/home/rasytojai/domains/rasytojai.lt/public_html/wp-content/themes/rasytojai-theme/single.php on line 25
" class="text-uppercase fw-bold small">Atgal į sąrašą

Poezijos pavasaris 2014

 

 almanacho viršelis 2014

Sudarytojai – Andrius Jakučiūnas, Donata Mitaitė, Antanas Šimkus

Dailininkas – Tomas Mrazauskas

Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2014

 

2014 m. Poezijos pavasario laureatas

Kęstutis Navakas

už eilėraščių rinkinius „Lorelei” ir „100 du”

Ričardo Šileikos nuotrauka

Ričardo Šileikos nuotrauka

 

Almanacho recenzijos

Neringa Mikalauskienė. Poezijos pavasario almanachas: sulaukėm!

Viktorija Daujotytė. Poezijos pavasariai – išlikti, vis įvykstant

 

Almanacho publikacijos

„Poezijos pavasario” anketa. Algimantas Mikuta, Kęstutis Navakas, Kęstutis Nastopka, Kornelijus Platelis

[expand title=”Skaityti”]

Algimantas Mikuta

Kokie įsimintiniausi „Poezijos pavasario“ svečiai, kuriuose esate sutikęs? Pasidalinkite įspūdžiais iš kelionių su „Poezijos pavasariu“ po Lietuvą. Kas labiausiai įsiminė? Linksmiausia? Keisčiausia?  Labiausiai įsiminusi pernai metų poeto ar poetės publikacija. Ką paminėtumėte ir kodėl? Kam šiemet suteiktumėte PP laurus, jei Jums tektų būtų suteikta teisė išrinkti nugalėtoją? Festivaliui šiemet sukanka 50 metų. Kokios šios šventės stiprybės? Silpnybės? Ką paliktumėte, o ką keistumėte? 

Jeigu kultūros renginys išsilaiko 50 metų, vadinasi, jis turi stiprų pamatą. Poezijos pavasaris laikosi ant trijų stulpų: poezijos almanacho, susitikimų su poezijos gerbėjais ir teorinės konferencijos. Pirmieji du įkasti nuo pat pradžių, o trečiasis kiek vėliau, norint suteikti šventei mokslingumo. Kas labiausiai pasikeitė per tuos metus? Ne, ne almanacho turinys, ne susitikimų pobūdis, ne teorinio pokalbio efemeriškumas. Daugiausia pasikeitė dalyviai. Patogiausia suvokti Poezijos pavasario amžių, žvilgtelėjus į šventės bendraamžio Kęstučio Navako barzdą – ji jau žilstelėjusi. Ilgas būtų sąrašas poetų, kurių eilėraščiai spausdinti almanache, kas juos visus ir beatsimena. . . Naujoji karta, kur kas labiau urbanizuota, gal ir nebepastebi, bet paklūsta tai pačiai idėjai, kuri pagimdė šią šventę – su savo dainomis ir maldomis išeiti į gamtą: ant piliakalnių, į paežeres, beržų gojelius. Iš priplėkusio būsto į gegužės gaivą. Tada dėl vienų priežasčių, dabar dėl kitų nenorima afišuoti, kad poetų pasižmonėjimai tęsia gegužinių tradiciją. Štai dėl ko šventė ligi šiol gyvybinga! Kadų kadais kaip žiūrovas buvau užklydęs į pirmojo Poezijos pavasario atidarymą Palemone, jis vyko aikštėje ir kopijavo dainų šventę. Turėjo praeiti daug metų, kad Poezijos pavasaris surastų savąją formą, kuri, tiesą sakant, laikas nuo laiko saldžiai susicukruoja. Panašiai nutinka ir almanachui, tačiau tokios naujovės, kaip eilėraščių sudėliojimas pagal autorių abėcėlinį sąrašą, sukelia tik juokutį. Tai patvirtina itin gerbtiną faktą, kad reiškinys gyvuoja jau taip seniai, jog buvę sumanymai kartojami kaip negirdėtos naujovės. Tokie triukai paprastai daromi, kai nepajėgiama arba nespėjama eilėraščių srauto permušti straipsniais, prisiminimais, pokalbiais ir kitokia įdomia medžiaga. Tačiau tai nėra didelė yda, kiek didesnė yra sudarytojo(-ų) arogancijos ir išskirtinio skonio demonstravimas. Per penkiasdešimt metų būta visko – ir bekraščio liberalumo, ir perdėtos modernizmo adoracijos, ir nuolatinio grįžimo prie nuostatos: tegul žydi visos gėlės. Pernelyg ilgai buvo kritikuojamas šios šventės pompastiškumas, polinkis į gigantomaniją, kol susitikimai su skaitytojų bei klausytojų bendruomene visiškai išskydo, tapo vos ne privačiais eiliuotuojų pasibuvimais tarp giminaičių ir draugų, palydimais visokių premijėlių, priziukų, atminimo dovanėlių dalinimu. Bijodami susireikšminti, broliai mano, susmulkėjome ir nusižeminome iki Jurginių piemenėlių, po žiemos išginusių pegasus į lankas ir vien už tai nusipelnusių pavakarių. Suprantu, kad ši įkyri paralelė su gegužinėmis, Jurginėmis ir arkliaganiais daug kam atrodys archaiška, tačiau ryškiausi mano prisiminimai iš kelionių po Lietuvą su Poezijos pavasariu, nukelia ne į fabrikus, mokyklas ar muziejus, bet į paežeres, dvarų parkus, pamarius.

Iš pačios pirmos kelionės 1965 metais įstrigo diena Veisiejuose, – visą dieną valtele irstėmės po ežerą, juosiantį miestelį, ir pritardami skardžiabalsiui Vytautui Bložei, plėšėme dainas. Tokių plaukiotojų, išbaidžiusių žuvis ir žvejus, čia, matyt, ligi tol nepasitaikė, todėl į parką paežerėje vakare susirinko visas miestelis. Detalių nebeprisimenu, ilgai skaitėm ir vaidinom, grojo dūdos ir kapelos, visas būrys jaunimo vidurnakty parlydėjo mus į mokyklos bendrabutį, kur šiek tiek nusnūdę rytą išvažiavome į Druskininkus. Panašiai Poezijos pavasaris buvo švenčiamas ir Radviliškio rajone prie Šušvės upelio Rūtos Staliliūnaitės tėviškėje. Šimtamečių medžių slėnyje po poetų į šventinį veiksmą įsijungė visi ten susirinkę – kas dainavo, kas šoko, kas burnoj neturėjo, nuo tokio masinio gaudesio pablūdusį turkmenų poetą vėliau teko gaudyti ir tramdyti. Vienu žodžiu, fiesta.
Regis, menu vien smagius dalykus, – nieko keisto, žmogaus atmintis nemalonius įspūdžius stengiasi nukišti kuo giliau. Jau esu pasakojęs, kaip 1972 metais trise: J. Kunčinas, A. Verba ir aš Palemone prieš iškilmių pradžią nutarėme ištuštinti butelaitį vyno – pamariu paėję gal šimtą metrų tiesiog užšokome ant dviejų šalmuotų rusų kareivių su racija ir net nugirdome klausiant: „Podchodiat troje. Čto delatj. Prijom.“ Gana negreit, tik rudeniop sužinojau, kad tarybų valdžia po Romo Kalantos susideginimo taip bijojo didesnių žmonių susibūrimų, jog išsikvietė vidaus kariuomenės pulką, kuris dideliu lanku apsupo Lakštingalų krantinę. Tie du, gulėję po krūmu, matyt, buvo žvalgai. Kitą kartą, daug vėliau, prieš pat Poezijos pavasario atidarymą ketvirtadienio rytą staiga mirė jaunas, neseniai į Rašytojų sąjungą priimtas poetas Gintaras Gutauskas. Reikia įsivaizduoti, kaip penktadienio vakare Maironio sodelyje turėjo jaustis jo bičiuliai.
Iš Poezijos pavasario šventės įsiminiau ir vis tebegirdžiu daugelio jau iškeliavusių poetų balsus: iškilmingą Antano Miškinio, graudulingą Pauliaus Širvio, piktai sproginėjantį Algirdo Verbos. Matyt, ne man vienam tie balsai tokie svarbūs, jei prieš keletą metų buvo sumanyta prie almanacho pridėti diskelį su autorių skaitomais eilėraščiais. Puiki idėja! O štai iš svečių atmintin įsikirto mansių poetas Juvanas Šestalovas, ypač įspūdingas jo skaitymas Palemone per šventės atidarymą. Jis šnypštė, kriokė, pamėgdžiojo žvėrių balsus, dainavo ir keikė – tikras šamanas. Po teisybei, jo senelis ir buvo šamanas, o štai tėvas kolchozo pirmininkas. Beje, kiek anksčiau Salecharde per vietinę televiziją man teko matyti apie jį sukurtą televizijos filmą. Filme savo eiles jis skaitė ramiai, europietiškai, be jokių pasiūbavimų. Matai, pagalvojau tada Palemone, savo šamaniškos prigimties neišsižadėjo, tačiau namuose to daryti negali, šamanizmas tenai persekiojamas.

Atskira kalba būtų apie baigiamąjį PP vakarą Vilniaus katedroje, kuri sovietmečiu buvo paversta paveikslų galerija. Nežinau, gal iš šalies tos poetinės pamaldos atrodė įspūdingai, bet aš ten jaučiausi itin nejaukiai, tarsi perrengtas svetimais drabužiais.
Jaučiu, kad dėl vainiko šiemet varžysis Dovilė Zelčiūtė, Kęstutis Navakas, Vytautas Stulpinas. Bet aš prastas pranašas, niekam tikęs spėjikas, o ir spėlioju dabar visiškai kitokią mįslę: koks paukštukas šiemet tupės ant „Poezijos pavasario“ viršelio –  asišiaušęs žvirblis, krentanti varna, pašiurpęs vanagėlis ar dar kitoks.

 

Kęstutis Navakas

Kokie įsimintiniausi „Poezijos pavasario“ svečiai, kuriuose esate sutikęs? 

Įsimintiniausi svečiai visada būdavo patys lietuvių poetai, užsieniečiai čia jausdavosi apžiūrinėjami kaip lamos zoosode, bet ne daugiau. Žinoma, ir jų čia pamatyta visokiausių. Išskirčiau latvius, lenkus ir slovėnus, pavardėmis neminėsiu. Tik tiek, kad festivalinė praktika su šen bei ten didžiulei miniai perskaitomais penkiais nežinia kaip išverstais eilėraščiais nieko apie tuos poetus nesako. Palieka tik viltį, kad geri, nes juk buvo pakviesti ir atvažiavo. Vilties vualį savo iš tiesų gerais tekstais praskleisdavo retas kas. Gal būtų įmanoma parengti ne tik svečių publikacijas, bet ir bent porą jų knygų? Tuomet būtų kažkaip ramiau ir prasmingiau, tik ir ruoštis tam tektų labai iš anksto. Jei vietoj visiškai nieko kultūrai neduodančios Poezijos pavasario laureatų bibliotekėlės būtų leidžiamos geriausių svečių knygos (finansavimas serijai juk tarsi „pramuštas“), turėtume labai solidžius ir nevienadienius du sprindžius knygų.

Pasidalinkite įspūdžiais iš kelionių su „Poezijos pavasariu“ po Lietuvą. Kas labiausiai įsiminė? Linksmiausia? Keisčiausia? Etc.

Na, visko ten yra nutikę, tačiau bohemiškas kronikas palikime kitiems tekstams. Įsimindavo, kad kuo mažesnis miestas, į kurį vykstama, tuo nuoširdesni žmonės. Net ir tie, kurie ne iki galo supranta ką mes čia skaitom ir apskritai kas mes čia tokie. Klausdavo apie almanachą, kuris anais laikais buvo „deficitas“ (galite tuo patikėti?). Ar atvežėm? Išpirkdavo akimirksniu. Lakštingalų slėnyje eilės prie poezijos knygų driekdavosi per pusantro kvartalo. Salomėja Nėris iškristų iš balkono jas pamačiusi. Vėliau almanachai savo svarbą kiek prarado, bet mes – ne. Viename kaimelyje sutiko merginos tautiniais rūbais, kiekvieną pabučiavo į lūpas ir labai gražiai pasibuvom. Kito miesto kultūros centro vadovė apsiverkė mus išlydėdama. Tokie dalykai įsimena, nors tai ir nėra literatūros proceso dalis, tiesiog žmonių gyvenimas. Kita vertus, poetai ir tokių nuoširdžių sutikimų akivaizdoje daugiausia likdavo savo ceche degti savose aukštakrosnėse. Kontaktai su aplinka būdavo tik trečiojo laipsnio, bet ir tai jau daug.

Labiausiai įsiminusi pernai metų poeto ar poetės publikacija. Ką paminėtumėte ir kodėl?

Vėl gi – neminėsiu pavardžių, kad tik nelikčiau ko nors nepaminėjęs. Visur teigiama, kad lietuvių poezijos lygis išlieka „pakankamai aukštas“. Nelabai suprantu ką tai reikštų žmonių kalba, bet sutinku: aukštas. Pakankamai. Tik tiek, kad iš tikrųjų esencialių tekstų mažėja katastrofiškai. Vieni autoriai mirė, kiti ima kartotis, treti ir telieka „pakankami“. Gerų tekstų esama, gerų autorių irgi, tačiau poezija tampa taškinė, kaip akupunktūra ar puantilizmas. Tai vis mažiau panašu į tvirtą, gyvybingą ir gebančią atsinaujinti struktūrą. Bachą pakeitė Steve‘ as Reich‘as, beje, mano mėgstamas lietlašių pobūdžio kompozitorius. Taip, kartais blyksteli net „pakankamų“ autorių tekstai, bet man joks meinstrymas nėra įdomus ir niekad nežiūrėsiu, kuris ten šokėjas greičiau ir gražiau koją pakėlė. O labiausiai užknisa vadinamoji „saviraiška“, kurios elementų publikacijose kiek tik nori. Suprantu šio termino slidumą, tad apibūdinkim jį trumpai. Saviraiška yra noras parodyti ką gali ir moki, ir vengimas veržtis už savo žinojimo/ mokėjimo ribų. Nes ten nesaugu. Tačiau man nesaugu čia, nes tai, ką žinau ir moku, stengiuosi kuo greičiau pamiršti.

Kam šiemet suteiktumėte PP laurus, jei Jums tektų būtų suteikta teisė išrinkti nugalėtoją?

Potencialių laureatų kasmet mažėja, nes visi jau „gavę“. Tad kartais tie laurai atitekdavę ir ne pagrindiniams flagmanams, nors akivaizdžios gėdos lyg ir nebuvo. Sakyčiau, kad ši premija turėtų būti skiriama ir ne po vieną kartą, kitaip ilgainiui labai susmulkės. Antrą ar trečią kartą ji galėtų būti skiriama tik už visiškai išskirtines knygas, o tokių juk poetai parašo, nors ir LABAI retai. Premija teikiama už geriausią metų poezijos knygą, įstatuose yra punktas, kad kitos gautos premijos komisijos sprendimo neįtakoja. Tad ir kadais gauti Poezijos pavasario laurai laikytini nuvytusiais, nebegaliojančiais ir atnaujintinais, arba kalbas apie geriausią knygą galime pamiršti. Visų jų autoriai bus „jau gavę“. Mane šiek tiek nervina ir tas tradicinis ąžuollapių vainikas, tokius geriau kabinti karvėms per Sekmines. Kolūkių laikais tai buvo cool, tokius pindavo ir geriausiam artojui, dabar gi gal būtų laikas rasti kitą simbolį, ne visi poetai tebenori būti krivių krivaičiai.

Festivaliui šiemet sukanka 50 metų. Kokios šios šventės stiprybės? Silpnybės? Ką paliktumėte, o ką keistumėte?

Na štai, pasirodo, aš vienmetis su festivaliu, tad labai gerai galiu įsivaizduoti šį laiko tarpą. Romantiškas vaikystės veblenimas – paauglystės ambicijos – brandos ramybė – vėlyvosios brandos sukalkėjimas – ir: kas? Žinoma – antroji jaunystė ir naujai  permąstomos formos. Nieko čia nereikia keisti, nes tai lyg skaičius pi – nieko nepakeisi. Kiek bekeistum, atskris poezijos paukštė ir pasirodys, kad visi čia laukė jos, ne tavęs, reformatoriau. Keisti galima tik vidujai, išorinis „tinklelis“ priešinsis. O to tinklelio rėmuose galima visko pripinkliuoti, kas dabar šiek tiek ir daroma. Nemėgstu poezijos kaip „tūso“, o Poezijos pavasaris toks ir yra. Tad jį taip ir reikia priimti, su poezija Poezijos pavasaris turi tiek pat bendro, kiek Zoologijos muziejus su gyvąja gamta. Bet vis tiek – geras ir reikalingas dalykas, smagu ten. Labai abejoju, kad publiką iš tiesų sudaro mūsų skaitytojai. O publika abejoja, ar mes iš tiesų jos autoriai. Abejonė yra filosofinė būsena, kelkraščiais pereinanti į poetinę. Tad.

 

Kęstutis Nastopka

Kokie įsimintiniausi „Poezijos pavasario“ svečiai, kuriuose esate sutikęs?

Kartu su „Poezijos pavasariu“ važinėdavau po Lietuvą aštuntuoju praėjusio amžiaus dešimtmečiu. Nebegalėčiau išvardyti, kur ir kada buvau. Nebeprisimenu daugelio matytų veidų. Išnyra iš atminties Pauliaus Širvio, graudžiai skaitančio savo eiles, siluetas. Arba aukštas, tiesus žilagalvis Jonas Graičiūnas, valdantis publiką pakylėtu tonu. Iš svečių, kurių geografija ribojosi broliškomis SSSR respublikomis, kažkodėl įsiminiau Gevorgą Eminą. Nebežinau kuriais metais keliavome kartu. Užsveikindamas mane prie puotos stalo, jis kaskart sakydavo: „Na stopku konjaka“. Nebesuprantantiems rusiškai, paaiškinsiu: „na stopku“ reiškia „taurei“. Paklaustas, ką gi reiškia mano vardas, pasakiau, kad jo šaknis nurodo „kentėjimą“. „Vadinasi, tai taip pat susiję su alkoholiu“,– apibendrino Gevorgas.

Pasidalinkite įspūdžiais iš kelionių su „Poezijos pavasariu“ po Lietuvą. Kas labiausiai įsiminė? Linksmiausia? Keisčiausia? Etc.

„Poezijos pavasario“ almanachas ir šventė buvo savotiška sala sovietinės literatūros kasdienybėje. 1971–1973 ir 1978–1981 metais buvau leidinio redakcinės komisijos narys. Atsakomųjų redaktorių Eugenijaus Matuzevičiaus ir Vytauto Rudoko pastangomis į knygą patekdavo valdžios nemalonę užsitraukusių poetų Jono Juškaičio, Sigito Gedos, Vytauto Bložės, o iki 1974 m. ir Tomo Venclovos eilėraščiai. Kelionės po Lietuvą susidėdavo iš dviejų dalių: oficialaus eilėraščių skaitymo ir vaišių šurmulio, kai įsismaginę poetai tapdavo nekontroliuojami. Nebepamenu kuriais metais šventės dalyviai buvo įspėti, kad po Salomėjos Nėries premijos įteikimo vaišės bus be alkoholio – „tik su sausu vynu“. . . Sykį puotaujant Vilkaviškyje grupės vadovas Antanas Drilinga dėl vienos jaunos poetės susikirto su Juozu Baltušiu. Užsigavęs poetas pakilo nuo stalo ir paragino visus grįžti į Vilnių. Tie, kurie viršūnių ginče nedalyvavom, nusprendėm: „Kas man Hekuba arba aš Hekubai“ ir puotavom toliau. Grįžom į Vilnių rytiniu traukiniu. Marcelijus Marinaitis Vilkaviškio geležinkelio stotyje susirinkusiems keleiviams pasakė smagią kukutišką prakalbą. Kitą sykį įsilinksminęs turkmėnų poetas užsimanė vidurnaktį pėsčias keliauti į savo gimtuosius namus. Vargais negalais jį perkalbėjom.

Labiausiai įsiminusi pernai metų poeto ar poetės publikacija. Ką paminėtumėte ir kodėl?

Nebesu, kaip kadaise, uolus poezijos skaitytojas. Vartydamas periodikos publikacijas retai patiriu tokį blykstelėjantį apakinimą, kuris, kaip sako Greimas, „neverstų užmerkti akis“. Užpernai jis ištiko atsivertus Gyčio Norvilo „Išlydžių zonas“. Kalbiniais eksperimentais šiandien nieko nebenustebinsi, bet šioje knygoje jie įtikina neišvengiamumu. Kalbėtojas išsilydo kalboje, balso neatplėši nuo kūno. Internetinė knyga iki šiol man buvo nežinoma žemė. Atsitiktinai užkliuvęs už Dainiaus Dirgėlos „Stebėto jo užrašų“, bandžiau perprasti man negirdėtą poetinę kalbą. Dviprasmiškas knygos pavadinimas atitinka Dirgėlai būdingus ėjimus žirgu. Pasitelkdamas anekdotą, kompiuterinį slengą jis kaip tikras poetas kalba apie meilę ir seksą, gyvenimą ir mirtį, kasdienybę ir amžinybę.
Aidas Marčėnas mano galvojimuose apie poeziją jau seniai buvo tapęs gyvu klasiku. O klasikas, pasak Marko Twaino, yra tas, kurį visi nori būti perskaitę, bet niekas nenori skaityti. Įtrauktas į Trijų Karalių premijos komisiją, buvau priverstas perskaityti naująją Marčėno eilėraščių knygą „Tuščia jo“. Frazę, iškeltą į knygos antraštę, buvau išmokęs iš Juozo Apučio. Čia ji pasirodo kaip užkeikimas nevertai būties būčiai. Tuščia jo, to besibaigiančio pasaulio, poetas vis tiek turi rašyti. Kaip ir 1001 nakties Šacherezada, poetas gyvena, kol pasakoja. Tai, kas vyksta šiame netobulame Dievo pasaulyje, poetas pateikia kaip spektaklį. Marčėnui praverčia Operos ir baleto teatro apšvietėjo patirtis. Kaip profesionalas, jis išmano, kad poezijos scenoje „gyvi tik ir būna gyvi, kai gerai suvaidinti“.

Kam šiemet suteiktumėte PP laurus, jei Jums tektų būtų suteikta teisė išrinkti nugalėtoją?

Nesugebėčiau sudaryti pretenduojančių į PP nobelį sąrašo. Ką jau kalbėti apie laureato rinkimą.

 

Festivaliui šiemet sukanka 50 metų. Kokios šios šventės stiprybės? Silpnybės? Ką paliktumėte, o ką keistumėte?

Nebedalyvaudamas šiame performanse, ne ką tegalėčiau patarti. Nebent tai, kad šventiniame šurmulyje retkarčiais pasigirstų iš kitur ateinanti žinia apie kitokios prasmės galimybę.

 

Kornelijus Platelis

Kokie įsimintiniausi „Poezijos pavasario“ svečiai, kuriuos esate sutikęs?

Pirmiausia, žinoma, Seamus Heaney, jei jį tokiu galima laikyti – atvyko ir išvyko dar prieš pagrindinius festivalio renginius 2002 metais. Ne tik todėl, kad jis buvo Nobelio premijos laureatas, o svarbiausia todėl, kad man teko garbė ta proga sudaryti ir išversti jo eilėraščių rinktinę, kurią pristatėme Vilniaus Rotušėje ir šiaip susidraugavome. Įsiminė Genadij Aigi, Velso revoliucionierė Menna Elfyn, su kuria teko vėliau bendrauti, Tadeusz Dąbrowski, kurio keletą eilėraščių vėliau išverčiau kitam projektui, Georgi Lobžanidze ir dar keli.

Pasidalinkite įspūdžiais iš kelionių su „Poezijos pavasariu“ po Lietuvą. Kas labiausiai įsiminė? Linksmiausia? Keisčiausia? Etc.

Niekada nebuvau uolus važinėtojas po Lietuvą, bet įsiminė renginiai Kaune Lakštingalų slėnyje ir Maironio muziejuje, esu buvęs Elektrėnuose, Ukmergėje ir net Druskininkuose, kai kartą PP įsiveržė į svetimą teritoriją. Tikriausiai esu buvęs dar kur nors, bet nebepamenu. O iš visų tų kelionių neprisimenu pačių skaitymų. Įdomu, ar ką nors prisimena publika, išgirdusi po vieną – du skirtingų stilių eilėraščius.

Labiausiai įsiminusi pernai metų poeto ar poetės publikacija. Ką paminėtumėte ir kodėl?

Norėdamas atsakyti į šį klausimą, turėčiau įdėmiai perskaityti almanachą ir vos ne parašyti recenziją. Laiko tam neturiu, o neatsakingai ką nors sakyti nenoriu.

Kam šiemet suteiktumėte PP laurus, jei Jums tektų būtų suteikta teisė išrinkti nugalėtoją?

Kęstučiui Navakui.

Festivaliui šiemet sukanka 50 metų. Kokios šios šventės stiprybės? Silpnybės? Ką paliktumėte, o ką keistumėte?

Lietuvoje turime du panašius poezijos festivalius – PP ir PDR. Abu juos rengia bemaž tie patys žmonės, bet jų formatai kiek skiriasi, tad jiems skirtingai sekasi vykdyti savo uždavinius. O jie, mano požiūriu, tokie: 1) pristatyti Lietuvos ir užsienio poetų kūrybą visuomenei; 2) skatinti skaitymą; 3) palaikyti ir kelti (jei tai įmanoma) poezijos prestižą; 4) skatinti tarptautinį  bendradarbiavimą ir lietuvių poezijos eksportą. Man regis pirmąjį (nors čia gali būti įvairių nuomonių) ir trečiąjį uždavinį vykdyti geriau sekasi PP, ketvirtąjį – PDR, dėl antrojo nesiimu spręsti. PP privalumas tas, kad jis apima kur kas didesnį laiką ir erdvę. 50 metų tradicija jam teikia teigiamos inercijos ir lengvina uždavinį palaikyti poezijos prestižą. Dar vienas stiprus PP bruožas tas, kad disponuodamas tokia erdve ir laiku, jis gali atsiverti įvairioms iniciatyvoms, labai praturtinančioms festivalį. Trūkumas būtų tas, kad įvairiose Lietuvos vietovėse rengiamų skaitymų dalyviai parenkami atsitiktinai, juos retai lydi kritikai, galintys publikai kiek plačiau pristatyti poetų kūrybą ir ką nors paaiškinti (PDR irgi apsiriboja trumpomis biografijomis, bet jo publika – daugiausia patys poetai), o didžiuosiuose renginiuose dominuoja veidai, o ne tekstai. Užsienio poetai apskritai ten atrodo kaip atsitiktiniai priklydėliai. Gerai bent, kad pastaraisiais metais atskirai rengiami jų skaitymai. O tai iš viso nesuprastų, ko čia atvyko, kaip ne vienas esame patyrę kai kuriuose festivaliuose. PDR stengiasi pristatyti lietuvių poetus su vertimais į anglų kalbą, idant tie vertimai galėtų pasitarnauti propaguojant mūsų poeziją svetur. Ar ką nors panašaus turėtų daryti PP, nežinau, bet skatinti tarptautinį bendradarbiavimą stengtis reikia. Tam tikrą darbą šioje srityje neblogai nudirba žurnalas „Vilnius“.
Abiejų festivalių užsienio svečių sąrašas gali būti geresnis. Čia pasitarnautų išmanančių tarptautinių ekspertų grupės. Bet sąrašas priklauso ir nuo turimų lėšų apmokėti keliones bei honorarus, ir nuo tokias išlaidas galinčių padengti užsienio šalių fondų geografijos. Į PDR stengiamės kviesti kuo geresnius poetus, paskui tuos, kurie susiję su leidyba arba rengia festivalius savo šalyse ir gali pakviesti mūsų autorius arba tuos, kurie bando versti lietuvių poetų kūrybą į kitas kalbas. Kaip tai sekasi, visi mato.
Abu festivaliai rengia lietuvių poetų ir kritikų bei užsienio svečių diskusijas. Nelengva sugalvoti visiems aktualias temas, bet atsisakyti jų nederėtų. Pasikalbėti visada yra apie ką, tik svarbu, kad tos diskusijos neapsiribotų monologais, o taptų tikrais pokalbiais apie daugelį dominančius dalykus.

 

Algimantas Baltakis. „Tai buvo mūsų fiesta”

 

Vienas pirmųjų „Poezijos pavasario“ šventės steigėjų ir liudininkų poetas Algimantas Baltakis atsako į klausimus apie festivalį.

Norėčiau Jūsų paklausti apie „Poezijos pavasario“ ištakas bendrais bruožais. Kas nulėmė, kad toks renginys atsirado?

Tuo metu sustiprėjo poezijos, susitikimų su rašytojais poreikis. Net ir blogais laikais būna gerų dalykų. Egzistavo toks bendravimo stilius – tarsi koks suokalbis, visi vienas kitą suprasdavom iš užuominų, pakakdavo pusės žodžio. Poezijos vakaruose palengva būdavo plečiamos tam tikros laisvės zonos. O viskas prasidėjo nuo Nikitos Chruščiovo valdymo metais susiformavusio vadinamojo „atlydžio“, kai buvo pasmerktas Stalino kultas. Tai buvo labai svarbus aktas. Pats Chruščiovas vėliau išsigando, kad paleido laisvės džiną. . . Mus, menininkus, vienijo tai, kad vėl matėm mėginimą sugrąžinti stalinizmą, ir stengėmės tam priešintis. Dėl to labai gerai sutardavome su kai kuriais pas mus atvykstančiais rusų rašytojais, latviais, estais, gruzinais, kitų tautų kūrėjais. Ir literatūra kovoje prieš stalinizmo gaivinimą labai pasitarnavo. Tad susidarė gera terpė steigtis „Poezijos pavasariui“. . .
Mano supratimu, laikotarpis nuo maždaug 1960-ųjų iki 1980-ųjų yra savotiškas „aukso amžius“ mūsų poezijoje. Pažvelkime į tuos laikus įdėmiau. Dar gyvas Vincas Mykolaitis-Putinas (dalyvavo trijuose pirmuose „Poezijos pavasariuose“), o juk gimęs XIX a. gale. Paskui jį – kelios talentingų poetų kartos, pradedant iš lagerių grįžusiais Kaziu Boruta ar Antanu Miškiniu, ir baigiant pirmąsias eilėraščių knygas šio dvidešimtmečio gale išleidusiu Donaldu Kajoku ar Valdemaru Kukulu.
Keli žodžiai apie mūsų kartą. Knygoje „Fausto amžiaus epilogas“ (1998) Donatas Sauka rašo: „Atlydžio karta turėjo teisę ir iš tiesų gebėjo džiaugtis gyvenimo pilnatvės jausmu, kurį teikė atsivėrusios veiklos, kūrybos, karjeros darymo perspektyvos bei nustumta į šalį daugiaprasmės kaltės dėl praeities našta, slėgusi vyresniąją, teroro metų, kartą“.

Žinoma, ir mūsų karta stengėsi būti novatoriška, bet jai dar labiau rūpėjo atgaivinti, kas buvo prarasta, nutylėta. Juk buvo siekiama visiškai nubraukti Nepriklausomos Lietuvos dvidešimtmetį. Ir „Poezijos pavasario“ leidiniuose, tarkim, Vytautas Kubilius pristato Vytautą Mačernį, aš – Algimantą Mackų ir jo poeziją. . . Rengdavome vakarus Rašytojų klube, mums labai talkindavo Laimonas Noreika, skaitydavo mums ir Henriką Nagį, ir kitus tais laikais beveik uždraustus.

O Jūs tarpusavy tuos dalykus apsitardavote, ar kažkaip natūraliai kilo tos vakarų idėjos?

„Poezijos pavasario“ almanachas lyg ir turėjo tam tikrą laisvės licenziją. Viskas prasidėjo taip: Justinas Marcinkevičius nuvažiavo į Čekoslovakiją, ten pamatė poezijos renginius, kurie jam patiko. Atsivežė iš ten mintį ką nors steigti Lietuvoje. O Kaune buvo tokia sovietinė veikėja Janina Narkevičiūtė, kuri ryžosi kuruoti šventę. Ji buvo neabejinga menui, brolis – skulptorius. Ji pasiūlė ir „Poezijos pavasario“ vyksmo vietą Palemone, pati šventė buvo susieta su Salomėjos Nėries dvidešimtosiomis mirties metinėmis. Juk tuo metu buvo toks Salomėjos paradoksas: ji pripažįstama geriausia poete, o jos lyrinė tradicija faktiškai nuneigta, tad ir tą tradiciją reikėjo atkurti.
Prie Palemono ir įvyko pirmasis „Poezijos pavasaris“. Pradžioje nebuvo to ąžuolo lapų vainikų, atsirado vėliau. Bet buvo aukuras ir t. t. Žmonės ten suvažiuodavo ne tik iš Kauno, bet ir iš visos Lietuvos nuo pat pirmojo festivalio. Tad „Poezijos pavasario“ renginys buvo mūsų šventė.
Pirmajame festivalyje J. Narkevičiūtė buvo suorganizavusi mums palapines, jose miegojome. Lijo lietus. . . Paskui Pažaislio vienuolyne, iš kur ką tik buvo iškraustyta psichiatrinė ligoninė, nakvojome. . . Tai buvo mūsų fiesta!

O kaip almanachą kūrėte?

Almanachui sudaryta redakcinė komisija: Vacys Reimeris, Algimantas Baltakis, Vytautas Bložė, Vytautas Kubilius, Vytautas Rudokas, Vladas Šimkus. Almanacho  apipavidalintojas – Stasys Krasauskas. Jis ir poezijos paukštę nupiešė. Po Krasausko, antrą almanachą apipavidalino Vytautas Kalinauskas, trečiąjį – Rimtautas Gibavičius ir t. t. Žymiausi menininkai! Artima poetų bičiulystė su dailininkais lėmė, kad „Poezijos pavasaris“ tapo ir jų leidiniu. Iš čia – ir pailgas, „albuminis“ almanacho formatas, patogus dailės darbams eksponuoti. Įdomus buvo metas!

Kaip rašo Donatas Sauka: „1965-ieji – slenksčio metai lietuvių tapyboje, kino ir foto mene, lyrikoje ir novelistikoje.“ Neatsitiktinai būtent 1965-aisiais pasirodė ir mūsų almanachas. Į jį patekti buvo garbės reikalas. O ir kokie vardai tame leidinyje: V. Šimkus pristato Sigitą Gedą. Kitame almanache pristatomas Jonas Strielkūnas, trečiame dar kokia būsima įžymybė. . . Pažvelgę į pirmąjį almanachą, pamatysite, kad jo struktūra ne tiek jau daug skiriasi nuo dabartinės. Greta originalios poezijos – vertimai, kritikos straipsniai. Žodžiu, radome tinkamą formą. Žinoma, daug diskutavome, surinkome autoritetingą redakcinę kolegiją. Paskui jau susidarė tam tikra inercija. Pamatėm, kad po vieną eilėraštį dėti nei šis, nei tas. Pradėjome ieškoti tų metų sukaktuvininkų, laureatų poezijos, įdomesnių jaunųjų paieškoti, kaip paįvairinti svečių kontingentą. . .

O kalbant apie svečius. Kada ėmėtės kviesti kitų šalių poetus? Kaip juos rinkote? Per asmenines pažintis ar kaip nors kitaip?

Tai buvo abipusis poreikis. Ir mums buvo reikalinga. . . Per tuos vakarus galima ir paskaityti ką nors, ko kitur cenzūra neleistų. Pirmuosius svečius pasikvietėme 1958 ar 1959 m. Tai buvo rusų poetai. Tarkim, buvo atvykęs Robertas Roždestvenskis – jo tėvas per II pasaulinį karą forsavo Nemuną, o mama dirbo karo ligoninėje, jis net Kaune mokyklą lankė. Yra buvę ir Bulatas Okudžava, ir Jevgenijus Jevtušenka. Pastarasis buvo „stiliaga“, tad, pamenu, važiavo specialiai į Kauną pirktis madingo kaklaraiščio. (juokiasi)

O valdžia? Kaip ji žiūrėjo į festivalį?

Valdžia visada pasitikdavo ant rajono ribos, sveikindavo, vaišindavo. Buvo ir kultūriškai tamsių valdininkų, visokių. Pavyzdžiui, nuvažiavome į Suvalkiją su Antanu Jonynu (vyresniuoju). Vyksta vaišės. Prieina Kalvarijos rajono pirmasis sekretorius prie A. Jonyno ir sako jam: „Gražiai rašote, poete. Man ypač patinka jūsų eilėraštis „Neverkit pas kapą narsiųjų draugų. . .“
Šiaip valdininkai dažniausiai žvelgė pagarbiai. Jau minėta J. Narkevičiūtė – ji tikrai globojo nuoširdžiai, o ne iš reikalo, labai prisidėjo prie „Poezijos pavasario“ atsiradimo.

Norėčiau paklausti apie „Poezijos pavasario“ laureato rinkimus. Kaip ta tradicija formavosi?

Nuo pat pradžių buvo renkamas laureatas. Nusistovėjo tradicija, kad Kauno valdžiai siūlome kandidatūras, o jie jau renkasi.

Esate daug keliavęs su „Poezijos pavasariu“ per Lietuvą. Kas labiausiai įstrigę, iš kelionių su kitos šalies svečiu?

Dorai nepasakysiu, kelintais metais, buvau grupės vadovas, kai mes vykome su Paulium Širviu per jo gimtąsias vietas – Salas, Dusetas, Rokiškį, užsukome ir į Latviją. O kadangi Paulius Širvys ten piemenavęs, jis pradėjo tokias latvių piemeniškas blevyzgas varyti, kad net latvių poetės jas užsirašinėti ėmė. Visur vėlavome, nes niekad jo nebuvo laiku. Tiekos žmonių apsuptas. . . Tai – didelis įspūdis.
Taip pat labai gerai pamenu kelionę su rusais, kai pirmą sykį juos pasikvietėme. Vykome į Žemaitiją su Bulatu Okudžava. Nuvažiavome, o tie žemaičiai, pasirodo, nesupranta rusiškai. . . Okudžava sako: „Algis, dostanj mnie gitaru.“ Gavau. Jis paskui pasakė, kad pirmą kartą savo dainas viešai dainavo Lietuvoje. Publika klausėsi įdėmiai. Netrukus jisai tapo garsiu Rusijos bardu, greta Vladimiro Vysockio.
Toje rusų poetų viešnagėje visu linksmino Michailas Svetlovas. Jis dėstė Gorkio literatūros instituto kursų dalyviams. Sakė: „Kodėl aš ten dirbu? Ten slidus parketas. O kai aš vaikštau, iš manęs byra pelenai, kad jaunimas nepaslystų.“ (juokiasi)
Dar buvo Borisas Sluckis atvykęs. Tuo metu E. Mieželatis vadovavo Rašytojų sąjungai. . . Jam susidarė įspūdis, kad du atvykėliai neturi pinigų. Jis tų finansų „sukombinavo“. Manęs, poetų sekcijos pirmininko, paprašė juos įteikti konfidencialiai. Tad vieną vokelį įteikiau Svetlovui – paėmė su malonumu. Mėginu duoti Sluckiui, tas įsižeidžia. . . Ką man daryti?.. Tada atiduodu Svetlovui ir antrą voką. O jis sako: „Algi, aš turiu dar dvi kišenes.“ (juokiasi) Prisimenu, kad Svetlovas visada juokdavosi. Net prieš mirtį, kai jau buvo jam nustatytas vėžys, jis aplankiusiems jį ligoninėje sakė: „Ko jūs dabar visi nosis nukabinote? Kas yra mirtis? Tai juk prisijungimas prie daugumos, o tai – lengviausia.“ Tokie žmonės ir įsimena. . . Dar tais sovietiniais laikais man labai didelį įspūdį
paliko kelionė į Punską. Ten pajutau, kas yra lietuvybė. Maironis ten šiuolaikiškiausias poetas, kaip mums Širvys savo laiku. Buvau tame krašte kelis kartus. Kai vykau 1986-aisiais, dar buvo gyvas Albinas Žukauskas, nuvežiau siuntinuką jo seseriai Bubeliuose, poeto gimtinėje. . .
Vis tiek dairausi labiau atgal. Man labai patikdavo Justinas – išlaikytas, ramus. Be Justino, turėjau dar kitą itin artimą draugą – Alfonsą Maldonį. Žinoma, ne vien „Poezijos pavasaryje“ susitikdavome. Bendraudavome nuolat. Man labai stinga draugų, kurių jau nebėra. . .

Kaip sugalvojote steigti savo vardo apdovanojimą moksleiviams, kurie geriausiai pasirodo skaitymų metu per „Poezijos pavasario“ moksleivių skaitymus?

Poetas Valdemaras Kukulas paakino. Tad duodavau premiją ir knygą su autografu. Esu paskelbęs septynis laureatus. Bet paskui supratau, kad ši misija man per sunki. Iš klausos ne viską suprantu, esu akių žmogus – reikia paskaityti. Ir jaučiau, kad ateina visiškai kitokia karta.

Iš šiuolaikinių poetų kūrybos – ar kas įstringa pastaraisiais metais?

Keletas yra. Rimvydas Stankevičius. Gintaras Bleizgys, Donatas Petrošius, Vainius Bakas. Jau nekalbant apie vyresnius – Daivą Čepauskaitę, Gintarą Grajauską. Dar – Daiva Lukauskienė-Molytė. Esama ir daugiau gerų, bet senas esu – sunkiai įsimenu  aujas pavardes. Stengiuosi poezija domėtis. Visada paklausau LRT radijo laidos „Po lyros ženklu“, perverčiu kultūrinę spaudą. . . Poezijoje yra taip: nepatinka – neskaityk. Jeigu neužsikabinu, galvoju, kad tai ne man. Ir nesakau, kad tai blogai, tiesiog šiai poezijai nerandu rakto. Žmogus yra tabula rasa. Bet iki senatvės ten tiek prirašoma. . . Beje, anot Jono Strielkūno, senieji turi ir savo privalumų: jie žino tai, ko nežino jaunieji.

Ačiū už pokalbį.

 

Daiva Čepauskaitė. Lyg šokčiau su žydinčia kriauše

Poezijos pavasaris man visada buvo ir yra šventė su visais šventėms būdingais atributais – pasiruošimo rūpesčiais, laukimo nerimu, susitikimų džiaugsmu, skaitymų jauduliu, susibūrimų šurmuliu, kritikų skepsiu, begale įspūdžių ir liūdesiu, kai viskas baigiasi ir visi išsiskirsto namo. Toji šventės dvasia man visada buvo šio renginio vertybė. Šventės, kuri išsunkia ir pakrauna, išmuša iš kasdienės rutinos, perinstaliuoja vidines programas, užpildo ištuštėjusias talpas, atgaivina poetinius receptorius. Ne kartą pasibaigus renginių maratonui, pagaudavau save galvojant – dabar jau kad parašysiu, jau kad pasipils, jau kaip dėsiu. . . Dažniausiai tos mintys subliūkšdavo, bet visai nesvarbu. Svarbu tas jausmas, kai sukyla kūrybinis alkis, susižadina sielos laukai ar, kaip pasakytų Donaldas Kajokas, atsiranda vibracijos. Tai įvyksta dėl ten sutiktų žmonių. Su vienais keletą valandų spaudiesi perkimštoje mašinikėje, kol nusibeldi į kokį nors atokų rajoną skaityti eilių, sužinai, kas kuo ir nuo ko gydosi, kas ką sapnuoja, kas kokį šunį vedžioja. Su kitais susisieki, klausydamas jų tekstų, dar su kitais pasėdi ant žolės, dar su kitais susišaudai žvilgsniais. Ir visai nesvarbu, kokiu būdu komunikuoji, visi jie yra toje šventėje, visi, geriantys iš to paties šulinio ir spjaudantys į tą patį. Mieli ir atgrasūs, sulaižyti ir pasišiaušę, mandagūs ir chamai – visi jie bendros puotos personažai: kolegos arlekinai, kolombinos, pantalonės ir pjero. Tas bendrumo jausmas kartais būna visai tikras ir nuoširdus. Kiekvienas kažkur užkišęs slepia savo vidinį balsą, t. y. panašaus formato popieriaus lapą su tekstu, kurį tuoj perskaitys garsiai. Daugiau ar mažiau, bet beveik visiems dreba rankos arba kojos, arba balso stygos, o jeigu niekas nedreba, tai arba džiūsta arba rasoja. Kai kuriems nedreba, nedžiūsta, nerasoja, bet labai niežti kokį kūno plotelį, kurį nuolat reikia kasyti. Kiekvienas turi slaptą mintį, kad jo kas nors klausosi, o gal net ir girdi. Suprasti nebūtina. Dar geriau, jei likai nesuprastas, tai suteikia išskirtinumo, pakylėja virš bendros masės ir leidžia pasijusti genijumi. Klausytojų fronte irgi ne ką lengviau. Tie šventiniai klausymai visada šiek tiek komplikuoti. Aplinkui per daug informacijos, ji plūsta į tave visais frontais, ir jau nebežinai, kam atiduoti pirmenybę – balso akustikai, teksto suvokimui, vizualinėms kasymosi mizanscenoms ar kaimynų dialogui šalimais. Visa ši maišatis nė kiek negriauna šventės atmosferos, priešingai, suteikia jai tikros šventės aurą – visko labai daug ir viskas labai svarbu.
Taigi, visai neironizuodama konstatuoju dar kartą – Poezijos pavasaris yra šventė visai plunksnos brolijai. Klausytojams – daugybė nemokamų renginių. Vartotojams ten nėra ką vartoti, nes poezija ne paslauga. Poezija tai mūsų vidiniai balsai, PP kanalais transliuojami išorėn, virtę spalvinga kakofonija ir girdimi tų, kas turi vidines ausis.
O kada nors savo anūkams aš papasakosiu, kaip kažkada seniai seniai, vieną Poezijos pavasario uždarymo vakarą, aš šokau su pačiu Marcelijumi Martinaičiu. Mano anūkai, žinoma, paklaus: „Na, ir?“ O aš jiems atsakysiu: „Jausmas toks, lyg šokčiau su žydinčia kriauše.“

Elena Karnauskaitė. Keli ,,Poezijos pavasario“ etiudai, arba Rožė iš poeto rankų

Pasirodo, kad laikas nėra nei linijinis, nei ciklinis, kad apskritai šis matavimas turi keistokų savybių, ir jas pastebi tik tada, kai bandai ką nors ištraukti iš atminties patamsių. Sakyčiau, kad laikas labiausiai primena tamprią vienalytę sakų masę, skendėjančią nežinia kokiose jūrose, tarsi inkliuzai būsimam gintare įstringa vienas kitas tariamos dabarties mirksnis.
Pirmą kartą „Poezijos pavasario“ festivalyje, tikriausiai tai buvo 1982-ieji, teko dalyvauti dar pasipuošus mokykline uniforma. Buvau pakviesta į Kauną kaip Respublikinio jaunųjų filologų konkurso nugalėtoja, ir tai, ką tą dieną patyriau, padarė didelį įspūdį. Nežinau, kaip naktinę kelionę traukiniu iš Kretingos į Kauną ištvėrė mano klostuota mokyklinė uniforma, mat buvo prisakyta būtinai ją dėvėti, matyt, puikiai, jei ankstyvą šeštadienio rytą jau traukiau bemaž tuščia Laisvės alėja, nušviesta ryškios pavasarinės saulės. Diena buvo ilga kaip šimtmečiai su skaitymais tikriausiai Karo muziejaus sodelyje, ekskursija į Palemoną ir finaliniais skaitymais nežinau kur. Atsimenu platumo ir erdvės įspūdį, vadinasi, tai nebuvo Maironio muziejaus sodelis, greičiausiai Dainų slėnis. Atsimenu, kaip jaudinausi prieš skaitydama ir kokia buvau laiminga, gavusi rožę iš Sigito Gedos rankų su žodžiais „Man patiko jūsų eilėraštis“. Šita rožė iš poeto rankų reiškė beveik tą patį, o gal net daugiau negu po poros metų (1984-aisiais) gautas „Poezijos pavasario“ debiutantės prizas. Na, akimirką įsivaizduokime, prie paprasto mirtingojo iš Olimpo kalno viršūnės nusileidžia pats Dzeusas ir net tik kad nusileidžia, bet dar ir kalbasi. Nenuostabu, kad tuodu pavasariai įstrigo mano atminty.
O šiaip juk ne datos svarbu, o sutikti žmonės, ir kartais vienas sakinys gali nulemti, pakeisti ar galbūt net išgelbėti gyvenimą. Tokį sakinį išgirdau iš poetės Juditos Vaičiūnaitės lūpų keliaujant „Poezijos pavasario“ autobusiuku iš Vilniaus į Kauną 1984-aisiais. Judita Vaičiūnaitė gyvai domėjosi, kaip gyvena studentai, pasakojo apie save, šnekučiavomės apie viską ir nieką, kas dažnai kelionėse ir vyksta, ir paprastai iš pirmą sykį matomo žmogaus nieko per daug ir nesitiki. „Elena, jei tau kada bus sunku, gali kurį laiką pas mane pagyventi. . .“ Neatsimenu pokalbio konteksto, niekada tuo pasiūlymu nepasinaudojau, bet šitą sakinį savo atminties kloduose kaip neišgrynintą čekį saugau iki šiol. Žinau, kad tai buvo nuoširdi, ne šiaip sau mestelėta frazė, galų gale pažįstu žmogų, kuris šį čekį išsigrynino.
Įdomumo dėlei atsiverčiau „Poezijos pavasario“ almanacho debiutantų sąrašą. Kai kurie žmonės iš to sąrašo yra literatūroje, kai kurių pavardės dabar jau lyg ir visai negirdėtos, kai kurie jau kitame, galbūt geresniame pasaulyje. Tamsėjanti juoda. . . Tame autobusiuke 1984-ųjų pavasarį kartu su pripažintais poetais ir poetėmis bei poetais-studentais ir, be abejo, kritikais, kartu dar keliavo ir legendinis aktorius Laimonas Noreika. Neatsimenu, kuriuo kelionės etapu teko šalia jo sėdėti, bet atsimenu jaudulį, energiją, sklindančią nuo jo, tarsi kokią elektros srovę. Po skaitymų šis energetinis laukas tarsi išsijungė. Kalbu apie tai todėl, kad laikui pasislinkus gerokai į priekį, tikriausiai tai buvo 2005-ieji, baigiamuosiuose skaitymuose Vilniaus universiteto Sarbievijaus kieme vėl sėdėjom šalia. Pagalvojau, kad metai nė vieno nesigaili, kita vertus, pajutau tą patį jaudulį, ypatingą energetiką, savotišką jaunystės dvasią. Laimonas Noreika tada skaitė Salomėją Nėrį. Kai jis vėl grįžo prisėsti, burtai jau buvo išsisklaidę. Pamačiau seną pavargusį žmogų, pagalvojau, kokia yra didelė laimė kurti ir dalintis ir kokia didelė yra to kaina. Dažniausiai nematoma.
Dar kelis sakinius norėčiau pridurti apie visai netolimą „Poezijos pavasario“ maršrutą, apie 2012-uosius judant Vilniaus- Klaipėdos kryptimi per Raseinius. Mūsų grupei teko laimė keliauti kartu su Marcelijumi Martinaičiu. Poetas M. Martinaitis, kai studijavau VU, vadovavo universiteto literatų būreliui. Tai nebuvo paskutinis susitikimas su buvusiu Mokytoju, bet tikrai viena iš paskutinių poeto pamokų. M. Martinaitis turėjo neabejotiną dovaną pamatyti tai, kas yra svarbiausia, ir dar truputį kilstelėti nuo žemės, kad ir kitiems būtų aišku. Viename iš susitikimų su poezijos gerbėjais, turbūt Nemakščiuose, Aštuonračio muziejuke, jis sakė taip: „Labiausiai tėvynėje esi per kalbą. . .“ Tokį požiūrį poetas patvirtina ir kituose savo viešuose pasisakymuose, interviu (www.bernardinai.lt 2012 12 07, poetą kalbina G. Kajėnas): „visur, kur tik nukeliauju, geriausiai jaučiuosi esąs lietuvis“. Manau, kad toks požiūris yra labai svarbus, bene esminis kalbant apie gyvenimą ir išgyvenimą šiuolaikiniame pasaulyje. Argi dideli pasauliai ir dideli miestai „suteka“ ne iš mažųjų?
Apskritai dabar, ko gero, „Poezijos pavasario“ skaitymai daugiau žavesio turi nedideliuose Lietuvos miesteliuose negu Kaune ar Vilniuje. Tiek Nemakščiuose, tiek Bernotuose jautėm nuoširdų publikos dėmesį, buvom visaip globojami ir vaišinami: lašiniais, „vyriška“ ir „moteriška“ kiaušiniene, sūriu, medumi ir kitokiais gardumynais. Kitą rytą iš Raseinių pajudėjom į Klaipėdą, kur skaitėm eiles jūrai ir sau plaukdami laiveliu, o paskui I. Simonaitytės bibliotekoje vyko „rimtesni“ skaitymai. Po baigiamojo vakaro Klaipėdoje dar nesinorėjo skirtis, tad visu būriu mane parlydėjo į Palangą, nuėjom prie tilto, pabuvom kartu prie jūros ir tada jau atsisveikinome. Toje netikėtai gražioje kompanijoje dar buvo J. Riškutė, D. Sadauskas, P. Venslovas, Sara Poison, Viktoras Rudžianskas. Manau, kad būtent M. Martinaitis mus sugebėjo sutelkti, kad ir kelioms dienoms, į tokį gražų būrį ir visą mūsų kelionę
irgi šiek tiek kilsterėjo nuo žemės. Link Poezijos.

Eugenijus Ališanka. Panašus pažįsta panašų

Daugeliui poetų „Poezijos pavasaris“ yra šventė, kasmet įsibėgėjus pavasariui suteikianti vilčių, kad poezija dar kažkam reikalinga, metas, kai poetai skaito eilėraščius, keliauja, bendrauja, laikinai užmiršę kasdienybės vargus ir kūrybines kančias. Man teko galimybė pažvelgti į festivalį iš vidaus, prisidėti prie jo organizavimo. Aštuonerius metus dirbau Rašytojų sąjungoje „tarptautininku“ (turėjau net ir garbingas festivalio direktoriaus pareigas), daugiausia rūpindamasis užsienio poetų dalyvavimu „Poezijos pavasaryje“ – jų paieškomis, kūrybos vertimais, kvietimais, apgyvendinimu, jų kūrybos publikacijomis, skaitymais. Teko būti ir gidu, ir aukle, ir prievaizdu, pažinti pasaulio poetus iš įvairių pusių. Viena iš banaliausių išvadų, kurias padariau bendraudamas su poetais – viso pasaulio poetai yra panašūs, pernelyg nesiskiriantys ir nuo lietuvių poetų (kalbu ne apie kūrybą, nors ir čia daugiau panašumų negu skirtumų). Tiesa, reikia turėti omeny, kad darbuotis tarptautininku pradėjau vos nukritus geležinei uždangai, pilkaisiais 1994-aisiais. Pirmaisiais metais pasitikdavau poetus oro uoste laikydamas A4 formato lapus su poetų vardais, tačiau netrukus mečiau tą popierizmą, tiesiog žvilgsniu skenuodavau atvykstančius keleivius ir beveik šimtu procentų atspėdavau, kuris iš tų šimtų keleivių yra poetas ar poetė. Iš laikysenos, iš šukuosenos, iš žvilgsnio. Panašus pažįsta panašų. Todėl nėra lengva iškirti vieną ar kitą poetą, juo labiau kad tos atmintys praranda blizgesį, apsineša patina ar net rūdimis. Aišku, prisimenu „savo“ pirmąjį poetą, slovėną Urošą Zupaną, vėliau tapusį bičiuliu. Poetas, kurio dėka ir aš ėmiau žiūrėti į Vilnių kitomis akimis. Tais pilkaisiais laikais pakilome į Trijų Kryžių kalną, kuriame kryžių dar nebuvo, Urošas ilgai stebeilijosi į miesto panoramą, kažką skaičiavo ir su nuostaba pareiškė, kad suskaičiavo net septyniolika bažnyčių. Ar tai tas pats miestas, kurį tariausi pažįstąs iki nuobodulio? Man regis, nuo tos dienos ieškau Vilniaus, kurio dar nesu matęs, ir miestas vis dar nesiliauja stebinęs. Pamenu ir dar vieną detalę, susijusią su Urošu – užsilikusį po festivalio kelioms dienoms apgyvendinau jį pas savo tėvus. Po trumpos pažinties su tėvais jis su užsidegimu aiškino man, kad mano mama yra panaši į jo kaip du vandens lašai, ir ne tik išvaizda – tokio pat neįsivaizduojamo gerumo. Mamai jis pasirodė pernelyg egoistiškas, bet aš sakiau, mama, kur matei poetą ne egoistą? Pasižiūrėk ir į mane kitomis akimis. Kas, kad valgė bananą mano septynmečio sūnaus akivaizdoje ir šiam nepasiūlė, nors vaikas varvino seilę stebeilydamasis į tą nematytą daiktą, juk slovėnui net į galvą negalėjo ateiti,  kad bananas yra kažkas tokio, ko mes negalėjome leisti. Vilniaus stogai ir banano žievė, ant kurios paslydo poetas.
Neišdildomą įspūdį paliko švedų poetas Tomas Transtromeris, kuris atvyko į festivalį nepaisydamas savo negalios. Po insulto praradęs kalbos dovaną, sunkiai paeinantis, jis mėgavosi festivaliu ne mažiau negu visi šio pasaulio sveikieji. Dalyvavo visuose renginiuose, jo eilėraščius skaitė žmona Monika, poeto angelas sargas, sugebantis suprasti net nebylius poeto lūpų virptelėjimus. Ši pora man priminė kitą gražiausią kada nors matytą porą – Czeslawo ir Carol Miloszų. Tarsi patvirtinančią, kad mitas apie androginus toli gražu ne vien mitas. Pamenu, kai Elektrėnuose poezijos vakaro metu prie mikrofono išėjo Alvydas Šlepikas, jo pirmi žodžiai buvo: „ Man didelė garbė šiandien skaityti savo eilėraščius kartu su. . .“, ir visa salė tikėjosi, kad bus ištartas vardas poeto, kurį tąsyk pagerbė elektrėniškiai, komiškai maudami sunkią medinę karūną ant lietuvių poezijos karaliaus galvos ir visaip kitaip šlovindami. „. . .su Tomu Transtromeriu“, – užbaigė Šlepikas. Ir aš, ir aš galiu didžiuotis, ir didžiuojuos, kad skaičiau kartu su Tomu, kad buvau šalia jo. Kai Zabarijos kaime Tomas sunkiai lipo iš autobuso, daug negalvodamas apkabinau jį ir iškėliau ant sodrios žolės. Vėliau Monika man šypsodamasi paaiškino, kad Tomas tokių dalykų šiukštu niekam neleidžia, tokio plauko pagalbą laiko orumo įžeidimu, bet ant manęs, kad ir kaip būtų keista, stebėjosi pati Monika, nesupyko. Iki šiol spėlioju, kodėl. Gal todėl, kad atlaidumas yra didžiųjų bruožas.
Su kitu pasaulinio garso poetu, Nobelio premijos laureatu Sheamus‘u Heaney tiesiogiai susirašinėjau trejus metus vis kviesdamas į festivalį. Jaučiau, kad atsisako atvykti ne dėl to, kad festivalis nevertas jo mažojo kojos pirštelio, bet tiesiog turi svarbesnių įsipareigojimų, sakykim, Josifo Brodskio mirties metinių paminėjimas Venecijoje. Trečiais metais Heaney parašė, kad gegužės pabaigoje vyksta į Prahą, kur jam suteikiamas garbės daktaro vardas, ir kad iš Prahos kelioms dienoms galėtų atkeliauti į Vilnių. Tarsi nujausdamas mūsų finansinę situaciją pats suderėjo su Prahos universitetu, kad šis apmokėtų pusę kelionės. Ir labai nustebo, kai atvykęs dar gavo voką su simboliniu honoraru. Iki šiol prisimenu jo poezijos vakarą Rotušėje, kur buvo pristatyta ir jo knyga lietuvių kalba, kurią išvertė Kornelijus Platelis – vienas iš nuoširdžiausių ir smagiausių vakarų. Poetas, kurį būtų nesunku atpažinti oro uosto laukimo salėje net nemačius nuotraukos.
Kiek kitaip situacija klostėsi su garsia britų poete Bernardine Evaristo, gera mano pažįstama iš „Literatūros ekspreso 2000“. Vis dėlto turėjau tartis su jos vadybininku, kuris reikalavo nemenko honoraro už kiekvieną skaitymą, o man sunkiai sekėsi paaiškinti festivalio formatą, paaiškinti, kad per festivalį vyksta daug skaitymų, ir tai nėra autoriniai vakarai, kad už visus juos sumokėti honoraro negali net Britų Taryba. Galiausiai sutarėme, kad Bernardine įsipareigoja skaityti tik per Svečių vakarą, o kituose renginiuose ji spręs pati. Aišku, ji skaitė visur, kur važiavo, mėgavosi ir stebėjosi jai neįprastais festivalio „forma ir turiniu“.
Kaip neprisiminus ir kitos jaunos britų poetės Petit Pascale, kurią kritikai dėl jos magiškų tekstų buvo spėję pakrikštyti „ragana“. Ir kaip ji džiugiai po skaitymų Kriaunų raganų muziejuje pareiškė, girdi, tokiai didelei auditorijai jai dar netekę skaityti, o aš tuo tarpu muisčiau galvą, nes mačiau tik penkis klausytojus, iš jų viena – muziejaus direktorė, irgi ragana, kiti – jos bičiuliai, o Petit ir sako, o kurgi tie du šimtai raganų, tų lėlių, jos taip įdėmiai klausės.
Su džiaugsmu prisimenu ir Tomažą Šalamuną, kuklų klasiką iš Slovėnijos, kurio poezija primena iš ugnikalnio besiveržiančią lavą. Kartu su kokiu šimtu menininkų braidydamas po Zabarijos laukus, apžiūrinėdamas meno akcijos kūrinius, poetas negalėjo atitraukti žvilgsnio ir foto kameros nuo kibirkščiuojančio juodo debesies, pakibusio virš horizonto. Jo taip pat laukiau trejus metus, ir mėgavausi kiekviena bendravimo akimirka. Kitas slovėnų poetas, Alešas Debeljakas. Žmogus, kuris daugelį metų vis dar siunčia draugams popierinius atvirukus ne tik Kalėdų proga. Poetas, kuris šoko su virve nuo tilto virš Sočos, nes tiek metų rašęs apie tuštumą, privalėjo patirti tai fiziškai. Kai važiavome į Kauną, kone snūduriuodami po ilgos naktinių skaitymų nakties, Alešas, nė kiek nesipurtydamas netikėtos prievolės, visą valandą atsakinėjo į žurnalisto klausimus, narpliodamas poetinius ir politinius kontekstus. Žmogus, kuriam rūpi visa, su kuo jis susiduria. Poetas, kuriam rūpi tuštumos pilnatvė.
Turbūt galėčiau paminėti ir norvegą Knutą Odegardą, bet gal kiek dėl kitokių priežasčių (šiaip ar taip, jis patenka tarp „įsimintiniausių“), prikišamai elegantišką, su skrybėle ir plevėsuojančiu šaliku, buvusį diplomatą, kuris vėlyvą vakarą „Suokalbyje“ po kelių taurių vyno vieną po kitos ėmė traukti iš piniginės kreditines korteles, auksines ir deimantines, mosuoti jomis, pasakoti, kad jam paskirta menininko stipendija iki gyvenimo galo, kad gyventi jis žada ilgai, o kitą rytą jo pasigedo į periferiją vykstanti poetų grupė, barbenimai į viešbučio duris liko be atsako, nedaug trūko, kad būtų paskelbta policijos paieška. O temperamentingasis airis Desmondas, aistringas ir nesuvaldomas poetas, beveik kaip Marčėnas jaunystėje! Vieną vėlyvą vakarą jis ne už ką nenorėjo grįžti į viešbutį, derybos buvo bevaisės, praradusiam kantrybę prievaizdui teko „panaudoti jėgą“, kad šešiarankis Šiva-Desmondas tilptų į liftą. Norėčiau tai užmiršti, bet nieko negaliu padaryti, Desmondas yra tarp įsimintiniausių.
„Poezijos pavasaryje“ lankėsi tiek daug pasaulio poetų, vieni švietė, kiti blykstelėdavo, treti tiesiog ruseno santūria liepsnele. Kelionės, kelionės, kelionės. Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, bet negalėčiau pasakyti, kad burnoj neturėjau. Smagios tos poetinės išvykos, daug visko būta. Kaip galiu pamiršti, mano pirmieji skaitymai Kaune, dar Lakštingalų slėnyje, buvau ką tik išleidęs savo pirmąją knygelę, mano pirmasis didelis pasirodymas, kurio laukiau stipriai plakančia širdimi. Ir kurį sugebėjau pražiopsoti, nes tą akimirką, kai buvau kviečiamas prie mikrofono, mėgavausi laužo šviesa ir šiluma. Skaitymai Trakų pilyje, – jau savaime būtų verti geriausių prisiminimų. Tarsi to neužtektų – per vaišes po renginio užsišnekėjęs pernelyg priartėjau atbulom prie milžiniškos žvakidės, ir mano vasarinio, pasirodo – sintetika, švarko rankovė užsiliepsnojo. Po festivalio, kaip padegėlis, gavau kompensaciją, savaitę deginau nenudegusias kūno vietas Nidos saulėje.
O tais metais, kai buvau paskelbtas PP laureatu Kaune, patyriau vieną netikėtą dalyką – mano kaklas per menkas ąžuolo vainikui, skaitydamas eilėraščius vis taisiaus jį lyg gelbėjimo ratą, bijodamas prarasti, baimindamasis prasmegti jame, vis pagalvodamas, – kaip jautės poetai su šiuo gebė imosi ratu pastarąsias penkias dešimtis metų, kiek jų išsigelbėjo, pagaliau – kada nors tas vainikas atiteks juk ir Vlado dar laibesniam kaklui. . .
Bene keisčiausi skaitymai – Klaipėdoje, karinio jūrų laivo denyje, vėjui grojant patrankų vargonais. . . Su nostalgija prisimenu išvykas į Zabariją, kur vykdavo užsienio poetų vakarai. Į renginį suvažiuodavo ne tik užsienio svečiai, bet ir lietuvių poetai, vertėjai, įvairių sričių menininkai, poezijos gerbėjai, žurnalistai. Brolio Arvydo Ališankos iniciatyva kasmet būdavo surengiama teminė meno akcija, kurioje savo kūrinius pristatydavo žinomi Lietuvos menininkai ir Dailės akademijos studentai. Po jų apžiūros vykdavo svečių poezijos skaitymai sodybos kieme, vėliau visi rinkdavosi prie vaišių stalo, kur garuodavo puodai su tėvų virtais cepelinais, šnypšdavo ir putodavo alaus statinė. . . Atmosfera, kurioje nelikdavo jokių formalumų, oficialumų, vizualieji menai ir poezija pulsuodavo natūraliu ritmu, neatskiriami nuo gamtos ir buitinių rūpesčių. Poezijos skaitymai dažnai vėluodavo, ne viskas sklandžiai pavykdavo, bet laimėdavo improvizacija, kūryba. Pamenu, kai kaimynas verslininkas Kęstutis vienais metais visus PP svečius pasikvietė į savo sodybą (ten buvo rodomas ir vienas meno kūrinys, kurį šeimininkas puoselėjo iki pat pastarųjų metų), vaišino sūriu bei pasvalietišku alumi, sunkiai sekėsi sugrąžinti laisvės išsiilgusius poetus į realybę, t. y. į poezijos vakarą. Sumanėme reikalą pagreitinti, įkalbėjome autobuso vairuotoją privažiuoti iki Kęstučio sodybos, o šis įstrigo žvyrkelyje, ir mes dvi valandas, užmiršę poeziją, bandėme tą gremėzdą išjudinti iš mirties taško. Po to ir poezija skambėjo kažkaip kitaip, atsiduodama vyrišku prakaitu ir padangų svilėsiais. Labiau užsigrūdinusi. O tąsyk, kai vėjas vis nunešdavo poetų balsus ir ne viską pavykdavo išgirsti net arčiausiai sėdintiems, Liudvikas niekaip negalėjo susitaikyti su praradimais, vis piktinosi, darėsi garsesnis už pačius poetus, kol buvo uždarytas į karcerį, kitaip sakant, į tėvų sandėliuką. . .
Septynerius metus nekantriai laukdavau tos dienos Zabarijoje ir nėsyk nenusivyliau. Nuo anų laikų festivalis labai išsiplėtė, sunku pasakyti, ar tai pasiekimas, ar trūkumas. Visko nebeįmanoma aprėpti, bet festivalis pajėgia aprėpti kur kas daugiau, jau ne tik Vilnių, Lietuvą, bet ir kitas šalis. Jau kadais esu sakęs, kad PP – ne tik festivalis įprastine šio žodžio prasme, jis jau yra tapęs ir kultūros reiškiniu. Sezoniniu, kaip, sakykim, cunamiai Amerikos pakrantėse. Tiesiog ateina metas, kai per visą Lietuvą nusirita poezijos banga, užtvindanti mokyklas, klubus, bibliotekas, skverus, aikštes, radiją, televiziją, periodinę spaudą. Pasiekia net tuos, kurie serga metrofobija (yra tokia liga, lietuviškai – poezijos baimė). Tad ką jau čia pakeisi, graži juk viltis, kad poezija dar kažkam reikalinga.

Henrikas Algis Čigriejus. Tai buvo žodžio šventės

„Poezijos pavasaris“ – ir jo renginiai, ir almanachas man po šiai dienai tebėra ypač išskirtinas mūsų kultūros reiškinys. Kartais net pamanau, kad jis toks savotiškas laiko atskaitos taškas. Kaip kokie Nauji metai. Nuo „Poezijos pavasario“ ligi „Poezijos pavasario“. Tai kas, kad šitai tradicijai tik 50 metų. Solidžiau būtų sakyti – pusė šimtmečio. Niekada nepamiršiu, kokį įspūdį padarė pirmoji, 1965-aisiais pasirodžiusi tokia kiek neįprasto formato knyga. Su Putino, Vytauto Kubiliaus publikacijomis, Janinos Degutytės, Justino Marcinkevičiaus, Marcelijaus Martinaičio, Sigito Gedos ir kitų poetų kūryba, ypač su Juditos Vaičiūnaitės „Keturiais portretais“, puikia Arūno Tarabildos, Sigutės Valiuvienės, Rimanto Gibavičiaus grafika. Iš almanacho dvelkė tikras dvasinis pavasaris, tokia naujovė, nors mūsų poezija, atsikračiusi ideologinių svetimų šiukšlių, jau senokai vėl švytėjo kaip poezija.
Rodos, tai buvo 1974-tieji. Nemaža poetų grupelė duodasi į Salomėjos Nėries tėviškę. Prie rajono ribos tokioj pamiškėj stabtelim – laukiam, kol atvažiuos mūs pasitikti vietos kultūros bei valdžios žmonės. Po geroko pusvalandžio pasirodo ir tie „kviesliai“. Tada jau dviem ekipažais – į Kiršus. Net su milicijos eskortu. Tai kas, kad tik iš vieno pareigūno (todėl jis priekyje). Bet su pašėliškai garsiu motociklu. . . Išgąsdintos vištos nuo kelio tik tykšta į visas puses. O tada jau poezija, prakalbos, gėlės ir t. t. Ir, žinoma, „antroji dalis“ Nebūdamas koks didelis latras, bet ir ne abstinentas, tas „antrąsias dalis“, vertindavau tik teigiamai. Juk tai būdavo tikri, nuoširdūs bendravimai, ką jau ir besakysi – in vino veritas, senos gi čia pasakos.
Na, kad per tuos renginius pasirodydavo ir po kokį „perkūnsargėlį“ ar tekdavo numesti kokią „duoklelę“, tai ką padarysi. Buvome juk ne kvaili ir žinojom, kur esame ir su kuo turime reikalą. Še tau, imk, kad jau taip labai nori, bet dabar šį bei tą pasakysim ir mes, žinojom patarlę – „Daryk išmintingai ir veizėk galo“.
Labai įspūdingas buvo aštuoniasdešimt aštuntųjų „Poezijos pavasaris“ Vilniaus Katedroje, tada Paveikslų galerijoje (vis dėlto ne statybinių medžiagų ar dekoracijų sandėlyje. . .). Žmonių pilna, ir štai aktorius Petras Venslovas pradėjo skaityti Kudirkos „Tautinę giesmę“. Tik skaityti, tik deklamuoti. O žmonės visi atsistojo – čia gi mūsų himnas. Vėl. Po daugelio metų vėl. Šventės svečias – latvių poetas Paulis Kalva (jis, beje, Donelaičio vertėjas) – iš Katedros išėjo sudrėkusiomis akimis. Kaip beveik ir visi mūsiškiai. Tiesa, man kartais atrodydavo, kad tie renginiai kiek per „smarkūs“, per garsūs, ar poezija tik nebus pati gražiausia, kai skaitoma tyliai iš lapo. O čia, kaip tas sako, rėmai užgožia patį paveikslą. Ar tik nebūsim perlenkę lazdos? Bet va dabar iš laiko perspektyvos žiūriu, kad, ko gero, tie šurmuliai buvo kaip tik. Tai buvo žodžio šventės, o tas durtuvu pervertas žodis – tai ir mūsų pasididžiavimas, ir mūsų ginklas, mūsų išlikimo garantas. Nepamirštant, kad mūsų žodžiui buvo grasinama ne tik anais knygnešių laikais, gudriai, klastingai toji grėsmė tykojo visokiais būdais ir sovietmečiu. Taigi ir iškiliai, šventiškai privalėjom gimtąjį žodį akcentuoti. Visur – ir didesniuos miestuos, ir tolimesnėse provincijose. Ne pro šalį čia ir padainavimai, ir trimitai su būgnais.
Nuogąstaujama, kad Lietuvoje jau per daug poetų. Senokai jau taip nuogąstaujama. Ak, tik neraudokim – laukuose ir miškuose visada bus vietos paukščiams, o raštingoje visuomenėje poetams. Be to, juk yra didysis nekorumpuotas teisėjas – Laikas. Ką padarysi, kad žmogui neduoda ramybės ne tik rūpestis apie duoną. Gamta, negalėjimas grįžti, pagaliau ta pati meilė – reikšmingiausi dalykai, kurie veržte veržiasi pasakomi. Eiliuotais tekstais tai ir įsikerta. Pasakytas žodelis nuskrenda, o kas jau parašyta, tai parašyta. Liks amžiams ar sudūlės archyvuose? Kad gudrus, suvaikyk tuos visus ir žmonių, ir knygelių likimus.
Nes
Iš menkų daiktų daugsyk dyvai pasidaro

Knuts Skujenieks. Pavyko juos prablaivyti

Į Poezijos pavasarį buvau atvažiavęs du kartus, pirmą kartą – dar gūdaus sovietmečio laikais. Gana didelę kompaniją iš Latvijos padalino, kiek prisimenu, į dvi grupes. Man pasisekė. Mano grupėje buvo Monta Kroma, neblogai Latvijoje žinoma poetė, kuri likimo valia tapo avangardiste. Jaunystėje – karo, pokario metais – ji buvo socrealistinė poetė, o paskui – visiškas avangardas. Latvijoje Montos iki šiol daug kas nemėgsta, bet užsienyje ji labai populiari. Dar buvo Arija Elksnė, kas dar – neprisimenu. Grupei vadovavo jau atsistatydinęs sovietinės Lietuvos prezidentas Justas Paleckis. Ponas Paleckis dar nuo tų laikų, kai gyveno ir dirbo Rygoje, buvo artimas mano tėvo draugas, labai gerai mokėjo latvių kalbą. Jis stengėsi kiek galima smarkiau latvius pagirdyti, vertė visą laiką dainuoti latvių dainas ir pats dainavo. Tų dainų jis mokėjo daug, taigi važiavom linksmai. Paleckis papasakojo epizodą, kuriame jis pasirodė politiškai labai nepatikimas. Kartą, kai jis buvo Australijoje, pas jį atėjo žmonės, kaip jis manė, paprašyti autografo. Tačiau vėliau išaiškėjo, kad tai Australijos lietuviai jam pakišo pasirašyti antisovietinį pareiškimą. Bet tada Paleckis jau nebeužėmė oficialių pareigų.
Kartu su mumis važiavo ir partijos sekretorius ideologijos klausimais. Kalbėjome atviriau, negu su bet kuriuo iš valdininkų Latvijoje, nes tie buvo nepakenčiamai niūrūs, nekalbūs, agresyvūs. Su lietuviais bendravome daugmaž kaip žmonės. Tiems, kas papuolė į kitą grupę, pasisekė mažiau. Kiek prisimenu, Šiaulių rajone jie pateko pirmojo rajkomo sekretoriaus rankas, o tada jau, kaip sakoma, prasidėjo „šokiai ir žaidimai“. Juos tąsė taip vadinamais partizanų takais, dosniai pagirdydami. Mes parvažiavom į Vilnių beveik blaivūs, jie grįžo, atrodydami gana apgailėtinai. Leonas Briedis pametė akinius, o jie – su daug dioptrijų. Sekmadienį laksčiau po Vilnių, ieškodamas dirbančios optikos. Kažkokius akinius gavau, bet jie nelabai tiko. Janis Sirmbardis visą laiką dainavo: „Negerai, negerai, blogas klumpes padarei“. Blogiausia, kad septynioliktą valandą reikėjo dalyvauti baigiamajame vakare universiteto kieme. O ten televizija ir visa kita. . .. Teko ką nors daryti, nes buvo akivaizdus chaosas. Taigi, nors nemėgstu komanduoti, bet vis dėlto atsistojau ant taburetės ir pasakiau: „Marš gult, kiaulės latviai!“ Tai buvo Latvijos garbės reikalas.  Тenorėjau, kad Leonas Briedis be akinių lįstų tiesiai į reflektorius, o Janis Sirmbardis nutrauktų mikrofoną ir šoktų „Klumpakojį“. Paskui paaiškėjo, kad du iš grupės susirado, kur dar išgerti, bet vis tiek porą valandų pamiegojo. Taigi pavyko juos prablaivyti, vakaras praėjo be incidentų, nors mūsų poetai ir atrodė kiek pavargę. Tiesa, Leono akinius gal po metų atvežė kažkas iš lietuvių.
Paprastai kildavo klausimas, kur važiuoti? Į Kauną? Pamiršau, ką vainikavo tą pirmą kartą, kai aš ten buvau. O antrą kartą mudu su Vladu Braziūnu važiavom į Palangą, Kuršių Neriją, Neringą. Klaipėdoje susitikome su Rimantu Černiausku, kuris ten organizuodavo savo Poezijos dienas, dažnai kviesdavo Leoną Briedį. Prisimenu, susitikome su Rimu ir Leonu, prisimenu Stasį Jonauską iš Skuodo. Thomo Manno namelyje vyko pagrindinis, bet gana kuklus renginys.

Mats Traat. Džiaugiuosi kad Poezijos pavasaris gyvas

Neprisimenu, kodėl būtent mane 1965 m. pasiuntė į Poezijos pavasarį, bet tada pirmą kartą važiavau į Lietuvą. Lietuvių rašytojų – nei senų, nei jaunų – nepažinau. Tik Maskvoje, viename literatūros vakare buvau matęs Eduardą Mieželaitį, kuriam už „Žmogų“ davė Lenino premiją. Poezijos pavasaris man buvo labai įdomus, nes Estijoje nieko panašaus nevyko, mūsų Rašytojų sąjunga vengė bet kokių rūpesčių. Renginys buvo puikiai organizuotas, bendras įspūdis liko pavasarinis – ryškus brūkšnys pilkoje kasdienybėje. Konkrečių prisiminimų labai mažai, juk praėjo beveik penkiasdešimt metų, atmintyje išliko tik pabiri fragmentai. Svečių susirinko daug, Vilniuje susipažinau su lietuvių rašytojais. Prisimenu, sėdėjome „Dainavoje“ ir kalbėjomės – jauni poetai, susitikę pirmą kartą, bet man atrodė, kad mes labai seniai pažįstami. Ir visai mes nedrebėjome kaip kokie drebulės lapai, kaip šiandien kai kurie populistai bando įsivaizduoti ano laiko jaunus rašytojus. Svarstėme įvairias problemas, pirmiausia, aišku, kalbėjome apie padėtį literatūroje, kultūroje, apie ideologinį klimatą, Glavlito represijas – tai vis tos pačios, amžinos, neišsenkančios sovietinės epochos temos. Lietuvių poezija, o ir patys poetai atrodė gerokai lyriškesni ir minkšteni, nei mes, niūrūs ir epiški estai. Tokioje kompanijoje buvo malonu. Prisimenu, kad Vladas Šimkus staiga ėmė deklamuoti Nikolajaus Zabolockio „Negražią mergaitę“. Labai nustebau, kad jis atmintinai moka ne tik lietuvių klasikus, bet ir rusų poetus.
Puikūs kontaktai susiklostė tarp mudviejų su Albinu Bernotu*. Jis buvo panašus į nužudytąjį Jungtinių Valstijų prezidentą. Taip Albiną ir vadinau: Kennedy. Jis buvo mane pakveitęs į svečius pas savo giminaičius. Ten mane labai maloniai priėmė, šeimininkė pasakojo, kad jos sūnus emigrantas ką tik Australijoje vedė estę.

MATS TRAAT
* Kartą, Matso Traato paprašyta, telefonu perdaviau linkėjimus Albinui Bernotui. Iki šiol nekyla ranka ištrinti jo 2011 m. birželio 15 d. atsakymo trumpąją žinutę: „Mistika. Net krūptelėjau. Užmiršti seni mieli laikai. Tarp mūsų draikės gražūs, bet netvirti voratinkliai. Taip draugystė ir nutrūko. Matso tekstų vertimuos didelės giminystės nejaučiu, nors abu kaimiečiai. Skambins, pasakykit – seni laikai dingo, bet Matsas niekur nebuvo dingęs. – Alb. B.“

Lietuvos miestai tada atrodė gražūs, švarūs. Mus vežiojo į visokius kultūros namus ir kolūkius, grupei vadovavo nenuilstantis Antanas Drilinga. Prie rajonų ribos margą poetų būrį paprastai su duona ir druska sutikdavo rajono valdžia. Paskui jau vykdavo susitikimai su skaitytojais, eilėraščių skaitymai. Kažkuris iš lietuvių poetų išvertė mano trumpą eilėraštį apie meilę „Paprasta dainelė“. Jį skaitydavau lietuviškai, aišku, su klaidom ir tarimas buvo blogas, bet publikai labai patikdavo. Vietinė partinė valdžia nekantriai laukdavo poezijos vakaro pabaigos, kad galėtų greičiau atsidurti prie šventinio stalo. Kartą – tai buvo vėliau, neprisimenu, kuriais metais, nes aš kelis kartus dalyvavau Poezijos pavasaryje – sėdėjome prie stalo kartu su Semionu Botviniku, Leningrado gydytoju ir poetu, ir nebuvo galo tostams, reikėjo gerti degtinę. Galų gale Botvinikas man pasakė: „Nenusiminkit, Matsai, mudu tiesiog dėl vaizdo kilnosim stikliukus“. Taip mes išlikome gyvi.
Tais neužmirštamais 1965 metais kažkur rajone, kur vyko vakaras, sutikau Marcelijų Martinaitį, aukštą, prakaulų, labai susirūpinusio veido jauną poetą (paskui paiškėjo, kad mes gimę tais pačiais metais). Klausiau jo, kodėl jis toks nepaprastai liūdnas. Jis atsakė, kad viskas blogai, greit lietuvių tautai ateis galas. Atsakiau: jūsų trigubai daugiau negu mūsų, estų, bet mes nebijome išnykti. Tai buvo netiesa. Tiesiog man norėjosi jį kaip nors paguosti, nors pats irgi jaučiausi bjauriai, nes mūsų  roblemos
buvo tos pačios: nekontroliuojamas rusakalbių gyventojų atkėlimas, pramonės, naudojančios atvežamą žaliavą, plėtra, prie Baltijos gyvenančių tautų visiškos rusifikacijos grėsmė. Mums rodė muziejus, nuvežė net į Rytų Prūsiją, į Donelaičio vietas. Jo bažnyčia buvo remontuojama, į vidų mūsų neleido. Grįžtant namo, užėjau į knygyną Nesterove ir labai nudžiugau – radau tada daug kalbų kėlusio Väinõ Linna romano „Čia, po Šiaurine žvaigžde“ vertimą į rusų kalbą. Į estų kalbą jį išvertė tik po keleto metų, o trečiojo tomo sovietiniais laikais apskritai nebuvo išvertę, nes ten pasakojama apie varganą karelų padėtį sovietinėje Karelijoje karo metais. Grįždamas į Taliną, pasiėmiau krūvą pažodinių vertimų, verčiau į estų kalbą Martinaitį, Bernotą, Degutytę, Drilingą, Šimkų. Vertimus išspausdinau jaunimo žurnale „Noorus“ (Jaunystė).
Kai atvažiuodavau į Lietuvą, visada susitikdavau su Martinaičiu, kalbėdavom apie poeziją, apie Kukutį. Norėdavosi daugiau pabendrauti, bet oficiali programa visada labai užimta kelionėmis, susitikimais – laiko nebelikdavo. Kartą, kai paskaičiau eilėraščių, prie manęs priėjo pagyvenęs žmogus ir pasakė, kad jis estofilas, kad dar prieš karą lankėsi Taline. Tai buvo Gediminas Jokimaitis, daug iškentęs, deportuotas 1941 metais. Jis dirbo šaltkalviu, rašė poeziją. Gediminas buvo senoviško auklėjimo, veiklus, geranoriškas, turintis humoro ir savivertės jausmą. Paskui mes net lankėmės vienas pas kitą su šeimomis. Gediminas niekada nekalbėjo apie savo sveikatą, todėl jo mirtis trenkė kaip perkūnas iš giedro dangaus.
Pastarąjį kartą lankiausi Poezijos pavasaryje 2004 metais. Važiavome į Klaipėdą – ten aš niekada anksčiau nebuvau buvęs. Atsimenu, grįžtant į Vilnių, autobuse man už nugaros sėdėjo du jauni lietuvių poetai ir gyvai bendravo. Staiga vienas iš jų, atrodo, Aidas Marčėnas, paklausė, kokia mano pavardė. Pasakiau. Tada jis, kaip svetingas šeimininkas, įdavė man į rankas didžiulę keptą žuvį. Nežinojau, kur dėti tokią netikėtą dovaną, nuo žuvies varvėjo riebalai, bijojau jais išsitepti. Vairuotojas, pastebėjęs mano bejėgystę, surado didelį lapą popieriaus ir kaip Heinricho Böllio romano herojus nepasakė nė žodžio, tik suvyniojo žuvį.
Visa tai jau praeitis. Bet džiaugiuosi, kad Poezijos pavasaris gyvas, kad skleidžia poeziją, kad šviečia, kaip ryškus švyturys kičo ir komercializacijos prieblandoje.

Ramutė Skučaitė. …dar buvo gražiausia

Prašom, pasidalinkite ankstesnių „Poezijos pavasarių“ įspūdžiais. Kas, kokie sutikti žmonės ar kelionės labiausiai įsiminė? Rimčiausia? Linksmiausia? Keisčiausia?

Mielai pasidalinčiau, bet tie įspūdžiai jau taip toli, kad teliko jų nuotrupos – kur jau ten rimčiausia, linksmiausia, keisčiausia. Vargiai ar tie superlatyvai išvis buvo, o jau dabar. . . Kas tikrai liko – beje, Jūsų nepaklausta: liūdniausia. Bet ir tai – ne liko, o atsirado – palaipsniui, tarsi nepastebimai. Štai nuotrauka. Joje – devyni žmonės: Bronius Mackevičius, Ramutė Skučaitė, Aleksandras Mežirovas, Svetlana Kuznecova, Gediminas Astrauskas, Justinas  Marcinkevičius, Eugenijus Mauzevičius, Gražina Bigelytė, Vytautas Kubilius (ko gera, tai vienas iš pirmųjų, jei ne pats pirmasis Poezijos pavasaris). Tie žmonės kalbėjo, skaitė eiles, valgė, gėrė, kvailiojo. Nė vienas iš stovinčių nuotraukoje nebegali išsiginti to, ką dabar parašiau. Nebegali, nes jų nebėra. Tik aš dar tebesu. Argi ne liūdniausia?
Beje, dar buvo gražiausia. Apie praėjusio amžiaus septyniasdešimtuosius. Nesvarbu, kad nežinau kur. Buvo didžiulė gegužraibių pieva, mano rasta už keletos krūmų ir keletos žingsnių nuo kolegų grupės, kurioje prieš porą akimirkų buvau ir aš pati. Dieve, kokia tai buvo pieva! Net nežinau, ar tai karališkai platybei, šviečiančiai purpuru ir violetu, tiko tas paprastas – pieva. Labai lėtai žemyn besileidžianti klonis neturėjo net horizonto linijos – ją dengė vos vos žydėjimo parausvinta migla. Dar buvo perskridusi

RAMUTĖ SKUČAI TĖ
* „Jau žinių nebelaukiu – nei gerų, nei blogų.
Čia, gegužraibių pievoj, – netikėtai saugu.
Violetinės žvakės – pavėluota puota.
Neragaujamo, minkšto – pienių vyno puta.
Šiltas žemės traukimas – taip arti – po žole.
Nepasiekimos rankos – netikėtai šalia.
Stirna pilką stirniuką atsigerti vedžios. . .
Gal geriau netikėtai, gal geriau be pradžios?
Tiktai baigsis kaip dera. Paprastai – tuo pačiu.
Violetinę žvakę netikėtai pučiu.“
– Ramutė Skučaitė, Pusiausvyra,
Vilnius: Vaga, 1972, p. 29 (Red. past.).

tas gegužraibes stirna, bet skrydis ne judėjimas buvo, – potėpis, įaudimas, regėjimas. Niekam apie tą gegužraibių pievą nesu sakiusi, lig šiol ji buvo – mano. Pavėluotai – ačiū jai už eilėraštį*.

Kokie įsimintiniausi „Poezijos pavasario“ svečiai, kuriuos esate sutikusi? Ar su kuo nors susiklostė Jums svarbesni santykiai?

Toje nuotraukoje – rusė poetė Svetlana Kuznecova. Kažką savo pačios patirta joje pajutau. Keista, bet išsyk supratau, ne, gal nujaučiau, kad mudvi sieja bendrystė, lyg būtume kažkada alsavusios vienu oru. Pasirodė – esanti sibirietė, nuo Baikalo. Kalbėdamos sutarėm, kad gali vienam būti labai brangu tai, kas kitam – labai skauda. Savotiški jos eilėraščiai, tarsi senoviški siuvinėjimai, kažkam šnekant tik anuose kraštuose tebuvusia kalba, keistai primenantys karstelėjusį kedro medaus skonį. Retokai – susirašinėjom. Gyveno Maskvoje. Nusižudė. Tekalba – iš poros atsiųstų rinkinių (kažkodėl abu – juodais viršeliais).

Įsimintiniausia pernai metų poeto ar poetės publikacija.Ką paminėtumėte?

Jei galima ir iš užpernai, tai Viktorijos Daujotytės Gīvenu vīna – Gyvenu viena. Nebuvau skaičiusi nieko, kas šitaip perrėžtų, įeitų, įsiskverbtų, nepabijosiu žodžių – krauju į kraują. Ir gydytų įrėžimą – šventai: Bet kam šventumą rodyti? / Žinai, kad yra, ir užtenka. Jai – V. D. – tuos laurus ir atiduočiau. Nesvarstydama.

Festivaliui šiemet sukanka 50 metų. Kokios šios šventės stiprybės? Silpnybės? Ar norėtumėte ką nors šioje šventėje keisti?

Stiprybė – pačios poezijos, Ir silpnybė – irgi. Tai ką čia keisti – ne savo?

Sigitas Birgelis.. Poezijos pavasaris lyg Žolinės atlaidai

Grublėtomis rankomis vartau švarų popieriaus lapą, bet mintys lyg viesulas sukasi aplink. Ką beužrašyčiau, viskas bus amžiais laikina, netikra ir pažeidžiama. Ką šiandien reiškia jis – prieš 50 metų pradėtas „Poezijos pavasaris“, jei jo „auka“, poetas, ne masių dievinamas asmuo, ne dangiškojo vynuogyno darbininkas? Kitados poezijos festivalis buvo reikalingas tūkstančiams, dešimčiai tūkstančių žmonių. Šiandien jis yra įdomus keliolikai, keliasdešimčiai, kai kur – keliems šimtams. Sumažėjo „Poezijos pavasario“ lankytojų. Anais laikais daugelis eilėraštyje ieškojo ne meninės minties, bet uždraustų poteksčių ir laisvojo žodžio žaismo. Dabar poetų ir poezijos skaitymų yra tiek pat, gal daugiau, bet niekam nuo to nei džiugu, nei skauda.
Norėtųsi parašyti, ir tai būtų, be abejo, tiesa, kad „Poezijos pavasaris“ įprasmina žemę, kurioje skaitomos eilės, padaro jos gyventojus darnesnius, tauresnius, jautresnius gėriui, grožiui, tėvynei, kad pasaulis tampa gražesnis, tobulesnis, prasmingesnis. Sunku įsivaizduoti Lietuvą be „Poezijos pavasario“, be Justino Marcinkevičiaus, sunku, bent man, „Poezijos pavasarį“ pajusti be lietuvių svetur, be Lidijos Šimkutės, Eglės Juodvalkės, Vitalijos Bogutaitės, Alės Rūtos, be kraštietės Birutės Jonuškaitės, be savęs paties, be Punsko ir Seinų krašto. Čia poezijos festivalis buvo ir yra laukiamas, kaip šeimoje laukiama naujagimio. Poezijos šventė čia gimė iš spausdinto žodžio ilgesio, iš ilgai užsitęsusio knygų bado, iš knygnešių takų, iš slaptojo daraktorių mokymo, iš Antano Baranausko darbų ir kūrybos, bubelioko Albino Žukausko poetinio žodžio žavesio, prozininkų brolių Markevičių plunksnų,  aliausiai iš Seinų „Šaltinio“ spaustuvės leidybinių tradicijų. „Poezijos pavasaris“ gimė kitokioje nei šiandienė geopolitinėje situacijoje, brendo ir rado užuovėją žmonių širdyse, viltyje gyventi pasaulyje be vergijos jungo, laisvoje Lietuvoje, be panegirikų, liaupsinančių Sovietų Sąjungos saulę, be atšiaurios žmonėms „šalių draugystės“.
* *
Devintajame dešimtmetyje Lietuvoje prisiminta, kad ir užsienyje lietuvių poetų esama. Per geležinę uždangą prasiskverbdavo lietuvių išeivių B. Brazdžionio, K. Bradūno, A. Nykos-Niliūno bei kitų lietuvių poetų eilės, kurios pogrindyje buvo perduodamos iš rankų į rankas, su pasigardžiavimu skaitomos. Jaunųjų talentų globėjas, poetas Marcelijus Martinaitis susidomėjo, tarp kitko, ir šių eilučių autoriaus eilėmis. Lietuvos rašytojų sąjungoje sumanyta užmegzti literatūrinius ryšius su Punsko ir Seinų kraštu. Literatūrinių ryšių su Lenkijos lietuviais būta ir praeity, bet jie nebuvo glaudūs. 1955 m. pirmasis Lenkijos lietuvius aplankė poetas Teofilis Tilvytis. 1957-aisiais sausakimša Punsko kino salė plojimais pasitiko poetą ir literatūros kritiką Kostą Korsaką. 1959-aisiais Punsko kultūros namuose garbingai sutiktas poetas Eduardas Mieželaitis. Po 19 metų (1978-aisiais) Punske svečiavosi poetas Eugenijus Matuzevičius. Įsimintinais 1986 metais lietuvių rašytojai Juozas Baltušis, Mykolas Karčiauskas ir Marcelijus Martinaitis aplankė Lenkijos lietuvius. Sausakimšoje Punsko sporto salėje rašytojai kalbėjo apie lietuvių literatūrą, skaitė kūrybą.
Tuomet jie net nenutuokė, kad yra „Poezijos pavasario“ Lenkijoje pradininkai. Ausyse aidi Marcelijaus Martinaičio man ištarti žodžiai: „Kodėl neatvyksti į „Poezijos pavasarį“ Lietuvoje?.. Sudėtinga? Per sieną neleidžia? Tai niekis. Negali atvykti pas mus, tai „Poezijos pavasaris“ atvyks čia.“ Viskas, kas pirma: pirmoji meilė, pirmas kopimas į kalną, pirmasis apsilankymas Lietuvoje, yra nepakartojama, palieka gyvenime neišdildomą įspūdį.
1987 m. Lenkijos lietuvių žurnalas „Aušra“ pirmą kartą užrašė: „Šiais metais „Poezijos pavasaris“ pražydo ir Punsko krašte. Šios gražios šventės aukurą uždegė Lietuvos TSR liaudies poetas Algimantas Baltakis. Kartu su juo susitikti su poezijos mėgėjais atvyko poetai: Sigitas Geda, Ramutė Skučaitė, Algimantas Bučys ir mūsų tėviškėnas Sigitas Birgelis. Susitikimai vyko Navinykų ir Punsko mokyklose. Poetai skaitė eilėraščius, padovanojo knygų. Susitikimus papuošė licėjaus ir pradinių klasių mokinių dainos, šokiai, eilėraščiai. Mūsų mažoji visuomenė lauks kitos šventės.“
„Poezijos pavasarių“ Lenkijoje būta daug ir įvairių, net tris savaites trunkančių. Atminty išliko susitikimai lietuviškose mokyklose, poezijos skaitymai Punske, Seinuose, Suvalkuose, Gižicke, Šventaliepėje, Varšuvoje, įspūdingos vakaronės jotvingių piliakalniuose Eglinėje ir Šiurpily, jų kapavietėse Šveicarijoje, Jotvingių ir prūsų gyvenvietėje Šilainėje, Albino Žukausko tėviškėje, prie jo trobos ir pušies. Čia žodis, tapęs kūnu, sėmėsi stiprybės iš jotvingių žemės, jų tragiškos lemties, kad būtų tyras, kad neštų garsą nuo piliakalnių pilkapių link, nuo pilkapių Lietuvos link, perduodamas amžių tėkmėje mums – lyg pavojaus signalą – laiko ženklus. „Poezijos pavasaris“ įsibėgėjo ir ilgainiui vis sunkiau buvo suvokti, kur link varo šuoliais jo Pegasas, kurio sparnai panašūs į Poezijos paukštę – festivalio simbolį.
* *
Atmintyje liko nuoširdūs pokalbiai su Justinu Marcinkevičiumi apie „Poezijos pavasario“ pradžią. Ne kartą buvau jo namuose svečias, ne kartą jis mane vaišino arbata ir šiltu žodžiu. Prisimenu jo žodžius, kad poezija ir pavasaris yra neatsiejami, kad gamta neapsieina be pavasario, nes jis natūraliai atsiranda, kitaip nei poezija ir žmogus. Žmogus turi poezijos ieškoti ir norėti ją rasti. Ataidi tąsyk išsakyti Lietuvos dainiaus žodžiai: „1965-aisiais lietuvių poezija dar tik vadavosi iš dogmatinio sąstingio, pralauždama ledus, ieškodama skaitytojų, atsižvelgdama į jų nuomonę ir interesus. Tada aš dirbau Rašytojų sąjungoje pirmininko pavaduotoju. Pirmininkas buvo Eduardas Mieželaitis. Jis  neprieštaravo šitam sumanymui, kurį jam pateikiau 1964-aisiais. Sulaukiau pritarimo ir iš visuomeninių, ir iš politinių to laiko organizacijų.“
Pasak Justino Marcinkevičiaus, ilgai ieškota tinkamos vietos poezijos šventei. Iš pradžių manyta, kad ji galėtų prasidėti Kaune, vadinamajame Adomo Mickevičiaus slėnyje, kur dar jaunas poetas, Kauno mokytojas, mėgdavęs vaikščioti ir jodinėti. Vėliau šį renginį bandyta sieti su Salomėjos Nėries vardu ir jos kūryba. Kadangi poetės gimtoji sodyba Kiršuose (Vilkaviškio rajone) buvo sudegusi, kūrėjos pėdsakų šventės organizatoriai sumanė ieškoti Kaune. Kauno miesto valdžia neprieštaravo. Palemone stovėjo Salomėjos Nėries namas, žmonių meiliai vadinamas nameliu. Dar prieš karą poetė kelerius metus ten gyveno su šeima.
„Pirmosios „Poezijos pavasario“ šventės atidarymą surengėme Palemone, – pasakoja Just. Marcinkevičius. – Festivalio išvakarėse išleidome „Poezijos pavasario“ almanachą. Tuo metu nebuvo komisijos, kuri galėtų aptarti laureato klausimą, natūraliai, man netikėtai, šventės laureatu buvau pasiūlytas aš. Šventės tada buvusios kuklios. Premija neturėjo piniginės išraiškos, nebuvo laurų vainiko, kuriuo dabar apvainikuojami laureatai, nebuvo poezijos aukuro, kuris šiuo metu uždegamas jau ne Palemone, bet Kauno Maironio muziejaus sodelyje. Taigi tada, 1965-aisiais, buvau paskelbtas šventės laureatu ir gavau prizą, kurį labai branginu ir išsaugojau iki šių dienų.“
Just. Marcinkevičius rodo grafiko Stasio Krasausko sukurtą emblemą, kuri ant „Poezijos pavasario“ almanacho išliko iki šių laikų. Ant prizo galima perskaityti žodžius: „Kauno miesto darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto Salomėjos Nėries vardo prizas poetui Justinui Marcinkevičiui“.
„Nakvojome, atsimenu, palapinėse pušyne netoli Pažaislio, – tęsia Just. Marcinkevičius. – Jau tapo tradicija, kad „Poezijos pavasario“ metu būtinai prapliumpa lietus. Kartais lyja gana ilgai. Ne kitaip buvo ir tada. Šildėmės ir džiovinomės prie laužų, bet buvo linksma ir gera. Sudarėme keletą poetų grupių, kurios pasklido po visą Lietuvą. Jos keliavo įvairiomis kryptimis: į Vilnių, Kauną, Klaipėdą, Telšius, Alytų ir kitus miestus. Šios 10, 12 asmenų grupės beveik savaitę važinėdavo po joms skirtą regioną. Siekėme, kad kiekvienoje grupėje būtų po vieną literatūros kritiką, kuris galėtų žmonėms paaiškinti, kas yra lietuvių poezija, kokia jos būklė, pakalbėti apie literatus, pranešti apie naujai išleistas knygas. Toks buvo mūsų šviečiamasis tikslas.“ Justinas Marcinkevičius akimirką susimąsto. „Man atrodo, – tęsia, – kad šis sumanymas pataikė Lietuvos skaitytojams ir poezijos mėgėjams tiesiog į širdį, nes dėmesys nuo pačių pirmųjų susitikimų buvo tikrai milžiniškas, o kartu, sakyčiau, mums nelauktas ir netikėtas. Tai buvo svarbu, nes mums rūpėjo išsikovoti žmonių meilę ir jų palaikymą. To meto valdžia pajuto, pamatė ir suprato, kad už poezijos žodžių, už poezijos knygų stovi minia, kad jas remia visuomenė. Atsirado galimybė kurti tam tikrą poezijos autonomiją, žodžio nepriklausomybę nuo įvairių didesnių ar mažesnių viršininkų ir cenzūros. Toks poezijos išlaisvinimas buvo, mano supratimu, labai reikšmingas. Galima drąsiai teigti, kad tai buvo pirmas toks gilus reiškinys visoje to meto Sovietų Sąjungoje. Būtent mūsų „Poezijos pavasario“ pavyzdžiu Latvijoje kiek vėliau atsirado Poezijos diena, panašūs renginiai pradėti rengti Maskvoje. Galime manyti, kad esame poezijos atgimimo iniciatoriai.“
„Poezijos pavasario“ Lenkijoje dalyviai (1987–2013) Poezijos šventėje lankėsi: Petras Keidošius, Onė Baliukonytė, Viktorija Daujotytė ir Vladas Šimkus 1988 m., Stasys Kašauskas, Vincas Giedra, Eduardas Selelionis ir Jonas Strielkūnas 1989 m., Dalia Jazukevičiūtė, Donaldas Kajokas, Vaidotas Daunys, Judita Vaičiūnaitė 1990 m., Marcelijus Martinaitis, Petras Panavas, Alicja Rybałko ir literatūros kritikas Vilius Gužauskas 1991 m., Vladas Šimkus, Ramutė Girkontaitė, Jurgis Kunčinas, Vytautas Rubavičius 1992 m., Petras Palilionis, Alfonsas Maldonis, Antanas A. Jonynas, dainininkas Danielius Sadauskas 1993 m., Daina Pranskietytė, Vytautas Rudokas, Dainius Dirgėla, aktorius Laimonas Noreika 1994 m., LRS pirmininkas, lietuvių literatūros kritikas Valentinas Sventickas, LRS leidyklos direktorius Juozas Akelis 1995 m., Mykolas Karčiauskas, Julija Švabaitė- Gylienė, Dainius Dirgėla,  Benediktas Januševičius 1996 m., Aldona Veščiūnaitė, Mykolas Karčiauskas, Algimantas Bučys, Vytautas V. Landsbergis 1997 m., Vitalija Bogutaitė, Kęstutis Keblys, Donatas Valančiauskas, aktorius Tomas Vaisieta 1998 m., Lidija Šimkutė, Aidas Marčėnas, Valdemaras Kukulas, Mieczysław Czajkowski ir aktorius Laimonas Noreika 1999 m., Veronika Staskevičiūtė, Birutė Jonuškaitė-Augustinienė, Antanas A. Jonynas, Ričardas Šileika, Mindaugas Astrauskas 2000 m., LRS vicepirmininkas Jonas Liniauskas, Eglė Juodvalkė, Paulina Žemgulytė, Vytautas Karalius 2001 m., Kęstutis Navakas, Alvydas Šlepikas, Benediktas Januševičius ir dainininkė Sigutė Trimakaitė 2002 m., Lidija Šimkutė, Algimantas Baltakis, Mykolas Karčiauskas 2003 m., Violeta Šoblinskaitė, Gasparas Aleksa, Petras Panavas, Alis Balbierius 2004 metais, Liudvikas Jakimavičius, Meilė Kudarauskaitė, Donaldas Kajokas, Viktoras Rudžianskas 2005 m., Jūratė Sučylaitė, Arnoldas Janušaitis, Petras Panavas, Stasys Stacevičius 2006 m., Paulina Žemgulytė, Daiva Molytė, Benediktas Januševičius, Petras Palilionis 2007 m., Mykolas Karčiauskas, Julius Žėkas, Vytautas Stulpinas, dainininkas Danielius Sadauskas 2008 m., Marcelijus Martinaitis (su žmona Gražina Marija), Antanas A. Jonynas (su Palmyra Mikėnaite) 2009 m., Mykolas Karčiauskas, Vytautas V. Landsbergis, Vytautas Kaziela 2010 m., Mykolas Karčiauskas, Jonas Liniauskas, Stasys Stacevičius, skaitovė Irena Plaušinaitytė bei dailininkė Teresė Jankauskaitė 2011 m., Donatas Petrošius, Birutė Jonuškaitė, dainininkė Veronika Povilionienė, literatūrologas Kęstutis Nastopka, taip pat LR Seimo, LR Vyriausybės atstovai: LR užsienio reikalų viceministras Evaldas Ignatavičius, LR URM Informacijos ir viešųjų ryšių departamento direktorius Giedrius Puodžiūnas, Lietuvos ir Lenkijos asamblėjos pirmininko pavaduotojas J. Liesys, buvęs Asamblėjos pirmininkas A. Kašėta, Kaimo reikalų komiteto pirmininkas E. Pupinis, Valstybės valdymo ir savivaldybių komiteto pirmininkas V. Kurpuvesas, Švietimo, mokslo ir kultūros komiteto pirmininkas V. Stundys, Rimantas Stankevičius, LR URM Užsienio lietuvių departamento direktorius Arvydas Daunoravičius, LR konsulas Seinuose Liudvikas Milašius, Albino Žukausko dukra Giedrė Žukauskaitė ir giminės, Lietuvos kino režisierius Vytautas Damaševičius 2012 m., Ramutė Skučaitė, Antanas Drilinga, Alis Balbierius, Vytautas V. Landsbergis, Viktoras Rudžianskas 2013 m.

[/expand]

 

Poezijos pavasario paukštės plunksnų parankiojimai 1965-2014

[expand title=”Skaityti”]

1965

„Poezijos pavasaris“ – naujas, įdomus leidinys

Šis įdomus leidinys – akivaizdus poetų ir dailininkų draugystės dokumentas. (. . .) „Norėtųsi, kad visada džiugią gamtos atgimimo šventę lydėtų ir savotiškai papildytų poezijos šventė – mūsų kūrybinių gretų peržiūra, poetų susitikimai su skaitytojais, broliškų tautų poetų bičiulystė. Ta prasme šis leidinys tegu bus pirmąja kregžde, darančia įprastinį pavasarį poezijos pavasariu. O ateity – ateity tegu tai tampa tradicija. Gražia, mėgstama, reikalinga“, – rašoma leidinio aplanke, skaitytojui pristatant „Poezijos pavasarį“.
Tai būtų tikrai graži tradicija!
—— Redakcijos skiltis, Literatūra ir menas, 1965 m. birželio 5 d.

Poezijos vainikas respublikai

Prisiminkime Salomėją Nėrį:

Tavo daina reikalinga.
Kaip saulė, duona, vanduo. . .

Tai ne pagyrūniškas, o labai nuoširdus pačios poetinės prigimties padiktuotas pripažinimas. Po šiais jos žodžiais nesvyruodami pasirašytų visi įžymieji mūsų poezijos atstovai – pradedant Donelaičiu ir baigiant tais, kuriems teko garbė, jau perėmus iš Salomėjos rankų, į naujas aukštumas nešti skambiosios lietuvių poezijos vėliavą. (. . .) Priimk, respublika, mūsų dainos vainiką!
—— Vacys Reimeris, Literatūra ir menas, 1965 m. birželio 12 d.

Respublika – poezijos šalis

Tą vakarą Palemone saulėlydžio nebuvo. Ošė sunerimusios Kauno marios. Salomėjos Nėries namelis ir Lakštingalų krantinė gūžėsi birželio lietuje. Poetinės šventės – Poezijos pavasario pradžią nors ir gožė sodrūs debesys, gausus būrys poezijos mylėtojų – kauniečių ir  iš kitų vietovių susirinko Palemone, Lakštingalų parke. Kibirkščiuojančio poezijos žodžio lietus neįstengė užgesinti. Poetai skaitė, dainininkai dainavo, po skėčių ir lietpalčių miniatiūrinėm palapinėm šimtai žmonių klausėsi.
—— Literatūra ir menas, 1965 m. birželio 19 d.

1966

Dega poezijos ugnis

Algimantas Baltakis: „Šušvės“ kolūkis, Tytuvėnai, Raseiniai. . . Toks buvo mūsų maršrutas. Didžiausią įspūdį paliko diena, praleista Pašušvyje. Poezijos vakaras vyko ne salėje, o po atviru dangumi. Mūsų klausėsi paprasti žemdirbiai,  suvažiavę iš aplinkinių kolūkių. Ir tai buvo savotiškas egzaminas poetams. Atrodo, šį egzaminą mes išlaikėme neblogai. Kolūkiečiai pageidavo, kad Poezijos pavasaris „Šušvės“ kolūkyje taptų tradicine žemdirbių švente. Su meile ir blogai slepiamu pasididžiavimu vedžiojo mus kolūkio pirmininkas St. Naujokaitis po gerai įdirbtus laukus, rodė turtingas fermas. Ir mums tapo aišku, kodėl nuolat stiprėjančiame „Šušvės“ kolūkyje reikalinga ne tik duona, bet ir poezija.“
Justinas Marcinkevičius: „Mes pagrįstai didžiuojamės savo skaitytoju, džiaugiamės, kad nauja poezijos knyga neužsiguli knygų lentynose, kad poezijos knygų tiražai nedidutėje mūsų Lietuvoje pralenkia daugelio žymiai didesnių ir senesnės kultūros Europos tautų poezijos tiražus. Visa tai stebina mūsų svečius – užsienio rašytojus, žurnalistus, kultūros veikėjus, pastaraisiais metais apsilankiusius Tarybų Lietuvoje. O mums atrodo, kad, kiekybiškai ir kokybiškai išaugus skaitytojui, net ir dešimtatūkstantiniai tiražai darosi per maži: kalbant ekonomistų ir buhalterių kalba, poezijos knygų paklausa pralenkė pasiūlą. O kas išmatuos ir kokiais skaičiais įvertins tą dvasinį efektą, kurį sukelia poezijos ir skaitytojų bendravimas!“
—— Literatūra ir menas, 1966 m. birželio 25 d.

1967

Didysis suartėjimas

Maždaug kas penkiolika metų Marsas priartėja prie Žemės. Astronomai šį reiškinį vadina Didžiąja opozicija arba Didžiuoju suartėjimu. Lietuvoje poezija kasmet vykdo didįjį suartėjimą su skaitytojais. Kiekvieną pavasarį lydžiu poetines keliones po respubliką. Kai matai šimtus žmonių, kurie neretai ateina keletą kilometrų, kad išgirstų iš poeto lūpų autentišką žodį, kai poetai pritrina pūsles ant pirštų, pasirašinėdami autografus, kai kioskuose pristinga poezijos rinkinių ir tenka rašytis ant prozos knygų ar net vertimų, – įsitikini: šis suartėjimas iš tiesų didis. Godžios akys ir ausys nukreiptos į mėgiamą poetą. Ir į dėkingą dirvą krinta poezijos sėklos. Nesvarbu, kad poetams tenka pasirinkti didžiulei auditorijai labiau prieinamus eilėraščius, – mesta sėkla išleidžia daigus, ir klausytojas namie būtinai atvers poezijos knygą. Ir dabar jau pats vienas permąstys, pajaus.
—— Galina Baužytė (televizijos literatūrinių laidų redaktorė), Literatūra ir menas, 1967 m. birželio 10 d.

1968

Neužmirštamos poezijos ir draugystės dienos

Tarsi bitės nuo nektaro apsunko nuo įspūdžių mūsų bičiuliai moldavai. Pučiant gaiviam Sartų ežero vėjui, skriedami motorinėmis valtimis, jie godžiai klausėsi vietos padavimų, gėrėjosi nepakartojamu kraštovaizdžiu. Kaip visuomet,  apsilankėme ir Janio Rainio gimtinėje – Tadenavoje, susitikome su latvių poetais, skaitėme eiles ir išvykdami „pasigrobėme“ Vytautą Ludeną, kuris kartu su mumis keliavo iki pat Vilniaus. Latvių poetai pageidavo, kad susitikimams su latvių darbo žmonėmis ateityje būtų skirta ne pora valandėlių, bet ištisa para. Ką gi, teko pažadėti – Poezijos pavasaris jau peržengia respublikos ribas.
—— Eduardas Selelionis, Literatūra ir menas, 1968 m. birželio 15 d.

1969

Beje, poezijos šventė vyksta pirmojo respublikos kultūros darbuotojų suvažiavimo, kuriame bus aptarti mūsų kultūrinio darbo reikalai, išvakarėse, taigi ji ir šia prasme yra reikšminga.
—— Redakcijos skiltis, Literatūra ir menas, 1969 m. gegužės 31 d.

1970

Pamario link

Dabar pagalvoju – kas gi paliko didžiausią įspūdį šioj kelionėj? Bene džiugiausia buvo būti tokio renginio dalyviu. Klaipėdoje prieina prie mūsų vyriškis ir sujaudintas klausia: „Kodėl jūs atvežėt tiek nedaug „Poezijos pavasario“ knygų?. Mums gi neužteko“. . . Šį poezijos mylėtoją paguodėm tuo, jog vėliau „Poezijos pavasario“ leidinių knygynai dar gaus. Mat, mūsų spaustuvės nesuspėjo. . . Ir gera tapo širdyje, jog mūsų poezijos ilgimasi.
—— Antanas Jonynas, Literatūra ir menas, 1970 m. birželio 6 d.

1971

Sparnuotas erelis

Mano vardas – Saparmuradas. „Sapar“ – reiškia raitelis, o „murad“ – svajonė. Mano svajonė išsipildė. Keliavau man brangia ir derlinga Lietuvos žeme. Keliavau, žinoma, ne raitas, o erelio sparnais. Sparnuotas erelis – tai poezija. Sparnuotas erelis – poezija – nuneš mane atgal į tolimąją Turkmėniją. Kai parvyksiu, žmonės prieis ir sakys: „Ką tenai valgei ir gėrei – viskas tavo. Bet ką pamatei – jau ne vien tiktai tavo. Todėl pradėk savo pasakojimą apie Lietuvą“. Ir aš papasakosiu apie draugiškus Lietuvos žmones ir puikius rašytojus. Papasakosiu per televiziją ir kultūrinio laikraščio „Edebijat ve sungat“ puslapiuose. Ir tegu mano krašto žmonės kuo daugiau sužino apie Lietuvą, jos žmones, meno lobius, kaip lietuvių skaitytojai sužinojo apie Turkmėniją iš J. Skliutausko knygos. . .
Tegyvuoja poezija!
—— Saparmuradas Ovezberdyjevas (Turkmėnija), Literatūra ir menas,
1971 m. birželio 12 d.

1972

Tradicija prigyja

Dar kelios minutės, ir svečiai sodyboje, kur gimė ir augo lietuvių literatūros milžinas. Nuo Aušrakalnio svečiams kartu su dviem berželiais moja ir būrys jaunimo, prie vartų pasitinka poeto broliai Juozas ir Antanas Mykolaičiai, artimieji, Naujosios Ūtos tarybinio ūkio ir aplinkinių kolūkių žemdirbiai, svečiai iš Kapsuko ir Prienų. Skamba muzika, dainos, iš rankų į rankas eina gėlių puokštės.
—— Petras Keidošius

Beje, jūsų krašto gamta atrodo tarytum pritaikyta meniniam albumui ar spalvotam atvirukui, kuris siunčiamas mylimam žmogui. O kokia žaluma! Žaluma stiprina žmogaus akių žvilgsnį, ir todėl, man rodos, lietuviai toliaregiai. Jūsų krašto grožis, jūsų laimėjimai darbe ir kūryboje Azerbaidžano poetams liudija apie darbingą jūsų žmonių nuotaiką ir ryžtą naujiems skrydžiams. Dabar – mūsų eilė, mūsų skola lietuvių poetams. Kaip Azerbaidžano Rašytojų sąjungos valdybos prezidiumo narys ir konsultantas poezijos klausimais, drauge su savo kolegomis sieksiu, kad azerbaidžaniečių kalba išeitų lietuvių poezijos antologija.
—— Osmanas Saryvelis (Azerbaidžanas), Literatūra ir menas, 1972 m. birželio 3 d.

1973

Poezijos pavasario kelionė

Po literatūrinio vakaro Dovainonių tarybiniame ūkyje kažkas paklausė žilagalvį senelį, kaip jam patikę eilėraščiai. Susirūpinęs klausytojas atsakė, kad viskas būtų buvę gerai, tik jis niekaip negalįs suvokti, kodėl jis niekaip nesuprato tų žodžių, kuriuos tarė gruzinų poetai. (Mat mūsų svečiai savo eilėraščius skaitė gimtąja kalba.) Bandėm nuraminti poezijos mylėtoją, aiškindami, kad ir kiti sėdintys salėje klausytojai nesuprato svetimos kalbos. Tačiau senelis nesutiko su mūsų nuomone. Ką jūs, – griežtai pasakė jis. – Visi kiti puikiai suprato! Aš gi pats mačiau, kaip jie klausėsi ir kaip jie paskui plojo!
—— Violeta Palčinskaitė, Literatūra ir menas, 1973 m. birželio 9 d.

1974

Būvis ir jo duktė – poezija

Poezija – viskas, kas buvo, yra, bus. Poezija – ir sostinė Vilnius, ir senas žilas Kaunas, ir upių tėvas Nemunas, ir upelių motina Neris. Vaikučiai, sulipę į medžius, kad geriau matytų Poezijos pavasario šventę, – pati poezija. Gulbės Dusios ežere ir Kauno Spalio 50-mečio dirbtinio pluošto gamykla – poezija. Nematomas lėktuvo takas žydroje padangėje iš Vilniaus į Maskvą ir dar toliau – į Irkutską, milijardai hektarų žaliuojančių pasėlių, pievų, girių, tyvuliuojančių ežerų ir marių – taip pat poezija.
—— Albinas Žukauskas

O vėliau uteniškiai mus stebino kiekviename žingsnyje savo išradingumu, aukšta kultūra, nepakartojamu įsijautimu į organizuojamų renginių turinį. Manau, apie tą tikrą manifestaciją poezijai būtina pakalbėti plačiau, nes uteniškiai parodė, jog kiekvienas renginys gali atnešti didelį poetinį, emocinį išgyvenimą, pakilti iki didelių apibendrinimų, įgauti auklėjantį skambėjimą. Visų poetų vardu noriu visiems, kas mus sutiko, kas mumis rūpinosi, kas padėjo liepsnoti ryškiai poezijos liepsnai, pasakyti nuoširdų ačiū.
—— Juozas Nekrošius, Literatūra ir menas, 1974 m. birželio 1 d.

1975

Prie Baltijos jūros

Su šventine nuotaika mus sutiko ir uostamiestis, pasidabinęs afišomis, kviečiantis į Paveikslų galerijos kiemelį, kur turėjo vykti svarbiausias susitikimas su poetais. Prieš tai mūsų poetų grupė pabuvojo žvejybiniame laive, pavadintame V. Mickevičiaus-Kapsuko vardu, kuriame labai greitai užsimezgė pokalbis su ekipažo vadovais, rodantis, kad mūsų, kultūros, meno darbuotojų, ir žvejų, santykiuose egzistuoja nemažai spręstinų problemų. Ar, pavyzdžiui, meno darbuotojų grupės koncertai vandenyne, sakysim, plaukiojančioje bazėje, racionalūs, ar ne? Visiems suprantama, kad būtina gerinti vadinamąjį kultūrinį aptarnavimą. Tačiau kokiomis formomis tai padaryti? Žvejai išplaukia į vandenyną dirbti labai sunkaus darbo, ir kiek vietos tame darbe turėtų užimti jų kultūrinis gyvenimas? O ką duoti žvejams, grįžus į krantą, kaip patenkinti jų estetinius poreikius, jeigu žmogus grįžta tik keliolikai ar keliasdešimčiai dienų, o paskui – vėl į jūrą? Teko pritarti žvejybinės bazės vadovų nuomonei, kad reikėtų kartu susėsti prie apvalaus stalo, apsvarstyti šiuos klausimus, kai ką ir paskaičiuoti su pieštuku rankose.
—— Antanas Drilinga, Literatūra ir menas, 1975 m. gegužės 31 d.

1976

Pats sodų žydėjimas

Šiauliuose buvo šalta ir įkyriai lynojo. Žmonės kalbėjo, jog tas, kurio valioje yra dangaus reikalai, tyčia nori atvėsinti per daug šiltus šeimininkų ir atvykusių svečių santykius. Dar kiti sakė, jog lietus yra tradicinis Poezijos pavasario palydovas, ir čia nieko gudresnio nesugalvosi.
(. . .)
Kultūros namuose vakaro metu naisiečiai latvių poetams sakė: „Skaitykite latviškai, mes suprantame. Juk kaimynai esame“. Kolūkio pirmininkas Česlovas Karbauskis – jaunas ir apsukrus vyras, kilęs nuo Varnių, Jis labai myli literatūrą, net išskaičiavo, kiek rašytojų yra lankęsi jų kolūkyje. Jie čia visada laukiami. Delegacijos vadovui Antanui Drilingai jis įteikia malonią sutartį: kolūkis kasmet įsipareigoja skirti prizą (gan solidų!) už geriausią pirmąją knygą. Kaip nesidžiaugti, jei taip gerbiama mūsų literatūra ir jos kūrėjai, ir ne vien tik žodžiais, bet ir darbais!
—— Stasys Kašauskas, Literatūra ir menas, 1976 m. birželio 5 d.

1977

Grįžus iš Poezijos pavasario

Apdovanoti šypsenomis ir gėlėmis, netrukus jau svečiavomės prie Kuršių marių, Drevernos žuvininkystės ūkyje. Iki saulės laidos dar toli, pati darbymetė, ir žmonėms nelengva spėti į susitikimus su poetais. Todėl nė kiek nesutrikome, kai viso literatūros vakaro metu rinkosi ir rinkosi į salę žmonės. O vienas epizodas net privertė nusišypsoti: du pavėlavę mažyliai tyliai įėjo pro duris, sutartinai nusiavė batukus, ir vienomis kojinaitėmis atitipeno iki pirmos eilės. Kad netrukdytų poetams. . .

—— Eduardas Selelionis, Literatūra ir menas, 1977 m. birželio 4 d.

1978

Pavasaris laukė poezijos

Būdingos skaitymo bėdos – tikras ir suvaidintas drovumas, patinkančio poeto deklamacijos mėgdžiojimas, pastangos įrodyti – ir aš galiu taip, kaip artistas. Šiuo atveju nepaisoma esminio skirtumo: poetas skaito, aktorius interpretuoja.
—— Valentinas Sventickas, Literatūra ir menas, 1978 m. birželio 3 d.

1979

Poezijos paukštė Aukštaitijoje

Važiavome pavasarine žaluma išsidabinusiais laukais. Aplink krutėjo žmonės. Kažkas pastebėjo: keistas dalykas – šiemet ir obelys, ir alyvos veik sykiu pražydo. Ir tikrai, pakelės sodybos baltavo obelžiedžių šarma. Gražiai prie Panevėžio miesto ribos mus sutiko poezijos gerbėjai, miesto vadovai. Kaip čia nepagirsi kaimiško alučio ir baltutėlio sūrio! Partijos Panevėžio miesto komitete kalbėjomės apie vis labiau klestintį miesto kultūrinį gyvenimą, vystymosi perspektyvas. Buvo malonu patirti, kad šiame pramonės centre yra gražus būrys žmonių, ugdančių miesto kultūrą, galvojančių apie jos ateitį.
—— Jonas Kalinauskas, Literatūra ir menas, 1979 m. birželio 2 d.

1980

Eina drauge

Kitą Poezijos pavasario populiarumo veiksnį atskleidė M. Martinaitis, savo įžanginiame žodyje Grąžtų gamyklos dirbantiesiems pareikšdamas, kad poezijos šventė tampa ne tiktai literatūrine, bet ir visaliaudine švente, ir poetai jaučia tai susitikimuose su darbininkais, kolūkiečiais, inteligentais. Tą visuotinės šventės įspūdį stiprina įvairių meno rūšių sintezė. Poezijos pavasario renginiuose mes tarsi sugrįžtame į senuosius laikus, kai menas buvo sinkretinis, kai tekstas, melodija, judesys buvo nedaloma visuma. Ir išties – savotiškomis poetinėmis apeigomis virto Poezijos pavasario atidarymo iškilmės Lakštingalų slėnyje. Čia poetinis žodis susiliejo su A. Sniečkaus politechnikos instituto ansamblio „Nemunas“ dainomis ir šokiais, Radijo gamyklos kapelos melodijomis, ryškiomis plazdančių vėliavų spalvomis, Kauno mariose baltuojančiomis jachtų burėmis, ir, be abejo, lakštingalų giesmėmis.
—— Redakcijos skiltis, Literatūra ir menas, 1980 m. birželio 7 d.

1981

Septynioliktą kartą

Baigiamajame Poezijos pavasario vakare Paveikslų galerijoje A. Baltakiui įteiktas Radijo matavimo prietaisų gamyklos prizas už A. Bloko poezijos vertimus „Lakštingalų sodas“, o už poetinio žodžio propagandą Vilniaus miesto kultūros valdybos prizu apdovanota aktorė G. Urbonaitė.
—— Aleksandras Krasnovas, Literatūra ir menas, 1981 m. birželio 6 d.

1982

. . .Mums dyvus linksmos lakštingalos čiauška

O mes iš Pilviškių nuriedėjome tiesiai į Kiršius. Parymojome prie diemedžio, pasigėrėjome pražilusiomis obelimis. Jų šakose mėgo ilsėtis ir posmuoti Salomėja Bučinskaitė, kuriai lemta buvo tapti Salomėja Nėrimi – visos mūsų poezijos šlove ir pasididžiavimu. Pastovėjome prie gėlosios Širvintos, kur vėl mums čiauškėjo lakštingalos, išklausėme kolūkio pirmininko V. Mikutėno pasakojimą apie kolūkio džiaugsmus ir rūpesčius, buvome beketiną įsijungti į cukrinių runkelių ravėtojų pulkus, prisidėti prie šienpjovių ar artojų, tačiau mūsų jau laukė Vilkaviškio poezijos mėgėjai.
—— Petras Keidošius, Literatūra ir menas, 1982 m. birželio 5 d.

1983

Dionizo Poškos žemėje

„Baubly! tavo atmintį dainoms apgarsinau,/ Užtausok gi tas kankles, ant kurių skambinau!“ – daugiau nei prieš pusantro šimto metų rašė Dionizas Poška, gal net nesvajodamas, kad kada nors jo žodžiai nuskambės taip plačiai, kaip šiandien. Į šventę atvyko „Mužiko Žemaičių ir Lietuvos“ vertėjas į ukrainiečių kalbą D. Belousas, o keliaujantis drauge su mumis D. Čeredničenka nekantravo – kada gi pamatysime garsiuosius Baublius? Lyg atspėję šį jo troškimą, šilaliečiai po gražaus sutikimo prie rajono ribos visų pirma palydėjo svečius į senąją žemaičių dainiaus sodybą.
—— Jonas Strielkūnas, Literatūra ir menas, 1983 m. birželio 4 d.

1984

Prie Šešupės – kapsų upės

Mūsų grupė, vadovaujama Rašytojų sąjungos valdybos pirmininko A. Maldonio, kurį, beje, kapsukiečiai neseniai išrinko savo deputatu į TSRS Aukščiausiąją Tarybą, vyko susitikti su širdžiai mielo miesto darbininkais ir tarnautojais, su jo jaunimu. Pirmoji vieta, kurion pasuko mūsų automašinos, buvo kapinės. Čia jau 63-ji metai guli Žemaitė, po ilgų vargų ir kelių radusi Sūduvoje amžino poilsio vietą. Padėję gėlių, patraukėme prie įžymaus sūduvio P. Armino – Trupinėlio kapo,  nusilenkėme jo atminimui. O paskui visi susirinkome prie paminklo vienam žymiausių sūduvių, Lietuvos komunistų partijos kūrėjui V. Mickevičiui-Kapsukui. Čia jau radome didžiulę kapsukiečių minią, atėjusią nusilenkti savo žemiečiui,  pasveikinti mūsų – Lietuvos, Gruzijos, Baltarusijos, Karelijos poetų – ir palinkėti sėkmės, tęsiant poezijos paukštės skrydį.
—— Petras Keidošius, Literatūra ir menas, 1984 m. birželio 2 d.

1985

Dvidešimt Poezijos pavasarių

(. . .) vieni poetai papildo kitus, mažesnio talento kūrėjai išryškina didesniųjų talentų pasiekimus, aktualijų nepamirštantys poetai duoda atspirtį abstraktesnėms filosofinėms gyvenimo problemoms vaizduoti, atviro kalbėjimo stilius, tradicinės formos atveria erdvę asociatyvinio ir kontraversinio mąstymo poetams. Visi poetai lygūs prieš meno dėsnius, bet ir kritikui turi būti visi poetai verti dėmesio – kritiško, bet kartu ir rūpestingo. Yra, žinoma, laiko faktorius, negailestingai atrenkantis menines vertybes.
—— Vitas Areška, Literatūros panorama ’85, Vilnius: Vaga, 1986, p. 85.

1986

Gegužės 22–25 d. per respubliką keliavo dvidešimt antrasis „Poezijos pavasaris“. Poezijos pavasario palydos prasidėjo Vilniuje prie S. Nėries paminklo. Po to vyko susitikimai Radijo matavimo prietaisų gamykloje, „Dovanos“, „Lelijos“ gamybiniuose susivienijimuose, kitose sostinės įmonėse. Spalio 60-mečio radijo matavimo prietaisų gamykloje buvo įteiktas prizas M. Martinaičiui už TSRS tautų poezijos vertimus lietuvių kalbą, o gamybinis „Dovanos“ susivienijimas savo prizu pagerbė latvių poetę D. Avuotinią. —— Kronika, Literatūros panorama ’86, Vilnius: Vaga, 1987, p. 210.

1987

Iškilminga šventės pradžia Palemone. Kauno miesto vykdomojo komiteto sekretorius A. Šadzevičius paskelbia Poezijos pavasario laureatą – poetą S. Jonauską, knygos „Spaliai“ autorių. Padėkos žodį taręs laureatas skaito savo eilėraščius. Po to prie mikrofono vienas kitą keičia lietuvių poetai ir svečiai – V. Bogutaitė (JAV), D. Čeredničenko (Kijevas), S. Ovezberdyjevas (Ašchabadas), P. Brūveris (Ryga). Skamba Maironio, V. Valsiūnienės, V. Grybo, A. Lasto eilėraščiai. Vilkaviškio rajono S. Nėries kolūkio premija už naujausius poezijos kūrinius kaimo tema įteikiama poetei O. Baliukonytei, jauniausio „Poezijos pavasario – 87“ debiutanto – A. Marčėnui.
—— Kronika, Literatūros panorama ’87, Vilnius: Vaga, 1988, p – 208.

1988

Bet svarbiausia, ką jautei ir regėjai, – kaži kokia nauja atbudimo dvasia, kuri kaip ir dera pavasarį, skambėjo eilėraščiuose, klausimuose ir atsakymuose. Atrodo, pradedame suvokti, kas iš tikrųjų turėtų rūpėti kiekvienam. Gera girdėti, kai klausytojas kalba ne apie tai, kad jis nesuprantąs vienos ar kitos metaforos, kad pasigedo skyrybos ženklų, o klausia: kuo tu gyveni, poete? Ir poetui dera išgirsti ir atsakyti lygiai tokiu pačiu klausimu.
(. . .)
Vakaro Palemone kulminacija, manau, – Laimono Noreikos skaitomos V. Kudirkos eilės, nuskambėjusios ypač aktualiai. Ir žiūrovai, ir rašytojai būtent taip jas suvokė ir pasveikino. Džiugu, kad imame sveikai žiūrėti į savo praeitį ir atmintį, kad pačios didžiosios vertybės – tėvynės meilė ir ryžtas dirbti jos labui – nėra ir nebus mums svetimos.
—— Aurelijus Katkevičius, Literatūra ir menas, 1988 m. birželio 4 d.

1989

Gegužės 23-iąją poetas Bernardas Brazdžionis atvyksta
į Lietuvą.
—— Literatūra ir menas, 1989 m. gegužės 20 d.

1990

Atsinaujinimo sūkuriai

Užvertęs knygą, negali nesusimąstyti, kodėl atgimimo metu almanacho poezija kiek išsikvėpusi ar pridususi. Ar tikrai „kolektyvinės efervesencijos laikai“ nepalankūs meninei kūrybai, kaip teigia V. Kavolis? Ar lietuvių poezijos „dabartis labai juoda“, kaip skundžiasi J. Vaičiūnaitė „Šiaurės Atėnuose“? Nemanau. Jei kas napadaryta – tiesiog snausta, netesėta. O nauji laiko išbandymai čia niekuo dėti. Atvirkščiai. Atgimimas skalauja mūsų sąmonę, ištiesina susigūžusios sielos sparnus, įtempia minties bures, audrina jausmus ir žadina kūrybos troškulį. Poezijos atsinaujinimas dar tik prasideda.
—— Ričardas Pakalniškis, Literatūra ir menas, 1990 m. gegužės 26 d.

1991

Poezijos pavasaris: ateikite

Renginių prologui pasirinkome aikštė prie užgrobto Televizijos ir radijo pastato. Teskamba laisvės ir protesto balsai pirmiausia iš ten, kur juos mėginta nuslopinti.
—— Valentinas Sventickas, Literatūra ir menas, 1991 m. gegužės 18 d.

Gaivingojo vandenio lašas snape

Apie šitą dramblotą paukštę kalbėt yra – kaip ir kalbėt apie dramblį: kam aklam bečiupinėjant kokia dalis pateks. (. . .) Pradedu tikėt, kad toje dramblotoj rojaus paukštėj vis dėlto būta ir esama kitokių paukštelių, paukštyčių, jų ten lizdai sukta, savi ir nesavi vaikai perėta, alkta ir juoktasi, verkta ir viltasi – gyventas neužariamas sielos gyvenimas.
—— Vladas Braziūnas, Literatūra ir menas, 1991 m. birželio 1 d.

1992

Į Skuodą, Radviliškį. . .

Baisogalos dvaras pilnas dainininkų ir šokėjų. Vyksta folklorinių ansamblių ir kapelų šventė. Dvaro rūmų šeimininkai tie patys – Lietuvos gyvulininkystės instituto mokslininkai. (. . .) M. Kudarauskaitė privertė susirinkusius vyrus balsu imituoti perkūniją, o pati varlavarbai varjuovarkingvargai mėgžiojo kitus garsus. Baisogalos merginos kiekvienam įteikia po rožę ir po ąsotėlį žodžiams kaupti, o visai mūsų grupei – kepaliuką duonos. Paskui pakviečia šokti ir ima prašyti autografų.
—— Kazys Jonušas, Literatūra ir menas, 1992 m. birželio 6 d.

1993

„Šiaurės grupė“ atlaiko poetinį frontą ir garbingai sugrįžta į sostinę Visą frontą atlaikiusi vyrija – nebe naujokai šiose kelionėse. Užtat marburgiečiui L. Balceriui įspūdžių būta per akis. Jam buvo nuostabu, kad poetai Lietuvoje taip gerbiami, patiko, kad su „seniais“ drauge skaito ir jaunimas, ir „vietiniai“ eilių rašytojai. Per tas kelias dienas pats Lotaras sakosi parašęs bent dešimtį eilėraščių lietuviška tematika. Tiesa, baltarusis Olesis Rozanovas, Martinaičio bei Gedos vertėjas, irgi buvo uolus – apie Kukutį jis yra išvertęs daugiau eilių, nei jų parašęs Marcelijus M.! Tokių pavyzdžių pavyzdžių pasaulinėje poezijoje tikriausiai ne tiek jau daug. Savaip kelionė naudinga buvo visiems. K. Platelis davė daug vertingų patarimų R. Šileikai, o A. Baltakis papildė mano žinias apie vyresniąją lietuvių poetų kartą. Gyvename kitus laikus, pamaniau lipdamas iš „MERCEDES BENZ“ Moniuškos gatvėje. Juk Ričardas Šileika neprisižadėjo rašyti „geriau nei iki šiol“. O aš irgi toli gražu ne su visais Algimanto vertinimais ir traktuotėmis sutikau. „Šiaurės grupė“ tačiau grįžo smagi, pasidairiusi po atokesniąją Lietuvą, o susitikusi baigiamojoje vakarienėje, galėjo drąsiai tarti: kelionė neprailgo,  6ventė buvo smagi ir. . . taip, ir prasminga.
—— Jurgis Kunčinas, Literatūra ir menas, 1993 m. birželio 5 d.
1994

Rašinėlis

Vieną kartą per metus poetas pasijunta žmogumi: jis yra vežiojamas valdiškais automobiliais, valgydinamas keptais karveliais, girdomas žaliu vynu. Poezijos pavasaris baigiasi, ir lieka tik nuotraukos, nuotaikos ir skaudančios galvos.
Šių eilučių autoriui teko garbė su kitais poezijos piligrimais dalyvauti kelionėje po Anykščių ir Ukmergės rajonus. Anykščiuose dangus nepašykštėjo lietaus – numatytas susitikimas su miestelio visuomene įvyko ne prie A. Baranausko paminklo, bet prie to paties klasiko biusto bažnyčioje. Paaiškėjo, kad tarp poetų yra dvasininkas. Ponas pastorius Alfredas Franckaitis pasakė pamokslą, vietos giesmininkai sudainavo „Anykščių šilelio“ pradžią ir „Dainu dainelę“. Jonas iš Suomijos (Hannu Kankaanpaa), nors suprato tik vieną žodį, bet pasakė: „gražu“. Turbūt tai buvo tiesa.
Labiausiai įsimintinas čia buvo poezijos vakaras koplyčioje. Skaitė Rimantas Vanagas, Gediminas Astrauskas, Hannu Kankaanpaa, Valdemaras Kukulas, Vytautas Rubavičius, Benediktas Januševičius ir kiti. Buvo ganėtinai linksma: satyrikas Gediminas skaitė meilės eilėraščius, Benediktas lankstė ir mėtė popierinius lėktuvėlius, Valdemaras imitavo garvežį, na, o Vytautas visa tai ironiškai komentavo. Visi kiti buvo tradiciški ir rimti.
Anykščius palikome vis dar jausdami „Ironijos“ vyno skonį burnoje.
—— Alvydas Šlepikas, Literatūra ir menas, 1994 m. birželio 4 d.

1995

Didžiosios apokalipsės ir mažosios aferos

Gegužės 26-ąją tik devyni žmonės Vilniuje nujautė artėjančius įvykius. Sužinoję apie pirmą viešą teroro aktą miesto centre, gaisrą Šiaurės miestelyje, pamatę virš Sereikiškių parko besitelkiančius „tvano“ debesis, jie iš tiesų pasijuto tapę pranašais. Poetų klubo „Įžanga“ narių sukurtas eilėraštis „Apokaliptinis pavasaris“ keistai siejosi su sostinės agonija, kuri, rodos, pati veržėsi į eilėraštį skaitomą Sereikiškių parke. Šis ilgas kūrinys nenorom ėmė virsti užkalbėjimu ir pranašavimu, savo drastiškais vaizdais kiek pašiurpinusiu jo pasiklausyti susirinkusius „šventosios“ poezijos mylėtojus.
(. . .)
„Įžangos“ klubo poetai nesistengia nieko šokiruoti. „Popkultūros“ poezija mums tėra poilsis „apokalipsės sklidinam pasauly“. Penki šimtai posmų – Lietuvos rekordas? Ak, gal tai tik afera. Ne mažesnė nei eilių kūrimas. Ką gi, tuomet Poezijos pavasaryje – vienos aferos.
—— Mindaugas Kvietkauskas, Literatūra ir menas, 1995 m. birželio 3 d.

1996

Rūke mūsų sielos

Taip sakė Rašytojų sąjungos pirmininkas Valentinas Sventickas penktadienio naktį Klaipėdos prieplaukoje, – keltai rūke stovėjo jau dvi valandas, o mašinų eilė priminė sezono įkarštį. Mūsų desantinės grupės nariai – suomis Risto Kormilainenas ir estas Andreasas Ehinas džiaugėsi, kad jaučiasi kaip namie – jūra, rūkas, keltai neplaukia. . . Austras Ludwigas Laheris vis mąstė, kaip ir jam kartu pasidžiaugti, bet, atrodo, Austrijoje jūros nėra. . . Į Klaipėdą ir Nidą važiavo minėti Poezijos pavasario svečiai bei lietuvių poetai – Liudvikas Jakimavičius ir Kęstutis Navakas. Po kelionės „Literatūros ir meno“ skaitytojams drįsčiau teigti, kad ir be „Kalnapilio“ alaus ši Poezijos pavasario grupė buvo geriausia. Kodėl? Kelionė pas skaitytojus su visais pasitaikančiais pakeliui persirenginėjimais truko dvi darbo dienas, ir visi dalyviai buvo labai patenkinti. Kelionės metu į lietuvių kalbą buvo išverstas pluoštelis austro lyrikos (vertė Knavakas) ir trys pagrindiniai esto kūriniai (vertėjai – Johimavičius ir Joliniauskas).
—— Jonas Liniauskas, Literatūra ir menas, 1996 m. birželio 1 d.

1997

Poezijos pavasario svečiai

Festivalyje svečiuosis visame pasaulyje žinomas švedų poetas Tomas Transtromeris, kurio knyga netrukus turėtų pasirodyti ir lietuvių kalba. (. . .) Iš Slovėnijos atvyksta poetas Jure Potokaras – tas pats, kurio prieš dvejus metus, atskridusio į Poezijos pavasarį, neįsileido Vilniaus oro uosto biurokratai.
—— Festivalio rengėjų informacija, Literatūra ir menas, 1997 m. gegužės 24 d.

1998

Tuzinas pavasarių Seinų – Punsko krašte

Šio krašto kilmė, senas lietuviškas gyvenimas ir be didelių dokumentų aiškus. Pirmą vakarą ūkininko Jono Judicko žemėj, ant Eglinės piliakalnio, iš Eugenijaus Petruškevičiaus lūpų sužinojom čia buvus didelę sūduvių (jotvingių) pilį, stovėjus visą tų pilių grandinę – vieną pilį nuo kitos tokiu atstu, kad dūmlaužių signalai būtų matyti. Mes matėm Lietuvą. Lietuva mūsų vakaronės laužo gal nebe: kūrenom jį papėdėj. Bet Punsko „Alnos“ folkloro ansamblio, Kazlų Rūdos „Girių versmės“ literatų klubo, šių apylinkių žmonių ir mūsų visų dainos Lietuvoj gal ir buvo girdėt.
—— Vladas Braziūnas, Literatūra ir menas, 1998 m. gegužės 30 d.

1999

Poezija prie Ūlos ir Nemuno

Miesto visuomenei skaitėme parke, prie kuklaus Balio Sruogos biusto. Eilių klausėsi ir netoliese ant galingo arklio užlipęs Vytautas Didysis, bene pirmasis lietuviškas raitelis balne. Skaitymai, rodos, pavyko. Itin svariai bei įtaigiai – beje, iš naujųjų pluoštų! – skaitė Onė ir Antanas. Šiltai buvo sutikti ir Manfredas su Craigu, kuris, pasiramsčiuodamas dzūkiško Šikšnelio drožta lazda (pasitempęs koją), smagiai strykčiojo po visą vasarai atbundantį Birštoną. Vakaronė buvo trumpa, nes Giminių vairuotojas trumpai drūtai pareiškė, kad ilgiau kaip pusvalandį nelauksiąs. Atseit ne tokių žvaigždžių yra vežiojęs! Kur jau ne, visas autobuso salonas nuklijuotas artistų paveiksliukais. Negadinom nuotaikos nei sau, nei jam. (. . .)  Tiesa, Craigas įspėjo, kad sutemus vairuotojas pavirs vilkolakiu (kaip tik patekėjo pilnatis), tačiau panašių metamorfozių šįkart neįvyko.
Parūkę prie Šamuko ežerėlio ir, Craigui lūpine armonikėle (Varėnoje ją vis pūtė A. Skyrelis) pritariant, sudainavę „Clementine“, nė nepajutome, kai sušvito naktinio Vilniaus žiburiai.
—— Jurgis Kunčinas, Literatūra ir menas, 1999 m. birželio 5 d.

2000

Paukštė Kaune

Apvainikuotas Gintaras Grajauskas skundėsi, kad nuo šiol jam gyventi bus dar sunkiau, nes garbės ir atsakomybės svoris užgulė jo pečius. Taip pat sakė, kad po šio apdovanojimo jis paseno dvidešimčia metų, todėl neatsitiktinai šventės programėlei parinko eilėraštį „Dieduko gimtadienis“.
—— Rimvydas Stankevičius, Literatūra ir menas, 2000 m. birželio 2 d.

2001

Nakties demokratija

Gegužės 23 d. Rašytojų klube neišvengiamai įvyko vakaronė „Eilėraščiai per naktį“, pasak aušrininko Jono Liniausko, svarbiausias Poezijos pavasario renginys. Šiemet skaitymai, prasidėję maždaug septynios minutės po aštuonių, baigėsi po pirmos dvidešimt, t. y. truko kiek ilgiau nei pernai. Savo kūrybą, žodinę bei muzikinę, pateikė 53 autoriai. Pagrindinis „Eilėraščių per naktį“ prizas, dvi Čechovo herojų skulptūrėlės, kurias parūpino E. Kelmicko antikvariatas, atiteko Laurynui Rimševičiui, be kita ko, šiemet apdovanotam ir „Nemuno“ redakcijos už geriausią debiutą šių metų Poezijos pavasario almanache. Buvo paskatintas Alvydas Šlepikas (už eilėraštį, skirtą Herkui Kunčiui, ir įvairių mažumų gynimą). Dainiui  Gintalui įteiktas bręstančio poeto atvaizdas, o Natalija Šarova pakviesta atlikti savo kūrinių baigiamajame Poezijos pavasario renginyje. Agnei Žagrakalytei už drausmę atiteko Pasienio policijos prizas.
—— Spaudos darbuotojas, Literatūra ir menas, 2001 m. birželio 1 d.

2002

Biržų tvirtovėj ir Kriaunų raganos žemėj

Dvelktelėjo rūsti ir didinga Radvilų krašto dvasia, ir mus sutiko „Sėlos“ muziejaus direktorius Eugenijus Mikalajūnas, viešosios bibliotekos direktorius Vygantas Muralis bei kiti šviesuoliai. Biržų tvirtovėje matėme rudąjį lokį, kurs prieš keletą metų buvo nušautas netoli Biržų ir dabar, panašus į nelaimingiausią būtybę, kelia poetams visokiausių minčių. . . Alaus menėje sužinojome, kaip atsiranda alus, pasukome girnas, šiek tiek nugėrėme už pražuvusią Radvilų dinastiją, bet apeiti daugiau neužteko laiko. . . Paberžės mokykloje mūsų laukė gražus poezijos mėgėjų būrys, tie, kas atėjo savanoriškai. Čia ir skambėjo, aidėjo, tekėjo, sroveno poezija. . . Vėliau belankydami ypatingas rajono vietoves, lėkėme per karstinių įgriuvų žemes, ir bet kada po mūsų autobusiuku galėjo atsiverti smegduobė, tad kilo minčių. . . Jeigu visi prasmegtume, tai gal pasirodytų eilių almanachas, kurs vadintųsi „Prasmegusiųjų“. Eugenijus Ališanka leidosi į patį Karvės olos dugną, o kolegos galvojo: kiek pakiltų Eugenijaus knygų kaina, jeigu staiga atsivertų pragarmės?.. Bet į tvirtovę grįžome gyvi ir bent pusvalandį pasigydę nuo negerų minčių Likėnų sanatorijoj. Tad poezijos skaitymas aidžioj ir pilnoj klausytojų salėje atrodė kaip šventas veiksmas, nors žodžių pasitaikė ir nešventų. . . Vėliau tą šventumą bandėme suderinti su alumi, su tuo stipriuoju, o aluje slypėjo tūkstančiai įvairių galimybių, tad vis gražesnės poetams atrodė poetės. . . ypač poetė biržietė Džiugilinda. . . Nubudome jau ne Biržuose, o Rokiškyje, keistame pastate, kur po vienu stogu yra nakvynės namai ir dantų protezavimo įmonė. . .
—— Stasys Stacevičius, Literatūra ir menas, 2002 m. gegužės 31 d.

2003

Debesuota. Lietus. Vietomis pragiedruliai

Po internetinio puslapio www.nevykeliai.lt pristatymo Vilniaus mokytojų namuose ir po vakaro „Bijau poezijos“ Užupio kavinėje Rašytojų klubą pasiekė tik patys ištvermingiausi. Tądien (gegužės 21-ąją) su varduvininkais Vaidevučiu, Valentu ir Vydmina ūžte ūžė visa poetija. Ne visi, aišku, žinojo, kad saulė (kurios nė vienas neregėjo) leidosi 20 valandą 28 minutės. Svarbiausia buvo svaigi demokratija „Trečiame brolyje“, net iš po debesų bioenergiškai spinduliuojanti pilnatis ir kiekvienam mirtingajam suteiktas šešių minučių viešas pasirodymas bei pa(si)reiškimas. Dėl atsargos išminuotojai antiteroristai kruopščiai patikrino salę ir išvalė „blakes“ bei kitus užsimaskavusius įtariamuosius. Tada įžengė naktiniai varpininkai (nes turėjo varpelį) Jonas Liniauskas (kapitonas panaktinis) ir Ričardas Šileika (grandinis aušrininkas). Jie buvo pasiruošę atsakingam darbui ir gynybai. Panaktinis Jonas supažindino žodžio laisvės ištroškusią auditoriją su žaidimo taisyklėmis. Tuo tarpu Darius Pocevičius atkūturiavo su dviem sklidinom penkiasdešimtgraminėm ir kilniadvasiškai parėmė šios nakties angelus sargus, tačiau jie darbo metu laikėsi blaivybės ir skaistybės įžadų.
—— Ričardas Šileika, Literatūra ir menas, 2003 m. gegužės 30 d.

2004

Poezijos pavasario registras

Tarp kasdienybės ir kasdienybės. Vieną rytą skambina iš Rašytojų sąjungos ir klausia, kur važiuosi, į kokią grupę įtraukti. Sakau, važiuosiu į kaimą, nes ten manęs laukia mano katė. Ir laukia labiau ne kaip poeto su savo eilėraščiais, o kaip šeimininko, kuris jai atveža sauso maisto „Friskas“. Ji ilgisi manęs visą savaitę labiau negu ištisi rajonai mano eilėraščių. Šventė. Kitą rytą skambina iš Rašytojų sąjungos ir klausia, ar pakalbėsi Edmundo Kelmicko jubiliejiniame vakare gegužės 19 dieną? Sakau, pakalbėsiu. Labai retai, bet kartais prievolės būna ir malonios. Edmundas Kelmickas – vienas įdomiausių atvejų, tiesiog suardęs tą rutinos suformuotą poeto vaizdinį, poetas, kuris parašė ir neberašo. Ir dėl to nepasidarė mažesnis poetas. RS klube jis lyg ir mėgina paaiškinti, kad tuomet, kai rašė, poezija jam buvo būdas suvokti save ir pasitikrinti, surasti žmonių aplinką, kur mąstomos tos pačios egzistencinės lygtys. Saulius Šiaučiulis džiazu užpildo kalbų punktyrą, Sigitas Parulskis ir Liudvikas Jakimavičius daugiau kalba nei klausia jubiliato. Nepavadinsi to renginio nei poezijos vakaru, nei gerokai pabodusiais literatūriniais skaitymais. Greičiau tai vakaras – prisiminimas, pabuvimas kartu, pasišnekėjimas, monologų paklausymas, monologų, kurie tampa vidiniu dialogu, kai juose yra švarios minties, gylio ir vidinės įtampos.
(iš nežinomo poeto dienoraščio)
—— Literatūra ir menas 2004 m. birželio 4 d.

2005

Katilinė veikė beveik tris valandas

Būtų buvę sunkoka išklausyti dvidešimties poetų keliasdešimt tekstų, bet vis buvo užpilama žibalo. Viktorija Pupelytė ir Inga Araminaitė čiupdavo gitaras, Eugenijus Raugas – armoniką. Dėmesingai įsiterpdavo ponios Garuolienės augintinės raudonžiedės tulpės. Prie sostinės poetų kaži ko glaustėsi „Gimtojo Rokiškio“ žurnalistė Reda Milaknienė. O tuotarp užsimerkė ir prabilo neapolietis Giuseppe Zevola. Jis gimtąja kalba deklamavo Giordano Bruno tekstą „Apie begalinę visatą ir pasaulius“. Savo performansą jis paskyrė Jono Meko broliui ūkininkui Kostui Mekui. Obeliškio Poezijos pavasario proga Giuseppe šį Bruno tekstą pasirūpino išversti į aštuonias kalbas ir sudėti vienon knygelaitėn.
Ką galėjo, perskaitė ir Obelių poetai Antanas Žilinskas, Valentina Baltuškienė ir Sigutė Sijonienė, kriauniškė Virginija Tičkienė, rokiškėnas Giedrius Kujelis, taip pat nepilnametė Kristina Sačkovaitė. Tris kruvinas ašaras už kampo nuvarvino Lukas Miknevičius. Ir tikrai būta ko: pametė specialiai jam skirtą Obelių mis Skirmantės Stankevičiūtės autografą. „Anys kalbęs žodžiais“ trivalandę užbaigė degiųjų skysčių specialistas ir vogtų eilių poetas Sergejus Baranovskis. Rimvydas Pupelis „išjungė“ ugnį. Aš įsimečiau kišenėn Eugenijaus Raugo terpentino butelaitį. Gyčio Norvilo dukraitė Ūla stebėjosi arkliu. O lakštingalos nenustojo nė akimirkai.
—— R. Š., Literatūra ir menas, 2005 m. birželio 3 d.

2006

Dialogo ilgesys

Neįmanoma aprėpti visos Poezijos pavasario renginijos, kuri truko dvi savaites, jei neturi armijos angažuotų metraštininkų bei paparacių. Galų gale nėra reikalo to daryti – istorijos sąšlavynan nugarmėjo laikai, kai vos ne privalomos būdavo ataskaitos spaudoje, kas su kuo kur važiavo, kas skaitė savo eiles, kas pasitiko, kaip pavaišino ir kaip visiems buvo gera. Tas žanras jau išnaudojo visas savo galimybes, ir niekas dėl to ašarų nebraukia – negaila. Kai kas gal prieštarautų samprotaudamas taip: „Jei vienas kitas renginys ar įvykis neaprašytas, jo ir nebus istorijoje. Vadinasi, perniek buvo iššvaistyta energija ir pinigai, be reikalo varginti žmonės, aušintos aukso burnos“. Visados atsiras visaip manančių, ir tai yra gerai. Man, kasmet po metus senstančiam, vis labiau blėsta skepticizmas svarstant Poezijos pavasario prasmingumą. Šalia visų paradinių ir rudimentinių jo bruožų yra pozityvių dalykų, laiduojančių permanentinį renginio rusenimą, visų pirma kirbantis žmogaus prigimtyje saviraiškos ir dialogo ilgesys. Mums, čia, Vilniuje ar Kaune, verdantiems savo sultyse, gali atrodyti vienaip, tačiau provincijos moterėlei ar žmogeliui, mėgstančiam po dienos darbų sueiliuoti ant popieriaus lapo savo gyvenimą, susitikimas su poetais iš didelio miesto bei savo kūrybos parodymas anaiptol nėra bereikšmis niūrėjančios ir ciniškos kasdienybės įvykis. Kad jis ne visados atgaiva, tas irgi tiesa, tačiau jei mezgasi dialogas tarp skirtingų patirčių, skirtingų požiūrių į pasaulį ir poeziją, to ir gana, kad renginys rusentų.
—— L. J., Literatūra ir menas, 2006 m. birželio 2 d.

2007

Pasaulis margas ir nenuobodus

Pabaigoje – dar keletas minčių apie svečius Europos parke, jų kūrybą ir globalizaciją. Pirmiausia, stebėtis vertė tai, kad į Poezijos pavasarį nebuvo pakviestas nė vienas poetas, kuris kurtų ne savo gimtąja, o anglų kalba. Todėl Lietuvoje organizuojamas tarptautinis festivalis skatina nacionalinių kalbų vartojimą. Tai – šventė ne tik poetams, bet ir vertėjams. Kad rašantys ne anglų kalba poetai verčiami, liudija, jog jie gali įgyti pasaulinį populiarumą. Kita vertus, tokie renginiai, koks yra Poezijos pavasaris, aiškiai atskleidžia, kad poezija vis labiau virsta menu mažoms grupėms žmonių, kurie domisi eilėmis arba patys jas rašo. Trumpi užsienio svečių biografijų pristatymai leidžia spręsti, kad poetai užsienio šalyse su masėmis ryšį užmezga ne per poeziją, o per publicistiką, kurią skelbia didžiausiuose savo šalių dienraščiuose. Lietuvoje šis poetų komunikacijos su plačiąja visuomene kanalas kol kas (turbūt dėl žemokos spaudos kultūros) nenaudojamas.
—— Ramūnas Čičelis, Literatūra ir menas, 2007 m. birželio 1 d.

2008

Atsargiai, poezija!

Sekmadienį Poezijos pavasaris jau antrą kartą užklydo į Žvėryną, kur ieškojo Liudo Giros pėdsakų. Rado ne tik pėdsakų, bet ir ainių – anūkų ir proanūkių. Aktorė Edita Zizaitė paskaitė L. Giros eilėraščių. Kai kurie jų skambėjo gana šiuolaikiškai, tačiau Virgilijaus Noreikos atliekamos dainos pagal poeto žodžius man priminė rūškaną sovietinę praeitį, kai panašios „balabaikos“ nuolat skambėdavo per radiją. Vis dėlto renginio iniciatoriui režisieriui Vytautui Damaševičiui linkiu pratęsti pažintį su Žvėryno poetais. Neįtikėtinas dalykas įvyko pirmadienį, gegužės 26-ąją. Prancūzų kultūros centre buvo pristatyta poezijos eksperimentatorių grupės „Sintezija“ DVD plokštelė „BioHazard“
Na, iš tiesų pristatymas prasidėjo ne centre, o vadinamajame prancūzparkyje, kur Andrius Pulkauninkas šoko pagal Seržo Cyplakovo muziką ir Juliaus Žėko eilėraščių ciklą „dega“. Beje, Julius Žėkas ir yra didysis ir svarbiausias „Sintezijos“ sumanytojas ir indikatorius, teigiantis, kad grupei priklauso apie 100 įvairių sričių menininkų. Na, kadangi pristatant plokštelę dalyvavo tik keletas sintezininkų (Agnė Biliūnaitė, Gabrielė Labanauskaitė, Vladas Dieninis), tai netyčia pamaniau, kad likusių devyniasdešimt kelių narių vaidmenis atlieka pats Julius Ž. Mat pristatyme buvo galima regėti J. Žėką, duodantį interviu, J. Žėką, grojantį dambreliu, J. Žėką, dėkojantį rėmėjams, J. Žėką, skaitantį, J. Žėką rašantį, apskritai pristatyme vyravo J. Žėko kūriniai. Šiaip ar taip, plokštelė žada įdomų reginį, ir joje esančius eilėraščius- videoklipus aptarsiu artimiausioje ateityje.
—— Benediktas Januševičius, Literatūra ir menas, 2008 m. gegužės 30 d.

2009

Dvidešimt trys valandos po Dzūkijos dangumi

Sigito Gedos gimtinėje Pateruose pirmučiausia stabtelėta prie nežemiškai purslojančio alyvkrūmio. Riboženklis liudijo čia buvusias senąsias Paterų kaimo kapines. Todėl Vytautas Žukauskas uždegė žvakės ugneliukę. Įsukančiųjų buvusion Gedos sodybėlėn akį patraukė nemenki žaliuojantys bambukai. Anot čia dabar gyvenančio Viktoro Ūso su pačia, Sigitas tos egzotiškos floros parsivežęs iš kaži kokios pasaulio pasvietės. Senutėlės, vielom suraišiotos perraišiotos obels paūksmėje savo eilėraščiu apie veronikas pradėjo Birutė Jonuškaitė, antrino Eugenijus Ališanka. S. Gedos klasės auklėtoja Marija Miliauskaitė ir lietuvių kalbos mokytoja Joana Vaikšnoraitė lyg susitarusios gyrė buvusį auklėtinį.
Vladas Braziūnas: „Esame ne kur kitur, o jo aplinkoj, kur to vešėjimo kaip tik dabar labai pilna. Ir iš tikrųjų, kai pagalvoji, Sigitas yra tos vešlumos poetas, ir tos pačios pirmosios vešlumos, būtent dabar, kai viskas atgyja ir visa žemė, visa gamta gyva. Tai va tokios pirmapradės gyvybės Sigito kūryboje yra pilna. Ir lygiai taip pat kartu su šituo nueinama ir į visus pirmapradžius mitinius dalykus, ką jis labai stipriai pradėjo pirmasis mūsų poezijoje. Ir štai aš žiūriu į šulinį, kuris dabar labai moderniai atrodo, bet ar Sigitas jį turėjo galvoj, ar kokį kitą, didžioji pasaulio kūrybos misterija yra „26 rudens ir vasaros giesmės“, kurios prasideda nuo buitinio vaizdelio prie šulinio, kaip vištos kapstosi ir paskui per vandenį eina eina iki pačių gelmenų visos gyvybės formos ir sąmonės formos, suveša, išsiskleidžia ir galų gale, galų gale vėl iškyla ir baigiasi prie to paties šulinio. Gal prie šito?“
Kad per greitai neišsibėgiotume iš Gedos Paterų, mus sulaikė gaivinga beržų sula. Kuria veisiejiškė tautodailininkė Bernadeta Paršeliūnienė pavaišino tą gegužės saulės įkarštintą vidudienį. Ir dar naminis juodųjų serbentų-vyšnių vynas. Kurio receptą, manau, sužinojo smalsaujantis Gediminas Kajėnas. Taigi poetų penketukas išsivežė iš Šilainės vaiskią nuotaiką, jaukaus bendrabūvio dovanas ir savo nuskaidrintas sielas. Dar – veisiejietiškų pinigėlių. Po šimtą šlamančių veisų! (Net nesistenkite pasaulio bankų valiutų sąrašuose tokių ieškoti.)
—— Ričardas Šileika, Literatūra ir menas, 2009 m. birželio 5 d.

2010

„Šatrijos“ literatų klubo prezidentė man padovanojo savo knygą „Kol saulė topoliuos“ Telšių maistas suvienijo prie pietų stalo sukviestus skirtingų pažiūrų poetus. Arūnas Spraunius viešai ir garsiai šūktelėjo kavinės savininkei, kad Ričardas Šileika gvelbia nuo stalo cukrelius. Sočiapilvius poezijos pavasarininkus beregint vežė į gamtą. Luokės skelbimų lentoje – žvilgtelėjau pro langą – tik pora kuklių pranešimų. Bet štai – neaprėpiami Kaunatavos sodai! Vėjo plazdenamos  Žemaitijos vėliavos Patria Uno sargyboje kuo atsakingiausiai stovėjo Arūnas ir sėdėjo Valdas. Po obelim susispietusius poetus ir poetes pavadinau paobelininkais ir paobelininkėm. Upynos seniūnas Donatas Želvys liko patenkintas tokia „mase poetų“ (jo citata). Šiuose soduose aštuntąjį kartą purslojantį poezijos pavasarį rūpestingai ruošė Telšių rajono savivaldybės Karolinos Praniauskaitės viešosios bibliotekos Kaunatavos filialo vyr. bibliotekininkė Vilija Jocienė. Arūnas Spraunius privačiai pagyrė Algirdo Dačkevičiaus (kurį visa čionykštija labiau žino kaip „Kalvotosios Žemaitijos“ laikraščio vyriausiąjį redaktorių) skaitytus eilėraščius. Daivos Molytės-Lukauskienės raudono vyno taurėj plūduriavo žiedlapio baltutėliausias nagas. Mano stemple palaimingai keliavo Zoselės Čegienės pyragas.
—— Ričardas Šileika, Literatūra ir menas, 2010 m. gegužės 28 d.

2011

Dar kartą apie poeziją ir jos pavasarį

Prie Limino ežero, kur mūsų laukė neįtikėtinai gausiai padengtas stalas jaukioje pavėsinėje prie židinio, fotografavau lėkštėse sukomponuotas sasyskas ir virtus kopūstus; kaimo turizmo sodyboje, kurioje nakvojome, – įvairius ant sienų ir pečiaus sukabinėtus daiktelius ar televizorių. . . Rytą, penktąjį kartą per kelionę sėsdama prie stalo, fotografavau dailius putpelių kiaušinius, krepšius ir mikrobangų krosnelę, paskui – pačias putpeles, šunis ir sodybą, skendinčią žalioje lietaus dulksnoje. . . Tada atėjo eilė ir šeštajam stalui – Salako kultūros namuose mirgantiems įvairiaspalviams sumuštinukams ir kavai, septintą kartą – kepsniai prie kito ežero, aštuntą – nuostabaus grožio poeto Fausto Kiršos sodyboje, kur stalas lūžo nuo sūrių, pyragų, šviežios duonos, giros ąsočių ir alaus statinių. . .
—— Ieva Gudmonaitė, Literatūra ir menas, 2011 m. birželio 3 d.

2012

Eilėraščius rašyti reikia – kodėl?

Nežinia, ant kieno malūno vandens užpylė konferenciją reziumavęs Aidas Marčėnas, paaiškinęs, kad eilutė, kuria pasiremta, išplėšta iš prieš ketvirtį amžiaus parašyto eilėraščio – ir štai pasaulis vis dar egzistuoja. . . Tarkovskio filmas „Aukojimas“ (1986) esąs šio eilėraščio kontekstas. Regis, ir šiandien poetas savo poziciją grindžia viena šio filmo scena: berniukas laisto niekad nepražysiantį medį. Laistyti medį, kad jis žydėtų, būtų banalu. Reikia laistyti niekad nežydintį medį. Reikia rašyti eilėraščius.
—— Astrida Petraitytė, Literatūra ir menas, 2012 m. birželio 8 d.

2013

Poezija – mano tarmė

Tokia tema ketvirtadienį Rašytojų sąjungoje vyko tradicinė Poezijos pavasario konferencija. Malonu stebėti, kaip 49-asis festivalis išaugo (šiemet numatoma daugiau nei 120 renginių), išsiplėtė erdvėje ir laike, peržengė Lietuvos sienas, tapo gyvybinga kūrybinės ir kultūrinės industrijos šaka. Žodis „industrija“ mums siejasi su kokio nors pajamomis pamatuojamo produkto gamyba, tad kelia nepasitikėjimą. Nes tokios paklausos didžioji nekomercinio meno produktų dalis neturi, bent jau vertinant pajamų ir išlaidų balansą. Poezija (mano tarmė) nė padoraus balanso neturi, nes visos jos pajamos – rėmėjų lėšos. Tačiau, pagal daugelio šalių paskaičiavimus, kūrybinės ir kultūrinės industrijos sukuria iki 5 % bendrojo vidaus produkto, o kartais ir daugiau. Vadinasi, galime kalbėti ne apie paramą, o apie investicijas – lėšas, kurios sugrįžta. Žinoma, tokiu pačiu pavidalu jos nesugrįš kultūrą parėmusiam verslui, tačiau neabejotinai pagerins to verslo aplinką ir gal net pasiūlys originalių sprendimų. Tačiau greta industrijų yra dar sąvokos „kultūra“ ir „kūryba“. Kokiais kapiliarais susisiekia poezija (mano tarmė), t. y. humanitarinė literatūra, muzika, teatras, kinas, dailė, fotografija, dizainas, architektūra, kaip
jie vienas kitą maitina, kaip visi drauge ugdo kūrybingą visuomenę, turbūt produkto kategorijomis apskaičiuoti neįmanoma. Belieka kliautis makroekonomika. Manau, niekas nesiginčytų, kad bet koks verslas – taip pat kūryba.
—— Kornelijus Platelis, Literatūra ir menas, 2013 m. gegužės 31 d.

2014

. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
(vardas, pavardė)
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
. . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . .
(skundai, pastabos, apstulbimai)

 

[/expand]

 

Poezijos pavasario programa

 

Poezijos pavasario apdovanojimai

 

Poezijos pavasario svečiai

[expand title=”Adam Zagajewski (Lenkija)”]

Vienas garsiausių gyvųjų lenkų poetų Adam Zagajewski gimė 1945 m. Lvove. Šio poeto, rašytojo, vertėjo ir eseisto kūryba pelnė pripažinimą visame literatūriniame pasaulyje. Zagajewskio poezijos vertimų knyga Orfėjo kriauklė lietuviškai pasirodė 2011 metais (Vilnius: Kronta; vertėjas – Eugenijus Ališanka).

Eilėraščius vertė Eugenijus Alšanka

[/expand]

[expand title=”Amos Tabalia (Kenija)”]

Poetas iš Kenijos Amos Marcel Nyongesa Tabalia (g. 1985) yra vienas iš jaunųjų Kenijos poetų grupės „Poetwise Kenya“ steigėjų, aktyvus moterų rašytojų forumo „Amka“ kritikas. Dirba jūrų inžinieriumi.

Eilėraščius vertė Sara Poisson

[/expand]

[expand title=”Kári Tulinius (Islandija)”]

Kári Tulinius – paslaptingas trijų poezijos knygų autorius (g. 1981), gyvenantis Reikjavike ir, kaip daugelis islandų, neapsiribojantis vien tik literatūra.

Eilėraščius vertė Jurga Marija Abraitytė

[/expand]

[expand title=”Peter Sirr (Airija)”]

Peter Sirr (g. 1960) – airių rašytojas, vertėjas ir redaktorius; septynių poezijos knygų autorius. Rašo esė ir apžvalgas daugybei žurnalų, yra airių kultūrinio žurnalo Graph įkūrėjas.

Eilėraščius vertė Marius Burokas

[/expand]

[expand title=”Oleh Kocarev (Ukraina)”]

Olehas Kocarevas (g. 1981) – ukrainiečių poetas, prozininkas, žurnalistas. Charkovo universitete baigė žurnalistikos studijas. Išleido tris eilėraščių rinkinius ir vieną apsakymų

Eilėraščius vertė Vytas Dekšnys

[/expand]

[expand title=”Suzana Lovrić (Bosnija ir Hercegovina)„]

Suzana Lovrić (g. 1967) – poetė, išleidusi dvi eilėraščių knygas. Skelbia poeziją Bosnijos ir Hercegovinos, Kroatijos literatūrinėje spaudoje. Dirba stomatologe Foinicoje

Eilėraščius vertė Laima Masytė

[/expand]

[expand title=”Tom Healey (JAV)”]

Tom Healy (g. 1961) yra žymus amerikiečių poetas, rašytojas ir visuomenės veikėjas.

Eilėraščius vertė Marius Burokas

[/expand]

[expand title=”Tom Schulz (Vokietija)”]

Tom Schulz gimė 1970-aisiais Rytų Vokietijoje, dabar gyvena Berlyne. Lyrikas, eseistas, kelionių literatūros autorius. Ilgą laiką dirbo statybose, dabar laisvas rašytojas. Išleido keturis poezijos rinkinius, sudarė, be kita ko, Berlyno knaipių knygą.

Eilėraščius vertė Laurynas Katkus

[/expand]

[expand title=”Vilja- Tuulia Huotarinen (Suomija)”]

Viena įdomiausių jaunesniosios kartos suomių poečių Vilja- Tuulia Huotarinen gimė 1977 m. Jau spėjo išleisti ketvertą poezijos ir tiek pat prozos knygų.

Eilėraščius vertė Viltarė Mickevičienė

[/expand]

 

Poezijos pavasario konferencija

Eugenijus Ališanka. Poezija ar festivalis

Marius Burokas. Festivalis kaip praktinio hedonizmo šaltinis

Vladas Braziūnas. Kaip vis jaunas vaikštantis alus

Liutauras Degėsys. Poezija kaip šventė, kaip poezija

 

Poezijos pavasario kronika

Metai

Penkiasdešimt Poezijos pavasarių. „Metų” anketa. Algimantas Mikuta, Aldona Elena Puišytė, Henrikas Algis Čigriejus, Aidas Marčėnas, Donaldas Kajokas, Kornelijus Platelis, Gintaras Patackas, Jonas Juškaitis, Gintaras Grajauskas, Rimvydas Stankevičius, Tautvyda Marcinkevičiūtė

 

Literatūra ir menas

Svetimas giminaičiams ir draugams. Pokalbis su poetu Amosu Tabalia

 

Poezijos pavasario atidarymas Nacionalinėje dailės galerijoje (LRT mediateka)

 

Vakaras Maironio sodelyje Kaune. Poezijos pavasario laureato vainikavimas (LRT mediateka)

 

Baigiamasis vakaras šventų Jonų bažnyčioje (LRT mediateka)

 

Adamo Zagajewskio (Lenkija) vakaras Rašytojų klube (tekstai-tv.lt)

 

Latvių poetų vakaras Rašytojų klube. Eduards Aivars (tekstai-tv.lt)


Daugiau vakaro įrašų.Amanda Aizpuriete, Inese Zandere, Uldis Bērziņš, Arvis Viguls, Algimantas Baltakis (tekstai-tv.lt)

 

Uldis Bērziņš Baltų poezijos skaitymuose S. Nėries muziejaus sodelyje (Palemonas, Kaunas) (tekstai-tv.lt)

Daugiau renginio įrašų. Jānis Rokpelnis, Liāna Langa, Arvis Viguls, Antanas A. Jonynas (tekstai-tv.lt)

 

Henrikas Algis Čigriejus Poezijos pavasario almanacho pristatyme (tekstai-tv.lt)

Daugiau renginio įrašų. Daiva Čepauskaitė, Jonas Kalinauskas, Jurgita Jasponytė, Valdas Daškevičius (tekstai-tv.lt)

 

Naktiniai skaitymai Lietuvos etnokosmologijos muziejuje (tekstai-tv.lt)


 Parengė R. Š.