Jurga Tumasonytė

Su literatūrologu ir rašytoju Ramūnu Čičeliu susitikome Kaune. Kai Laura mėgino nufotografuoti Ramūną, stovintį kavinės prietemoje, paklausiau jo, kodėl pasiūlė susitikti būtent šioje vietoje. „Pastarąjį kartą pasikalbėti čia buvome susitikę prieš 12 metų, – atsakė Ramūnas. – Be to, čia puiki vieta tokiems pokalbiams ir geras apšvietimas!“ Taigi mūsų interviu šį kartą sukosi apie įvairių gėrimų reikšmę, poezijos rašymą, dėstymą, mažų ir didelių miestų rašytojus. Paskui autorius išskubėjo į savo knygos pristatymą – jam dar reikėjo suspėti išgerti ritualinės kolos buteliuką. O mes, susikrovusios Lauros fotoaparatus, grįžome į Vilnių. Mus lydėjo didžiulis apvalus mėnulis, ėmė atrodyti, kad pačios atidūrėme literatūriniame kūrinyje.

Kiek tavo gyvenime yra Kauno ir kiek Jonavos?

Buitiškai kalbant, 3–4 dienas per savaitę praleidžiu Kaune, o Jonavoje ilsiuosi ir rašau. Jonavai sentimentai didesni, nes ten gimtinė, ten turiu namus, kuriuos esu susitvarkęs taip, kad man būtų patogu. Paskutinį kartą Kaune teko pagyventi prieš 9 metus, nuo gruodžio iki rugsėjo. 10 mėnesių švenčiau disertacijos apsigynimą. (Juokiasi.) Nuomojausi tokį butuką centre, netoli kino teatro „Romuva“, pikti liežuviai plakė, kad ten landynė, nors tai buvo netiesa, o geri liežuviai kalbėjo, kad ten gera vieta užeiti išgerti kavos.

Tai propagavai bohemos gyvenimą?

Taip, galėdavau praleisti kavinėje visą dieną. Atsikeldavau ryte ir mąstydavau, kad jokio plano šiandien neturiu ir reikia elgtis taip, kaip diktuotų rizominis mąstymas. Žinai, kas tai yra?

Ne, o kas?

Augančioje bulvėje atsiranda daigelių, bet negali prognozuoti, kurioje vietoje jie išdygs. Taigi suplanuodavau praleisti dieną rizominiu būdu. Išeinu iš namų ir susitinku kokį nors bičiulį, kuris keliauja į kavinę kavos, prisijungiu. Tada bičiulis eina į paskaitą, o aš einu į biblioteką, pakeliui susitinku dar ką nors, prisijungiu, ir taip praeina diena.

Nuostabu, kad galėjai sau leisti tokį gyvenimo būdą, nes šiais laikais tai jau atrodo sudėtinga.

Šiais laikais, kaip Jurga Ivanauskaitė buvo rašiusi, propaguoju individualią bohemą, nes kolektyvinės nelabai yra, tad beliko tokia. Taip, kaip sau leisdavau anuomet, dabar nebegalėčiau, nebent reikėtų išeiti iš visų darbų, o tuo metu krūvis buvo nedidelis, paskaitose pakalbėdavau iš eigos, VDU Lietuvių išeivijos institute per 9 mėnesius ne ką parašiau, dėl to jį ir palikau, o paskui šešetas apsivertė devynetu ir 2019 m. grįžau į VDU.

Kokiems studentams dėstai?

Dėstau literatūrologams ir filosofams magistrantams, taip pat Kauno kolegijoje dėstau fotografams ir dizaineriams.

Kokie tau atrodo dabartiniai studentai?

Kiekvienais metais vis kitokie.

Jie stebina gerąja ar blogąja prasme?

Stebina, bet nei gerąja, nei blogąja prasme, tiesiog kasmet reikia priprasti prie skirtingų auditorijų, jų poreikių. Kiekvieną kartą reikia vis kitokių paskaitų, tad nesikartoju. Skirtingai negu vienas mano profesorius iš Vilniaus universiteto, kurio vardo neminėsiu. Kas ketverius metus vis iš naujo klausiau jo kursą. Iš viso tris kartus. Tad vėliau jau žinodavau, kurioje vietoje jis pasakys tą patį anekdotą, o po penkių minučių papasakos kitą. 30 metų dėstant tą patį dalyką, viskas jau buvo nusistovėję. O aš kiekvieną kartą improvizuoju, telefone būnu užsirašęs paskaitos planą, stengiuosi nenaudoti skaidrių, nes tada laksto studentų dėmesys, žmonės skaito informaciją skaidrėje ir nebesiklauso. Tad reikia gebėti pusantros valandos išlaikyti dėmesį ir akių kontaktą.

Dėstai nuotoliu?

Dabar mažai, grįžtame prie gyvų susitikimų. O studentai būna įvairūs, pavyzdžiui, jautėsi pandemijos poveikis ir žmonės, mokyklas baigę 2020–2021 m., skirtingai reaguodavo į dėstomas paskaitas, karas Ukrainoje taip pat paveikė, tarkim, turėjau studentą, kuris buvo kariavęs Ukrainoje, tad prie viso to reikėjo prisiderinti ir man. Pastebiu naujausią tendenciją, kai studentai nori užsisakyti pasakojimą.

Kaip tai atrodo?

Paskelbiami privalomi arba pasirenkami dėstomieji dalykai, kurso pradžioje būna paviešinamas tvarkaraštis ir kas savaitę nagrinėsimų temų planas. Seniau niekas to nekvestionuodavo, o šiais metais studentai nori užsisakyti pasakojimą, siūlo kalbėti ne apie tai, ką numačiau, o apie tai, ką nori išgirsti jie. Čia pasaulinė tendencija, kad studentai į dėstytoją žiūri kaip į grotuvą, į kurį įdedi laikmeną ir jis turi groti tai, ką įdėjai. Šitai reikalauja lankstumo, bet yra įdomu.

Pastaruoju daug mąstau apie gyvenimą centre ir toliau už jo. Pats esi rašęs: „Kas nepriklauso Rašytojų sąjungai, negyvena Vilniuje, nevaikšto Gedimino prospektu, yra už žvilgsnio, vertinimo ir dėmesio ribų.“ Vis dar taip manai?

Man taip atrodo, nors tekstas rašytas 2019 m. ir tada omenyje turėjau Jonavos poetą Mindaugą Švėgždą, kuris rašo gerą poeziją. Yra ir daugiau rašančių meniškai vertingus tekstus, tačiau dėl savo šiokio tokio uždarumo jie niekur neišlenda, nešmėžuoja socialiniuose tinkluose ir jeigu išleidžia knygą, ši lieka nepastebėta. Prieš dvi savaites vedžiau kūrybinio rašymo dirbtuves Anykščiuose, viena dirbtuvių klausytoja sakė, kad Anykščiuose vyksta daug renginių, tik Vilniuje apie juos niekas nežino. Yra du atskiri pasauliai. Save suprantu kaip tiltą tarp mažų miestelių ir Vilniaus, kuriame su pertraukomis esu gyvenęs 12 metų. Galiausiai ir M. Švėgždai parašiau rekomendaciją įstoti į Lietuvos rašytojų sąjungą – į Sąjungos suvažiavimą jis nuo savo daugiabučio slenksčio Jonavoje atvyko taksi. (Juokiasi.)
O šiaip užtenka nuvažiuoti į Vilnių, pabūti Gedimino prospekte porą dienų ir kas nors nutinka, tarkim, prieš dešimtmetį ten sutikau Marių Buroką ir jis bedė į mane pirštu, kad nuo šiol turėsiu rašyti knygų apžvalgas LRT. Taip nutiko tik todėl, kad mane sutiko. Paribiuose esama visokio lygio autorių, panašiai kaip ir Vilniuje. Tik mažesniuose miestuose žmonės bijo viešinti savo tekstus, turi daugiau kompleksų, o Vilniuje parašai tekstą ir eini kaip tankas.

Ramūnai, ir tu patekai į kūrybinio rašymo bangą!

Taip, nors niekada nemaniau, kad užsiimsiu šia veikla, nes paprastai kitus rašyti moko tie, kurie patys jau nelabai ką gali. Bet taip susiklostė aplinkybės ir teko prisidėti. Esmė rašymo dirbtuvėse labiau ne siekis išmokti rašyti, o bendrauti su bendraminčiais. Vakar rašiau straipsnį „Kauno dienai“, kuriame svarsčiau, ar bendruomenes vienija draugystė. Visgi ne draugystė, o atėjimas į bendruomenę su aiškiu interesu. Kai draugauji su kokiu nors žmogumi, su juo eini į parodas ar barą, tą darai, nes tas žmogus tau simpatiškas, o ne todėl, kad turi specifinį interesą. Bendruomenė labiau ugdo ne simpatiją, o empatiją. Kūrybinio rašymo mokymai gal ir negali išmokyti rašyti, bet žmogų kilsteli, padrąsina ir įgalina.

Kas, tavo nuomone, yra kūrybingas požiūris į literatūrą mažuose miestuose? Ar galima kalbėti apie laisvę ir kūrybą, kai nedidelėje bendruomenėje visi apie tave viską žino ir seka kiekvieną judesį?

Tas domėjimasis labai ribotas, žmones domina niekingi, paprasti dalykai: ar tu vedęs, ar turi vaikų, kur dirbi ir kiek uždirbi, su kuo miegi ar su kuo nemiegi. Masėms smalsumą tai ir išsemia. Mažas miestelis labai daug duoda kūrybingam žmogui, nes atsisėdi prie stalo ir žinai, kad ribotame plote esi toks vienas, Vilniuj žinotum, kad už kelių gatvių gyvena Mantas Balakauskas, o dar už kelių gatvių – M. Burokas, taip pat – Jurga Tumasonytė, o dabar pabandyk parašyti ką nors geresnio nei jie. Prasideda tam tikri blokai. Kai gyveni mažame mieste, kaip tik esi laisvesnis kūrybiniu požiūriu, su niekuo nekonkuruoji.

Bet tada neturi ir bendraminčių.

Vasarą buvau Vilniuje ir stebėjau, kaip kavinėje netoliese prisėdo keli vaikinai, mačiau, kad susitiko draugai, nors jų bendravimas atrodė labai formalus, su daug angliškų žodžių, kalbėjo tik apie intelektualius dalykus, be jokių žemiškų temų ar pokštų. Mažame mieste esi mažiau ribojamas, o ir arti sėdinčių žmonių toje kavinėje galbūt nėra. Savo buvimą ten turi įprasminti, turėti tam tikrą įsipareigojimą, kad tavo miestas būtų kažkuo vertesnis.

Pavyzdžiui?

Parašyti apie jį tekstą, padėti bibliotekai surengti susitikimą su kokiu nors rašytoju, perskaityti paskaitą apie šiuolaikinę lietuvių poeziją, nueiti į krašto muziejų ir pasikalbėti su darbuotoja, ką galime kartu nuveikti, nes esame šioje erdvėje ir gal galima šį tą dėl to padaryti.

Kokioje aplinkoje augai?

Devyniasdešimtiniais knygų namuose nebuvo daug, nors Bernardas Brazdžionis ir skaitė stadionams, mano tėvai užsirašydavo į eilę gauti knygų, kurių paskui neskaitydavo. Tėtis buvo stalius, mama – medicinos sesuo. Brolis iki 18-os skaitė beprotiškai daug.
Mano gyvenime literatūra atsirado tik 9 klasėje, iki tol buvau dykaduonis, jau gavęs tvarkaraštį su pieštuku užsibrėždavau, nuo kurios pamokos išeisiu, pasiimdavau iš namų dviratį ir važinėdavausi, kol kiti sėdėdavo pamokose. Dar lankiau muzikos mokyklą, grojau akordeonu, taip pat reikėjo lankyti orkestro pamokas, o aš buvau individualistas, neįsivaizdavau savęs orkestre. 8 klasėje išvis neapsilankiau nė vienoje orkestro pamokoje, gavau pastabą. Birželį mama ėjo gatve ir sutiko orkestro mokytoją, ši viską apie mano nelankymą papasakojo. Mama grįžo ir pasakė, kad visą vasarą turėsiu už bausmę sėdėti namuose. Taip ir išsėdėjau namie tris mėnesius, atsirado noras mokytis, jis tęsiasi iki šiol. Manau, tai buvo mano protestas prieš posovietinę mažo miestelio aplinką, norėjau būti kažkur kitur nei visi tie agurkų ir bananų prekeiviai. Žinojau, kad jeigu gerai mokysiuosi, mano gyvenime viskas bus kitaip.
Šiaip iki 2015-ųjų atrodžiau sau geresnis už kitus, perfrazuojant Leonidą Donskį, pasaulis sukosi apie mane, o ką mano kiti, nebebuvo įdomu. Po disertacijos gynimo pradėjo rūpėti, ką kiti galvoja apie pasaulį.

Kaip tik tave ir pažinojau tuo metu iki disertacijos gynimo – neatrodei nesidomintis kitų nuomone.

Doktorantūroje tekdavo klausytis daugybės komplimentų ir tikrai pradėdavo atrodyti, kad esi kažkuo geresnis. Brolis visada labai gerai nuleidžia mano ego, jeigu tik pradedu sirgti puikybe ir paskambinu jam papasakoti, ką nuveikiau, kaip kažką šauniai padariau, jis sako, kad tai tėra mano darbas, darbinės sėkmės ir nereikia įsijausti į asmeniškumus.

Kaip tau atrodo tavo poezijos rašymo virtuvė?

Poeziją rašau tik tada, kai esu viską praradęs gyvenime, nebeturiu darbo, pinigų ir garantijų. Toks laikas buvo 2016 m., kai išėjau iš universiteto, išvykau į užsienį, ten nesėkmingai prabuvau porą mėnesių, grįžau, vėl reikėjo pradėti viską iš naujo, tada sėdau ir per keletą mėnesių parašiau „Sieną“. Iki praėjusių metų gruodžio eilėraščių neberašiau, o tada universitetas sumažino atlyginimą, tapo nebeįmanoma pragyventi, pajutau, kad vėl ateina ta būsena, kai galiu rašyti. O poezijos rašymo virtuvė atrodo taip, kaip ir visas mano rašymas. Prieš 9 metus ėmei iš manęs interviu žurnalui „Nemunas“, tada minėjai mano pokštą, kur sakiau, kad disertaciją parašiau užsidaręs spintoje. Tai nėra iš piršto laužtas dalykas… Esu cigaretes rūkantis žmogus, rūkau visą dieną. Kai noriu parašyti tekstą, surūkau cigaretę, išgeriu puodelį stiprios kavos, tada iškart jaučiu aštrėjantį žvilgsnį, sėdu rašyti. Su poezija kitaip – poezijoje dalyvauja vanduo. Turiu tokį keistą įsitikinimą, jis skamba, žinoma, keistai. Didelę reikšmę teikiu gėrimams. Žiūrėk, dabar paimsiu stiklinę ir gurkštelėsiu vandens.

Aha, matau.

Vandenį geriu dešine veido puse, kairei vandens neduodu. Visus gėrimus taip geriu. Turėjau tokį įsitikinimą, kad jeigu išgersiu vandens per vidurį, kur yra duobutė, vadinamas angelo įspaudas, rašysiu gerą poeziją. Taigi kurdamas poeziją pirmiausia išgeriu stiprios kavos, praeina pusvalandis, pasistatau stiklinę vandens, prisidegu cigaretę, įtraukiu dūmo ir gurkšteliu vandens vidurine lūpų dalimi. Parašau eilutę, tada procesą pakartoju ir parašau antrą eilutę. Paėjusių metų gruodį rašiau greitai ir per gerą mėnesį pajutau, kad jau turiu tiek, kad užtektų rinkiniui. Susiformavo įprotis ir nebebuvo lengva perjungti bėgį, taip ir gyvenau. Nuėjęs į parduotuvę ir žiūrėdamas į pardavėją mačiau eilėraštį. Ir visur – vien eilėraščiai. Grįžęs supratau, kad reikia pamėginti atsigerti vandens dešine puse. Tą padaręs kaipmat pajutau atsipalaiduojant kūną. Kitą dieną pardavėja ir prekės jau atrodė įprastai, nebe kaip eilėraštis.
Užbaigiant gėrimų temą, pridėsiu, kad esu ritualo žmogus. Šiandien, 18 val., bus mano knygos pristatymas, tad 17.20 val. turiu išgerti buteliuką kolos – sužadinsiu savyje viešą kalbėjimą, bus gerai. Šiaip mano organizmas gana sveikas, nors turiu išvystęs teoriją apie žalingus įpročius. Rūkau, kaupiasi nikotinas, dervos. Kola gerai viską išėda – cigarečių blogis organizme sunyksta, tačiau kola turi fosforo rūgšties, kuri gali išėsti skrandį. Mano brolis sako, kad alus geriausiai padeda užsitraukti žaizdai. Tarkim, ištraukus dantį, reikia gerti alaus. Tad vakare išgeriu buteliuką alaus ir mano žaizdos nuo kolos užsitraukia.

Esi numatęs gėrimus skirtingiems atvejams?

Taip, nes kai parūkau, norisi atsigerti, o gėrimai paskatina skirtingus gebėjimus. Tarkim, vaisinę arbatą geriu vartydamas fotografijų albumus, kuriuos perku ir kolekcionuoju, ji padeda geriau įsigilinti į nuotraukas, jų vidinius sluoksnius. Juodą arbatą geriu, kai vartau dailės albumus.

Kaip visa tai sugalvojai?

Bandymų būdu. Iš pirmo karto atrodo, kad neveikia, o po kurio laiko galvoje susiformuoja neuronų jungtys ir įpranti. Bet tada jau negali tiesiog šiaip išgerti kolos, tą vadinu „mašinėlės“ gadinimu. Neutralus gėrimas kavinėje būtų kapučinas, namuose – juoda kava.

Turi kokių nors visai su literatūra nesusijusių mėgstamų veiklų?

Ne, neturiu. Vienintelis dalykas, kurį mėgstu daryti, – atsisėsti savo kambaryje į fotelį ir klausytis muzikos. Klausausi jos nieko kita neveikdamas, praeina valanda, dvi, trys. Muzika, kaip ir poezija, yra laiko mašina, kuri gali prišaukti tam tikrus atsiminimus, situacijas, kuriose kadaise gyvenai. Tik tuo metu turiu būti vienas ir nieko neveikti.

Ko klausaisi?

Įvairios muzikos: nuo Tordo Gustavseno iki „Rondo“.

Koks tavo santykis su buitimi?

Menkai mano gyvenime dalyvauja buitis, nes turiu gyvus tėvus. Jie senjorai, turi daugiau laisvo laiko, tėtis – aistringas kulinaras – daug gero, skanaus maisto gamina ir vis duoda man pagamintų savo patiekalų, tad pačiam gaminti nereikia.

Mano gyvenime buitis užima gal 80 %…

Taip yra, kai turi vaikų, o kai vaikai knygos – užtenka tik nušluostyti nuo jų dulkes.

Lengvai atsisveikini su knygomis?

Neatsisveikinu visai, nieko nesu išmetęs ar kam nors atidavęs. Be to, mokykloje stambiu mastu esu pavogęs knygų iš bibliotekos. Tiesiog kartą pasiėmiau 50 knygų, po savaitės bibliotekininkė niekur nerado mano skaitytojo kortelės, ji kažkur pradingo. Paklausė, ar galiu tiesiog atnešti tai, ką paėmiau. Tai atnešiau 3 knygas, o man liko 47. Esu knygų kaupėjas ir pirkėjas.

Kaip pasirenki knygas, apie kurias rašysi?

Dažnai jos ateina pačios, kas nors atsiunčia. Mano pasirinkimas rašyti apie ne Vilniuje parašytas knygas buvo tinginystės rezultatas, nes tada, kai rašydavau LRT apžvalgas, nors iš pradžių planuodavau parašyti apie du storus romanus, susizgribdavau likus porai dienų iki teksto atidavimo, kad dar nieko neperskaičiau, tad pažiūrėdavau, kad atsiuntė Viktoras Rudžianskas, o ten paprastai būdavo ne Vilniuje leista poezija. Tad per kelis vakarus ją perskaitydavau ir aprašydavau. Tiesa, dar rašydavau į „Vilnius Review“ apie meinstrymines, daugeliui rūpimas knygas, kurias pasiūlydavo tuometinis redaktorius M. Burokas. Kai kuriems atrodo, kad jeigu pradedi gilintis į vieną temą, tai esi pasiryžęs už ją galvą padėt. Pavyzdžiui, apsigynei disertaciją apie Joną Meką, vadinasi, visą gyvenimą tik juo ir domėsiesi. Tas pats ir apie mažus miestus ir alternatyvos autorius – nesu vien tik jų aptarinėtojas, yra daug man rūpimų knygų, laukia rankraštis ir apie žinomus autorius, kai ateis laikas, jis išeis.

Kaip reaguoji į kritinius tekstus apie save?

Kai tekstas teigiamas, galvoju, kad parašė, nes gerai pažįsta ir nenori pasakyti ko nors bloga. O kai neigiamas, paprastai tai būna susiję su kokiu nors asmeniškumu, to žmogaus nepatenkintomis ambicijomis. Turiu daug pavyduolių. Kartais svarstau ne ką žmonės apie mane rašo, nes tų tekstų nepasirodo daug, bet ką apie mane galvoja, nes tai atrodo svarbu. Ant vienos rankos pirštų galėčiau suskaičiuoti tuos, kurie man ko nors nepavydi. Matantys mano darbą iš arti supranta, kad šie dalykai nėra lengvai pasiekti. O mažiau susijusiems atrodo keista, kad per metus išėjo dvi knygos, dar – docento laipsnis kolegijoje ir t. t. Kartais svarstau, ar žmogus gali mylėti žmoniją, ar ne. Šliogeriškai mąstant, žmogus iš principo yra bjauri būtybė. Nenoriu sakyti, kad pats esu koks šventasis, turbūt irgi yra nuviltų žmonių, galvojančių ką nors nelabai malonaus, na, bet ką padarysi.

Tau sunku parašyti kritišką recenziją, jeigu knyga pasirodo silpna, tačiau ją parašęs žmogus mielas?

Rašydamas nematau to žmogaus ir nerašau jam pagal jo užsakymą. Nėra tiek daug autorių, kuriuos būčiau peikęs, mėgstu sakyti, kad pasirenku geras knygas, tad ir kritikuoti nereikia daug. O šiaip tavo klausimas išduoda vyraujančias nuostatas, kad recenzija būtinai turi būti vertinanti. Esu moderavęs diskusiją su Sauliumi Žuku ir Neringa Butnoriūte apie Kristinos Sabaliauskaitės į penketukus neįtrauką „Petro imperatorę“. Diskusijoje ginčijomės, ar recenzija turi vertinti, ar pirmiausia padėti suprasti knygą. S. Žukas teigė, kad vertinimas būtinas, nes hermeneutinis ratas turi užsidaryti, bet aš paprastai to rato neužbaigiu. Man svarbu pasiūlyti skaitytojui raktą, galimybę perskaityti knygą. Manau, tai yra svarbiau nei tiesiog pasakyti gera ar bloga ji.

Kas tau apskritai yra literatūra?

Man literatūra yra pirmiausia meilė. Kai žmonės apsiveda, turi vaikų, jie rūpinasi, saugo vienas kitą, myli. Aš neturiu šeimos ir mano visas rūpestis yra literatūra ir knygos. Į tai žvelgiu per meilės santykį, atiduodu tam tiek, kiek žmonės atiduoda vieni kitiems meilėje. Literatūra man nėra tiesiog darbas.

Nuotraukos – Lauros Vansevičienės.

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą „Viršukalnės ir buitis“ finansuoja Lietuvos kultūros taryba.