. jau atsiranda „Instagram“ ir mes jau pradedame vaikščioti kaip paskutiniai kvailiai vien su telefonais rankose. 2009 m. dar naudojame telefonus pagal paskirtį. Atrodo, tai buvo visai neseniai, bet nuo to laiko, kai telefonas buvo skirtas skambinti ir rašyti žinutę, mus jau negrįžtamai skiria šviesmečiai. Tuo metu buvo kur kas didesnė galimybė kažką pastebėti ar kažkuo nusistebėti. Kaune vieno susitikimo metu man klausytoja labai gražiai pasakė, kad kai buvo jaunesnė, buvo kur kas imlesnė pastebėti įvairius dalykus aplink ir nustebti. Sako: „Būdavo, tiesiog eini, eini ir sustoji, nes kažką pastebėjai. O dabar mes einame taip, tarsi viskas aplink mus būtų vien kliūtys.“ Tuo laiku žmonės dar turėdavo laiko sustoti ir apžiūrėti gėlę. Jų žvilgsnis buvo labiau koncentruotas į materialų pasaulį, o ne į virtualų. Taigi man buvo labai svarbu pasirinkti būtent šį laiką, nes be jo tiesiog negalėjau papasakoti tokios istorijos, kokią norėjau. Po „Instagram“ mano veikėjai nieko panašaus neveiktų, ką veikia dabar. Šiais laikais jau taip lengvai nebesusipažintum kino teatre laukdamas filmo, nes visi prieš filmo seansą nosį įbedę telefone. Anksčiau būdavo, kad lauki, stovi, žiūrinėji afišas ar pan. Žmonės viešojoje erdvėse gerokai dažniau nuobodžiaudavo. O ta nuobodžiavimo akimirka buvo labai palanki pažinčiai.“

Skaitydama „Jausmus“ pastebėjau daugybę romano laikui būdingų detalių. Teiraujuosi autorės, kaip ji visa tai prisiminė. Akvilė atskleidžia: „2009 m. vis dar mokiausi Žurnalistikos institute ir tuo pačiu metu dirbau žurnalistinį darbą. Tais laikais ne tiek biudžetais, bet prestižu aukštyn buvo šovusi reklamos rinka. Buvau ir žiniasklaidoje, ir reklamoje, taigi įdėmiai žiūrėjau televiziją, domėjausi ekonominės krizės realijomis ir godžiai sekiau informacijos srautą. Visa ta informacija neabejotinai nusėdo giliai į galvą. Aišku, vėliau rašant buvo tokių dalykų, kuriuos reikėjo pasitikrinti. Pavyzdžiui, tuo metu rodytas televizijos programas. „Jausmuose“ viskas veikia mėnesio tikslumu. Jeigu sausio -nioliktą buvo riaušės, tai aprašyto jaunuolio tėvai, jam grįžus namo, per televizorių tą ir žiūri. Viskas ten pakankamai tikslu, nes daug dalykų tikrinau ir kėliau iš archyvų. Įdomu, kad 2009 m. analizei internetas nėra labai parankus, nes jame apie tą laiką nieko daug nerasi. Viena pagrindinių priežasčių, kad tuo metu veikusių portalų serveriai yra pakeisti ir tiesiog jau neberasi to meto archyvų. Jeigu iš šio laiko nori bent kiek išsamesnio archyvo, vienintelis „lrytas.lt“ portalas tokį dar turi. Daug žiūrėjau, daug domėjausi ir ne veltui knygoje tiek daug padėkų draugams, nes jie padėjo visa tai prisiminti ar atkreipti į to meto dalykus dėmesį. Pavyzdžiui, tas pats knygoje minimas vyšninis tabakas. Žinau, kad tuo metu daug kas tokį rūkydavo, o man niekada neteko, tad pradėjau klausinėti aplinkinių, kas buvo parašyta ant to tabako pakelio. Niekas neprisiminė, kol galiausiai viena draugė rado nuotrauką ir pasidalino. Jeigu šiaip pagūglini „vyšninis tabakas“, tai nieko neranda, arba supranti, kad tai, ką randa, susiję jau su šiais laikais, o ne su tuo praėjusiu laiku.“

Akvilė teigia, kad faktiškai visa jos knyga yra apie atmintį bei jos perkūrą: „Pagrindiniam personažui užduoda klausimą „Tai kokie momentai tave sukūrė?“, ir jis neatsimindamas nė vieno momento pradeda galvoti, kad gal jo ir nėra. Jį kamuoja klausimas: „Jeigu aš nieko neatsimenu, kodėl tapau toks, koks tapau?“ Tai tam tikra priešprieša dabartiniam visa ko psichologizavimui. Šiais laikais viską bandom paaiškinti psichologiniais terminais, o jie ne to ieško. Jie bando viską paaiškinti ontologiniais terminais. Ne pas psichologą ieško atsakymo, kodėl tėtis nemylėjo. Nors abu akivaizdžiai turi didelių problemų. Bet jie į tai nežiūri, nenori žiūrėti ir nenori kiekvienos savo minties paversti diagnoze.“

Pagrindinis knygos personažas dirba Vilniaus oro uoste. Šiuo metu čia yra įvykę ir vyksta dideli atnaujinimai. Knygoje oro uostai lyginami su bažnyčiomis, egzistuoja tam tikra transcendencijos ir net nepasiekiamo šventumo nuojauta. Teiraujuosi Akvilės, kuri, kurdama televizijos laidas su lietuvių diasporos atstovais, yra apkeliavusi daug šalių, kaip keitėsi jos pačios požiūris į keliones ir keliavimą. Ji pasakoja: „Dabar Vilniaus oro uostas jau nebe tas. Ir aš labai džiaugiuosi, kad šiame romane dar spėjau užfiksuoti senąjį Vilniaus oro uostą, kuriame mes, milianelsai, skridome į pirmąsias keliones „Ryanair“ lėktuvais. Dabartinei man, kad kelionė būtų ypatinga, reikia gerokai daugiau, negu reikėjo anksčiau. Niekada nepamiršiu, kaip mes, trylika žurnalistikos studentų, iš Kauno Karmėlavos oro uosto skridome penkioms naktims į Glazgo Prestviko oro uostą Škotijoje. Buvo žiema, klaikus, tragiškas oras. Man mama tada davė penkiasdešimt svarų sterlingų ir aš iš jų trisdešimt parsivežiau. Tai įsivaizduokit, kur mes ten gyvenom, kur miegojom ir ką valgėm. Tai buvo mano pirmas skrydis lėktuvu. Ir aš taip bijojau, kad net nesupratau, kur esu. Vėliau kelionių pradėjo vis daugėti. Labai greitai pagavau norą keliauti. Visus studijų metus pradirbau, bet pinigų niekada neturėjau, nes tiesiog viską prakeliaudavau.“

Nors apie oro uostą ir keliavimą rašanti autorė pati daug keliauja, tačiau prisipažįsta iki šiol bijanti oro uostų bei skrydžių: „Praėjus metams po studijų pradėjau kurti televizijos laidą „Emigrantai“ ir tada kelionės tik dar labiau paintensyvėjo. Bet kaip aš bijojau oro uosto, taip ir bijau. Tai išgirdę žmonės visada nustemba. Kartais per metus turiu ir -niolika ar dvidešimt skrydžių, bet kas kartą taksi važiuojant į Vilniaus oro uostą būna apėmusi kažkokia panika. Tai knygoje įvardinta personažo lūpomis, tačiau iš tiesų man kažkada pasakė vienas oro uoste dirbantis žmogus – egzistuoja toks dalykas, ką oro uosto darbuotojai vadina „arkos paralyžiumi“. Žmogus nuo patikros taip susijaudina, kad jam ima vaidentis, kad jis kažką turi, ko negalima ir kad jo neįleis. Jeigu mano skrydis yra ryte, tai aš jau trečią nakties prabusiu galvodama, kad jau pramiegojau, tada po trijų penkiolika, ketvirtą ir t. t.. Ar oro uostai yra į mane įaugę? Tikrai taip. Ar esu kelionių ekspertė? Tikrai ne. Bet, manau, perteikti patį oro uosto jausmą galiu, nes jį suprantu. Suprantu, ką reiškia parą jame gyventi, kokie yra jo užkaboriai. Mane domina tas jausmas, kai į oro uosto sistemą patekęs žmogus staiga supranta, kad jis čia nieko nevaldo. Ir tas palyginimas su bažnyčia čia irgi svarbus. Visi nori į dangų, tačiau bet kas į dangų negali. Turi turėti pasą. Skysčių negalima. Turi būti blaivus ir švariai nusiprausęs. Ir dar batus reikia nusiauti, turi pereiti basomis. Tad man panašumų su išganymu, su ėjimu į dangų buvo labai daug.“

Viso pokalbio „Džiaugiuosi, kad šiame romane dar spėjau užfiksuoti senąjį Vilniaus oro uostą“ klausykitės Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“.

Su rašytoja, žurnaliste, Lietuvos kultūros atašė JAV Akvile Kavaliauskaite kalbasi rašytoja, filosofė, humanitarinių mokslų daktarė Aušra Kaziliūnaitė.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Vilniaus rašytojai 2025“ iš dalies finansuoja Vilniaus miesto savivaldybė.