/home/rasytojai/domains/rasytojai.lt/public_html/wp-content/themes/rasytojai-theme/single.php on line 25
" class="text-uppercase fw-bold small">Atgal į sąrašą

Poezijos pavasaris 2015

 

Poezijos pavasario almanachas 2015

Sudarytojai – Antanas Šimkus, Donata Mitaitė, Vytautas Stankus

Dailininkas – Tomas S. Butkus

Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2015

 

2015 m. Poezijos pavasario laureatas

Vladas Braziūnas

už eilėraščių rinkinį „Stalo kalnas”

Ričardo Šileikos nuotrauka

Ričardo Šileikos nuotrauka

Almanacho publikacijos

Kūryba man yra paslaptis. Aldoną Eleną Puišytę kalbina Daiva Čepauskaitė

[expand title=”Skaityti”]

Daug kas mano, kad poezija – tai jaunų užsiėmimas. Savo ilgamete kūryba ne kartą tai paneigėte. Ir vis dėlto, ką apie tai galvojate Jūs? Kuo Jums pačiai skiriasi Jūsų jaunystės ir šiandienos eilės?

Jauno poeto įvaizdis įsitvirtino Vakarų Europos istorijoje ir ilgainiui virto nusibodusia kliše. O senose Rytų kultūrose ypač buvo gerbiamas seno poeto tipas. Senieji japonų, kinų poetai. Gal todėl, kad jie daugiau vertino ramybę, išmintį. Bet gi ir Vakarų Europoj buvo ir yra žinomų poetų, išlikusių kūrybingais ligi senatvės. Pakanka prisiminti Gėtę. Arba ir Czeslawą Miloszą, rašiusį iki paskutinių gyvenimo dienų. Jo vėlyvoji kūryba prisodrinta gilios išminties: „Viešpatie, mano širdis pripildyta nuostabos, noriu su Tavimi kalbėtis, / Nes manau, kad supranti mane, nepaisant mano sumaišties.“ Gebėjimas išsaugoti nuostabą iki gyvenimo pabaigos gal išsaugo ir kūrybiškumą? Iki vėlyvo amžiaus rašė ir Wislawa Szymborska. Albinas Žukauskas geriausius eilėraščius parašė senatvėje. Pagaliau ir Bernardas Brazdžionis. Nors iš tiesų jo poezijos viršūnė – jaunystės eilėraščių rinkinys „Per pasaulį keliauja žmogus“. Bet negalima paneigti ir brandžiame amžiuje parašytos jo poezijos grožio ir gelmės.

Kas nustatė tą ribą, prie kurios poetas turi sustoti? Kiekvienas atvejis unikalus. Skirtingi talentai, skiriasi ir pačių poetų pasirinkimai. Galima rezignuoti, paklusti įsigalėjusiems jauno poeto įvaizdžio stereotipams. O galima pabandyt juos ir sugriauti. Kodėl poezija turėtų būti tik ten, kur putoja aistros, jaunystės gaivališkumas? Ar mažiau poetiška rami sutelktos dvasios šviesa? Ji nušvinta tik perėjus per gyvenimo išbandymų ugnį.

Į kokį savo gyvenimo tarpsnį norėtumėte sugrįžti ar kokias akimirkas išgyventi dar kartą? Kodėl?

Jau buvau sugrįžusi rašydama ir rengdama spaudai memuarinės eseistikos knygą „Ką gyvenimas įrašė“. Joje peržvelgiau visus savo gyvenimo tarpsnius. Likimas lėmė gyventi įdomų, bet ir šiurpų istorijos laikotarpį. Nepriklausomoje Lietuvoje prabėgo trumpa mano vaikystė. Po to išgyvenau okupaciją, karą, pokarį. Ir vėl džiaugiuosi atgauta Nepriklausomybe. Daug teko patirti. Ne viską knygon ir sudėjau. Išleidusi šią knygą, į praeitį daugiau nenoriu žvalgytis.
Gražiausias gyvenimo tarpsnis man buvo vaikystė nepriklausomoje Lietuvoje. Jis tebėra širdy nušviestas atsiminimų palaimingos šviesos. Gimtųjų namų jaukumo, kuriuose nebuvo prabangos, bet nebuvo ir skurdo. Buvo tėvų meilė, gamtos grožis, vaiko nuostaba žvelgiant į žvaigždėtą dangų, apgaubusį tėviškės sodybą. Tad į jį gal ir norėčiau sugrįžti? Deja, laiko strėlė lekia tik į priekį.

Kas nulėmė Jūsų gyvenimo posūkį iš farmacijos į literatūrą?

Visų pirma posūkį į farmaciją nulėmė to meto aplinkybės. Buvau „buožės“ dukra, pabėgusi iš tėviškės nuo represijų grėsmės. Studijuoti pamiltos literatūros negalėjau, nes stojant į aukštąją mokyklą reikalaudavo socialinės kilmės pažymėjimo. Ir į farmacijos skyrių medicinos mokykloje įstojau su fiktyviu pažymėjimu. Mokiausi su baime – sužinos, išmes. Iš tiesų tarp rašytojų kartais pasijusdavau „balta varna“, kad nesu baigusi literatūros studijų. Tada prisimindavau farmacininkus – Antaną Vienuolį, poetą Georgą Traklį. O supratimą, kas ir kokia yra tikroji literatūra, įgijau dėdės kunigo teologijos m. dr. Jono Puišio bibliotekoje, kurią jis paliko mano tėviškėje prieš traukdamasis į Vakarus. Joje buvo tarpukario nepriklausomoje Lietuvoje išleistos geriausios knygos ir žurnalai. Ne tik to meto lietuvių autorių poezija ir proza, kitų tautų versta grožinė literatūra. Buvo joje ir filosofijos, teologijos leidiniai. Jau paauglystėje sklaidydama tas knygas pajutau nenugalimą trauką slėpiningam pasauliui, kuris jose glūdėjo. Panirusi į jų išminties gelmes, viską užmiršdavau. Pakerėta perskaitytos poezijos grožio, pati pradėjau rašyti. Jaučiau, kad tai mano tikrasis kelias. Ar tos bibliotekos knygos nulėmė mano posūkį į literatūrą? Tikriausiai gal Tas, kuris lemia mūsų likimus.
Pranciškoniškos srovės mistikoje egzistuoja grožio intuityvaus suvokimo prielaida. Panašiai teigė ir kai kurie judėjų mąstytojai. Jie kalba apie poeziją kaip dangaus dovaną. Ir apie poetą, kuris savyje pats subrandina harmonijos taisykles, nors ir nežino kaip jas tiksliai suformuluoti. Niekas juk ir manęs nemokė, kas yra poezija. Pati išsilukštenau iš dėdės bibliotekoje perskaitytų daugybės knygų ir žurnalų, iš savo gelminių nuojautų. Ir manau, kad atpažinau ją tikriau negu būtų man išaiškinęs anuometinis universitetas. Juk dauguma tų knygų, kurias skaičiau, buvo įkalintos specfonduose arba sunaikintos. Kas universitete būtų man kalbėjęs apie literatūrą iš Juozo Ambrazevičiaus, Jono Griniaus ir Antano Vaičiulaičio parengtos „Visuotinės literatūros istorijos“? Arba iš Antano Maceinos „Kultūros filosofijos įvado“. Iš vizionieriškos žmogaus dvasios gelmių ir kūrybos studijos – Ernesto Hello dvitomio „Žmogus: Gyvenimas. Mokslas. Menas“. Būtent šios ir kitos knygos bei žurnalai („Athenaeum“, „Židinys“, „Naujoji Romuva“, „Logos“, „Soter“ ir kt.) ugdė mano pasaulėjautą, formavo kitokį supratimą apie literatūrą negu anuomet buvo brukama.

Sovietmečiu bendradarbiavote antisovietinėje pogrindžio spaudoje. Ne vienas anuomet už eilėraštį ir tardymo izoliatoriuje atsidurdavo. Ar Jums nebuvo baisu? Kas lėmė tokią Jūsų laikyseną, kai daugelis pasirinkdavo paprastesnį – komunistinės ideologijos tarno kelią?

Augau aplinkoje, kur buvo svarbios pagrindinės, žmogaus gyvenimą saugančios ir jo dvasią palaikančios vertybės. O komunistinė ideologija jas atmetė ir naikino. Todėl ji buvo man absoliučiai nepriimtina. Be to, mano gentis labai nukentėjo nuo tos ideologijos teroro. Politiniai kaliniai, tremtiniai, partizanai… Dėdės Antano Ambrozaičio atminimui neturiu net kur žvakelę uždegti. Prapuolė Šilutės lageryje 1947-aisiais. Nežinia, kur užkastas. Tad negalėjau ir nenorėjau kitaip pasirinkti. Dramatiškas buvo tas laikas. Tiek išgyventi vieno gyvenimo tarpsnyje ir išlikti – ir malonė, ir kryžius.

Iš kur kyla pirminiai Jūsų eilėraščio impulsai? Kas sužadina tą poreikį rašyti?

Kūryba man yra paslaptis. Eilėraštis dažnai prasideda nuo vidinio ritmo, sąskambių ar netikėtos frazės. Kai kažkas tarsi sprogdina iš vidaus. Juk viskas per mus, mumyse, iš sielos gelmėse susitelkusios patirties. O pirminiai impulsai gali kilti
iš daug ko. Nugeltusio lapo kritimas sode. Vėjas, pralėkęs vyšnių viršūnėm. Trapumas visko
, kas mus čia supa. Sudūžtančios snaigės įstabus grožis. Laikinumas rankoje laikomo tulpės žiedo ir tos rankos laikinumas, pirštų, kurie sudūlės…
Būna reti atvejai, kai nušvitimas tarsi žaibo žybsnis atveria kažką, kam apsakyti sunku rasti žodį. Iš tiesų aš nežinau, kodėl parašau būtent tokį eilėraštį. Temos gal pačios pasirenka mane? Lemia ir dvasinė būsena. Prisimenu kaip atsirado istorinė poema „Įvardijimai ir sąskambiai“ (1978 m.). Jos pradžia ne išankstiniuose apmąstymuose apie Lietuvos istoriją, o pradėję aidėti žodžių sąskambiai: „… nardo neurų nėrovės Nery, Neromos neramuolės… Gabija Gabietėle, gobsok, apgaubtoji… žvalgos žvalgai nuo Žvelgaičio… kreša Krešuonoj ir Kraujupėj kraujas, kraujažolėm žydi krante… Perkūnkalny perkūnžolėms pražydus, žyrant Perkūno kulkoms… Apulijos apulai, Apuolė ir Apulumas… Lietuva lucet langueva laeta longuela…“ Pradžioje mane patraukė lietuvių kalbos grožis. Kai kurių jos žodžių artimumas sanskrito ir lotynų kalboms. Troškau atrasti senosios indoeuropietiškos prokalbės šaknis. Išgirsti, kaip mūsų tolimieji protėviai įvardijo daiktus. Ir kaip darniais sąskambiais žodžiai gali kalbėtis. Juk ir pati poetinė kūryba yra kaip būties įvardijimas. Kurti gal reiškia – įvardyti, suteikti vardą bevardžiui įvykiui, daiktui? Atrasti sąskambius tarp žodžių. Poezijoje žodžiai turėtų susikalbėti harmoningais sąskambiais. O būna, kad nesusikalba, išlaksto kaip palaidos avelės į skirtingas puses. Iš tų sąskambių atsirado ir poemos pavadinimas. Taip gimė pirmasis manuskriptas: „Spėjimas iš žodžių, vardų ir aidesių“. O šis pritraukė kitus du manuskriptus, kuriuose ir panirau į Lietuvos istoriją. Domėjausi ja nuo paauglystės. Vaizdai apie ją iš perskaitytų knygų buvo nusėdę į atminties gelmes. O vienas eilėraštis prasidėjo nuo paskutinės eilutės. Ji atkakliai aidėjo man einant Vilniaus gatve. Grįžusi į namus parašiau eilėraštį, kuris išaugo iš tos paskutinės eilutės aukštyn kaip augalas iš sėklos. Kas galėtų tai paaiškint? Tikiu, kad kurianti dieviškoji Dvasia ligi šiolei sklando virš giliųjų būties vandenų. Gal iš to slėpiningo kosminės kūrybos Žaizdro išlėkę žiežirbos kartais įkrenta ir į poeto dvasią? Ją uždega, atveria kažką iš vidinio pasaulio, kas iki tol buvo paslėpta, ir skatina kurti. Tikrame poezijos žodyje ataidi aidas to Žodžio, per kurį visa sukurta. Tokia poezija gali tapti spindulio lieptu, susiejančiu regimąją ir antgamtinę tikrovę.

Koks eilėraštis Jums yra geras?

Man tikra poezija yra ta, kuri kyla iš tylaus, sutelkto dvasios gyvenimo, iš gelminių jos nušvitimų. Iš gilaus ilgesio to, kas nepraeina. Ta, kurioje yra grožio, tikrumo ir etikos sąskambių darna. Ji spinduliuoja ne tiek iš žodžių, kiek iš tos paslapties, į kurią jie nurodo. Aš ilgiuosi to, ką Georg Steiner pavadino „akinančiu, įsakmiu grynosios esaties švytėjimu“. Geras eilėraštis, kuriame yra slėpininga gelmė. Kažkas daugiau nei gražus žodžių žaismas. Poezija, kuri siejasi su pagrindiniais egzistencijos dalykais. Ji – ne amžina, bet turi ypatingo grožio, pro kurį kartais blyksteli amžinybė. Svarbu, kiek žodis poezijoje yra tikras, kalbantis ir kaip tas žodis nušvinta jį skaitant. Kai per poezijos žodį atsiveria kažkas daugiau nei jisai sako. Kai lieka atvira erdvė į tai, kas neišsakoma. Sakyčiau, prabyla pati žodžio dvasia apie tai, kas esmiška. Tik ar daug tokios poezijos? Nuojauta man kužda, kad poezija turi ir kosminės reikšmės, jei iš chaoso geba kurti darnią vienovę. Viduramžiais ji laikyta net antrąja teologija (Albertino Mussato). Ar mūsų amžiuje poezija prarado savo misijos svarbą?

Šiandien Jus retokai pamatysi viešumoje, tarp kolegų. Kuo Jūs gyvenate šiandien ir kas Jums dabar svarbiausia?

Ateina metas, kai akys vis daugiau krypsta į vidinius, dvasinius dalykus. Gyvenimo patirties turiu su kaupu. Tausoju laiką, nes nežinau, kiek man jo atseikėta. O ir šiaip esu daugiau tylumos, ne viešumos žmogus. Niekada manęs netraukė viešuma nei platus bendravimas. Džiaugiuosi, kai sutinku panašių žmonių. Bendraudama su poete Janina Degutyte, supratau, kad ir ji viešumos nemėgo. Yra ir daugiau tokių tylumą pamėgusių žmonių. Spaudoje radau, kad viešumos ypač nemėgo 2014 metų Nobelio premijos laureatas J. M. Coetzee. Buvimas vienatvėje ir tyloje neatskiria nuo žmonių nei nuo pasaulio. Tik pagilina jų pažinimą, ryšiai tampa tikresni. Nevengiu žmonių. Su jais būti ir bendrauti yra gera. Ypač su tais, kuriems rūpi panašūs dalykai. O kitokios dvasios žmogus man primena, koks įdomus ir įvairus Dievo sukurtas pasaulis. Juk giliausioje būties gelmėje glūdi tai, kas vienija mus visus, tokius be galo skirtingus, į vieną bendriją. Man patinka nuošalės tyla. Joje galiu gilintis į tai, kas man ypač svarbu. Atsigręžti į dvasinę tikrovę, kuri yra anapus šio pasaulio triukšmų ir kivirčų, o tuo pat metu viską persmelkia, palaiko. Sulaukiau tokio amžiaus, kai daugelis dalykų praranda savo vertę. Rūpi dabar vidinis, dvasios pasaulis. Jis svarbiausia. Juk ir kūryba iš jo kyla. „Distancija yra grožio siela“ – sako Simone Weil. Todėl kartais ir dėl to reikia iš pasaulio šurmulio atsitraukti.

Jūsų poezija yra elegiška, sakrali, pakylėta ir turbūt labai disonuoja su šių laikų kasdienybės tempu, grubumu. Ar Jūs kaip poetė, kaip žmogus jaučiate didelį diskomfortą, gyvendama XXI amžiuje?

Ar jaučiu diskomfortą? Taip, jaučiu, jei išorės triukšmus, laikraščių banalybes įsileidžiu į save. Bet galiu nuo jų atsiriboti – nematau ir negirdžiu, ko nenoriu. Galiu kaip nepriimtiną televizijos laidą tiesiog išjungti iš savo regėjimo lauko. Taip iš tiesų ir darau: atsisakau klausytis ir matyti, kas gali sudrumsti mano vidaus pasaulį. Tačiau ne visada tai įmanoma. Ne vienuolyne gyvenu, o paprastoje kasdienybėje su buities rūpesčiais. Bet ir kasdienybė gali būti graži, jei persmelkta dvasios. Didieji mistikai tai įvardijo: Ora et labora. Ne veltui vienuolynuose buvo mokoma paprasčiausius daiktus liesti su pagarba ir meile. Gili nuojauta, kad materija yra „sušalusi“ dvasia, kuri ilgisi meilės.

Jūs kaip retas kūrėjas esate labai ištikima sau ir savo vertybėms. Jūsų kūryba nepataikauja, nešokiruoja, nesistengia įtikti. Ir Rašytojų sąjungos premija (2005 m.) Jums buvo įteikta „už ištikimybę poezijai ir pačiai sau“. Kokia tos ištikimybės kaina?

Pigia kaina gaunami tik nevertingi dalykai. Už viską, kas tikra ir vertinga, visada tenka sumokėti didesnę ar mažesnę kainą. Bet gyvenimas tam ir duotas. Atrasti savo tikrąjį pašaukimą ir jį vykdyti. Siekti, kad tariamas žodis ir gyvenimo būdas sutaptų. Tai anaiptol nereiškia, kad išvengiu abejonių ar vidinių konfliktų. Abejonės reikalingos, jos patikrina pasirinkimus, gilina dvasinę patirtį. Reikia drąsos būti savimi nepaisant, kas ką sakys. Drąsos kalbėti apie tai, kas šiuolaikiniame pasaulyje stumiama į pašalius. Apie tas vertybes, kurios palaiko ir apsaugo žmogaus gyvenimą. Kas kyla iš amžinybės nuojautų ir ilgesio.

Ar Jūs kada skaitote savo jaunystės eiles? Koks jausmas užplūsta? Nesinori perrašyt
i?

Žalioje jaunystėje rašytus eilėraščius vieną lemtingą valandą sudeginau. „Rankraščiai, meistre, plėnim pavirsta, / Nedega tik atmintis…“ – vėliau rašiau viename į knygas nepatekusiame eilėraštyje. Jo pradžioje – M. Bulgakovo epigrafas: „Rankraščiai nedega…“ Aiman, „sudegė“ tie mano eilėraščių rankraščiai ir atmintyje. Dabar man jų gaila, andai liepsnomis išskridusių į kosminę tylą… Perrašyčiau gal ne vieną netobulą tekstą. Metams bėgant gilėja patirtis. Pamatai, ką buvo galima padaryti geriau. Tačiau netobulas žmogus, netobula ir jo kūryba. Belieka su tuo susitaikyt. O ir grįžti į tą jauseną, kuri išgyventa rašant vieną ar kitą eilėraštį, vargu ar būtų įmanoma.

Ar Jums svarbus „Poezijos pavasaris“? Koks jis buvo Jūsų jaunystėje ir dabar?

„Poezijos pavasaris“– svarbus ir reikalingas. Jis suburia poetus nors laikinai bičiulystei, šiaip dažniausiai triūsiančius tik savo erdvėje. Suburia ir klausytojus jiems primindamas, kad poezija dar egzistuoja. Tik kažin ar tokiame dideliame žmonių susibūrime įmanoma išgirsti tikrąją poezijos dvasią? Tačiau ne vienas skaitytojas gali čia pasikalbėti su pamėgtu poetu, paprašyti įrašo atminimui įsigytame almanache. Dabar, kai jis vyksta Maironio namuose, premija įvardyta jo vardu, didelė garbė ir tą premiją gauti. Visada laukiu almanacho, nes jis atskleidžia dabartinės lietuvių poezijos visumos vaizdą.

Kokiam žmogui Jūs rašote? Kokio skaitytojo norėtumėte?

Poezija yra pokalbis. Tačiau rašydama apie tai visiškai negalvoju. Bet joje išlieka tikro žmonių bendravimo ilgesys. Norėčiau, kad mano poezija paliestų skaitančiojo širdį. Kad skaitant per žodį jam nušvistų, kas esminga. Ir įvyktų tikras, vidinis dialogas.

[/expand]

 

Deimantė Daugintytė. Po liūdesio ir melancholijos gaubtu (Alfonsui Nykai-Niliūnui atminti)

[expand title=”Skaityti”]

Poeto Alfonso Nykos-Niliūno mirtis oficialiai užbaigia žemininkų kartą. Nuo šiai literatūrinei kartai priskirto tragiškai žuvusio Vytauto Mačernio mirties praėjo 71 metai – platus laiko tarpas, ilgi dešimtmečiai, per kuriuos lietuvių literatūra daug keitėsi. Tiesa, A. Nykos-Niliūno poetinis palikimas išskirtinai vientisas, kūrybinė linija labai nuosekli, o stilistika išgryninta, todėl gerai atpažįstama. Šio autoriaus kūrybą dažnai lydi epitetai „filosofiška“, „kultūriškai įtempta“, „daugiasluoksnė“. Tą paneigti būtų sunku, bet pirmiausia A. Nykos-Niliūno poezija yra gimtojo pasaulio liudijimas (Nemeikščiai, Lietuva) ir vėliau – to pasaulio praradimo agonija (Baltimorė, JAV). Gimtieji Nemeikščiai Utenos rajone jaunam poetui buvo ideali erdvė, kurioje viskas pažįstama ir artima. Tai savotiška Arkadija – idealus ir šešėlio nedengiamas upių ir medžių peizažas, visą šį stebėjimą saugo motinos ranka ir jauki namų prieiga. Pirmajame rinkinyje, kuris atskirai nebuvo išleistas „Dainos apie mane, vaikystę ir daiktus, kurie buvo mano draugai“, nestokojama jaunatviško polėkio ir sentimentalumo, paprasto eiliavimo ir nesudėtingų įvaizdžių kūrimo. Vidurinę mokyklą baigiantis Alfonsas Čipkus eilėraščius rašo pakilia gaida, gaubiamos vėliau pasirodysiančio Eldorado įvaizdžio auros. Mintyse auksu nulietas medinis namas su mėlynomis langinėmis, nedidelė upė, prilygstanti jūrai, paukštis, kuris jį atpažįsta – sudaro pagrindinę ankstyvųjų eilėraščių ašį. Tačiau ir vėliau šie įvaizdžiai nedingsta. Per Antrąjį pasaulinį karą emigravus į Vakarus (pirma į Vokietiją, tada į JAV, Baltimorę Merilendo valstijoje), iš poeto eilėraščių nedingsta gimtojo pasaulio įvaizdis. Tiesa, rašytojas atvirai priima europietiškos literatūros, filosofijos pagrindus, kuriuos įgyja universitete. Autorius žavisi nuosaikiu modernizmu ir pasaulinio lygio autoriais. Verta išskirti jo atidžiai skaitytus užsienio autorius, prisidėjusius prie modernizmo literatūroje formavimo: Charlie Baudelaire‘as, Raineris Maria Rilke, Marcelis Proustas, Alphonse‘as Marie Louisas Lamartine‘as. Šios įtakos davė postūmį kitam rašymo etapui – rinkinyje „Praradimo simfonijos“ (1946 m.) girdimos platesnės frazės, įžvalgiai įpinamas kultūrinis pagrindas, gryną asmeninio pasaulio erdvę pakeičia platesnis akiratis, tekstai įgauna universalumo matmenį. A. Nykos-Niliūno poezijoje jau atsiranda netekties motyvų užuomazgos, bet jos čia tėra įžanga į savo gimtinės praradimo gedulą, kuris niekada nebuvo pamirštas. Eilėraštis „Praradimo simfonija“, nors dar rašytas Lietuvoje, formuoja sūnaus paklydėlio, pasmerkto ieškotojo ar narsaus Odisėjo įvaizdį. Subjektas, veikiamas jaunatviško maksimalizmo, turi lūkesčių aprėpti daugiau, nei turi dabar, jį vilioja nepažintos erdvės.
Namų palikimo tema – viena kertinių ne tik žemininkams, bet ir apskritai istorines kataklizmas išgyvenusiems žmonėms: būti atplėštam nuo savo žemės, viską pradėti iš naujo, palikti, kas artima – skausminga patirtis. Dienoraščiuose A. Nyka-Niliūnas dažnai užsimena, kad išties jis tebegyva savo jaunystės Nemeikščiuose ir tarsi niekur nėra iš jų išvykęs, bet nenumalšinamas gedulas ir praradimas neišvengiamas. Atsiranda ryški riba tarp ten (gimtinė) ir čia (emigracija) tada (praeita) ir dabar (esama): „Atlantas šiandien labai panašus į Nemeikščių laukus, kada viskas susiliedavo ir dangaus spalva nebesiskirdavo nuo žemės (…)“*. Plyšys, atsivėręs išvykus iš savo namų, niekuo nebegali būti užpildomas, bandymai įsitraukti į kultūrinės spaudos leidybą sunkiai įmanomi dėl rašytojo atsitraukimo nuo viešumos. Jis atsideda originaliajai kūrybai ir vertimams, darbui Vašingtono bibliotekoje. Tačiau tie, kurie mėgo buvimą visuomenės centre, kūrė savo autoritetą likusiems Lietuvoje, jie, rodos, kitaip ir išgyveno emigravimą ir ši patirtis kitaip nei A. Nykos-Niliūno poezijoje atsiskleidė jų kūryboje. Žemininkams priskiriamas Kazys Bradūnas, nors ir nebuvo tokio ryškaus amplua kaip Bernardas Brazdžionis, bet savo tekstuose atviriau negu A. Nyka-Niliūnas afišavo išeivišką patirtį. Tai pačiai literatūrinei grupei priklausęs Henrikas Nagys, iš pradžių rašęs dramatiškas eiles, fiksuodamas patirtis aukščiausiomis natomis, vėlyvojoje kūryboje šiek tiek aprimsta, subjekto kalbėjimas panašėja į ankstyvuosius V. Mačernio, A. Nykos-Niliūnio tonus.
Daugiau iš solidarumo, o ne troškimo, A. Nyka-Niliūnas prisidėjo prie antologijos „Žemė“ (1951 m.) kūrimo ir tapo jos dalimi. Jis nesiekė būti minioje, nors gerbė kitų nuomonę ir būrimąsi, prisidėjo prie išeivijos spaudos gyvavimo aštriomis recenzijomis. Poetas stipriai angažavosi kaip individualus ir atskiras asmuo, mąstantis savarankiškai, siekiantis objektyvumo. Pats autorius yra ne sykį minėjęs, kad rašo vieną ir tą patį eilėraštį, tik kitais žodžiais. To eilėraščio pagrindas – stipri emocinė iškrova, kurią sudaro kaltė dėl namų, gimtinės išdavystės, palikimo skausmas, svetimumo būsena. Emigracija, kuri iš šalies atrodo kaip priverstinė, būtinoji gintis, bandant išlaikyti europietišką pagrindą, A. Nykos- Niliūno poezijoje

* Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Dienoraščio fragmentai 2001–2009 ir Papildymai 1940–2000“, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 80.

priimama kaip gimtosios
vietos paniekinimas ir moralinė išdavystė. Šis nusikaltimas subjektą alina ir graužia, jis pats padaro žingsnį ir už jį nusibaudžia. Skaudžiausia yra tai, kad gyvenimas su kalte ir jos apmąstymas neapvalo, tai toliau nuodija asmenį ir apgaubia jo sąmonę kone vientisu liūdesio ir melancholijos gaubtu. Gaubto metafora tinka apibūdinti visą poeto kūrybinį palikimą: vieno eilėraščio rašymas, nuosekli laikysena, hermetiškumas susiveda į uždarumą. Rinkinys „Orfėjaus medis“ (1953 m.) chronologiškai ir turinio atžvilgiu nubrėžia ėjimą aplink gaubtą. Nemeikščiuose, Vokietijos miestuose bei Baltimorėje rašyti tekstai jungiasi į grynėjantį kelionės bei neišvengiamą – atsiskyrimo, išdavystės motyvą. Tačiau šiame trečiame rinkinyje dar nėra vientisos eilėraščių formos, bandomos skirtingos struktūros. Vėlesnis rinkinys „Balandžio vigilija“ (1957 m.), kartu su knyga „Vyno stebuklas“ (1974 m.) dažnai laikomi vieni brandžiausių ir gryniausių A. Nykos- Niliūno kūryboje. „Balandžio vigilijoje“ telpa eilėraščiai, išgryninantys kūrėjo branduolį, atskleidžiantys patį aukščiausią kūrybinį tašką. Tai, ką autorius rašo vėliau, yra labiau šio rinkinio aidai, labai asketiški ir dažnai perdėtai hermetiški, išgryninti iki ribos tekstai, kuriuose daugiau telkiamasi į egzistencinių būsenų apmąstymą neįvardijant pačių jausenų. Be abejo, santykis su Dievu, mirties suvokimas, laiko tėkmės apmąstymas ir bandymas protu užčiuopti šias filosofines doktrinas, yra svarbūs ne tik vėlyvajai A. Nykos-Niliūno kūrybai (tekstai po rinkinio „Balandžio vigilija“). Šių egzistencinių patirčių mistiškas plevenimas gana ryškus pereinamajame laikotarpyje (studijos, emigravimas ir įsikūrimas JAV – šį permainingą etapą geriausiai atskleidžia rinkinys „Praradimo simfonijos“), bet ankstyvajame laikotarpyje (iki „Balandžio vigilijos“) tos būsenos yra įvilktos į naratyviškai sudėtingą poetinį audinį, kuris sujungtas iš daugiasluoksnių metaforų. Taigi,  nors poetui rūpi tos pačios temos, kurios apibrėžiamos filosofiniame lauke, ankstyvajame periode jos gvildenamos kuriant platų įvaizdžių spektrą, apgaubiant išsamiais kultūriniais kontekstais, o vėlyvojoje kūryboje pagrindiniai filosofiniai  klausimai užduodami kitu kampu – pasitikint vienu labai sutrauktu objekto įvaizdžiu. Galima būtų teigti, kad ankstyvuoju periodu A. Nyka-Niliūnas labiau veikiamas vakarietiškos tradicijos, jis labai gilinasi į vakarų Europos kultūros lauką, filosofiją, ir tai paveikia jo kūrybą. Ankstyvuoju periodu poezija kuriama iš plačių frazių, jai pagrindą suteikia aukštos prabos kultūrinis bei filosofinis palikimas, sulietas su asmeniška patirtimi. Vėlyvasis periodas galėtų būti siejamas su rytietiškos poezijos, haiku tradicijos įtaka. Eilėraštis labai sutrumpėja, nebelieka ištęstų frazių, įnirtingo, lyg nepertrūkstamo kalbėjimo, jį pakeičia trumpi sakiniai, o pagrindą sudaro aplinkos stebėjimas, universalios filosofinės metaforos kūrimas vieno įvaizdžio pagrindu.
A. Nyka-Niliūnas būtų galėjęs lengvai įsirašyti į europinę literatūrą, jei būtų kūręs, pavyzdžiui, anglų, vokiečių ar prancūzų kalba, nes jo poetinę mokyklą sudaro šių šalių literatūros. Ne tik dėl kontekstų, bet ir universalaus temų lauko, autorius būtų radęs savo vietą didesnio regiono literatūroje. Jo eilėraščiai kuriami iš globalių metaforų: asmeninė patirtis transformuojasi į visuotiną – tai laikoma meistriško kalbėjimo bruožu. Poezijos skaidrumą lemia ir vientisa, išgryninta pozicija, nesiblaškymas ir koncentracija. Kaltės jausmas, atsiradęs ankstyvojoje A. Nykos-Niliūno poezijoje, neapleidžia iki pabaigos. Kaltės patirtis susieta su kelionės, palikimo motyvu: „Aš palikau tave. / Aš niekad nebuvau tavęs dar nepalikęs. / Ištikimybė – maistas angelams, kurie kas dieną / Miršta alkani ir guli iškankinti / Sausų kamienų miškuose“*. Klajonė į nepažintus tolius pažymėta ne gaivališka džiaugsmo puota, kurios atspindžių nemažai ankstyviausiuose tekstuose, tai veikiau priverstinis gamtos šaukimas, stipresnis nei paaugliškas siekis ištrūkti. Išvykimas suvokiamas kaip būtinas raktas į nusikaltimą, be jo nebūtų galima patirti kitų būsenų – kančios, Dievo ieškojimo, vienišumo, atsiskyrimo nuo minios. Pasirinkdamas nusižengti idealiai tvarkai, subjektas metaforiškai padega Edeno sodą (Eldoradą, Arkadiją), todėl iš saugios erdvės jis tampa svetimu objektu, į kurį nebelemta sugrįžti. Šis nusikaltimo aktas paradoksiškai atveria naujas galimybes.
Dievo ieškojimo, santykio su Juo apmąstymas atsiranda vėlesniuose autoriaus tekstuose, ši tema nėra aktuali gaivališkame Nemeikščių laikotarpyje, kur labiau atsiskleidžia panteistinis matymas (gamta sudievinama, yra tobulas kūrinys). Dialogas su Aukščiausiuoju, dažnai virstantis aštriu disputu, atskleidžia, koks svarbus Jo autoritetas. Poeto eilėraščiuose retas nusižeminimo veiksmas („Viešpatie, / Suteik laimingą mirtį, Tiems, kurie neturi paslapties: / Ne mums“**), į Dievą dažniau yra kreipiamasi dėl Jo neteisingo sprendimo. Bet kuriuo atveju, Kūrėjo buvimas niekada nėra kvestionuoja-

* Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Eilėraščiai 1937–1996“, Vilnius: Baltos lankos, 1996, p. 218.
** Ten pat, p. 339.

mas – Jis visada yra ir Jo buvimu nedvejojama. „Mirti, mylėti, melstis ir Dievo ieškoti gali tik vienas“*, – aforistiškai rašo poetas dienoraštyje, įtvirtindamas individualumą: jo pasaulio ašis yra jis pats, tačiau tai ne egoistinis suvokimas, nes išpažinta patirtis susieja su pasauliu. Viską apimantis laikas, susietas su žmogiška pabaiga – mirtimi – taip pat yra vienas kertinių motyvų A. Nykos-Niliūno poezijoje. Bandymas užčiuopti laiką, pajusti jo tėkmę – viliojantis, kerintis vyksmas. Mėginimas patirti laiką, sietinas ir su laiko tada ir dabar padalijimu, kuris atsiranda pasirinkus išvykimą iš gimtinės. Praeitį eilėraščiuose linkstama idealizuoti, atsiminimuose veidai ir patirtys atrodo šviesesni, optimistiški, dabartis yra lyg užstrigimas nevykusiame laike, o ateitis – žmogiška mirtis. Gali atrodyti, kad poetas visas viltis ir džiaugsmą paliko Nemeikščiuose, o gyvenimas egzode jį išsunkė ir padarė nejautriu mąstytoju. Veikiau, kad A. Nyka-Niliūnas buvo prisirišęs prie nerūpestingo vaikystės, paauglystės etapo Nemeikščiuose, kuris būsimą rašytoją suformavo kaip labai jautrios sielos asmenybę, o tas atsiskyrimas paliko visam laikui žymę. Galų gale, lydi paaugliško idealizmo ir vaikiško gaivalingumo ilgesys, kurio susigrąžinti perėjus į kitą gyvenimo etapą neįmanoma.
A. Nyka-Niliūnas lietuvių poezijoje įsitvirtino kaip labai kūrybingas ir daugiasluoksnis poetas, reiklus kritikas, pačios gryniausios frazės ieškantis vertėjas. Mūsų kultūroje jo poetinė stilistika neturi atitikmenų, tai mąslaus dvasinio ir filosofinio santykio su pasauliu refleksija, individuali patirtinė poezija, kalbanti plačiai, visuotinai. Rašytojas mąsto poetiniais simboliais apie pasaulį laikančius dalykus: laiką, mirtį, Dievą, o namų palikimas ir su tuo susijusi kaltė atveria pluoštą permainingų emocijų, kurios atskleidžia gryną kūrybinį talentą. Didžiulė netektis, visam laikui stojusi riba tarp ten ir čia, pasiūlė vienintelę galimybę – skirti savo bals
ą motinos, gimtųjų namų adoracijai, ir tapti pasaulio stebėtoju. Atsiskyręs nuo visų individualistas, išnykęs minioje, liudijantis apie tobulo pasaulio ilgesį – vienas ryškiausių poetinio kalbėjimo suformuotų įvaizdžių.

* Alfonsas Nyka-Niliūnas, „Dienoraščio fragmentai 1938 –1975“, Vilnius: Baltos lankos, 2002, p. 133.

[/expand]

 

Dalia Satkauskytė. „Tragingos epochos tragingą dangų akyse nešioju (Juozui Kėkštui 100)

[expand title=”Skaityti”]

Paribio poetas, poetas be vietos, tragiško likimo poetas – tokios stereotipinės Juozo Kėkšto (tikr. Juozas Adomavičius, 1915–1981) gyvenimo ir kūrybos charakteristikos. Kūrybinį kelią pradėjęs lenkų okupuotame Vilniuje, bendradarbiavęs su lenkų poetinio avangardo grupe „Žagary“, priklausęs vienam svarbiausių lietuvių literatūros istorijoje literatūrinių sąjūdžių – vadinamiesiems žemininkams-lankininkams, praktine veikla labai smarkiai prisidėjęs prie to, kad šis sąjūdis turėtų tribūną (Buenos Airėse rūpinosi žurnalo Literatūros lankai publikavimo reikalais), Žemės almanache publikuotas pirmuoju, jis tarp žemininkų neturi aiškios vietos. „Greičiausiai galbūt ir sunku būtų pasakyti, kur jis labiau priklauso: ar, sakysime, Borutos „vėtrinei“ tradicijai, ar kitų šios knygos autorių poezijai“, – šį neaiškumą konstatuoja žemininkų antologijos ideologas Juozas Girnius*.
Neturi poetas aiškios vietos ne tik poetinėje tradicijoje (tai galėtų liudyti kūrėjo unikalumą), bet ir literatūros kanone. Buvęs svarbiausių istorinių įvykių ir literatūros sąjūdžių centre, poetas liko lietuvių literatūros istorijos periferijoje. Nesakysi, kad visai neįvertintas (įdomiu poetu jį laikė Vytautas Kubilius ir Valdas Kukulas, apie jį yra rašę Algirdas Julius Greimas ir Alfonsas Nyka-Niliūnas, jo gyvenimui ir kūrybai skirta 2002 m išėjusi lenkų literatūrologės Małgorzatos Kasner monografija Juozas Kėkštas – paribio poetas), tačiau šiandien mažai kieno žinomas ir skaitomas. Ši centro ir periferijos sandūra verta dėmesio ir net peržiūrėjimo bent keliais aspektais, ir ne tik dėl to, kad šimtmečio proga poetą pagerbiame. „Koks gyvenimas!“, – šūkteli Kėkšto vilniškės jaunystės pažįstamas Česlavas Milošas, turbūt gavęs poeto kūrybos rinktinę Dega vėjai (dienoraščių knygoje Medžiotojo metai, 1987 m. rugpjūčio 13 d. įraše mini iš Tomo Venclovos gavęs Kėkšto, vieno pirmųjų jo poezijos vertėjų į lietuvių kalbą, eilėraščių ir vertimų knygą; Dega vėjai išėjo 1986 m.)**. Ir trumpai papasakoja neįtikėtiną, turbūt pačią spalvingiausią tarp visų laikų lietuvių rašytojų Kėkšto biografiją, kurioje susipina asmeninis romantinio revoliucionieriaus temperamentas ir epochos dramatizmas. Dar vienas paradoksas – Lietuvoje primiršto poeto biografija, papasakota Nobelio premijos laureato Česlovo

* Juozas Girnius, „Žmogaus prasmės žemėje poezija. Trečiajai mūsų poezijos kartai atėjus“, in: Žemė. Naujosios lietuvių poezijos antologija, Vilnius: Vyturys, 1991, p. 38.
** Czeslaw Milosz, A Year of the Hunter, New York: Farrar, Strauss and Giroux, 1994, p. 18.

Milošo, paskelbta angliškai šiandien gali būti žinoma visame pasaulyje.
Trumpa šios dramatiškos biografijos, apimančios neįtikėtina geografinį spektrą ir ne vieną ribinę situaciją, santrauka būtų tokia. Gimęs Uzbekijoje, būsimasis poetas 1921 m. su motina apsigyvena Vilniuje, priklausiusiame Lenkijai. Vilniuje, kuriame praleido visą jaunystę, tuomet dar Adomavičius mokosi Vytauto Didžiojo gimnazijoje ir, būdamas vos penkiolikos metų, įsitraukia į pogrindinę komunistinę veiklą. Adomavičiaus virsta Kėkštu (taip jį vadinę draugai, vėliau ši pravardė tapo ir literatūriniu pseudonimu). Net tris kartus areštuojamas, sėdi kalėjime, o paskutinį kartą 1937 m. išvežamas į Kartūzų Berezos koncentracijos stovyklą. Paleistas iš įkalinimų, į komunistinę veiklą įsitraukia dar aktyviau. Tačiau kalėjimas veikia ir jo literatūrinį gyvenimą, čia mezgasi įvairiausi ryšiai (pavyzdžiui, daugystė su baltarusių poetu Maksimu Tanku), ir, kaip pamatysime, poetiką. Grįžęs iš eilinio įkalinimo, 1937–1939 m., drauge su vilniškiais literatais ir kultūrininkais (Ona Miciūte, Albinu Žukausku, Vladu Drėma ir kitais) parengia ir išleidžia kelis vienkartinius laikraštėlius, o 1938 m. pasirodo ir pirmasis Kėkšto poezijos rinkinys Toks gyvenimas. Susipažįsta su tuomet kairuoliškų pažiūrų Czelawu Miloszu, bendradarbiauja su žagarininkais. Sovietų sąjungai okupavus Lietuvą su jau grąžintu Vilniumi, paskiriamas dirbti švietimo inspektoriumi, tačiau netrukus vėl suimamas ir nuteisiamas aštuoneriems metams kalėjimo – šįkart kaip Lenkijos nacionalistinės komunistų partijos narys (čia verta prisiminti Algirdą Julių Greimą, rašiusį, kad Kėkšto revoliucingumas buvo ūpo, o ne pasaulėžiūros dalykas*). Prasidėjus Sovietų Sąjungos–Vokietijos karui, amnestuojamas ir netrukus įstoja į lenkų generolo V. Adreso armiją. Su ja per Iraną, Iraką, Egiptą keliauja į Romą. Mūšiuose sužeidžiamas, gydosi pietų Italijoje, apdovanojamas lenkų ir anglų kariniais ordinais. Visa ši egzotiška geografija tiesiogiai palieka pėdsaką poezijoje – rinkiniuose Rudens dugnu (1946) ir Staigus horizontas (1946) beveik prie visų eilėraščių nurodoma parašymo vieta ir dažnai konkrečios datos. Tačiau esama ir netiesioginio pėdsako, įsirėžusio ir eilėraščio poetikoje, ir temų repertuare, neturinčiame nieko bendro su šiandien nieko nestebinančia „turistine tematika“.

* Algirdas Julius Greimas, „Juozo Kėkšto metamorfozės“, in: Algirdas Julius Greimas, Iš arti ir iš toli, Vilnius: 1991, p. 417.

Čia baigiasi romantiškoji ir herojiškoji Kėkšto-revoliucionieriaus biografijos dalis, ir prasideda rūsti gyvenimo proza, su vienu kitu šviesesniu intarpu. Pasibaigus II pasauliniam karui, porą metų šiaip ne taip verčiasi Romoje, o 1947 m. išvyksta į Argentiną. Keletą metų dirba įvairius juodus darbus, kol pagaliau tampa keliaujančio inspektoriato tarnautoju, prižiūrinčiu kelių tiesybą. Ir tuo pat metu puikiai vadovauja Literatūros lankų leidybos praktiniams reikalams. Dienoraščio fragmentuose Alfonsas Nyka-Niliūnas, tarp kitko, pastebi: „Aš vis dar negaliu atsistebėti Kėkšto teikiamo mūsų žurnalo „ekspresionistinio“ apipavidalinimo kultūra. Žinant ribotas spaustuvės galimybes, tai tikras stebuklas“*. Rašo poeziją (išeina eilėraščių rinkiniai Ramybė man, 1951, ir Etapai, 1953), ir verčia rusų, lenkų, baltarusių , italų ir kt. poetus į lietuvių kalbą. 1957 m. Kėkštą ištinka insultas, jis lieka iš dalies paralyžuotas, ir didelėmis draugų ir artimųjų pastangomis 1959 m., sugrįžta į Lenkiją, apgyvendinamas Revoliucinio judėjimo veteranų namuose. 1966 m, aplanko savo jaunystės miestą – Vilnių. Paskutinis spalvingos biografijos štrichas – nešiojamas draugų (mat negalėjo pakęsti neįgaliojo ratukų), aplanko jam brangiausias Vilniaus vietas – Katedrą, Rasų kapines**.
Mįslė kaip žmogus ir, nepaisant visko, puikus „užakinis“ (poetai niekad nebuvo susitikę) draugas, -apibendrinančiai apibūdina Nyka- Niliūnas poeto asmenybę***. Ar apie Kėkšto kūrybą šiandien būtų įmanoma sušukti panašiai – „kokia poezija!” – ir stumtelėti į lietuvių poezijos kanono centrą? Kažin,
ar tai pavyktų, nors viename iš jau minėtų dienoraščio įrašų Nyka-Niliūnas užfiksuoja, kad Kėkšto poezija jam atrodanti vis geresnė****. Tačiau naujo perskaitymo, atidesnio žvilgsnio jis vertas. Mat, mano galva, šio poeto kūryba labai aiškiai iškrinta iš lietuvių poezijos pagrindinių trajektorijų, ir tuo pat metu jungia bent kelias XX a. vidurio lietuvių poetines tradicijas, ir centrines, ir periferines. Vieną iš jų pamini Girnius – tai šiandien irgi primiršta borutiškoji „vėtrinė“ tradicija kaip revoliucinio romantizmo

* Alfonsas Nyka-Niliūnas, Dienoraščio fragmentai 2001-2009 ir Papildymai 1940-2000, Vilnius: Baltos lankos, 2009, p. 422.
** Išsamią Juozo Kėkšto biografiją pateikia Małgorzata Kasner monografijoje Juozas Kėkštas − paribio poetas (Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2002).
*** Alfonsas Nyka-Niliūnas, op. cit, p, 247.
**** Ibid.

variantas, romantinės pasaulėjautos ir avangardinės poetikos derinys. Poetus suartina kalėjimo ir vėjo motyvai, prometėjiška subjekto laikysena, tačiau Kėkšto poezija šioje tradicijoje, aišku, neišsitenka. Poeto eilėraštis gal net dramatiškesnis, jame ryškesnis revoliucinio romantizmo krikščioniškas podirvis (aukos, atpirkimo motyvai).
Antroji tradicija – prieškario Vilniaus lietuvių poetų ir lenkų avangardo. Ši sąsaja ne tokia tiesioginė ir sunkiau atpažįstama. Mat, skirtingai nuo Žukausko, kurio poezija auga iš valstietiškos kasdienybės, Kėkšto lyrika gimsta darbininko ir kareivio kasdienybėje. Tačiau abiem toji kasdienybė yra rupi, rūsti (Kėkšto dar ir neabejotinai pažymėta istorinių išbandymų, „tragingos epochos“ įspaudu) ir drauge poetiška bei metafiziška (čia jau būtų galima kalbėti apie sąsajas su Kėkšto vertu Czesławu Miłoszu, bet tai būtų atskira tema). Juos sieja ir visiškai skirtingas, tačiau oponuojantis tarpukario Lietuvoje klestėjusiai lyrinio eilėraščio tradicijai ritmas, beje, smarkiai skiriantis Kėkštą ir nuo žemininkų. Tiesa, keletas Kėkšto eilėraščių – „Tolimosios skundas“, „Užrašas“ – akivaizdžiai paveikti Mačernio „Vizijų“ ir perėmę jo intonacijas; „Tolimoji“ turi sąsajų su Nykos-Niliūno vaizdinija (tragiškas žuvimo himnas, nužudytas rytas), ir išreiškia lyg ir tipišką šiai kartai benamystės pasaulėjautą. Tačiau kapotas avangardinis ritmas, kuriamas trumpų sakinių ekspresionistinis vaizdas įsibrauna ir į šio eilėraščio pabaigą.
Trečioji tradicija turėtų būti bežemių. Tačiau ir pasaulėjautos, ir poetikos požiūriu jis artimesnis bežemiams ir galbūt laikytinas netiesioginiu Algimantu Mackaus pirmtaku (tai ypač ryškiai atsiskleidžia eilėraštyje „Negyvo angelo daina“). Kėkšto poezijoje nėra tos žemininkams esminės prarastų namų iliuzinės atramos, Arkadijos galimybės. Namų arkadijos vietą čia užima kalėjimas – ir istorinė bei biografinė nuoroda, ir egzistencinė metafora (lyrinis subjektas trokšta aktyvumo, ir jaučiais varžomas, pastanga ištrūkti, išsiveržti – viena pagrindinių jo būsenų). Kėkšto poezijos žmogus, Vytauto Kavolio žodžiais, priklauso istorijos triuškinamųjų kategorijai, ir ne prarastų namų, o istorijos negailestingumo refleksija yra jos dominantė, poetinių įvykių bei būsenų (meilės, gamtos grožio išgyvenimo, žmogiško solidarumo patirties) fonas. Vienintele atsvara tampa istorijos triuškinamųjų solidarumas, paguoda – trapus akimirkos grožis, estetinis potyris. Visų šių kontekstų ir sąsajų fone galime skaityti rūsčiai neornamentuotą, ekspresionistiškai dinamišką Kėkšto eilėraštį, kuris grindžiamas stiprių kontrastų (mirties ir grožio, nevilties ir valios kirti, ryžto ir nerimo) sankirtomis, lyrinės išpažinties ir kone imažinistinio vaizdo deriniu. Esama šioje poezijoje ir romantinės poezijos klišių, ir ekspresionistinės poezijos „standartų“. Tačiau tikrai esama ir tiesiog gerų eilėraščių, kurie verti literatūros istorijos.

[expand]

 

Ramūnas Čičelis. Maištingasis lyrikas Kazys Boruta (Kaziui Borutai 110)

[expand title=”Skaityti”]

Gyvename laike, kada kairiosios idėjos yra tapusios tik rėksmingų visuomenės veikėjų populiarumo augimo priemone. Dar ne taip seniai visa, kas buvo susiję su bolševikine-komunistine praeitimi, nurašyta vienu mostu. Ir tik retas socialinis bei politinis kritikas ramiai, bet kartu ir radikaliai, vertina šiandienę Lietuvos dešiniąją liberaliojo kapitalizmo paradigmą, patirtį ir perspektyvas. Dar retesnis mąstytojas suvokia, kad daugelis mūsų sociumo kaitos pradinių impulsų gimsta ne biurokratų kabinetuose ar užkulisiniuose politikų kuluaruose, o universitetų auditorijose ir laisvų meninių sambūrių gretose. Šiais metais minime 110-ąsias poeto ir prozininko Kazio Borutos gimimo metines. Jis šiandienos kontekste svarbiausias lietuvių literatūros skaitytojams yra turbūt todėl, kad, skirtingai nei daugelis komunistavusių poetų, rašytojų, ne taikėsi prie besiformuojančios sistemos, o pats prisidėjo prie jos radimosi. Dažnai skausminga yra vertinti to socialinio projekto nesėkmes mūsų valstybėje, tačiau būtent tada, XX amžiaus pirmojoje pusėje ir viduryje, lietuvių literatūra buvo vienas iš aktyviausių visuomenės inžinerijos laukų. K. Boruta šiandien stebina savo drąsa kurti ideologinę poeziją, kuriai nebūdinga jokia schema, dirbtinumas, apsimetimas ar veidmainystė. Labiau žinomas kaip romanistas K. Boruta niekada nebuvo „dvaro poetas“: apie jokius specialius kūrybinius užsakymus ar pataikavimą savo kūryba negalėjo būti net užuominų. Atvirkščiai – už drąsų kairiųjų pažiūrų deklaravimą mene jis baustas, persekiotas, jo knygos tarpukario Lietuvoje uždraustos platinti ir skaityti. Nekonformistinė drąsa – šis žodžių junginys geriausiai apibūdina K. Borutos poezijos socialumą. Poetas nebuvo nei apgautas, nei suviliotas gražių pažadų, nei įtrauktas prievarta: nuoširdžiai tikėjo kairiųjų idėjų galia paversti Lietuvos žmonių gyvenimą geresniu ir prasmingesniu. Poezija K. Borutai – tai ne abstraktus visuomenės projektas, o individualumo ir nuoširdumo tribūna, iš kurios negalėjo sklisti tai, kuo poetas nebūtų asmeniškai patikėjęs. Eilėraštyje „Suversti arimai“ tiesiogiai kalbama apie savo misiją ir kolektyvinę ateitį: „Tai dar ne paskutinį / savo žodį tarsim. / Plaks širdis krūtinėj, – / arėme ir arsim. // Dar ne vieną vagą / mes drauge išvesim, / kad gimtasis kraštas / būtų laimingesnis.“ Šiuo požiūriu K. Boruta artimas XIX amžiaus pabaigos-XX amžiaus pradžios lietuvių tautinio Atgimimo poetams, kurie irgi rašė eilėraščius, kūrusius tautos ir valstybės ateitį.
K. Borutos ankstyvosios poezijos ryšiai su tradicija, kaip ir dažno pradedančio poeto kūryboje, yra akivaizdūs ir ne kartą nagrinėti lietuvių literatūros kritikoje. Pakanka paminėti stiprią keturvėjininkų bei Europos ir Rusijos futuristų įtaką. Dainos žanras, kurį K. Boruta sąmoningai rinkosi, neabejotinai padiktuotas rusų poezijos mokyklos: poetas siekė, kad jo eilės būtų dainuojamos, sklistų plačiai ir netaptų uždaro literatūrinio salono skaitiniais. „Daina apie svyruojančius gluosnius“ baigiama stipriu kūrybiniu testamentu: „jei ne gluosnių žalsvas kvapas / snūduriuos ant mano kapinyno, // tai bent skambės balsas atlapas / iš naujo geležies giesmyno.“ Nuo daugelio tarpukario Lietuv
os poetų K. Borutos patirtos literatūrinės įtakos skiriasi tuo, kad jis ne išmoko ir perteikė lietuvių poezijos klasiką ar užsienio literatūros pavyzdžius, o giliai permąstė ir suprato tų įtakų gilumines prasmes. Jo poezija – tai ne kopijos ar sekimai, bet originalios temų ir motyvų interpretacijos. Eilėraštyje „Padavimas apie geležinį vilką“ originaliai traktuojamas senasis mitas apie Vilniaus įkūrimą: „Seni padavimai baisiai suplėkę / ir visai netekę bet kokio kvapo, / o man, / išlindus iš šiaudinės palėpės, / skersai tako / atsistojo geležinis vilkas, / tūkstančiais dantų čiaukši / miestas akmeninis, / aprūkęs ir pilkas.“ K. Borutai poetinė tradicija yra kūrybinis impulsas ir akstinas mąstyti ir jausti savarankiškai.
Visgi teigti, kad K. Borutos poezija, būdama plakatinė ir kviečianti socialinėms permainoms, yra vienpusė, būtų klaidinga. Lietuvių literatūrologai dažnai pastebi poeto kūrybos dvilypumą – viena vertus, kviečiančios veikti intonacijos, o priešingame poliuje – gilus lyrizmas, melancholija ir visai kitokia dainų „melodija“. K. Borutos kaip poeto figūra XX amžiaus lietuvių poezijoje yra centrinė, nes jungia romantinę, futuristinę ir neoromantinę tradicijas bei mokyklas į vieną darnų ir ypač organišką junginį, kurį pateisina didžiulė talento jėga. Eilėraštyje „Daina apie klykiančią varną“ futuristiniai miesto vaizdiniai pinasi su romantiniu liūdesiu, liaudies dainos melodika: „Miglos. Liktarnos. Skersgatviai, gatvės. / Klykianti varna ant juodo dangaus. / Kaip man nešaukti žaliosios jaunatvės, / perkūnijų vėtros užimo smagaus? // Oi varna, varna! Kokia negerovė / mudviejų riksmą iš girios žalios / ant suodino miesto padangės pakorė, / kuriai nesulaukti rytinės žaros.“ Lyrizmas ir socialumas literatūroje jungiasi tik ten, kur yra vietos nuoširžiam jausmui, nestokojama autentiškumo.
Tik po Antrojo pasaulinio karo lietuvių proza ėmė reflektuoti žmogaus išėjimą iš kaimo, ryšių su agrarine kultūra trapumą, nutraukimą. K. Borutos poezija jau XX amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje konstatavo, jog lietuvio pasitraukimas iš kaimo yra įvykęs. Ankstyvosios K. Borutos poezijos kūriniai byloja apie sunkią lietuvių kaimo praeitį ir dabartį (vėliau lietuvių prozoje kaimas idealizuotas, jo nostalgiškai ilgėtasi): „Seniai man tėvas, baisiai susirūpinęs, / graudžiai pranašavo mano  liūdną galą, / kad būsiu aš kaip pantis susisukęs / ir niekad neišbrisiu vargo balos. / Tai kaip dabar prieš audrą atsispirti, / kai geležinis vėjas šiaušia kluono kraigą / ir jau prie šulinio nulaužė svirtį / bei atneša drožlių plieninį speigą?“ („Daina apie svyruojančius gluosnius“). K. Borutos pasitraukimo iš kaimo poezija žymi naujos lietuvių literatūros paradigmos radimąsi – jai būdingas visai kitas žmogaus ir daikto santykis. Senajame lietuvių kaime daiktas (ar tai būtų gamtos objektas, ar darbo įrankis) buvo žmogaus neatskiriama dalis. K. Boruta prabyla apie žmogaus požiūrį į daiktą kaip į priemonę geresniam rytojui kurti arba kaip į ilgesio ir liūdesio šaltinį. Eilėraštyje „Visi keliai į Vilnių veda“ subjektą veikti, sukilti ir atgauti senąją sostinę skatina net Vilniaus gatvių grindinys, kuris prisimena pirmąjį miesto akmenį, nuo kurio prasidėjo sostinės kūrimasis: „Einu aš gatvėm – / siaurom – / kreivom – / klastingą praeitį jos primena! – / Praeiviai žvilgčioja skersom, /  svetimšaliu / mane vadina! // Bet kas svetimšalis, – / ar aš – / ar jie – / kurie užplūdo / miestą pažadėtą? / Prabilki, / Vilniaus pirmas akmenie, / kieno tu rankomis / esi padėtas?“ Istorikas Kęstutis Raškauskas, nagrinėjęs daugelio tarpukario lietuvių kairiųjų poetų socialinį, politinį ir kultūrinį judėjimą bei jo kontekstą, savo straipsniuose ne kartą pažymi, jog K. Borutai, kaip ir daugeliui jo bendraminčių, nebuvo būdingas joks kaimietiškumo kompleksas, varžymasis dėl savo kilmės ir šaknų – vyravo aiškus suvokimas, iš kur ateita ir kur link einama, iškeltas „berno“ kultas. Eilėraštyje „Daina bernystei“ lyrinis subjektas save tiesiogiai pavadina „maištingu bernu“: „Tegu tad nešios tave vėjai po barą nokstančios duonos, // tegu tu drumsies su vėjais arimuos. / Žinos bent svyruojantis gluosnis prie kluono, / kad balsas maištingojo berno dar neužkimo.“ K. Borutos miestietis – tai ši kaimo išėjęs, tačiau jo nepamiršęs asmuo.
Išėjimas iš kaimo ir požiūris į socialiai ne mažiau žiaurią miesto tikrovę diktavo ne tik naują daikto, bet savitą žmogaus traktuotę poezijoje: būtent nuo K. Borutos ir jam artimų draugų kūrybos lietuvių poezijoje prasminis kirtis nuo gamtos perkeliamas į žmogų, jis itin sureikšminamas. Eilėraštyje „Didžioji draugystė“ subjektas išvengia lyrinių paralelizmų, nes svarbesnis yra ne žmogaus ir gamtos, bet draugų, kuriuos jungia idėja, bendrystė: „Mūsų draugai – / fabrikuose – dirbtuvėse – laukuose – / visą pasaulį / savo galybe apjuosia.“ K. Boruta, kaip rodo jo poezija, aiškiai jautė ir suprato, kad lietuvių kultūroje ir literatūroje po truputį gimsta žmogus, kuris žino savo kančios, skurdo, jausmo prasmę ir reikšmę bei yra nelinkęs jos perteikti potekstėmis. Galbūt todėl K.Borutos eilėraščiai (išskyrus kelis labai ryškius poezijos ciklus) daugiausia yra ateistiniai, žmogus nebijo priešintis ne tik socialinei klasių nelygybei, bet ir likimui, Dievui. K. Borutos poezijoje religija neignoruojama: dažnai religinė simbolika skaitytojo dėmesį kreipia į visuomeninės neteisybės, skriaudos problemas. Eilėraštyje „Kristus už štangų“ kovotojai už socialinę lygybę vaizduojami kalėjime, kur vienintelė jų viltis – Išganytojas: „Kalėjimas. Kalėjimo bažnyčia. / Vargonai ir grandiniai gaudžia. / Už grotų smilksta gelsvos grabnyčios / ir Kristaus akys graudžios. // Tos grotos užrakino laisvės dangų, / veltui suklupę meldžias eilios.“ Poetas savo kūryba tvirtina, kad religija yra vargstančiųjų paguoda, kuri reikalinga tol, kol sociume esama vietos neteisingumui. K. Boruta dažnai deklaratyviai, rečiau netiesiogiai prognozuoja, kad, visuomenėje įvykus kairiesiems pokyčiams, tikėjimo į Dievą tiesiog nebereikės, nes neliks religijos prasmės.
K. Borutos posūkį nuo plakatinės poezijos prie lietuvių mitologijos, folklorinės tradicijos vėlyvojoje kūryboje lietuvių literatūros kritika aiškina įvairiai: vieni literatūrologai pabrėžia, kad poeto kairiosios pažiūros įgijo dar platesnę ir gilesnę dimensiją; kiti K. Borutos kūrybinę raidą suvokia kaip tam tikrą nusivylimą politine, visuomenine arena ir dar stipresnį nei ankstyvojoje kūryboje atsigręžimą į lyrinės poezijos vertę. Nesekli meilės, vyro ir moters santykio problematikos traktuotė K. Borutą nutolina nuo literatūrinių tradicijų ir jo poetiniam balsui suteikia dar daugiau individualumo. Pavyzdžiui, eilėraštyje „Septynių lelijų mylimoji“ poetas vienas pirmųjų lietuvių literatūroje mylimąją lygina ne su Tėvyne,  bet su abstrakčia laisve, jos idėja, priskiria jai išvaduotojos vaidmenį: „Lelijos septynios lyg žvakės žvilgės / paryčiu, labai anksti, // nes mylima tada parvažiuos / sidabro ratuos, // nes mylima tada išvaduos / pasaulį platų“. Ne viename kritikos straipsnyje ir literatūrologo Vytauto Kubiliaus monografijoje&n
bsp;apie K. Borutą ir jo kūrybą teigiama, kad poetas buvo nuolat draskomas prieštaravimų, itin dramatiškai ir jautriai suvokė savo ir skaitytojų padėtį. Taigi K. Borutą būtų galima apibūdinti ir kaip kraštutinumų žmogų, paradoksaliai sugebėjusį išlaikyti savo vientisumą ir iki pat mirties teigti meilę savo kraštui bei jo žmogui. Poeto pavyzdys byloja itin svarbią tiesą: nė vienas žmogus nėra visiškai aiškus ir neprieštaringas. Moralinių klaidų išvengia tik tas kūrėjas, kuris nebijo byloti apie savo vidinius konfliktus ir socialines įtampas, prisipažinti, kad yra prieštaringas. Eilėraštyje „Kaip keista, baisiai vienišas esu“ subjektas prabyla apie visuomeninės pareigos ir draugystės, meilės priešpriešas: „Kaip keista, baisiai vienišas esu, / nei artimo žmogaus, nei draugo. / Gyvenimą kaip pareigą nešu, / ir nemiga kas naktį mane slaugo.“ K. Borutos kaip klasiko recepcija lietuvių literatūros moksle ir kultūroje perspektyvi būtent dėl šių prieštarų ryškinimo, bandymo suprasti, kokie impulsai skatino poeto kūrybinius veiksmus. Laikais, kai lietuvių literatūros istorijoje jau gausu „monolitinių“ klasikų, kurie neva gyveno be jokių abejonių, konfliktų, K. Boruta
lieka žmogaus tikrumo ženklu. Tokio masto asmenybės kūrybai netaikomas pažiūrų teisingumo/klaidingumo kriterijus.
K. Borutos poeziją reikia matuoti egzistencinėmis svarstyklėmis, kurios nepakenčia eufemizmų ir nutylėjimų. K. Borutos poetinis palikimas – tai ne prieš penkis dešimtmečius mirusi ir muziejinė kūryba, o šiandien tebeaktualūs žodžiai.

[expand]

 

Tomas Taškauskas. Mamertui Indriliūnui atminti

[expand title=”Skaityti”]

Mamertai,
Atleisk, kad ilgai nerašiau. Tiesą sakant, tai apskritai pirmasis mano laiškas tau. Gal kiek pavėluotas… Tačiau, tau žūvant dar nebuvo gimusi net mano mama. O ir po savojo gimimo užgaišau gerus porą dešimtmečių, kol apskritai pradėjau domėtis tragiškos didybės paženklintu tavo likimu.
Pirmąjį kartą atkreipiau dėmesį į tavo vardą tik pradėjęs skaityti apie tavo bičiulio ir likimo dalininko Broniaus Krivicko kūrybą. Visi amžininkai prisiminimuose choru kartoja, kad abu buvote per jauni ir per gabūs šitaip žūti, kad jūsų prievartinis pasitraukimas – didžiulis nuostolis lietuvių kultūrai ir literatūrai. O kokie jausmai ir mintys man kyla begalvojant apie tave? Galiu nebent pacituoti vieną eilėraštį iš partizaninės poezijos rinktinės:

Neparašyti laiškai

KRAUJAS rašo šiuos nebylius laiškus,
Neparašytus laiškus –
Iš pamiškių juodų, iš liūnų,
Kraujas iš kalėjimo tortūrų kambarių,
Iš prekyviečių, kur mūsų kūnai tįso iškankinti,
Kraujas iš Arktikos, iš Sibiro žiauriausių pakraščių:
Ne poetiškai, ne dramatiškai, o gyvu krauju mes rašome
Mūsų liūdnus, neparašytus laiškus Jums,
O mūsų mylimiausi, laisvieji broliai!

Kiek daug laiškų per savo gyvenimą pats nebespėjai parašyti! Ir vis dėlto svarbiausiasis parašytas ir pasirašytas tavo paties krauju. Ne poetiškai, ne dramatiškai, o gyvu krauju… Krauju, sutepusiu Krinčino miestelio aikštę, kur tavo kūnas voliojosi po žūties. Krauju, įsigėrusiu į Gerkiškių žvyrduobėje iškastą bendrą kapą, kuriame atgulei kartu su kitais 23 savo bendražygiais. Krauju, kuris priverčia mano kraują stipriau pulsuoti, kuris įsigėrė į mano vaizduotę ir skatina rašyti šį keliais dešimtmečiais vėluojantį laišką tau. Kodėl pasirinkai partizano kelią, Mamertai? Kodėl neišsaugojai savo talentų mums, kaip padarė dalis kitų tavo kartos atstovai? Nežinau, ar ir pats galėtum visiškai aiškiai į šį klausimą atsakyti. Kritinės situcijos apnuogina mumyse tai, kas gražiausia. Arba tai, kas baisiausia. Norą aukotis. Arba norą išlikti bet kokia kaina. O gal viskas vienu metu ir neatsiejamai sumišę? Domėdamasis Broniaus Krivicko gyvenimo vingiais sužinojau, kad jis turėjo planų trauktis į Skandinaviją. Ar pats kažką panašaus irgi planavai? Bent jau amžininkai liudija, kad prasidėjus antrajai rusų invazijai į Lietuvą buvai tvirtai pasiryžęs eiti į mišką. Nežinau, kiek patikimi tokie pasakojimai. Nežinau. Bet noriu tikėti, kad tavo pasirinkimas nebuvo vien iš aklos baimės ir beviltiškumo. Noriu tikėti, kad tavo apsisprendimą tau padiktavo ateitininkiški idealai, pirmiausiai įkūnyti veiksmais, ne žodžiais.
Vienoje iš išlikusių nuotraukų tu toks panašus į Maironį. Jis daug rašė apie meilę Lietuvai. Tu aprašei šią meilę savo gyvu krauju. Rezistencinei kovai atidavei du savo gyvenimo mėnesius. Nebuvai labai geras karys… Karo lauke tavo humanitariniai talentai nerado vietos. Čia reikėjo talento žudyti ir išlikti. Ir vis dėlto tavo greita žūtis didinga, tragiška, įkvepianti. Visi žodžiai, kurie kitame kontekste tebūtų tuščias patosas, žiūrint į svarbiausią – tavo gyvenimo – tekstą darosi prasmingi ir kažkaip fatališkai nepakeičiami.
Skaičiau, kad šiuo metu rengiamasi išleisti tavo raštus, nors tai dar nepadaryta. Tad bent kol kas pažinti tave galiu nebent iš keletos biografinių faktų, tarpukariu publikuotų tekstų, iš išrašų archyvo, kuriame sukauptos tavo skaitinių ištraukos. O šie tavo gyvenimo tekstai liudija, kad rinkaisi ne destruktyvų maištingo ir nesuprasto bohemos atstovo kelią. Tau rūpėjo ne save parodyti, o atnaujinti Lietuvos kultūrą, apie ją kalbėti ir ja sudominti. Siekei profesionalumo, lavinai save, daug skaitei užsienio kalbomis (mokėjai jų net penketą), bandei versti poeziją. Tavo humanitarinė kūryba buvo neatsiejama ne tik nuo nuolatinio ir sistemingo darbo, bet ir nuo dėmesingumo kitiems. Matyti kitus ir kalbėti apie kitų kūrybą, per kitų kūrybą. Tikriausiai todėl tarp amžininkų pagarsėjai kaip įžvalgus ir subtilus literatūros vertintojas, talentingas kritikas. Ne toks, kuris giria arba peikia, o toks, kuris stengiasi pažinti, suprasti, paaiškinti literatūrą, kuri iš dalies lieka paslaptimi netgi pačiam kūrinio autoriui. Tokių kritikų, kurie įžvelgtų ir suprastų, ir šiandien reikia. Tiek man, tiek kitiems rašantiems. Tokių kritikų vis dar trūksta, Mamertai. Kitas įkvepiantis tavo siekis buvo suartinti visuomenę ir meną. Rašei daug – publicistika, recenzijos, straipsniai apie literatūrą ir meną. Nemažai savo tekstų skyrei jaunimo leidiniams. Ne tik todėl, kad pats buvai dar jaunas, pradedantis savo kelią. Bet ir, tikiu, norėjai savo įžvalgomis priartinti literatūrą prie jaunų žmonių, sužadinti domėjimąsi tautiečių kūrybiniais pasiekimais. Rašydamas skaitytojams apie meną, vengei mokslinio teziškumo, kalbėjai paprastais žodžiais, siekdamas užčiuopti visiems aktualius gyvenimo klausimus ir problemas. Ypač man įstrigo, kaip dažnai minėjai ilgesį. Kiekvienas žmogus turi savąjį ilgesį. Ir tai yra dovana. Nes iš šio ilgesio, pilnatvės ilgesio, troškimo kažko daugiau, gimsta begalė prasmingos kūrybos. Bet užvis labiausiai ilgimės santykio, bendrumo su kitais. Bendrumo ilgesys įrašytas mūsų kraujyje ir vaizduotėje.
Štai kodėl hermetiškumas, užsidarymas savyje menui (ir menininkui?) yra tarytum vėžys kūnui. Šis vėžys nėra nauja liga, jis egzistavo per visą meno istoriją. Vis dėlto šiandien menas menui filosofija yra tapusi pasąmonine daugelio menininkų ir rašytojų tapatybės dalimi. Su visomis iš to kylančiomis pasekmėmis – meno elitarizavimu, atribojimu nuo tikro
vės ir galiausiai nuo paties žmogaus. Tapęs savitikslis menas galiausiai tampa beprasmis. Dar daugiau, V. Franklio žodžiais tariant, toks menas, kuris atsisako būti vaistu nuo beprasmybės, teigti prasmingą pasaulio viziją, pats tampa masinės neurozės simptomu ir priežastimi. Užuot suteikusi imunitetą nevilčiai, tokia kūryba savo adresatus dar labiau neviltimi užkrečia. Toks menas tampa vaizduotės toksinu. Tikrasis menas visada yra žmogui, atviras kiekvienam. Ar tik ne šią žinią ir tu savo humanitarine kūryba norėjai mums palikti?
Žinoma, menas ir literatūra turi savo teisėtą autonomiją, savitus vertinimo kriterijus, meninės kūrybos prigimtis estetinė. Tačiau menas visada neša ir tam tikrą idėjinį, prasmės turinį. Anksti suvokei, kaip svarbu literatūros kritikui turėti platų idėjinį akiratį. Tavo išrašų archyvo tyrimai rodo, kad daugiausiai skaitei ir išsirašinėjai citatas būtent iš filosofinių veikalų. Dalį tavo archyvo sudaro išrašai religijos tematika tarp jų – pranašiškai ir kartu mistiškai skambanti mintis, kad „pasaulį gali išgelbėti tik naujai atgimusi  krikščionybė.“ Pats irgi buvai vienas iš šio naujojo atgimimo šauklių.
Iš ateizmo į krikščionybę atsivertęs prancūzų publicistas André Frossardas savo knygoje „Jono Pauliaus II pasaulis“ (p. 126–127) rašo: „[…] tai bene keisčiausias mūsų laiko reiškinys. Niekas nejuda, ir, nepaisant visų oficialių „kūrybingumo“ skatinimų, nieko nesukuriama. […] Idėjų dirva užžėlusi piktžolėmis, užversta laužu senųjų veikalų, kuriuos sugriovė kritikų įniršis, iškraipė juokinga režisūra.“ Manau, tau ši mintis irgi būtų patikusi. Ir paskatinusi sukurti kažką, kas padėtų išeiti iš minties aklagatvio.
Ilsėkis ramybėje, Mamertai. Yra, kas nepamiršo tavo krauju pasirašyto palikimo.

Laiškas parašytas Mamerto Indriliūno žūties septyniasdešimtmečiui atminti.

[/expand]

 

Pirmiausia poeziją pamačiau, paskui išgirdau. Viktoriją Daujotytę kalbina Antanas Šimkus

[expand title=”Skaityti”]

Jūsų buvimas poezijoje ir buvimas su ja. Literatūros tyrinėtojos kelias, kuriuo pradėjote eiti, tapo matomas nuo Jūsų susitikimo su Jurgiu Baltrušaičiu, kalbėjimu apie jį. Esate minėjusi, kad šiame kely visi Jūsų sutiktieji lemtingi. Vis dėlto – kodėl J. Baltrušaitis? Kodėl Jūsų tyrinėjimų kelyje tiek daug poetų? O gal tai poezija pasirinko Jus?

Graži klausimų pradžia: buvimas poezijoje ir buvimas su ja. Esu nors trupiniu patyrusi ir tai, ir tai, gal ir kaip neatskiriamybę, vienį. Pirmiausia poeziją pamačiau (žydėjo, bėgo dangum, kilo medžiais, tekėjo vandenimis), paskui išgirdau (kaip kalbėjo ir kaip tylėjo mano žmonės, kaip dainavo pokario dainas, kaip giedojo giesmes) ir negreit pamačiau parašytą. Tai, ką pirmiausia perskaičiau kaip poeziją, laimė, buvo Maironis, septintoje klasėje auklėtojo padovanotas už „labai gerą mokymąsi ir labai gerą elgesį“. Mokiausi skaityti, mokiausi atmintinai. Ne iš karto supratau, kad noriu apie literatūrą galvoti, svarstyti jos keliamus ir iš jos iškylančius klausimus. Gal ir galima taip sakyti, kad tapau įžiūrima ir dėl to, kurį pati pradėjau matyti. Patekau lyg ir į pirmąjį ratą žmonių, siekusių susigrąžinti Jurgį Baltrušaitį, tarp jų buvo Vytautas Kubilius, Juozas Tumelis, Leonas Gudaitis, Linas Broga. Visi jie man, dar nieko neišmanančiai, buvo draugiški. Pas Vytautą Kubilių, į jo namus Antakalnio 8, palydėjo Sigitas Geda, kad lengviau būtų kalbėtis. Ženklų, net lemtingų, iš karto negalima pastebėti. Kartais praeina nemažai laiko, kol pajėgi suvokti. Ar galėjo tada ( apie 1965 -1967 metus) kas būti tolimesnio socialistiniam realizmui nei Jurgis Baltrušaitis? Baltrušaitis mums reiškė kitą pasaulį – simbolizmą, pasaulio literatūrą, garsius teatro, muzikos vardus. Man – ir filosofiją, egzistencializmą (Baltrušaitis vertė S. Kierkegard’ą), apskritai – laisvą mąstymą. Svaigau net nuo žodžių būtis siela, vidinis kelias, dvasios kelionė, patirties pakopos, nuojauta, susimąstymas…
O prie Baltrušaičio tiesiogiai mane pasodino profesorius Donatas Sauka. Pirmiausia prie diplominio darbo. Prie disertacijos jau atsisėdau pati. Mano mokytojo argumentai atrodė (bet tik atrodė) ne iš literatūros, be gražumo, kilnumo. Tau reikia kieto kaulo, kad graužtum ir nesugraužtum, — ištarė. Taip ir atsitiko, tebegraužiu iki šiol. Kai pasisekė ir pačiai šį tą apie Baltrušaitį archyvuose atrasti, pagyrė: bepigu ant gero kelmo sėdėti. Taip, labai svarbu pradžia: anksti įgijau imunitetą prastai literatūrai. Gal ir ne stiprų, bet visgi. Baltrušaitis įtikino mane, kad poezija apskritai svarbu – ne tik tyrinėjimui, bet ir gyvenimui. Tai gal dėl to ir poetams pirmenybė. Bet juk ne tik. Turiu savo svarstymuose kiek ir prozos. Gaila, kad visko, ką esu galvojusi ir rašiusi apie Joną Biliūną, nesudėjau į vieną knygą. Biliūnas tebėra man išskirtinis. Kai literatūros istorijos paskaitose prieidavau Biliūną, tiesiog atsidusdavau, jausdavau, kad jau galiu kalbėti. Neužmirštu, kad už vieną paskaitą apie Biliūną mane pagyrė Rimvydas Stankevičius, toks tamsiaplaukis, pasišiaušęs studentėlis, rodos, kad dar ir su švarku…
Tas lemtingumas – kažkas lyg palenkia prie vieno ar kito vardo. Kol nepalenkia, nesiimu. Yra tokia akimirka, kai lyg suprantu, kad jau, kad apsisprendžiau. O paskui nebegaliu apleisti, jau įsipareigoju – iki sukakčių, jubiliejų. Kaip ir nuo Jurgio Baltrušaičio, neatsiskiriu ir nuo Salomėjos Nėries. Jie abu yra parašę po eilėraštį ramunėlei. Po eilėraštį – man; taip paprastai prasideda literatūros fenomenologija.

Jei Jums pačiai reikėtų įvardinti lemtingiausius gyvenimo faktus, kokie jie būtų? Galbūt kai kuriuos galima būtų vadinti ir poetiškiausiais?

Tikiu M. Heideggerio pasakymu, kad žmogus gyvena (jei gyvena) poetiškai. Tą yra kartoję ir lietuvių filosofai Vincas Vyčinas, Arvydas Šliogeris. Poetai tą žino lyg ir savaime. Kai nesi poetas, tai lyg ir negyveni; turiu galvoje kūrybingąsias valandas ar akimirkas. Lemtingieji mano gyvenimo momentai tiesiogiai nebuvo iš poezijos, bet buvo ir liko poetiški, iki šiol saugomi poetiniais būdais.

Jūsų pirmasis susitikimas su „Poezijos pavasariu“. Ar pamenate tokį?

Pirmasis susitikimas ir buvo su pirmuoju, juk jau buvau universitete, gali būti, kad iš tada įsidėmėjau ir Justiną Marcinkevičių. Gražiai skaitantį eilėraščius. Su languotu kaklaraiščiu. Linksmą, gyvą Algimantą Baltakį. Bet kur tai buvo, neatsimenu. Iki 1990–ųjų visus almanachus turiu. Iš 1965–ųjų „Poezijos pavasario“ perskaičiau Janinos Degutytės „Lietuva“ („Tu – mažutė, tu telpi visa /Į Čiurlionio karalių delnus…), jos pasisakymą apie poeziją, kuris man labai patiko: „…Atsiveria puslapiai – ne, atsiveria vartai, — ir didžiulis nežinomas stebuklų pasaulis suspinduliuoja visomis savo saulėmis, apakina visomis savo bedugnėmis…“ Norėjau tokios kalbos, norėjau jos išmokti. Stebuklų pasaulis, bedugnės – tai tau ne koks nesugraužiamas kaulas… Nuo tada pradėjau mąstyti apie Janiną, sekiau jos knygas, bandžiau ką pasakyti ( tada mūsų leidžiamam almanachėliui „Nuoširdumas“ apie „Šiaurės vasaras“ parašyti paskatino Donatas Sauka, pirma atsainiai mestelėjęs: tikiuosi, kad jau perskaitei.

Esate sakiusi, kad viena iš priežasčių, dėl kurių rašote apie literatūrą – išlaisvintas mąstymas. Rašote ne tik apie literatūrą, poeziją. Pati kuriate eilėraščius. Žemaitiškai. Kodėl būtent tarmiškai? Ką Jums reiškia rašymas būtent taip? Ką Jumyse išlaisvina tokia poetinė kūryba?

Taip, literatūra, pirmiausia jos skaitymas, mąstymą ir brandina, ir laisvina. Kartais atrodo, kad viskas, ką suvokiu, apie ką mąstau, — iš literatūros, kurios negaliu atskirti ir nuo to, kuo gyvenu, ką patiriu. Savo eiliuotus tekstus vengiu vadinti eilėraščiais, bijau, kad tada turėčiau bandyti vaidinti ir poetės vaidmenį. Nebandysiu. Jau nebe. Tai mano paraštėlės, kuriose, aišku, laisvės turiu daugiausia. Bet pakankamai ir rizikos. Kodėl žemaitiškai? Kad priklausau tokiai žmonių grupei. Laisvai, laisva valia jiems įsipareigoju. Žinau, kad yra žemaičių tarmė, bet aš rašau kalba, ne tarme. Kalba ir kalbėjau, dar ir galiu kalbėti, tik vis mažiau beturiu su kuo. Per mažai temoku kalbų, tad branginu tas, kurias moku. Taip pat ir žemaičių. O jei dar smulkiau – man kartais labai reikia patekti į tas vietas, kur aš gimiau ir augau, į tą laiką, kuris mane augino, kuriame patyriau tokių įstabių dalykų, kad kaip iš kokio šaltinio vis dar galiu atsigerti. Be kalbos į ten, į tada man nėra kelio. Ir dar – turiu tokį jausmą, kad lyg girdžiu kokį atskirą kalbėjimo galimybę, kokią atskirą intonaciją, kad noriu tuos balso atskirumus sulaikyti, išsaugoti. Man gera ir lengva taip rašyti. Visiškai lengva. Kalboje, kalbėdama nenoriu nieko sunkaus. Nenoriu gramdyti, bijau gremžimo garso.

Daug metų dėstėte universitete įvairius literatūros kursus. Ko gali išmokyti literatūra? Poezija? Ką Jūs stengėtės kalbėdama apie poeziją perteikti studentijai? Ar yra kokia nors bendra žinia, kurią tarsi paukštis gali atskraidinti atskiras eilėraštis?

Ilgai dirbau universitete, kelis dešimtmečius, nuo 1972–ųjų. Ir nuo pat darbo pradžios jutau nerimą, kad lyg ir nežinau to, ko galėčiau kitus išmokyti. Ko nedariau, net testus rengiau, kad tikrinčiau faktus, vardus, kūrinių pavadinimus. Bet greit nusibosdavo. Perėjau į kitą kraštutinumą – į egzaminą leisdavau atsinešti visas knygas, išskyrus užrašus, bet ir to netikrinau. Pasiryžau sunkiausiam – bandyti išgauti atskiro galvojimo, literatūros jutimo atbalsius, atspalvius. Bet buvo per sunku, o juk ir pati to savito mąstymo ne kiek turėjau. Atsigaudavau tik pajutusi gabius žmones, kad jie įsitraukia, pradeda patys domėtis, ieškoti. Ir žiūrėk, jie jau mano bendrakeleiviai. Jau einame kartu, jau tariamės. Jei norėčiau apibendrinti savo literatūros mokymą, sakyčiau, kad jo tiek, kiek turėjau ir turiu bendrakeleivių. O jų vis dar turiu. Visose srityse, kurias apima lituanistika, – ir kalbininkų, ir mokytojų, kuriuos itin branginu. Ir šiandien, kai jau oficialiai nebedirbu, vis dar lyg ir tebedirbu.
Dirbdama universitete, ypač seminaruose, pergyvenau gero eilėraščio geros filologinės analizės džiaugsmą. Be šito džiaugsmo gero poezijos tyrėjo būti negali. Gera filologija man yra ta, kuri geba dirbti su tekstu. Nutolstu, pereinu lyg ir į esė, bet staiga pasiilgstu geros filologijos, ieškau knygų, skaitau, gera analize grožiuosi taip pat kaip ir pačiu tekstu. Prieš porą metų rašėte atsiliepimą apie 2013 m. almanachą. Tarp įvairių įžvalgų ten yra ir toks apibendrinimas: „Poezijos pavasaris galėtų ir turėtų būti rimtai tiriamas kaip kultūros reiškinys.“ Nuo kokių pagrindinių klausimų galėtų prasidėti tyrimas, Jūsų nuomone? Ir šiandien neabejoju, kad „Poezijos pavasaris“ yra kultūros reiškinys. Kad jis tikrai pasireiškė, pasirodė (apylaisvis fenomenologinis žargonas), kai tik nelaisva poezija galėjo sau tą laisvę leisti, nors ir laikydamasi visokių konvencijų (kad ir politiškai angažuotos pradžios). Ką dar galima būtų padaryti? Iš naujo almanachus perskaityti. Dabar atsiverčiau 1965– ųjų metų, matau tai, ko anksčiau nemačiau, gal net atrodė natūralu. Pradedama nuo to, kas lietuvių poezijai leidžia būti, legitimuoja jos statusą: tai rusų poetų, vertėjų pasisakymai, įvertinimai. Jie gražūs ir gero linkintys, bet vis vien girdžiu: leidžiame jums būti, pasakome jums už jus kokie esate. Gražusis, gero linkintis metropolijos požiūris į koloniją. O juk taip natūralu būtų buvę pradėti Janinos Degutytės eilėraščiu „Lietuva“. Nebuvo galima. Ir tai suvokti šiandien jau ne visada yra paprasta.
Dar reiktų pasikalbėti su almanachų sudarytojais, rengėjais,išklausyti jų karčių patirčių. Pasižvalgyti po almanache debiutavusių likimus. Padaryti almanache skelbtų išeivijos poetų suvestinę.

Apie ką dar iš poezijos žmonių norėtumėte parašyti?

Apie Romualdą Granauską, anksti suvokusį, kaip gera būti rašomame eilėraštyje, ir anksti nustojusį poeziją rašyti.

[/expand]

 

Jei didžiausieji nuplautų kojas mažiausiems. Vytautą P. Bložę kalbina Erika Drungytė

[expand title=”Skaityti”]

Mintys iš pokalbio, 2015 m. kovo 24 d.

Kad su tavim pasikalbėčiau, užsiplikiau žaliosios arbatos. Nors jau buvau ryte išėjęs su savo lazdelėm į lauką, šviečia saulė, puikus pavasario oras. Dėkojui Dievui, kad tau dar rūpi mane pakalbinti,bet aš meldžiuosi Dievui, kad mirtį atsiųstų greičiau, nei visišką apakimą. Dabar mano kasdienybė tokia – nieko neskaitau, klausausi radijo, Lietuvos televizijos kultūros kanalo ir daugiau nieko. Labiau noriu nebūti, nei būti. Paskutinioji mano knyga „Neįminta mįslė“ tai labiau atgaila už save patį, kad per daug dėmesio skyriau sau, o per mažai Dievui. Bet ji gal išsiskiria iš kitų labai sąžiningu biografijos atskleidimu. Tas pasakojimas apie mūsų šeimą yra beletrizuotas, aplinka, daiktai, scenos gal ne visai tiksliai aprašyta, gal kiek pagražinta, bet faktai yra tikri, viską, kas skaudėjo sudėjau. Ir mano tėvas, ir brolis, ir sesuo, ir motina – visi yra čia. Tragiška mūsų šeimos istorija. Aš gal dėl to ir išgyvenau, kad man rūpėjo mūsų šeima, dėl jų stengiausi, reikėjo padėti, uždirbti. O sunaikino mus bolševizmas. Nors mano tėvas buvo nusiteikęs prieš Smetoną, bet jis buvo vaistininkas, kuriam ne taip labai svarbu buvo kariaujanti pusė – visiems padėjo. Sesuo Rožė irgi studijavo farmaciją, tėvo pėdom norėjo eiti, bet ištrėmė į Sibirą. Visus ištrėmė, tik mudu su broliu spėjom pabėgt, išsislapstyt. Bet geriau jau būtų išvežę, nes likusiems dar daugiau reikėjo kentėt – ir dėl išvežtųjų, ir dėl savo kilmės, ir būt nuolat persekiojamiems.
Ne, apie Krišną aš nieko nežinojau, tie įvazdžiai ir žaidimai žodžiais mano poezijoj ateina iš mano fantazijų, nes juk gali ir taip būti. Aš visada buvau krikščionis, katalikas. Buvo laikas, kai mano gyvenimo draugė poetė Nijolė Miliauskaitė domėjosi krišnaizmu, lankė paskaitas, užsiėmimus, nešiojosi maldų karolius. Tada turėjom arba išsiskirt religiniu pagrindu, arba kažkuris nusileist. Ji buvo suvalkietė, tvirto charakterio, o aš minkštas, sukalbamas. Ir aš susidomėjau tuo, kas buvo įdomu Nijolei – skaičiau knygas, studijavau, meditavau, kalbėjau mantras. Pradėjau kitaip gyventi, tapau vegetaru. Tada sužinojau apie Prabhupadą Čaitanją, nuo tada žaviuosi šia asmenybe. Nors visada buvau ir liksiu krikščionis, katalikas. Tiesa,
laikausi tam tikro gyvenimo būdo iki šiol – alkoholio nevartoju jau daugybę metų, maitinuosi vegetariškai, stengiuos būt asketiškas, daug meldžiuosi. Krišnaitai turi labai patrauklią maldelę, mantrą Hare Krišna, o katalikai tokios neturi, kad visus patrauktų, kad būtų lengva ir dažnai kartojama. Tai aš pats sau susikūriau maldelę į Kristų ir ją kartoju kasdien kaip tą mantrą.
Naujojoj mano knygoj ne tiek apie Krišną parašyta, kiek apie Čaitanją. Tai buvo nuostabus, labai religingas, Dievui visiškai atsidavęs žmogus. O Dievas yra tik vienas, visiems vienas. Net mūsų buvęs popiežius Jonas Paulius II yra apie tai kalbėjęs – religijos dėl klimato, dėl kutūrų, dėl istorijos, išsilavinimo skirtumų vis kitaip pavadino ir aprašė Dievą, bet Dievas yra vienas. Ir šventraščiai kalba apie tuos pačius dalykus, jie visi padiktuoti vieno Dievo. Ir aš savo knygas rašau labiau kaip diktantą. Esu tik instrumentas Dievo rankose, ne Bložė rašo, bet Bložė tik užrašo. Mes per mažai dėmesio skiriame Dievui ir tikėjimui. Apie tai beveik niekas nekalba. Tikinčiam žmogui tik Marijos radijas belieka. Ir literatūros žmonės nuo Dievo atitolę kūryboje. O mano knygos pagrindas yra Dievas. Dievas ir žmogus. Meilė, kančia, atgaila, atsidavimas, nuolankumas. Tai yra dalykai, kurie jungia tas atskiras dalis. Niekas negali nuginčyti Kristaus, tai buvo Dievo sūnus ir jo darbai mums yra liudijimas. Aš pats labai norėjau ir noriu būti nors kiek panašus į Kristų. Viską sugebėti daryti ne dėl pripažinimo, išaukštinimo, pagerbimo, bet kad pasitarnaučiau kitiems, kad nors kiek padaryčiau kitų labui. Gal šita knyga atrodo keista, bet aš dabar jau nė pats negaliu jos paaiškinti. Rašiau kaip tada sugebėjau, kaip man diktavo. Joje visko yra – Čaitanjos gyvenimo atpasakojimas ir paklydusių žmonių atsivertimas, nesvarbu koks jų Dievo vardas, vis viena tai tas pats Dievas. Ir apie mano šeimą. Ir apie Kristų, kurį pamatyti ir išgirsti nėra taip lengva, nes širdimi reikia. Ir apie partizanus. Apskritai, visa šiuolaikinė poezija turi eiti tokia linkme, kad būtų daugiaplanė, daugiasiužetė, kad joje tilptų pasakojimas apie visą pasaulį, kad joje būtų aidai iš viso pasaulio kultūrų ir literatūrų, iš religijų. Kad tilptų žodžiai ir iš šventraščių, ir iš kultūros raštų, įvairių autorių balsai. Todėl ir mano knygoj yra keli siužetai, kelios linijos, kurios kažkam gal nesusišaukia, nesuprantamos. Bet esmė yra žmogaus santykis su Dievu, nuolankumas, tarnystė.
Aš dažnai girdžiu, kaip garsiai kalbama apie susipriešinimą, negeroves. Bet jei norime kitokio pasaulio, turime elgtis kaip Kristus. Turime būti nuolankūs. Tik jeigu patys didžiausieji norėtų būti mažiausiais, nusilenktų mažiesiems, nuplautų jiems kojas, nugalėtų savo didybę – tada ir pasikeistų santykiai ir santvarkos.
Kaip bepavadintum Dievą – esmė dėl to nesikeičia. Nes kas gi yra Dievas? Dievas yra tiesa – tai esa. Tai, kas esti. Kas iš tikrųjų realiai yra, egzistuoja. Dievo neįmanoma paneigti, nes tiesos irgi neįmanoma paneigti. Aš meldžiuos, kad ateitų tokia diena, kai žmonės neturės jokių prieštarų dėl religijų. Didžiosios religijos niekada ir nekovojo dėl Dievo, tik radikalūs musulmonai. Ekumenizmo idėja yra tautų ateities reikalas.
Naujausių lietuvių knygų neskaitau jau kokie treji metai, nes nematau, nebegaliu skaityti. Bet iš to, ką žinau, ką anksčiau skaičiau, tegaliu pasakyti, kad lietuvių poezija yra viena iškiliausių pasaulio poezijos kontekste. Ji vis dar tebesilaiko humanizmo principų, jai dar vis svarbus yra tautos turtų palikimas – papročiai, etnografija, simboliai, ženklai. Mūsų poezija yra labai gili, ji išlaiko svarbiausius tautos charakterio bruožus ir galbūt padės mūsų tautai išlikti. Nors jau einame susinaikinimo link. Gaila, kad taip mažai dėmesio skiriama tikėjimui. Bet dvasingumas yra lietuvių poezijos pamatas. Tai ir yra svarbiausia.

[/expand]

 

Poezijos pavasario svečiai

[expand title=”Alan Jude Moore (Airija)”]

Alan Jude Moore (Alanas Džiudas Mūras, g. 1973) gimė ir gyvena Dubline. Kūryba gausiai publikuota Airijoje ir užsienio šalyse. Keturių poezijos rinkinių autorius, naujausias iš jų – Zinger (2013). Dalyvavo poezijos skaitymuose ir festivaliuose įvairiose pasaulio šalyse: Dublino literatūros festivalyje, Tarptautiniame Stambulo poezijos festivalyje, skaitė V. Nabokovo muziejuje Sankt Peterburge ir Henry Millerio memorialinėje bibliotekoje Kalifornijoje. Naujausi jo kūrybos vertimai į ispanų kalbą publikuoti Meksikos poezijos antologijoje Centrifugal, vertimai į prancūzų kalbą – Kanadoje, Monrealyje leidžiamame literatūros žurnale Exit-Revue de poesie. www.alanjudemoore.com

Eilėraščius vertė Sara Poisson

[/expand]

[expand title=”Boris Chersonskij (Ukraina)”]

Borisas Chersonskis (Борис Херсонский, g. 1950) – rusų kalba rašantis Ukrainos poetas, vertėjas, eseistas. Gimė Černivciuose, Vakarų Ukrainoje. 1973 metais baigė Odesos medicinos institutą. Pagal išsilavinimą psichologas, vadovauja Odesos nacionalinio universiteto Klinikinės psichologijos katedrai. Sovietų Sąjungoje jo kūriniai iš esmės nebuvo publikuojami – eilėraščiai platinti savilaidos būdu („samizdate”). Pirmos rimtos publikacijos pasirodė praėjusio amžiaus paskutiniame dešimtmetyje. Daugelio poezijos rinkinių autorius, išleido dvi vertimų knygas, prozos knygą Beprotybės lobynas (Кладезь безумия, 2012). Kelių poezijos premijų – Josifo Brodskio, Rusų, „Antologijos” ir kitų – laureatas. Jo kūriniai nuolat spausdinami įvairiuose literatūros žurnaluose. Gyvena Odesoje.

Eilėraščius vertė Antanas A. Jonynas

[/expand]

[expand title=”Edvard Militonian (Armėnija)”]

Edvardas Militonianas (Էդվարդ Միլիտոնյան, g. 1952) – armėnų poetas. Jerevano universitete baigė armėnų kalbos ir literatūros studijas, dirbo laikraščiuose ir žurnaluose. Šiuo metu vadovauja Armėnijos kultūros ministerijos leidyklai, nuo 2013 m. Armėnijos rašytojų sąjungos pirmininkas. Išleido 27 poezijos, du apsakymų rinkinius. Parašė kino scenarijų, rašo poeziją ir prozą vaikams, piešia, tapo, kuria grafiką, pats iliustruoja savo knygas, yra surengęs savo darbų parodų. Apdovanotas įvairiomis literatūros premijomis, poezijos vertimų išleista įvairiose šalyse įvairiomis kalbomis (lietuviškai – armėnų poezijos rinktinėje Akmuo ir šviesa, 1982).

Eilėraščius vertė Marytė Kontrimaitė

[/expand]

[expand title=”Jan Owen (Australija)”]

Jan Owen (Džen Ouven, g. 1940) – poetė, vertėja. Aštuonių poezijos knygų autorė, apdovanota daugeliu Australijos literatūros premijų, eilėraščiai versti į prancūzų, švedų, bosnių, olandų, lenkų, ispanų kalbas
. Studijavo dailę ir bibliotekininkystę, dirbo laborante, kūrybinio rašymo dėstytoja, redaktore. Šiuo metu spaudai rengiama jos Ch. Baudelaire‘o poezijos vertimų knyga. Gyvena Adelaidėje.

Eilėraščius vertė Dominykas Norkūnas

[/expand]

[expand title=”Jean-Baptiste Cabaud (Prancūzija)”]

Jean-Baptiste Cabaud (Žanas Batistas Kabo, g. 1970) – poetas, grafikas. Gimė Savojoje, šiuo metu gyvena Lione. Po daugiau nei dešimtmečio darbo grafikos srityje nuo 2005-ųjų atsidėjo vien žodinei kūrybai, poezijai – rašomai, piešiamai, skaitomai, improvizuojamai. Su muzikantu ir kompozitoriumi Davidu Champey įkūrė vadinamosios elektroarktinės poezijos grupę Saint Octobre, kurios pasirodymų metu J. B. Cabaud skaito, rečituoja savo tekstus, taip pat su grupe rengia audiovizualinius, fotografinius, grafikos projektus, su grupe 2012 m. lankėsi ir Lietuvoje – audiovizualinės poezijos festivalyje TARP. Rengia kūrybines rašymo dirbtuves vaikams ir suaugusiesiems mokyklose, socialiniuose centruose. Penkių knygų autorius; keturios iš jų poezijos, viena prozos, pastaroji išversta į portugalų (išleista Brazilijoje) bei graikų kalbas.

Eilėraščius vertė Dainius Gintalas

[/expand]

[expand title=”Liudmila Chersonskaja (Ukraina)”]

Liudmila Chersonskaja (Людмила Херсонская, g. 1964) – rusų kalba rašanti Ukrainos poetė. Gimė Tiraspolyje (Moldova). 1986 m. Odesos valstybiniame universitete baigė romanų ir germanų filologijos studijas. Jos knyga Visi savi (Все свои, 2011) pateko į metų geriausių poezijos knygų dešimtuką. Rusų premijos laureatė, M. Vološino konkurso laureatė (2008) ir diplomantė (2009). Iš anglų kalbos vertė V. Nabokovo, W. H. Audeno, S. Heaney eiles. Kūryba spausdinta leidiniuose Novyj mir, Znamia, Interpoezija ir kt. Gyvena Odesoje.

Eilėraščius vertė Daiva Čepauskaitė

[/expand]

[expand title=”Mariam Ciklauri (Gruzija)”]

Mariam Ciklauri (მარიამ წიკლაური, g. 1960) – poetė, vertėja, eseistė, kritikė, radijo laidų vaikams kūrėja ir vedėja. Gimė ir gyvena Tbilisyje. 1983 m. baigė studijas Tbilisio universiteto chemijos fakultete, dirbo mokytoja, redaktore. Įkūrė vaikų literatūros fondą, rengia vaikų literatūros dienas ir leidžia almanachą. Daugiau kaip dvidešimties knygų autorė, apdovanota daugeliu Gruzijos literatūros premijų. Jos eilėraščių išversta į anglų, vokiečių, italų, rusų kalbas.

Eilėraščius vertė Diana Šileikaitė-Kaishauri, Liutauras Degėsys, Vytas Dekšnys

[/expand]

[expand title=”Maurilio de Miguel Lapuente (Ispanija)”]

Maurilio de Miguel Lapuente (Maurilijas de Migelis Lapuentė, g. 1961) gimė Madride, šiuo metu gyvena Venecijoje, ten dalyvauja rengiant festivalį Parole nel Mondo. Aktyvus Ispanijos kultūrinio gyvenimo dalyvis; bendradarbiauja su organizacija Fundación Ámbito Cultural, su ja rengia Pasaulinę poezijos dieną Ispanijoje. Trijų poezijos rinkinių autorius. Kūryba versta į italų, anglų, rusų, arabų kalbas, su kolegomis muzikais bei kino menininkais dalyvauja įvairiuose poezijos skaitymuose Europoje ir Artimuosiuose Rytuose.

Eilėraščius vertė Dovilė Kuzminskaitė

[/expand]

[expand title=”Rigoberto Gonzalez (JAV)”]

Rigoberto González (Rigobertas Gonsalesas, g. 1970) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas. Penkiolikos poezijos ir prozos knygų autorius. Sudarė ir redagavo antologiją Camino del Sol: Fifteen Years of Latina and Latino Writing. Gugenheimo ir Nacionalinio meno fondo stipendijų laimėtojas, yra pelnęs Amerikos knygos apdovanojimą (American Book Award), Poezijos centro apdovanojimą (The Poetry Center Book Award), Amerikos poezijos draugijos apdovanojimą Šeliui atminti (The Shelley Memorial Award of The Poetry Society of America), Lambda literatūros apdovanojimą (Lambda Literary Award), Amerikos poetų akademijos Lenore Marshall premiją ir gavęs Niujorko menų fondo stipendiją. Kaip redaktorius, bendradarbiauja su Poets & Writers Magazine, yra Nacionalinės knygų kritikų draugijos direktorių valdybos narys. Niuarko (Naujojo Džersio valstija) Rutgerso universiteto anglų kalbos ir literatūros profesorius.

Eilėraščius vertė Marius Burokas

[/expand]

[expand title=”Sam Witt (JAV)”]

Sam Witt (Semas Vitas, g. 1970) – poetas, žurnalistas. Gimė Vimbldone (Anglija). Keturių poezijos knygų autorius. Už rinkinį Amžinoji putpelė (Everlasting Quail, 2001) pelnė Katherine Nason Bakeless apdovanojimą, rinkinys Saulėgrąžos brolis (Sunflower Brother, 2006) laimėjo Klivlendo universiteto konkursą. Dėstė Harvardo universitete, Misūrio-Kanzaso miesto universitete ir Vitmeno koledže. 2002 m. gavo Fulbraito (Fulbright) stipendiją gyventi ir kurti Sankt Peterburge. Poeziją publikavo įvairiuose literatūros leidiniuose. Šiuo metu dėsto anglų kalbą Freiminghamo universitete ir yra leidyklos Jaded Ibis redaktorius.

Eilėraščius vertė Sonata Paliulytė

[/expand]

 

Poezijos pavasario konferencija

Daiva Čepauskaitė. Poezijos valstybė

Sam Witt. Poezijos valstybės padėtis

Kęstutis Nastopka. Poezijos valstybė

Donata Mitaitė. Poezijos žemė

 

Poezijos pavasario kronika

Gytis Norvilas. Užmauti kibirą

Poezijos pavasaris – 2015. Po lietuvių kalbos ir kultūros skėčiu

 

Poezijos pavasaris – 2015. Pabaigos vakaras

 

Donaldas Kajokas Poezijos pavasario laureatų vakare. Rašytojų klubas (tekstai-tv.lt)

Daugiau vakaro įrašų. Rimvydas Stankevičius, Jonas Kalinauskas, Vladas Braziūnas (tekstai-tv.lt)

 

Aušra Kaziliūnaitė Poezijos pavasario almanacho pristatyme, Rašytojų klubas (tekstai-tv.lt)

Daugiau renginio įrašų. Marius Burokas, Tomas Petrulis (tekstai-tv.lt)

 

Markus Roduneris poezijos vakare „Vertėjo akcentas” skaito Prano Morkūno poeziją, Rašytojų klubas (tekstai-tv.lt)

Daugiau renginio įrašų. Indra Brūverė, Vitalijus Asovskis, Rimas Užgiris (tekstai-tv.lt)

Parengė V. D.