Atgal į sąrašą

Prozininkė Eglė Frank: „Tamsos nustojau bijoti supratusi, kad viduje – tamsiau“

2022 gegužės 19 d.

Jau tris mėnesius prozininkė Eglė Frank gali save vadinti knygos autore – vasarį ji debiutavo su novelių rinkiniu „Mirę irgi šoka“, kurį išleido leidykla „Kitos knygos“. Nors knyga pasirodė nedėkingomis aplinkybėmis – prasidėjus karui Ukrainoje – Eglė tikisi, kad jos kūrybą atras ne tik literatūros lauko žmonės, bet ir tie, kurie dar nėra skaitę jos kūrinių ir nieko apie ją nežino: „Mano svajonė – būti pastebėtai literatūros kritikų ir drauge skaitomai platesnės auditorijos, tačiau tai dažniausiai nesuderinama.“

Lietuvos rašytojų sąjungos tinklalaidėje „Rašytnamis“ rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė su E. Frank kalbėjosi apie viešnios kuriamų veikėjų ryšį su mirtimi, ribų tarp skirtingų personažų tirpimą, novelėse pasirodančių miško, sodybos vaizdinių autobiografiškumą, kūrinių kinematografiškumą.

Flirtuoti su mirtimi

E. Frank novelės žavi plačia veikėjų amplitude ir kontekstų įvairove. Laidos vedėja A. Kaziliūnaitė pastebi, kad nėra socialinės grupės, kuri Eglės knygoje būtų nereprezentuojama: aprašomi tiek kaimo, miesto žmonės, tiek paprasti darbuotojai, proletarai ir privilegijuoti intelektualai, kurortuose slidinėjantys turtuoliai. Tai skaitytoją veda į nejaukos teritoriją, supažindina su šešėlinėmis gyvenimo pusėmis, kai trinamos ribos tarp žmonių, atrodo, turinčių nesuderinamus gyvenimus.

Veikėjus skirtinguose pasakojimuose jungia mirties linija, mistika apipintos psichologinės būsenos. „Pavadinime užkodavau herojų flirtą su mirtimi, o gal netgi sąmoningą savinaiką. Jie tarsi ekstremalai bando priartėti prie mirties, tariasi ją nugalėję, bet, kaip matome iš tekstų, jiems ne visada pavyksta“, – sako E. Frank.

Kai kurie veikėjai, Eglės teigimu, yra realiai sutiktų žmonių prototipai, kai kurie – išgalvoti arba gimę rašant: „Pavyzdžiui, kuriant novelę „Pabėgusio briedžio metas“ nutiko keista, mistinė patirtis. Turėjau numačiusi pradžią, vystymą, pabaigą. Ir kažkuriuo metu pajutau, kad viena iš pagrindinių veikėjų pradeda veikti savarankiškai ir man belieka tik užrašyti pasakojimą. Nors pati gal labiau atstovavau kitai, jaunesnei protagonistei, vyresnioji personažė tą kūrinį sumodeliavo savaip. Jaučiausi tarsi matyčiau procesą iš šalies ir stebėčiausi: kaip visa tai pasibaigs?“

Rašytoja Eglė Frank. Laimos Stasiulionytės nuotrauka.

Miškuose tamsa rašalo juodumo

Autorė pripažįsta, kad jos novelėse autobiografinių momentų tikrai esama ir jie gana lengvai užčiuopiami. Viena iš E. Frank gyvenime svarbių vietų, kuri atsikartoja ir tekstuose, – sodyba, kaip ji pati vadina, – raganos trobelė, apsupta pelkynų, senų pilkapynų. „Girioje prie sodybos sutinku įvairiausių personažų, man nutinka keistų, mistinų dalykų. Bet tie realiai nutikę įvykiai novelėse jau perkelti į kitų personažų gyvenimą.“

Apie gyvenimą užmiesčio sodyboje Eglė pasakoja: „Kartais naktį, kai reikia kažką pasiimti iš kito kambario, tiesiog užsimerkiu ir einu, nes taip lengviau orientuotis.“ Daugeliui keista, kaip ji nebijo leisti laiko atokioje vietoje, ypač šaltuoju metų laiku, kai kaimynai – toli, o tamsa primena rašalo juodumą. „Aš visada perklausiu: ko turėčiau bijoti? Tamsos nustojau bijoti supratusi, kad viduje – tamsiau. Būnant vienai gana ilgą laiką, nesutinkant jokių žmonių, aplinkui esant miškui, pelkėms, pradedu girdėti save su visais dalykais, kurie ne visada yra malonūs.“

Eglė Frank. Laimos Stasiulionytės nuotrauka.

Rizikuoti literatūroje

E. Frank užsiminus apie jos sodybą supančius pelkynus, A. Kaziliūnaitė atkreipia dėmesį į jų paralelę su vidinėmis žmogaus gelmėmis ir mistinių motyvų ryškumą Eglės kūryboje. Pati autorė teigia, kad prie mistiškumo rašydama liečiasi atsargiai: „Mistinės temos neutriruoju. Ji ateina tiek, kiek pati nori. Tokie tekstai gimsta neriant į pasąmonę, kai ji pradeda rodytis nepatraukliausiais pavidalais. Kai kuriuos užrašus po to pačiai nejauku skaityti. Galvoju, ar tikrai čia aš rašiau.“

Vis dėlto literatūroje E. Frank drąsiai imasi kitų rizikingų – erotinių, seksualumo – temų. „Būna, žmones trikdo, apie ką rašau, bet jiems patinka, kaip tai darau. Manau, rašytojui tai geras įvertinimas.“ Išdrįsti laužyti normas autorę įkvepia ir kitos kūrėjos, pavyzdžiui, rašytoja Virginija Kulvinskaitė: „Virginija savo kūryba įrodė, kad moteris rašytoja gali būti drąsi.“

Rašytoja, filosofė Aušra Kaziliūnaitė. Monikos Požerskytės nuotrauka.

Dėkinga sutiktiems žmonėms

Kaip autorė, Eglė debiutavo gana vėlai – užauginusi vaikus. „Išleidau knygą beveik Žemaitės amžiaus“, – juokiasi. Viena iš priežasčių – Eglė ilgai nesijautė išskirtinė: „Mokykloje mokiausi literatūrinėje klasėje. Gaudavau komplimentų, kad rašau gerai, bet gerai rašančių tuo metu aplink mane buvo daug. Nenorėčiau kaltinti, kad kažkas manęs neskatino ir, jei būtų skatinę, tai būčiau anksčiau knygą išleidusi. Turbūt turėjo įvykti taip, kaip turėjo.“

Vis dėlto Eglė jaučiasi dėkinga tiems, kurie pakeliui link pirmosios knygos ją vis paskatindavo ir primindavo apie viduje slypinčią rašymo dovaną. „Esu dėkinga Giedrei Kazlauskaitei, „Šiaurės Atėnų“ vyriausiajai redaktorei. Kažkada perskaičiusi mano tekstus paklausė, ar galvoju ir toliau tik sau rašyti. Knygai atsirasti padėjo ir leidyklos „Kitos knygos“ projektų vadovė Aira Niauronytė – ji parašė man susidomėjusi eseistiniu tekstu „Aš esu romka“, kuris dabar yra knygoje.“

Tinklalaidėje „Rašytnamis“ Eglė skaito net dvi ištraukas iš knygos „Mirę irgi šoka“. Ji pripažįsta: nors prozą viešai skaito nebe pirmą kartą, vis dar jaučia jaudulį. „Gerbiu žmones, kurie puikiai skaito viešai. Galiu paminėti eseistą Rolandą Rastauską ir rašytoją Liną Simutytę. Jų skaitymu žaviuosi, jie puikiai valdo kvėpavimą. Kai sakiniai ilgesni, skaitančiajam kaip plaukikui svarbu neprarasti oro gurkšnio – to dar mokausi.“

Eglė Frank. Laimos Stasiulionytės nuotrauka.

Nedisciplinuotas rašymas

Knygoje esančios novelės surinktos per penkerių metų rašymo periodą, tačiau prozininkė pastebi, kad labiausiai ją motyvuoja spaudžiantis laikas, nustatyti terminai: Kelios iš knygoje pasirodžiusių novelių redaguojant dar neturėjo pabaigų, o būtent stresinė situacija – skubus knygos rengimas išleisti iki Vilniaus knygų mugės – suteikė naujų kūrybinių impulsų. „Jau buvau atsisveikinusi su tomis novelėmis – susitaikiusi, kad nebus jų knygoje. Ir staiga, kai dirbau su jau parašytomis istorijomis, viskam degant, man tiesiog kilo naujų idėjų ir jas pabaigiau, – prisimena E. Frank. – Paskutinėmis savaitėmis iki knygos išleidimo vaikščiojau su užtinusiomis akimis, nes ištisai stebeilydavau į ekraną. Suprantu, reikėtų darbus išsidėlioti per laiką. Bet gal toks savinaikos rašymas yra mano rašymas? Esu labai nedisciplinuota rašytoja.“

Eglė Frank. Laimos Stasiulionytės nuotrauka.

Galvoja apie antrą knygą

Eglė jau gali džiaugtis po pirmosios knygos pasirodžiusiu kritikų dėmesiu ir dviejų novelių vertimais į anglų kalbą greitai išeisiančiuose žurnaluose „Vilnius Review“ bei „No More Amber“: „Žinau, kad ne kiekvienas knygą išleidęs žmogus tokio dėmesio sulaukia, todėl labai džiaugiuosi.“

Tačiau, jos nuomone, tikru rašytoju žmogus tampa, kai išleidžia antrąją knygą: „Ta antroji parodo tikrąjį potencialą. Gyvenimiškos patirties, potyrių vienai užtenka. Antrąja įrodai savo talentą arba jo nebuvimą. Mane dabar palaiko mintis, kad turiu idėją antrai knygai. Noriu šiek tiek atsikvėpti ir pradėti rinkti jai medžiagą.“

Paklausta, ką galvoja apie savo kūrinių ekranizaciją, Eglė pripažįsta, kad kaip didelė kino mėgėja apie tai pasvajoja: „Kai kuriuos tekstus matau kaip filmus, profaniškai mintyse juos režisuoju.“

Eglė Frank. Olgos Ketris nuotrauka.

Palinkėjimas norintiems parašyti ir išleisti savo pirmąsias knygas:

„Žmogus, kuris nori rašyti ir išleisti knygą, turi rašyti ir mėginti siųsti tekstus į leidyklas. Taip pat turėtų sau atsakyti, kodėl jam ar jai to reikia. Ar norisi ką nors palikt po savęs, ar tiesiog išmėginti savo jėgas, ar jam reikia šlovės, dėmesio. Ir įsivertinti, kad dėmesys gali būti ir neigiamas, ne visada palaikantis.

Stengtis turime visi – ir rašantieji, ir kritikuojantieji – kad kritika būtų pamatuota ir kad liaupsės taip pat nebūtų perdėtos.“

Pagal tinklalaidės pokalbį parengė Miglė Galvonaitė

Lietuvos rašytojų sąjungos veiklą finansuoja Lietuvos kultūros taryba

Lietuvos kultūros taryba