Poezijos pavasaris 2013
2013 gruodžio 16 d.
Sudarytojai – Antanas Šimkus, Gytis Norvilas, Benediktas Januševičius
Dailininkas – Tomas Mrazauskas
Vilnius: Rašytojų sąjungos fondas, 2013
2013 m. Poezijos pavasario laureatė
Tautvyda Marcinkevičiūtė
už eilėraščių rinkinį „Greitaeigis laiko liftas”
Almanacho recenzija
Neringa Mikalauskienė. „Šitoj žemėj poetai kaip niekad nuobodūs…“
Almanacho publikacijos
„Poezijos pavasario” anketa. Aidas Marčėnas, Artūras Valionis, Dainius Gintalas, Ernestas Noreika, Giedrė Kazlauskaitė, Gintaras Bleizgys, Marius Burokas, Mindaugas Nastaravičius, Nerijus Cibulskas, Rimvydas Stankevičius, Romas Daugirdas, Tautvyda Marcinkevičiūtė
[expand title=”Skaityti”]
Aidas Marčėnas
Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2012-aisiais?
Reikšmingiausia tų metų poezijos knyga – Gintaro Bleizgio „Sodas“.
Ką manote apie tarmiškąją poeziją? Ką jums reiškia sava tarmė? Koks jūsų santykis su pačia kalba, jos kaita? Tarmybės – muziejiniai praeities reliktai ar naujos kalbos galimybės?
Pirmasis klaustukas: jei tai poezija – puiku! Antrasis klaustukas: labai gailiuosi, kad tik savą, paties kuriamą „tarmę“ ir teturiu. Trečiasis klaustukas: mažų mažiausiai – keistas klausimas poetui. Ketvirtasis klaustukas: poezija, jei tik ji gyva, įsileis vien
tai, kas gyva! Beje, šis šauktukas šaukia visų keturių sakinių klaustukams.
„Kiti be perstogės dalyvavo ir švaistė save literatūros festivaliuose, o jis tuo metu kiurksojo pigiuose viešbutukuose ir klausėsi istorijų“, – rašė vokiečių poetas, prozininkas Michaelis Krügeris „Turino komedijoje“… Ką manote apie poezijos, literatūrinius festivalius? Kokia jų vieta visuomeniniuose, kultūriniuose procesuose? Kiek jie svarbūs (jei svarbūs) pačiai literatūrai, komunikacijai?
Poetui mirtinai reikalingos viena sąmonė ir viena kalba. Bet jei retsykiais netyčia (žodis „netyčia“ čia svarbus) poeto kelionėje pasitaiko ir koks poezijos festivalis – tebūnie. Kartais ten linksma, kvaila – visados, o retsykiais netgi prasminga… Ypač jei netyčia (žodis „netyčia“ čia irgi svarbus) ten sutinki kitą poetą.
Artūras Valionis
Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2012-aisiais?
Nesu tas, kuris absoliučiai viską, kas vertinga pasirodė praėjusiais metais, įdėmiai perskaitė ir gali objektyviai ir svariai pasisakyti šiuo klausimu. Todėl tik fragmentiškai subjektyviai: iš publikacijų labiausiai įsiminė Vytauto Dekšnio, Vlado Braziūno, Eugenijaus Ališankos versta kaimynų – ukrainiečių Dmytro Lazutkino, Ostapo Slyvinskio, baltarusių Andrejaus Chadanovičiaus, Iharo Babkou – poezija. Mindaugo Nastaravičiaus publikacija „Literatūroje ir mene“. Taip, „papjovėme, bet nevalgėme“. O iš 2012 metais pasirodžiusių knygų dėl vienokių ar kitokių priežasčių tiek man įsiminė, tiek ir aš įsiminiau (abėcėlės tvarka): Sigito Gedos „Freskas“, Aido Marčėno „Ištrupėjusias erdves“, Gyčio Norvilo „Išlydžių zonas“, Stasio Stacevičiaus „Stiklinę“, Rimvydo Stankevičiaus „Ryšį su vadaviete“. Dar – pernai atsinaujinęs ir šviežios koncepcijos besilaikantis „Poezijos pavasario“ almanachas su geriausiomis 2011-ųjų publikacijomis. Tikiuosi, kad šiųmetis irgi užpildys mano spragas ir jame rasiu tai, ko nepastebėjau, bet kas buvo atrinkta objektyviomis almanacho sudarytojų rankomis kaip įdomiausios žiežirbos 2012-ųjų periodikoje.
Ką manote apie tarmiškąją poeziją? Ką jums reiškia sava tarmė? Koks jūsų santykis su pačia kalba, jos kaita? Tarmybės – muziejiniai praeities reliktai ar naujos kalbos galimybės?
O ką jūs manote apie šachmatininką, kurio ūgis du metrai penkiolika centimetrų? Manykite, ką norite, bet šachmatininkui ūgis nesvarbus; svarbu, ar jis didmeistris, ar ne. Taip ir su tarmiškąja poezija: apie ją nemanau nieko – poezija yra arba puiki, įdomi, ____ (čia galima įrašyti kokį kitą didelį žodį, pagal savo paveikslą ar panašumą), arba šiaip sau. Ir nesvarbu, ar ji tarmiška, ar egzistencialistinė, ar romantinė, ar bendrine kalba, o gal parašyta paties poeto sukurta prokalbe. Nemanau, kad tarmybės – dulkėm apkloti muziejiniai eksponatai. Puiku, jei atsiranda rašančių tarmiškai ar įpinančių tarmybes savo tekstuose, žinoma, jei tai daroma autentiškai ir organiškai. Kuo kalba turtingesnė, tuo geriau. Vienas iš mūsų tikslų turėtų būti, bent jau man asmeniškai yra, kalbos galimybių paviešinimas. Tarmybių naudojimas – vienas iš būdų tai padaryti. Iš kitos pusės, neteisinga būtų formuluoti, kad tarmės – tai kažkokios naujos kalbos galimybės. Jos – senesnės už bendrinę kalbą, ir jokio naujumo čia nėra, tik reikia tą jose slypintį potencialą tinkamai atverti. Bet čia vienas tų atvejų, kai veikti reikia su saiku. Jei, pvz., aš, Kauno ir Vilniaus „tarmių“ atstovas, nuvažiavęs į, pavadinkime, „tiriamąją ekspediciją“ ir prisiklausęs įvairių regionų tarmių, pradėčiau jas plačiai eksploatuoti savo tekstuose, išeitų ne kas kita, o sintetika. Turisto užrašai. Man asmeniškai tarmiškoji poezija – nuo žodžio „ištarti“. Tarmė, paguldyta ant menčių, t. y. išguldyta ant popieriaus, praranda tą gentinį, archajinį pradą, kuris, mano galva, yra jos pagrindinis pranašumas ir skirtybė nuo bendrinės kalbos. Klausantis jos net nebūtina suprasti visus žodžius, užtenka pajausti tai, kas joje glūdi. Išspausdinimas popieriuje tarmiškus tekstus „sukultūrina“ ir tą pirmapradę jauseną sėkmingai pašalina. O dėl santykio su kalba, dėl kalbos kaitos – kalba neišvengiamai kinta, visi prie to prisidedame: mes keičiame kalbą, kalba keičia mus, ratas sukasi. Su kalba, manau, reikia elgtis pagarbiai, bet kūrybiškai. To visiems ir linkiu.
„Kiti be perstogės dalyvavo ir švaistė save literatūros festivaliuose, o jis tuo metu kiurksojo pigiuose viešbutukuose ir klausėsi istorijų“, – rašė vokiečių poetas, prozininkas Michaelis Krügeris „Turino komedijoje“… Ką manote apie poezijos, literatūrinius festivalius? Kokia jų vieta visuomeniniuose, kultūriniuose procesuose? Kiek jie svarbūs (jei svarbūs) pačiai literatūrai, komunikacijai?
Tam, kuris kiurksojo pigiuose viešbutukuose klausydamasis istorijų, irgi nepakenktų kartas nuo karto išlįst laukan, į dienos šviesą, pramankštinti sąnarius. Iš saulės gautų vitamino „D“. (Gal užsukti į kokį festivalį?) Jei tektų rinktis tarp „dalyvauti festivaliuose“ ir „kiurksoti viešbutukuose“, vienareikšmiškai renkuosi „dalyvauti“. Kadangi dalyvauju festivaliuose (su perstoge), tai ir manau, kad jie reikalingi. Jei taip nemanyčiau, tai ir nedalyvaučiau, niekas varu nevaro. Mano galva, visuomeniniuose procesuose poezijos ar literatūrinių festivalių vieta nėra labai reikšminga, bent jau šiuo laikotarpiu. Skirtingais laikotarpiais būna skirtingai, prieš dvidešimt penkerius metus kai kurie festivaliai sėkmingai atliko išskirtinai svarbų vaidmenį. O literatūriniams procesams, komunikacijai tarp rašytojų, jų kūrinių, būsimoms inspiracijoms, festivaliai – „suneštinis kūrybos balius“, reikalingi. Yra laikas dirbti, yra laikas ir švęsti, laikas fiestai, ką „festivalis“ ir reiškia. Padalyvauti, pašvaistyti save, pakiurksoti, pasiklausyti istorijų. Jei tik nuoširdžiai ir be pompastikos, kuri su tikrąja festivalio esme, manau, nesuderinama. „
Dainius Gintalas
Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2012-aisiais?
Pirmiausia turiu prisipažinti, kad gavęs šią anketą, šiek tiek krūptelėjau ir susigūžiau: ką gi aš galiu pasakyti šauniesiems sudarytojams, kai šiais metais nebuvau nei uolus, nei aistringas poezijos skaitytojas. Na, priežasčių buvo, dažniausiai labai proziškų, bet čia juk ne apie tai. Kita vertus, matyt, daugiau mažiau lėmė ir kitas faktas, tiksliau, įsitikinimas, jausmas, kad pastaruoju metu didžioji lietuvių poezijos masė manęs nebepaveikia, nebesujaudina. Gal atšipo mano poetiniai receptoriai, gal man galvoj negerai, bet vis vien, manau, kažkas negerai ir mūsų poezijai. Nors turime nemažai gerų, brandžių autorių, bet šieji aria senąją vagą ir niekuo nenustebina, o nemažai jaunųjų, iš kurių daugiausia ir tikėčiausi smagių išdaigų, toks jausmas, skuba būti brandūs, filosofiški, todėl tampa pernelyg racionalūs ir nepaveikūs. Bent man. Žodžiu, pasigendu didesnės poezijos įvairovės – formų, stiliaus, estetikos; naujų, drąsių, keistų, beprotiškų ieškojimų, kažkokio nesulaikomo gaivalo, apnuogintos aistros, grotesko, savęs nevaržančios vaizduotės. Gal dabar tai nebepopuliaru? Gal negailestingai visa niveliuojanti socialinė aplinka įsismelkė ir į kūrybinius klodus? Kodėl nėra ryškesnės atsvaros, perfrazuojant T. Bernhardą, valstybiniams poetams – teigiantiems padorią, nuosaikią estetiką, bylojantiems nuobodaus
filosofinio kalbėjimo maniera, kuriai taip dailiai ploja garbieji poezijos vertintojai iš Instituto. O tie patys mūsų jaunieji – ar ne per daug jų kala pagal vienintelį – D. Kajoko, A. Marčėno, R. Stankevičiaus – kurpalį? Nieko prieš jį neturiu, jis turi savito žavesio, bet susidaro įspūdis, kad toli gražu ne vienas iš jaunųjų rašo lyg užhipnotizuotas, nejausdamas, kad jau per daug nuslydo minėtos įtakos griovin, o iš jo savitesnio balso, deja, nesigirdi. Poezijos žanras tuo ir įstabus, kad gali būti beprotiškai įvairus. Vien tuo jis pranašesnis už prozą ar dramaturgiją, kurios irgi gali būti labai įvairios, bet poezijos – kaip laisvės žanro – galimybės palyginti begalinės! Todėl ir galvoju, kodėl tiek nedaug randasi kitoniškų balsų, o jei ir randasi, tai arba greitai susiniveliuoja, arba visai pradingsta. Tai kokie gi nelemti horizontai paslėpė tokius tipus, tokius smagius gaivalus kaip Emilis Milkevičius? Aūūū! Gaila, kad beveik neberašo ir poezijos knygų nebeleidžia Ričardas Šileika. Taigi, tokiam liūdnosios poezijos šalies kontekste man viena gražiausių gyvųjų 2012 metų publikacijų buvo slamo vakarėlis „Bix“ bare. Lankiausi, deja, vienintelį kartą ir buvau sužavėtas. Galime visa tai vadinti tiesiog klubų kultūra, subkultūra, tačiau man tai pasirodė gaivi alternatyva vadinamai rimtajai poezijai. Gaivaus oro gurkšnis, kurio taip pasigendu. Žavu, kad šiame bare įnirtingai darbuojasi Ž. Kudirkos, D. Jurevičiaus ir B. Januševičiaus kompanija. O pastarojo tekstas „Apie genus“, beje, publikuotas „Tarp“ festivalio poezijos rinktinėje, pasirodė tokios alternatyvos etalonu. Joje ir išmonė, ir žaismė, ir sąmojis, ir socialinės pagavos. Bravo! Kalbant apie 2012 metais pasirodžiusias knygas, kurių aš, neuolusis poezijos skaitytojas, visgi kokį tuziną perskaičiau, gerąja prasme įstrigo kokios keturios. Iš jaunųjų – Aido Jurašiaus „Luiso Alberto Salvatjeros gyvenimo aprašymas“. Ištisa subtili postmodernistinė poema, stebinanti autoriaus nuoseklumu, poetine valia bei gražiu ir netikėtu skirtingų kultūrinių plotmių derinimu. Smagų įspūdį paliko Gyčio Norvilo „Išlydžių zonos“ – vaizdingas asociatyvus knygos ekspresyvumas, vaizdo dinamika ir įtampa bei ironiška lyrinio subjekto, siekiančio neprisirišti prie jokių nuostatų, nuomonių ar nuopelnų, laikysena. Knygoje tvyro kažkoks ekspresionistinis siurrealistinis dzenbudizmas. Žavu. Negaliu nepaminėti ir ryškiai savitą kalbėjimo stilių turinčio „poindustrinio kapitalizmo epochos dainiaus“ Arūno Sprauniaus knygos „Siaubingai herojiškai“. Ne visus tenai esančius tekstus pagavau, tačiau tokie didesni tekstai kaip „amato paslaptys“ bei „futbolas kaime“ privertė ir smagiai kvatoti, ir džiaugsmingai paploti rankom, galop įvertinti autoriaus pastangas ironijos ir kultūrinio perkeitimo būdu taikliai nusakyti socialinį psichologinį nūdienos paveikslą bei pateikti atitinkamą diagnozę. Dar viena knyga, palikusi gilų įspūdį, tai – Gintaro Bleizgio „Sodas“. Man labai patinka, kad ši knyga neturi jokios poetinės pozos, kalbėjimas visiškai neornamentuotas, natūralus, liejasi paprasta, nenudailinta gaivališka šnekamąja kalba, kurioje veriasi autentiška žmogaus drama su savo kasdienybe ir universaliu, netgi kosminiu matmeniu.
Ką manote apie tarmiškąją poeziją? Ką jums reiškia sava tarmė? Koks jūsų santykis su pačia kalba, jos kaita? Tarmybės – muziejiniai praeities reliktai ar naujos kalbos galimybės?
Su tarmiška poezija beveik nesu susidūręs – aišku, nekalbu apie nuostabius poetinius klodus liaudies dainose, kurių vieną kitą mėgstu užtraukti smagioje kompanijoje. Esu teskaitęs vienintelę Vlado Braziūno knygą šiaurės panevėžiškių (Pasvalio) tarme „Saula prė laidos“. Visa laimė, kad yra pridėtas kompaktinis įrašas su Vlado įskaitytais eilėraščiais – taip jo klausydamasis knygą ir perskaičiau, nes vienam pačiam skaityti buvo sunkoka. Juoba kad tarmė man svetima, ne dzūkų. Man toji knyga pasirodė kupina liūdesio ir sutemų. Tikra šiaurė, kur net alutis – als – nelabai sušildo. Beje, ir pati žodžių struktūra kažkokia šaltai liūdna. Čia, žinoma, daug reiškia ir patys Vlado tekstai bei skaitymo maniera. Juk dar studijų laikais man teko bendrauti su Panevėžio chuliganėliais, kurių tarmė labai artima pasvalietiškai. Tik jų kalbėjimo maniera, žinoma, visai kitokia. Tad mane labiausiai žavėjo keistas agresijos, ypač kada kapojamos žodžių galūnės, ir lyrikos mišinys, kai tave vadina deminutyvais – Kęstūks, Dainiūks, Arūnėl’s. Visiškai natūraliai. Atrodo, tuoj galvą paglostys. O čia pat kitam, nepatikusiam nepažįstamajam, ta pačia ranka taip užvažiuos, kad čainiks subraškės. O tada jau galima atsipalaiduoti, eiti išgerti alūčia. Beje, jie neturi žodžio laiptinė, vadina narvels. Žodžiu, narvelis. Kone socialinė filosofinė ornitologija. Taigi, jau pačioje panevėžiškių kalboje randu poezijos, o ką jau kalbėti apie gimtąją dzūkų. Tiesa, tėvas žemaitis, telšiškis dounininkas, tad ir žemaitiškai dar gal’ šeik teik rokouties. Bet, aišku, širdis – dzūkiškoj tarmėj. Juk Dzūkijoje gimiau ir užaugau. Savo tarmėje aš randu optimizmą, humorą ir toleranciją. Joje šviesus gaivalas, pušų kvapas, paukštuko ciksėjimas, dzingu lingu kosmosas ir krūvos juokingų istorijų ar posakių. Kad ir vienos moteriškės sakinukas apie tai, kaip iš Varėnos krašto teko trauktis ten neprigijusiems kolūkiams: „Paskum cik susvyniojo jir cykiai dzingo kolchozai.“ Tiesa, tai ne išgirdau, o perskaičiau knygoje „Šilų dzūkai“, bet negaliu nepacituoti, man žiauriai gražu. Taip ir skamba ausyse, lyg būčiau išgirdęs. Arba važiavom ieškodami vieno kaimo, tad kelio užklausta moteriškė mums ir atsako: „Važuok, vaikeli, ciesiai staciai medzin“, – suprask, ne į medį, o pro mišką. Nesiūlys juk trenktis į medį. Tiesa, buvo laikas ankstyvojoje paauglystėje, kada mes, keli berniukai iš inteligentų namo, ėmėme gėdytis savo tarmės, ši rodės esanti kaimietiškumo, žemo lygio ženklu. Žodžiu, užsikompleksavom. Mat pas mus į Daugus vasarom plūsdavo alytiškiai, žinoma, daugiškius laikę kaimiečiais. Ir neretai atvirai mėgdavę iš to pasityčioti. Daugiausia tai būdavę kiek vyresni treninguoti pasikočioję forsai, kalbėję pamaiviška kalba, kurioje bjauriai tampomi balsiai. Iš tos kalbos mes tylomis pasišaipydavom, o patys, nelabai galėdami fiziškai jiems atsikirsti, bent jau stengėmės kalbėti bendrine kalba, taip lyg demonstruodami kultūrinį pranašumą jų atžvilgiu. Štai taip nesąmoningai tapom šauniausiais J. Jablonskio anūkais. Paskui, žinoma, iš tų žaidimų išaugom, nors priešiškumas alytiškiams įgavo ir griežtesnių formų, mat šie visą laiką buvo agresyviais atėjūnais, svetimaisiais dzūkais. Bet čia jau kitos istorijos. Na, o grynoji tarmiška poezija, grįžtant prie pirmojo klausimo, mano galva, labiausiai tinka skaityti balsu, tad kažkuo primena liaudies dainas, kurias reikia dainuoti, vadinas, tokia poezija labiau pritinka specialiems skaitymams ar vakaronėms. Jos reikia klausytis. O skaityti verčiau jau parašytąja bendrine kalba. Kitas dalykas – smagūs tarmybių inkliuzai bendrinės kalbos poezijoje. Šie gali sukelti smagių vėjų. Jie nuskamba netgi „poindustrinio dainiaus“ A. Sprauniaus poezijoje. Taigi, tarmybes nurašyti į muziejų būtų neprotinga. Pasaulis, o kalba irgi yra pasaulis, nuolat sūkuriuoja, juda, tad tarmybės, mano galva, gali būti neišsenkantis šaltinis. Taip, man rodos, mąstė ir didysis kalbos normintojas J. Jablonskis. O aš juk buvau jo anūkas. Kaipgi kitaip galėčiau manyti.
„Kiti be perstogės dalyvavo ir švaistė save literatūros festivaliuose, o jis tuo metu kiurksojo pigiuose viešbutukuose ir klausėsi istorijų“, – rašė vokiečių poetas, prozininkas Michaelis Krügeris „Turino komedijoje“… Ką manote apie poezijos, literatūrinius festivalius? Kokia jų vieta visuomeniniuose, kultūriniuose procesuose? Kiek jie svarbūs (jei svarbūs) pačiai literatūrai, komunikacijai?
Kiurksoti pigiuose viešbutukuose ir klausytis istorijų – gal ir visai neblogas užsiėmimas. Žiūrint kiek laiko… Tik ar visos tos istorijos būtinos būtent poetui, ne prozininkui? Galop jei jau taip nori, visokių istorijų galima išgirsti ir nuvažiavus į tą pačią Dzūkiją, Pasvalio kraštą ar tuose pačiuose literatūriniuose festivaliuose. Galiausiai ir pats gali tapti kokios nors kvailos istorijos ar slapto nuotykio dalyviu. Taigi, kaip čia pažiūrėsi. Nors aš pats pastaruoju metu, anot Philipo Rotho, esu patapęs genialiuoju namisėda, visgi džiaugiuosi nugalėjęs šeimos gravitacijos jėgą ir pakliuvęs į kokią nors skaitymų ar festivalio planetą. Lenkiu galvą prieš žmones, kurie visa tai organizuoja. Šaunieji kosmonautai! Juk kiek iš tų festivalių atsivežame įspūdžių, nuotykių. Gal ir įkvėpimo. Be jų juk viskas sustingtų į ledą. Vien knygučių paskaitymo neužtenka. Reikia ir gyvų žmonių. Poetų ir apskritai kultūros žmonių bendrystės jausmui reikalingi gyvi žmonės, naujos pažintys. Kartais koks nors tipas gali atrodyti lyg vėpla ar monstras, o pabendravęs pamatai, kad jis – nuostabus žmogus. Per tokius sambūrius pamažu formuojasi kultūros žmonių pilietinė visuomenė. Mes tampam stipresni. Galim vieni kitus apginti. Bent jau pabandyti. O kas gi po vieną mes esam šitoj akivaizdžiai valdomos demokratijos valstybėj? Zuikiai! Nusukau gal čia truputį į socialinius politinius pakraščius, tačiau, mano gluša galva, tiek daug yra ir taip savaime visiems suprantamų teigiamų dalykų, kuriuos suteikia festivaliai, kad pamaniau, ką čia kalbėti – laikas užsičiaupti.
Ernestas Noreika
Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2012-aisiais?
Visko neskaitau, nuoširdžiai galiu pasakyti, neseku kiekvienos kultūrinėje spaudoje pasirodančios publikacijos. Kad galėčiau pasverti visumą ir pagal kažkokius, žinoma, sau priimtinus kriterijus įvertinti, turėčiau būti visas jas perskaitęs ar permetęs akimis. Anksčiau man jos atrodė svarbesnės, todėl jų skaitymui skirdavau daugiau dėmesio. Bet keletą, kurias nudžiugau radęs ir maloniai paskaitinėjau, galiu paminėti. Tai Mindaugo Nastaravičiaus, Vytauto Stankaus publikacijos „Literatūroje ir mene“, Manto Balakausko „Nemune“. Iš poezijos rinkinių išskirčiau Gintaro Bleizgio „Sodą“, Rimvydo Stankevičiaus „Ryšį su vadaviete“, Nerijaus Cibulsko „Nutrinamus“. Iš to, ką teko skaityti, daugiau lyg ir niekas neįsiminė.
Ką manote apie tarmiškąją poeziją? Ką jums reiškia sava tarmė? Koks jūsų santykis su pačia kalba, jos kaita? Tarmybės – muziejiniai praeities reliktai ar naujos kalbos galimybės?
Manau, kad tai gražu. Tarmiškų eilėraščių skaityti nemėgstu, bet mielai pasiklausau, kaip juos skaito autoriai. Galbūt neskaitau dėl to, jog ne visus juos suprantu. Pati poezija nėra lengvai perkandamas reikalas, o dar mėginti tarmišką tekstą išsiversti į bendrinę kalbą… To daryti turbūt išvis nereikia, nes žodis turi eiti kartu su savo nešama prasme. Be to, manau, jog eilėraštyje naudojami tarmiški žodžiai turi būti motyvuoti, taip pat kaip ir keiksmažodžiai, arba svetimos kalbos žodžiai – kad neatrodytų tik mandravojimas. Pats nesijaučiu turintis kažkokią išskirtinę tarmę. Tiksliausia būtų pasakyti, kad priklausau vakarų aukštaičiams, kauniškių tarmei. Ką ji man reiškia? Niekad apie tai nesu pagalvojęs. Ir viską, ir nieko. Tikroji mano tarmė yra Pravieniškių, kurioje bendrinė kalba susiplaka su zonsku žargonu ir keiksmažodžių įvairove. Tokią tarmę moka tik tie, kurie gyvena Pravieniškėse. Apskritai, pagalvojus apie santykį su kalba – jis visoks. Priklauso nuo to, kokio lygio ta kaita. Kai kalbininkai nusprendžia kirčiuoti tam tikrus žodžius visai kitaip, nei jie buvo kirčiuojami dešimtmečius… Aš ne už tokią kaitą. Tokie kalbininkų išsidirbinėjimai man kelia pyktį, tad tokio tipo kaita manęs nežavi. Dažniausiai lieku prie senojo žodžio varianto. Be to, nelabai priimtini ir kai kurie sulietuvinimai, jų neminėsiu, kad neįžeisčiau tų idėjų autorių. Kalba – gyvas organizmas, reikia nuo jos nurankioti šiukšles, tačiau nereikia ir dusinti. Tegul išlieka galimybė rinktis. Proto ribose. Tiek tiems, kurie jas suteikia, tiek tiems, kurie renkasi. Mąstant apie tarmybes, tikrai nekyla mintis, kad tai praeities šėšėliai, kad tai atgyventa, bet nemanau, kad tarmybės yra kažkokios naujos kalbos galimybės. Nežinau ar būtų gerai, jei žmonės tyčia imtų mokytis tarmiškai kalbėti, kaip kad renkasi anglų ar prancūzų kalbos pamokas. Reikia suvokti, kad žmonių, kurie moka šnekėti tarmiškai, mažėja. Daug įtakos turi urbanizacija, žmonių kėlimasis į miestus. Bendrinė kalba veikia tarmiškai šnekančius žmones, atskiedžia jų kalbos koncentratą. Ar jų vaikai turėtų mokytis šnekėti tarmiškai? Ne. Manau, kad to nereikia, bet ar taip nebus, net pati kalba nežino.
„Kiti be perstogės dalyvavo ir švaistė save literatūros festivaliuose, o jis tuo metu kiurksojo pigiuose viešbutukuose ir klausėsi istorijų“, – rašė vokiečių poetas, prozininkas Michaelis Krügeris „Turino komedijoje“… Ką manote apie poezijos, literatūrinius festivalius? Kokia jų vieta visuomeniniuose, kultūriniuose procesuose? Kiek jie svarbūs (jei svarbūs) pačiai literatūrai, komunikacijai?
Manau, kad gerai, jog kažkas vyksta. Nors šiais laikais daug kas mėgsta dalyvaujančiuosius prišlieti prie tam tikrų festivalių chebrų. Žinoma, festivalis festivaliui nelygu. Viskas priklauso ir nuo to, kokių intencijų vedamas jis atsiranda. Pvz., „Literatūrinių Vilniaus slinkčių“ festivalis nemalonių atgarsių sulaukė iš žmogaus, kuris nė velnio tame festivalyje nedalyvavo, tačiau ėmė ir įžvelgė kažką neskaidraus. Literatūriniai festivaliai yra reikalingi tiek kuriantiems žmonėms, tiek žmonėms, mėgstantiems literatūrą. Be to, tai puiki erdvė vieniems su kitais pabendrauti. Manau, kad kuriantys žmonės tikrai turi apie ką pasikalbėti ir kuo pasidalinti. Ar tai būtų asmeninės įžvalgos, ar alkoholinės išlakos. Viskas vertinga. Be literatūrinių festivalių būtų liūdna. Jie apjungia, sujungia ir mažina susvetimėjimą, kuris šiais laikais egzistuoja ir nenumaldomai stiprėja. Žinoma, galima užsidaryti namuose, užsikalti langus, duris ir sau tyliai rašyti, niekur nedalyvauti ir vaidinti baisiai didelį individualistą. Kūrėjas išties yra individualistas. Tegul ir būna. To reikia. Bet literatūriniai festivaliai nevyksta kas antrą savaitę… Kiekvienas literatūros festivalis yra reikalingas ir vertingas.
Giedrė Kazlauskaitė
Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2012-aisiais?
Gėda prisipažinti, bet tais metais kruopščiai nesekiau nei publikacijų, nei knygų. Knygų dar net nenusipirkau. Visa laimė, daugumą literatūros naujienų, taip pat ir eilėraščių, išgirstu per radiją – egzistuoja tokios laidos, kaip „Literatūros akiračiai“ ir „Po lyros ženklu“. Iš to, ką teko girdėti, įspūdį paliko Gyčio Norvilo eilėraščiai (knyga „Išlydžių zonos“). „Šiaurės Atėnuose“ iškart įsiminė Gintaro Bleizgio publikacija – retas atvejis, kad man taip imponuotų (net labiau už gamtiškąjį Bleizgį) tokie asmeniški, autobiografiški, terapiški ir kone antiliteratūriški, jeigu literatūrą suprantame itin tradiciškai, tekstai. Taip pat Rosanos Lukauskaitės publikacija (ji rašo neįprastai, nepanašiai į kitus) ir dviejų anonimų – vienas buvo publikuotas rugsėjo, kitas – rugpjūčio pradžioje. Rugsėjiškasis, spėju, gali būti Marius Plečkaitis. Bet gal ir klystu. O rugpjūtinis – kas nors iš vyresniųjų, galbūt – Mindaugas Milašius-Montė. Spėjimus surašiau šiaip, kad būtų daugiau detektyvo; nesupykite, neatspėtieji.
Ką manote apie tarmiškąją poeziją? Ką jums reiškia sava tarmė? Koks jūsų santykis su pačia kalba, jos kaita? Tarmybės – muziejiniai praeities reliktai ar naujos kalbos galimybės?
Mano santykis su tarmėmis gan konfliktiškas. Gimtosios tarmės neturiu. Su jokiais ryškesniais tarmiškos poezijos pavyzdžiais susidūrusi nesu.
„Kiti be perstogės dalyvavo ir švaistė save literatūros festivaliuose, o jis tuo metu kiurksojo pigiuose viešbutukuose ir klausėsi istorijų“, – rašė vokiečių poetas, prozininkas Michaelis Krügeris „Turino komedijoje“… Ką manote apie poezijos, literatūrinius festivalius? Kokia jų vieta visuomeniniuose, kultūriniuose procesuose? Kiek jie svarbūs (jei svarbūs) pačiai literatūrai, komunikacijai?
Nuo aprašytojo veikėjo skiriuosi tik tuo, kad kiurksau ne pigiuose viešbutukuose, o komunaliniame bute. Istorijų dažniausiai klausausi per radiją. Kartais užsuka Andrius Jakučiūnas, papasakoja literatų naujienas. Pats žodis „festivalis“ jau asocijuojasi su persisotinimo jausmu, ir traukti gali nebent naujos formos (bet ir tai ne visada). Tarkime, naujame festivalyje „Literatūrinės Vilniaus slinktys“ buvo surengta ekskursija prie paminklų rašytojams – nebent ten būčiau ėjusi. Bet, pavyzdžiui, festivalyje „Tarp“ neišsirinkau nieko, ką labai norėčiau išgirsti ar pamatyti (nors dauguma renginių žavūs, avangardistiniai, novatoriški ir t. t.). Tiesiog ne man, nors labai vertinu organizatorių pastangas ir gerbiu jų darbą. Festivaliai tikriausiai svarbūs literatūros sklaidai, poetų socialumui, bet mano pačios santykis su jais gan retrogradiškas: lyg ir smagu, tačiau jau pabodę (ypač jeigu skaitomi mintinai žinomi eilėraščiai su vertimais). Pačiai literatūros komunikacijai šiandien jau yra tiek (ir tarptautinių) galimybių, kad net nėra laiko jomis naudotis. Iš manęs daug kas juoksis, bet vienintelis stabilus festivalis, kuriame pajuntu poezijos mistiką, yra „Skamba skamba kankliai“. Visų kitų – per daug, per daug ir inertiškų skaitymų juose, o nėra to kažko, kas visa žaibu atnaujintų, kokios nors neoficialios mirusių poetų (ar dar geriau – kritikų) draugijos. Todėl kartais galvoju, kad vietoj festivalių organizavimo darbų poetai galėtų susėsti ir parašyti gerą kino scenarijų, pavyzdžiui, meniniam filmui apie Kazį Binkį – kažin, ar literatūrai ir visuomenei nebūtų daugiau naudos.
Gintaras Bleizgys
Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2012-aisiais?
Įsiminė nemažai kas, bet čia paminėti noriu Gyčio Norvilo eilėraščių knygą „Išlydžių zonos“. Tikriausiai todėl, kad per 2012-uosius būtent su šiuo autoriumi ir būtent su šia jo knyga jaučiau pačią didžiausią įtampą, tiksliau tariant – konkurenciją. Nežinau kodėl. Esam lyg ir gana skirtingi, ir mūsų kūrybos yra skirtingos, bet būtent Gyčio Norvilo kūryboje šiuo metu apčiuopiu tas vietas, kurios mane verčia labiausiai erzintis ir konkuruoti – ir ne vien tik šviesiąja šio žodžio reikšme. Esu šiek tiek psichopatiško būdo ir veikiausiai G. Norvilo kūryboje apčiuopiu būtent tą psichopatiškumą, su kuriuo mano psichopatiškumas šiuo metu norėtų susipjauti. Gali būti, kad šitas jausmas užgimė 2012-ųjų metų pavasarį, kai išėjus „Poezijos pavasario“ almanacho kompaktiniam diskui toje vietoje, kur nurodoma, kad eilėraščius skaito Gintaras Bleizgys, netikėtai išgirdau Gyčio Norvilo balsą. Iš pradžių sutrikau, bet viską išklausęs nusprendžiau, kad man tikrai ne gėda šitaip rašyti ir skaityti (o tai ir yra blogiausia – įdomiausia). Suprantu, kad įvyko paprasčiausia klaida. Bet toks jau esu: esu pasirengęs suvalgyti kiekvieną, kuris kokiais nors būdais yra manimi. Juk tai normalu (?): aš esu aš ir visa, kas kokiu nors būdu pasireiškia kaip aš, taip pat esu aš.
Ką manote apie tarmiškąją poeziją? Ką jums reiškia sava tarmė? Koks jūsų santykis su pačia kalba, jos kaita? Tarmybės – muziejiniai praeities reliktai ar naujos kalbos galimybės?
Esu bendrinės lietuvių kalbos mylėtojas. Suprantu, kad tarmė man yra tarsi kokia jūra ar arimas, iš kurio(s) atėjau į bendrinę kalbą ir iš kurio(s) vis dar pasigaunu tai kokią žuvelę, tai bulvę, tai kopūstą. Bet tarmė manęs nežavi. Niekada nebuvau žemdirbys. Esu gimęs Druskininkuose – kurorte, vėliau gyvenau Veisiejuose, aplink kuriuos plyti miškai ir ežerai. Esu parkų, o ne arimų vaikas. Susiformavęs ne iš žemdirbiškosios kultūros, kurioje vešėjo tarmės, o iš gydymo ir atostogų kultūros (jeigu tokia yra), kurioje maišėsi įvairios tautybės ir religijos (gydančios žmogaus sielą), didžiuliai erdvių ir laiko plotai. Nuo vaikystės įtariai žiūrėjau į perdėm tarmiškai kalbančius žmones. Ir labai džiaugiausi, kai prieš dvidešimt metų Vilniaus universitete per gerbiamo Aldono Pupkio paskaitas ir seminarus ėmiau suvokti, kad būtent bendrinė kalba yra mano komunikacijos, kūrybos terpė ir galimybė. Esu dėkingas šiam žmogui, nes būtent iš jo mokymo kažkaip ėmiau ir net pačiam sau kiek netikėtai supratau, kad bendrinė kalba yra tie parkai, tie ežerai, atostogos, kuriose aš gyvenu. Tarmei čia mažai vietos. Sunku tai paaiškinti. Bijau likti nesuprastas ir bijau per daug kategoriškų teiginių, bet per tas paskaitas supratau, kad bendrinės kalbos svarbumo klausimas man kaži kaip ima ir įsilieja į mano krikščionišką pasaulėžiūrą: valstiečiai kalba tarmėmis valdovai kalba bendrine kalba, – krikščionys yra pasaulių valdovai, dangaus karalystės piliečiai, todėl jiems derėtų kalbėti bendrine kalba (mano atveju – bendrine lietuvių kalba). Ši nuostata mano sąmonėje įsišaknijo labai giliai. Ir šiandien, pasibaigus 2012-iesiems, Jono Mačiulio-Maironio metams, galvoju apie tai, kaip sunkiai ir skaudžiai XIX amžiaus pabaigoje buvo kuriama lietuvių literatūrinė (o drauge, manau, ir „identitetinė“, mąstymo, lietuviškos sąmonės užgimimo) kalba, kokį sudėtingą ir milžinišką darbą čia nuveikė Maironis, Žemaitė, Šatrijos Ragana, Gabrielė Petkevičaitė-Bitė, Lazdynų Pelėda ir kiti to meto kūrėjai, kaip iš šio pagrindo XX a. pradžioje atsirado bendrinė lietuvių kalba. Kaip iš carinės Rusijos pavergtų valstiečių mes tapome nepriklausoma valstybe. Kiek sąmonės lūžių reikėjo įveikti, kiek nevisavertiškumo kompleksų sutraiškyti, kiek gyvybių paaukoti ir kokį vaidmenį visuose šiuose procesuose suvaidino lieteratūrinės, o po to bendrinės lietuvių kalbos sukūrimas. Išgryninimas. Išvadavimas.
„Kiti be perstogės dalyvavo ir švaistė save literatūros festivaliuose, o jis tuo metu kiurksojo pigiuose viešbutukuose ir klausėsi istorijų“, – rašė vokiečių poetas, prozininkas Michaelis Krügeris „Turino komedijoje“… Ką manote apie poezijos, literatūrinius festivalius? Kokia jų vieta visuomeniniuose, kultūriniuose procesuose? Kiek jie svarbūs (jei svarbūs) pačiai literatūrai, komunikacijai?
Literatūriniai festivaliai yra puiki proga susitikti ir pabendrauti su kitais kūrėjais. Nėra kitų tokių progų ir tokių vietų, kur vienu metu būtų tiek daug literatūros kūrėjų. Būnant šalia tiekos man labai brangių ir artimų žmonių – ir net ne būtinai bendraujant, o tiesiog būnant – apima palaimos jausmas. Tas buvimas kartu man ir yra literatūros festivalių esmė. Kasdienybėje prisikaupia visokių emocijų, kurias būdamas ne su menininkais turi pritildyti, kažkiek slėpti. Įprastai žmonės nėra pratę maudytis emocijų pertekliuje, šėlsme. Kai aplinkui daug kūrėjų, nieko slėpti nereikia. Gali siautėti kiek nori, gali emocingai riaumoti: būsi suprastas, tave atlaikys, neišsigąs, nes ir jie yra tokie kaip tu – emocijų siaubūnai, neišsitenkantys nei savo kūnuose, nei šiame pasaulyje. Brangiausios gyvenimo akimirkos man, matyt, ir yra tos, kuriomis sutinku žmonių, neišsitenkančių šio pasaulio tramdomuosiuose marškiniuose, žmonių, kurių sielos klykia, džiūgauja ir griaudėja, griauna visokias pertvaras ir užtvaras. Literatūros festivaliuose tokių žmonių sutinku daug. Dar tokių esu sutikęs bažnyčiose, ligoninėse, kalėjime, kitose meno šakose. Mano manymu, literatūriniai festivaliai yra (turėtų būti?) labai uždaras reikalas. Norėdami gauti didesnį finansavimą tokių festivalių organizatoriai stengiasi, kad festivalis kuo labiau „išeitų“ iš savo hermetiškumo, kad būtų orientuotas į visuomenę ir panašiai. Man tai nepatinka. Esu vienas iš tų autorių, kuris surengia labai daug savo kūrybos vakarų. Su Rimvydu Stankevičiumi per 2011–2012 metus apvažiavome beveik visą Lietuvą, kai kur per tą laikotarpį buvome nuvykę ne vieną, o du ir net tris kartus. Visur buvo pilnos salės, susidomėjimas literatūra didžiulis, pilna jaunimo. Ten ateina jau apsisprendę žmonės, žinodami, kur eina, ko eina, ką tikisi išgirsti ir pamatyti. Festivaliuose yra kitaip: kūrėjai čia, tarsi kokie mišrainės ingredientai, pasirodo tik kelioms minutėms,
vis keičia ir keičia vieni kitus, čia statistinis visuomenės atstovas (jeigu tokių apskritai yra) tikriausiai ateina net nesuprasdamas nei ko jis nori, nei ką tikisi išgirsti ir pamatyti. Jeigu eina dėl konkrečių autorių, tai lieka nusivylęs, nes tie konkretūs autoriai pasirodo labai trumpai, nespėja atsiskleisti. Parodija kažkokia. Mėsmalė. Todėl ir manau, kad literatūros festivaliai turėtų būti skirti menininkams. Menininkai menininkams. Kūrėjai kūrėjams. Tada net ir tie trumpi skaitymai turi prasmę: kai profesionalai klausosi profesionalų, kai supranta iš pusės strofos.
Marius Burokas
Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2012-aisiais?
Kas įsiminė? Gintaro Bleizgio „Sodas“, Antano A. Jonyno „Kambarys“, Sigito Gedos „Freskos“, Gyčio Norvilo „Išlydžių zonos“, Rimvydo Stankevičiaus „Ryšys su vadaviete“, Gintauto Dabrišiaus knyga, Artūro Valionio „Apytiksliai trys“, Nerijaus Cibulsko debiutinė knyga „Nutrinami“. G. Bleizgio ir R. Stankevičiaus knygos – kažkokio neįmanomo intensyvumo, plieskia į akis kaip plika lemputė. Tai – radioaktyvi poezijos medžiaga, paimta plikomis rankomis ir beveik neapdorota, todėl ir skaityti išeina po nedaug. O ir autoriai vietomis tos medžiagos nesuvaldo. Užtat medžiagą suvaldo Antanas A. Jonynas. Jo „Kambaryje“ viskas ten, kur ir turi būti. Ten spalio pavakarys, prieblanda, liūdnoka, bet liūdesys giedras ir viltingas. Sigitas Geda šiemet vis tiek susideda su Gyčiu Norvilu – abu žemvaikiai. Vienas su gaivališkomis nešvankybėmis, kitas – su kažkokiu chtonišku, net grėsmingu lietuvišku pasiutimu. Tuo, kur imamos šakės, tiesinami dalgiai ir einama į mišką. Tas pasiutimas bandomas pridengti kultūriniu siurrealizmo ir ekspresionizmo drabužėliu, bet švyti pro palaikio apdaro skyles. Gintauto Dabrišiaus kiekviena knyga – tarsi žuvis ant dviračio. Keista, naivi ir gera poezija. Iš jaunesniųjų labai susidomėjęs skaitau ir laukiu naujų Vytauto Stankaus, Ramunės Brundzaitės, Haroldo Baubino, Tomo Petrulio, Mindaugo Nastaravičiaus, Donato Paulausko tekstų ir, žinoma, tikiuosi pasirodysiant jų knygų.
Ką manote apie tarmiškąją poeziją? Ką jums reiškia sava tarmė? Koks jūsų santykis su pačia kalba, jos kaita? Tarmybės – muziejiniai praeities reliktai ar naujos kalbos galimybės?
Keista, kad tarmiškoji poezija Lietuvoje užima tokią nedidelę vietą (užtenka palyginti kad ir su šveicarais). Juk daugelis dar moka ir žino tarmes. Nežinia tik, ar gėdijasi, ar drovisi jomis rašyti. Tikra poezija yra tikra poezija, kad ir kokia kalba ar tarme ją rašytum. Gerą tarmišką poeziją Lietuvoje rašo Vladas Braziūnas, Regina Katinaitė-Lumpickienė (kažkodėl į galvą ateina tik šiedu, gal ką ir pamiršau). Tiesa, grafomanijos prirašyta apstu. O juk ir mūsų senoji poezija parašyta didžiąja dalimi tarmiškai, tik mes tą faktą priimame kaip savaime suprantamą. Aš pats dar šiek tiek moku rytų aukštaičių vilniškių tarmę, nuvažiavęs į kaimą netoli Adutiškio dažnai, nė pats nejusdamas, iš dalies į ją „persijungiu“. Tas aplinkinių dzūkavimas man jau seniai tapo buvimo tame pamirštame krašte esme ir kaimo autobuse nugirdęs moterėlių šneką pasijuntu jaukiai. Namie. Tiesa, dabar tarmė mano sąmonėje gerokai parūdijo ir mano lūpose jau skamba dirbtinokai. Gal todėl ir rašyti ja beveik nebandžiau – kartais į tekstą prasprūsta kokia
tarminė forma ar žodis, kurį būtinai palieku kaip yra, dėl skonio. O ir patarlė „Nevej Dzievo medzin“ skamba daug gražiau taip, nei bendrine kalba. Kalba – kintantis, takus darinys ir aršiai ją ravėti, sprausti į betoninius taisyklių lovius ar mičiuriniškai kryžminti nėra gerai. Kita vertus, šiuo metu pastebima rašytojų ir rašančiųjų tendencija apsieiti be redaktoriaus, kuris, neva, varžo jų kūrybinę laisvę, saviraišką, teisę į kalbą ir t. t., ir pan. – gana pretenzinga ir kvaila. Žinoma, jei tą kalbą išmanai puikiai ar tavo ego didesnis už kalbos išmanymą – galbūt gali be jų apsieiti. Tik kas užlopys kalbos duobes, išblusinės riktus ir suverš tekstą, kad nebyrėtų? O tarmės muziejine retenybe dar nelaikyčiau tol, kol yra ja šnekančio jaunimo. Žinoma, jo mažės ir nieko jokiomis priemonėmis jau nebeišsaugosi, tarmių vartojimas greičiausiai nunyks ir taps ta minėta retenybe. Laimė, mūsų tarmės pakankamai gerai dokumentuotos, yra išlikę daug autentiškų kalbėtojų įrašų, tad jos liks bent kaip vaiduokliški balsai laikmenose ir žodžiai puslapiuose. Liūdna, bet ką darysi.
„Kiti be perstogės dalyvavo ir švaistė save literatūros festivaliuose, o jis tuo metu kiurksojo pigiuose viešbutukuose ir klausėsi istorijų“, – rašė vokiečių poetas, prozininkas Michaelis Krügeris „Turino komedijoje“… Ką manote apie poezijos, literatūrinius festivalius? Kokia jų vieta visuomeniniuose, kultūriniuose procesuose? Kiek jie svarbūs (jei svarbūs) pačiai literatūrai, komunikacijai?
O, festivaliai… Mėgstu juos, lankausi, kada tik išgaliu, nes kas gali būti maloniau, nei pamalti liežuviu su broliu ar seserimi literatu. Prisipažįstu, nesu festivalių „darbininkas“, tiksliau, stengiuosi kuo mažiau juo būti. Mane labiau domina tai, kas vyksta už kulisų, prie durų, tarpduryje, rūkant, kavinėje prie staliuko, vaikštant po Druskininkų alėjas ar antrą nakties. Pažintys taip pat svarbi festivalių dalis, bet pastaruoju metu kažkaip nesiveržiu jų megzti. Jei pavyksta – puiku, jei ne – tai ne. Festivalių pas mus yra tiek, kiek reikia – maždaug po vieną kiekvienam sezonui: pavasarį – „Poezijos pavasaris“, pasak jau memu tapusios frazės „vėl pakelia sparnus“, vasarą vyksta nedidelis, bet jaukus festivaliukas Utenoje, rudenį – neišvengiamas „Poetinis Druskininkų ruduo“,
o žiemą – tikiuosi, jau ilgesniam laikui atgijo „Panevėžio literatūrinė žiema“. Nežinia, kiek tie festivalių apdovanojimai, prizai ir
nominacijos veikia bendrą poezijos procesą, kiek atspindi bendrą to, kas vyksta, lauką. Žinoma, jie kuria tam tikras hierarchijas ir tęstinumą, vieniems tos hierarchijos patinka, priimtinos, jiems tada aišku, ką skaityti ir ką laikyti geru poetu, kitiems – tik trukdo ir erzina. Patiems poetams, manau, svarbiau pabūti kartu, pasikalbėti, dar kartą pasiženklinti savo teritorijas ir ištremptos žemės lopinėlius. Na, ir išgirsti poetus iš kitų šalių – gyvai, sužinoti, ką jie rašo, kodėl, kaip. Tai vienas svarbiausių festivalių dalykų. Jie padeda neužsisklęsti ankštoje Lietuvos terpėje arba saugiame, jaukiame Vilniaus, Kauno ar Klaipėdos pasaulėlyje. Išvažiuoti su savo tekstais į mažą miestelį yra daug rimčiau, nei skaityti savo rašliavą kolegoms.
Mindaugas Nastaravičius
Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2012-aisiais?
Iš per metus pasirodžiusių eilėraščių knygų įsiminė gal kokios penkios, tačiau paminėsiu dvi, kurias skaitydamas labai gražiai (iš nuostabos) arba labai negražiai (iš pavydo) mąsčiau apie jų autorius. Bet pradėsiu nuo baldų apžvalgos. Turbūt visi galvoje turime kažkokias lentynas. Mano galvoje taip pat stovi nedidelė sekcija, kuri kasmet pasipildo viena kita knyga. Pavyzdžiui, 2008 metais šalia lėkštučių ir puodelių pastačiau Aido Marčėno „Šokius“ ir Rimvydo Stankevičiaus „Laužiu antspaudą“. 2009 metais – Donato Petrošiaus „Aoristą“ ir Sigito Parulskio „Pagyvenusio vyro pagundas“. 2010-aisiais vietoj neva krištolinės silkinės atsidūrė Alfonso Andriuškevičiaus „Vėlyvieji tekstai“ ir Kornelijaus Platelio „Karstiniai reiškiniai“, o dar po metų – Valdemaro Kukulo „Saulėlydis mano giesmė“ ir Donaldo Kajoko „Kurčiam asiliukui“. 2012 metais šioje sekcijoje matau Gintaro Bleizgio „Sodą“ ir Gyčio Norvilo „Išlydžių zonas“. Šios dvi poezijos knygos iš tikros lentynos vis persikeldavo į galvos sekciją. Vis dar persikelia, kaip ir minėtos aukščiau. Tam nesipriešinu. Susitaikiau, kad „Sodas“ ir „Išlydžių zonos“ toje sekcijoje išvartė krištolo imitacijas ir visokius plastmasinius niekniekius. Mėginau viską sustatyti atgal, bet nepavyko.
Ką manote apie tarmiškąją poeziją? Ką jums reiškia sava tarmė? Koks jūsų santykis su pačia kalba, jos kaita? Tarmybės – muziejiniai praeities reliktai ar naujos kalbos galimybės?
Perskaitęs klausimą, norėjau parašyti taip: mama – žemaitė, tėvas – dzūkas, sūnus – pizdukas. Bet pagalvojau, kad nelabai gražu taip rašyti, todėl nerašysiu, nors tai ir yra tiesa. Aštuoniolika metų gyvenau Vilniaus rajone. Krašte, kuriame klausimas „sveikas, kaip einasi?“ skamba maždaug taip: „Nu, zdarof, kak tvaji reikaliukasai?“ Krašte, kuriame lenkų, rusų, baltarusių ir lietuvių kalba sulydyta į neatskiriamą srautą. Tarkim, kelnės mano kaime vadinamos taip: „gaci“, „haci“, „haciulki“, „štani“, „kelnisai“ ir pan. Arba vietoj „padariau“ kartais sakoma „zrabylinau“. Tarmiškai skaitomų eilėraščių dažniausiai išgirstu „Panevėžio literatūrinėje žiemoje“. Poetai eina ir skaito sava tarme. Būna įdomu, nors daug ko nesuprantu. Gal dėl to ir įdomu. Arba, pavyzdžiui, Vladas Braziūnas. Mintyse jis sukasi pirmasis, kai pagalvoju apie poeziją ir tarmę. Tarmė jam yra dar viena poezijos galimybė. O dėl santykio su kalba ir jos kaita… Turbūt vis daugiau drąsos. Turbūt kada nors parašysiu eilėraštį, kuris vadinsis „zrabylinau“. Be abejo, apie kelnes… Dabar galvoju, kaip skambėtų žodis „pridariau“. „Vzrabylinau“? Ne. Arčiau tiesos būtų „vpychal“.
„Kiti be perstogės dalyvavo ir švaistė save literatūros festivaliuose, o jis tuo metu kiurksojo pigiuose iešbutukuose ir klausėsi istorijų“, – rašė vokiečių poetas, prozininkas Michaelis Krügeris „Turino komedijoje“… Ką manote apie poezijos, literatūrinius festivalius? Kokia jų vieta visuomeniniuose, kultūriniuose procesuose? Kiek jie svarbūs (jei svarbūs) pačiai literatūrai, komunikacijai?
Istorijos yra svarbiau už festivalius, bet ir festivaliai yra istorijos. Net jeigu visą laiką tūnai namuose ar viešbučiuose, tai dar nereiškia, kad kelis kartus metuose negali „išeiti į žmones“. „Poezijos pavasaris“ turbūt labiau orientuotas į klausytojus ir skaitytojus. „Poetinis Druskininkų ruduo“ sutelkia rašančius, kuriems dar ir skaityti bei klausyti yra įdomu. Ypač, jei skaitymai vyksta viešbutuke. Festivaliai yra komunikacija. Ir su skaitytojais, ir su kitais rašančiais. Daliai poetų – pagrindinė, gal net vienintelė. Kai kuriuos jų tik festivaliuose ir sutiksi. Gal visus metus klausomasi istorijų, gal konstruojamos sekcijos. Man smagu, kad, pavyzdžiui, į „Poezijos pavasarį“ iš Vandžiogalos atvyks poetas Aivaras Veiknys, kuriam labai nepatiks šitie mano atsakymai ir gerą pusvalandį su juo ginčysimės, ar kalbant apie poeziją ir visus jos reikalus tikrai negalima nė kiek pajuokauti. Štai tau ir komunikacija.
Nerijus Cibulskas
Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2012-aisiais?
Turbūt suprantamas dalykas, jog neretai, kad ir kaip norėtum, nepavyksta susekti ir peržvelgti visų kultūrinėje spaudoje sušmėžuojančių poezijos publikacijų. Tai pražiopsai ir nenusiperki kurio nors leidinio numerio, tai bibliotekoje pasiklysti laikraščių ir žurnalų archyvuose. Arba laiko neatrandi. Dabar bene patikimiausias indikatorius, kuris padeda susigaudyti visame tame kliokiančiame eilėraščių sraute, yra bičiulių, pažįstamų nuomonės ir vertinimai. Aišku, ką susilasioji pats – tą ir turi. O dar ir tarpusavyje pasidaliname vienu ar kitu geresniu, patikusiu poetiniu tekstu, apsikeičiame naujomis knygomis. Žinia, per metus poezijos publikacijų pasirodo išties nemažai ir jei reikėtų čia vardinti visus dėmesio vertus autorius, toks sąrašas greičiausiai primintų Homero ir Trojos karo laivyno katalogą. O jei imsi vardinti – reikės sklandžiai aiškinti, kodėl tam tikros publikacijos įsirėžė į atmintį. Tad apsiribosiu labiausiai 2012-aisiais metais įsiminusiomis poezijos knygomis. Čia jau galima pateikti ir konkrečių pavyzdžių.
Praeito „Poezijos pavasario“ metu įsigijau R. Stankevičiaus „Ryšys su vadaviete“. Šį rinkinį labai greit perskaičiau. Įstrigo. Kurį laiką skaitinėjau G. Bleizgio „Sodą“. Žinoma, itin nudžiugino rudens pabaigoje pasirodžiusi mano bičiulio E. Noreikos debiutinė eilėraščių knyga „Povų ežeras“. Gal nenuskambės per daug ekscentriškai, bet praėjusieji metai man pačiam kaip poetui buvo labai reikšmingi, nes ryškiai ir neištrinamai įsiminiau dar vieną literatūrinį įvykį – savo pirmosios poezijos knygos „Nutrinami“ pasirodymą.
Ką manote apie tarmiškąją poeziją? Ką jums reiškia sava tarmė? Koks jūsų santykis su pačia kalba, jos kaita? Tarmybės – muziejiniai praeities reliktai ar naujos kalbos galimybės?
Nieko naujo neišrasiu pasakydamas, jog tarmiška poezija man pirmiausia asocijuojasi su vienu žodžiu – archaika. Net jei tekstas parašytas šiomis dienomis. Mano manymu, tai kūryba, kuri vis dar gyvuoja ir gyvuos todėl, jog atkakliai minta pačia savo pradžia. Tai gyvatė, kuri nepaleidžia savo uodegos galiuko, kad ir kaip jis besitaikytų išslysti iš nasrų. Tas atkaklumas yra natūralus, jis kyla iš pačios kalbos gelmės. O kas atsakytų ir išmatuotų, kokia tai gelmė? Kiekvienas į poezijos vandenį įneria tiek, kiek leidžia jo sąmonės, patirties akvalangas. Atvirai tariant, tarmiškų eilėraščių (dar?) neskaitau, galbūt todėl, kad negirdžiu, o gal neįsiklausau į savo, vakarų aukštaičių tarmės, kalbinius spalvinius niuansus. Skriaudžiu save? Negaliu atsakyti, bet kol kas išgyvenu ir neskaitydamas tarmiškos kūrybos. Kita vertus, kada nors galbūt labai „negyvuosiu“ vien dėl to, kad po ranka neturiu Donelaičio, Žemaitės, ar dar kokios nors iš praeities išnyrančios lietuvių literatūros ar kalbos relikvijos. Neskubu nieko
nurašyti į muziejų. Tik laikas parodys puslapius, kuriuos verta ar vertėjo pasklaidyti. Deja, apibrėžti savąjį santykį su kalba nelengva. Bet redukuojant net ir šią sudėtingą lygtį išeitų: esu aš ir yra ji. Tai ji mane*, tai aš ją. Kol kas taip visai neblogai sutariame, sugyvename.
„Kiti be perstogės dalyvavo ir švaistė save literatūros festivaliuose, o jis tuo metu kiurksojo pigiuose viešbutukuose ir klausėsi istorijų“, – rašė vokiečių poetas, prozininkas Michaelis Krügeris „Turino komedijoje“… Ką manote apie poezijos, literatūrinius festivalius? Kokia jų vieta visuomeniniuose, kultūriniuose procesuose? Kiek jie svarbūs (jei svarbūs) pačiai literatūrai, komunikacijai?
Vertinu tiktai teigiamai. Visi PoPa, PDR ir dar visokios kitokios festivalinės raidžių variacijos jungia ir vienija kūrėjus. Žinau ir regiu tik viena – Lietuvoje rašoma poezija po šių sambūrių, susibėgimų ir dūzgių tikrai nenukenčia. Atvirkščiai – ji gauna, pasisemia didelių inspiracijų iš erdvių, kuriose apie rašymą kalbama, juo dalijamasi. Sakyčiau, jog literatūriniai renginiai ir festivaliai yra tarsi realybėje (ne virtualioje) egzistuojantys socialiniai tinklai. Kiekvienas į juos įsipainioja skirtingai, tai ir yra žavu. Viskas realiu laiku, su realiais žmonėmis. Veikia visi pojūčiai, nė vienas iš jų neblokuojamas LCD ar kitomis išmaniosiomis užtvaromis. Štai, po įdomių skaitymų priėjai prie poeto, patapšnojai jam per petį, persimetei vienu kitu žodžiu. Vis dar manau, kad tai ypatingas „like“, kuriuo gali apdovanoti kitą ir dar sulaukti atsako.
Rimvydas Stankevičius
Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2012-aisiais?
Pirmiausia noriu atkreipti jūsų dėmesį į tai, kad apskritai „trumpėja“ žmonijos atmintis – ji perkeliama į mobiliuosius, kompiuterius, įvairiausias laikmenas… O kasdienė mūsų erdvė tiek prifarširuota informacinio triukšmo it pelkių gliaumai apkutojančio mūsų smegenis, kad lyginant su „senukais“ mūsų tėvais, o net ir su pačiais savimi (prieš mus pavergiant minėtosioms technologijoms) – esame ištikti aštrios sklerozės formos. Štai jūs klausiate apie publikacijas – neabejoju, kad vertų paminėti tikrai buvo, ir tikrai paskaitinėju kultūrinę periodiką, tačiau mano atmintyje jas jau užgožė ar net nuo jos nuplovė – mane, kaip ir mus visus, be perstojo atakuojantis beprasmiškų, niekuo nepraturtinančios informacijos nuolaužų spiečius. Jei ir toliau viskas taip klostysis – dar po dešimties metų į šį klausimą tegalėsiu atsakyti: „Labai daug skaičiau, bet ką – neatsimenu.“ Dabar knygos dar pajėgia išnirti iš atminties, nors taip pat neramu – o jei įsipainios kokia, tarkim 2011 m. pasaulį išvydusi, knyga? Taigi, iš pernai metais išėjusių poezijos knygų man didžiausią įspūdį paliko Aido Marčėno „Ištrupėjusios erdvės“, Gintaro Bleizgio „Sodas“, Antano A. Jonyno „Kambarys“, ką tik amžiams į pūgą iškeliavusio Stasio Stacevičiaus „Stiklinė“, Gyčio Norvilo „Išlydžių zonos“. Patiko Albino Bernoto priešmirtinė knyga „Kaustytos žąsys“, įdomi ir netikėta ji taip pat ir struktūros požiūriu. Skaitydamas net pamaniau: „norėsiu kada nors ir aš taip pabandyti…“ Labai juokinga Artūro Valionio knyga, kurios pavadinimo tiksliai neatsimenu, bet „Apytiksliai trys“. Labai gražu, kad „Vaga“ taip gražiai išleido visas visutėles Marcelijaus Martinaičio „Kukučio balades“, taip pat – kad sulaukėme solidžios Maironio poezijos rinktinės „Graži tu mano“. Tai puikus Lietuvos rašytojų sąjungos leidyklos akordas, užbaigiantis ir Maironio metus, ir penkmetį ėjusią turtingą „Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius“ knygų seriją. Na, ir dar – žūtbūt noriu paminėti tikrai 2011-aisias išėjusią, bet tik 2012-aisiais į mano nagus patekusią papildytą Česlovo Milošo viso kūrybinio kelio poezijos rinktinę. Ši – be išlygų geriausia pernai mano perskaityta poezijos knyga.
Ką manote apie tarmiškąją poeziją? Ką jums reiškia sava tarmė? Koks jūsų santykis su pačia kalba, jos kaita? Tarmybės – muziejiniai praeities reliktai ar naujos kalbos galimybės?
Žinau du šiais laikais tarmiškai rašančius poetus – Vladą Braziūną ir Viktoriją Daujotytę. Abu jie man labai patinka. Tai – poetine prasme. Bet aš taip pat gerbiu (įžvelgiu) jų triūso vertę ne tik literatūrai, bet ir ateities lingvistams. Esu šventai įsitikinęs – poezija yra tobuliausias indas kalbai saugoti. Kai kada nors šventas Petras paklaus manęs, kuo gyvendamas buvau, tvirtai atsakysiu: „Lietuvių kalbos tarnas, tėve.“ Štai toks tas manasis santykis su pačia kalba – kiek įstengiu pagarbus ir betarpiškas – tiesiog negalėčiau kurti, elgdamasis su kalba kaip su porcelianine lėle. Todėl turiu prisipažinti, kad manąsias lūpas kartais suteršia bjaurūs rusiški keiksmažodžiai. Vieną vienintelį kartą buvau sumanęs (netekties gėlos įnirtintas) rusiškai nusikeikti ir poezijoje – viename knygos „Laužiu antspaudą“ eilėraščių. Tačiau visai kelios dienos prieš savo mirtį keiksmažodį spėjo išbraukti šviesaus atminimo Bronys Savukynas, leidęs sau pakeisti jį lietuvišku „velniam“. Šiandien už tai nuoširdžiai jam dėkoju. Į paskutiniąją klausimo dalį atsakysiu trumpai: tarmybės – verti pagarbos ir tausojimo muziejinės praeities reliktai, ir, suprantama, naujos kalbos galimybės.
„Kiti be perstogės dalyvavo ir švaistė save literatūros festivaliuose, o jis tuo metu kiurksojo pigiuose viešbutukuose ir klausėsi istorijų“, – rašė vokiečių poetas, prozininkas Michaelis Krügeris „Turino komedijoje“… Ką manote apie poezijos, literatūrinius festivalius? Kokia jų vieta visuomeniniuose, kultūriniuose procesuose? Kiek jie svarbūs (jei svarbūs) pačiai literatūrai, komunikacijai?
Literatūrinius festivalius nepaprastai vertinu. Mano manymu, tai kultūros žaizdrai, vėliau įsimetantys liepsnomis į periferijas, miegamuosius didmiesčių rajonus, televizoriaus pasiglemžtas širdis… Tai – patikimiausias tiltas tarp kūrėjų ir skaitytojų (net ir – potencialių skaitytojų, kurie pabuvę festivalio klausytojais, užsimanys atsiversti ir knygą). Solidžią tradiciją turintį „Poezijos pavasarį“ aš laikau nacionaliniu turtu ir mintyse prilyginu jį brolių latvių pasididžiavimui – Dainų šventėms. Kornelijaus Platelio kantriai artą, akėtą ir purentą „Poetinį Druskininkų rudenį“ mintyse vadinu jaunųjų poetų Meka. Būtent ten „pirmuosius šventinimus gauna“ įžengiantieji į literatūrą – beknygiai. Menu laikus, kai ir pats pirmąkart stojau prieš veik vien iš poetų surinktą publiką. Ką jūs… Dar dabar euforija neišblėsus nuo to 1993-ųjų PDR’o, kuomet skarele persirišęs ilgus, ant pečių krintančius plaukus Vytautas Bložė priėjo prie manęs ir paspaudė ranką: „Gerai rašai…“ Sąlyginai jaunas, bet puikiai kultūrą (ne tik Panevėžio, bet ir Lietuvos kontekste) katalizuojantis – „Panevėžio literatūrinės žiemos“ festivalis. Nežinau, ar mano akys nemeluoja, bet pamažu festivalinių ženklų įgauna net ir toks renginys, kaip Knygų mugė. Neabejotina literatūros festivalių įtaka.
Romas Daugirdas
Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2012-aisiais?
Labiausiai įsiminė Artūro Valionio rinkinys „Apytiksliai trys“ ir Gyčio Norvilo – „Išlydžių zonos“. Atskiros publikacijos susiliejo į kažkokį nedalomą darinį. Nežinojau, kad sulauksiu šio klausimo, tad nebegaliu jų sugraduoti. Vis dėlto norėčiau pažymėti kiek erzinančią pastarųjų metų tendenciją. Dalis jaunųjų „kultivuoja“ aprašomąją, registracinę, daugiažodę poeziją. Šį poetinį sterilumą galėtų atsverti tik intonacinė kaita. Deja, taip dažniausiai neatsitinka.
Ką manote apie tarmiškąją poeziją? Ką jums reiškia sava tarmė? Koks jūsų santykis su pačia kalba, jos kaita? Tarmybės – muziejiniai praeities reliktai ar naujos kalbos galimybės?
Man nepritaikomas žodžių derinys „sava tarmė“. Nebent – Vilniaus senamiesčio žargonas. Jaunystėje mėginau saikingai jį panaudoti, bet susilaukiau vieningo redaktorių kaimiečių priešiškumo. Prisimenu vieną „perlą“: „Jūs negalite būti poetas, nes neturite šaknų, išaugote ant asfalto.“ Iš tikrųjų – ant senamiesčio grindinio. Grynai tarmiškai parašytų poezijos knygų yra labai nedaug (pvz., Vytauto Rudoko). Dažniau tarmės figūromis papildoma literatūrinė kalba. Organiškiausiai tai daro prozininkas Romualdas Granauskas, kartais – Vladas Braziūnas (kai neperlenkia lazdos). Be abejo, tarmės praturtina literatūrinę kalbą. Nors. Reliatyvi yra pati „tarmės“ sąvoka. Norvegai turi dvi literatūrines kalbas. Latviai Latgalos tarmei suteikė oficialų kalbos statusą. Dabar ji gali ne tik papildyti literatūrinę kalbą, bet ir vystytis paraleliai. Poetas gyvena kalboje. Jis ją prievartauja ir be tarmės pagalbos. Nes nuolat nuplėšia besiformuojančias kalkes, priverčia žodžius gyventi neįprastose erdvėse. O ten jie atskleidžia savo netikėtus kampus.
„Kiti be perstogės dalyvavo ir švaistė save literatūros festivaliuose, o jis tuo metu kiurksojo pigiuose viešbutukuose ir klausėsi istorijų“, – rašė vokiečių poetas, prozininkas Michaelis Krügeris „Turino komedijoje“… Ką manote apie poezijos, literatūrinius festivalius? Kokia jų vieta visuomeniniuose, kultūriniuose procesuose? Kiek jie svarbūs (jei svarbūs) pačiai literatūrai, komunikacijai?
Esu intravertas, individualistas, „vienišas vilkas“. Todėl nemėgstu minios ir viešumo. Devyniasdešimt procentų festivalinio šurmulio – tuštybių mugė. Bet vis dėlto dar lieka dešimt procentų. Kad suvoktum, jog nesi vienišas idiotas (yra ir daugiau). Tokie susitikimai skatina poezijos plėtrą. Juk dažniausiai poetai verčia vieni kitus. Tavimi gali susidomėti ir aplinkui besitrinantys leidėjai. Nauji sąjūdžiai, kryptys (ir poezijos) gimsta ne festivaliuose, bet neformaliai bendraujant grupei draugų. Kai alkoholis atpalaiduoja ir sujungia atitinkamas smegenų skaidulas. Kepenims nuėjus velniop, tai vyksta iš inercijos, apgirtus nuo žvaigždžių ir šiukšlių konteinerio kokteilio.
Tautvyda Marcinkevičiūtė
Kokios poezijos publikacijos, eilėraščių rinkiniai labiausiai įsiminė 2012-aisiais?
Pradėti skaitytų knygų apžvalgėlę norėčiau nuo trijų per metus išleistų Gintaro Patacko knygų: „Kur pakastas šuva“ (tapyba ir eilėraščiai kartu su Arvydu Palevičiumi), „Pasaulis kurio nėra“ (tapyba ir eilėraščiai kartu su Arvydu Palevičiumi) ir G. Patacko „Eilėraščiai“. Ypač galingą užtaisą turi dvi pastarosios knygos. Šėlstanti vaizduotė, minties jėga ir gaivališkos emocijos yra šio poeto skiriamieji ženklai, jau nekalbant apie tai, kad jis yra formos virtuozas. Dar norėčiau paminėti šio poeto publikacijas „Literatūroje ir mene“, „Nemune“, „Šiaurės Atėnuose“, „Kultūros baruose“, kurios žymi jo atrastą naują poetinio kalbėjimo būdą. Visai kitaip skaičiau kito Gintaro – Bleizgio – eilėraščių knygą „Sodas“. Šis poetas žavi kančios nusvidintų žodžių taupumu, menamu išraiškos paprastumu, kalbėjimu iš pačių sielos gelmių, jis dalijasi ta poezija, kuri grynina sielą po didelių dvasinių sukrėtimų. Kadangi teko skaityti įspūdingą G. Bleizgio publikaciją „Šiaurės Atėnuose“ rugsėjo mėnesį, pajutau, kad poetas yra dar toliau pažengęs šiuo dvasinio autentiškumo keliu. Sielą apvalančiu troškimu neprarasti ryšio su Aukščiausiuoju G. Bleizgiui yra artimas poetas Rimvydas Stankevičius. Rimvydas gyvena padidėjusių reikalavimų sau ir kitiems pasaulyje tartum nesibaigiančioje fronto linijoje. Gyvenimas iš visų reikalauja daug dvasinių pastangų, o ypatingai daug jų įdeda pats Rimvydas, nuolat stebėdamas save, stovėdamas prieš dieviškąjį rentgeną, verždamasis iš žmogiškojo vienišumo šioje Žemėje dalios. Rytietiškas tankas, o ne militaristinius tankus į lietuvių poeziją įveda Aidas Marčėnas, įskiepijęs jas savo sankalbomis ir palikdamas jauniesiems poetams kaip nors manytis su jomis po to, kai jaunimas aiškiai nebespėja lėkti paskui sparčiai besikeičiantį Aidą su jau seniai jo parašytais sonetais ir chevroletais. O Stasys Stacevičius negali ir nenori lėkti kartu su jaunaisiais, nes kelyje jį gali sustabdyti autoinspektorius, mat neaišku, kiek neįvardijamo poetinio skysčio visada tai puspilnė, tai pustuštė, o kartais tik „skaidri“ ir „neišgerta“ yra jo eilėraščių knyga „Stiklinė“. Be abejonės, tai gera lyrika, tik kartais Stasys ilgina sau kelią eilėraščių ilgumu, tai knygos storumu, bet autorius žino, kur eina. Vyriška ir be kompromisų yra Romo Daugirdo poezija. Ji patraukli egzistencinėm pajautom, įtikinamu metaforų išdėstymu taip, kad skaitančiajam atrodo, jog šią būseną jis jau yra patyręs, o kartais tai šmėkščioja kaip déjà vu. Paskutinė mano šiemet skaityta knyga – Gyčio Norvilo eilėraščiai – patrauklūs nonkonformizmu, savito dialogo su S. Gedos poezija transformacija, sugebėjimu pasisemti jam priimtinų naujovių iš paties poeto verstos vokiečių poetinės kūrybos, apskritai, knyga „Išlydžių zonos“ įdomi tiek turinio, tiek formos viražais. Taigi, nors ir labai skirtingi kiek aukščiau aptartieji autoriai, tačiau kiekvienas jų skaitytoją praturtina savaip.
Ką manote apie tarmiškąją poeziją? Ką jums reiškia sava tarmė? Koks jūsų santykis su pačia kalba, jos kaita? Tarmybės – muziejiniai praeities reliktai ar naujos kalbos galimybės?
Gerą poetą jo tarmė paskraidina, prastą poetą ji tik nubloškia nuo sparnuotojo Pegaso. Tarmiškosios poezijos kūrėjų mūsų poezijoje pakaktų tik keleto; kaip įdomių mėginimų prabilti savaip, autentiškai, nes jeigu tarmiškai pradėtų rašyti dauguma poetų, tai tebebūtų šviežia, įdomu visiems, tai pasiliktų tos tarmės regiono rėmuose ir tik padidintų pačios poezijos atotrūkį nuo skaitytojų. Esu kaunietė, taigi pagal tarmių skirstymą priklausau pietinei vakarų aukštaičių daliai, kuri po suvalkiečių yra artimiausia mūsų bendrinei kalbai. Kauniškių tarmė vadintina akcentu, kadangi skiriasi nuo bendrinės tik tarimu, balsių ištęsimu. Neabsoliutinu šio akcento, net gerai nežinau, ar aš jį turiu, nes nuo mažens mano Tėvelis, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, taisydavo mano kalbą. O iš ankstyvos vaikystės man įstrigo epizodas, kaip įnirtingai aš ginčijausi su savo tetuke, turėjusia ryškią suvalkų regiono aukštaičių tarmę ir tvirtinusia, kad reikia sakyti „tep“, o ne „taip“, kai aš sumaniau ją „pataisyti“. Manau, jog idealiausias variantas: kartu su bendrine kalba „turėti“ ir savo tarmę bei ją branginti. Tai tartum praturtėjimas dar viena „užsienio“ kalba ir dar didesnis priartėjimas prie poetą išauginusios vietovės dvasios. A. Nyka-Niliūnas savo „Dienoraščiuose“ 1979 metų sausio 3 dieną pasižymėjo tokią mintį: „Aš galiu egzistuoti be valstybės (kitoje valstybėje), bet man būtų labai sunku arba ir iš viso neįmanoma egzistuoti be tautos.“ Pratęsdama šią mintį aiškumo dėlei pridurčiau – ir be gimtosios kalbos. Aš labai džiaugiuosi, kad gyvenu gimtosios kalbos stichijoje būtent čia, Lietuvoje, kur kalba nuolat keičiasi, kur ji gyva, praturtėdama naujais žodžiais, naujomis prasmėmis, kad ir aš, menkas laidelis, vis tik laiduoju jos srovę, jos tekėjimą, kasdieniškai patekant Saulei, ir tikėjimą, kad ji amžinesnė už mus. Nudžiungu, kai dažniausiai jaunesnių poetų publikacijose pastebiu juos pavartojant kokį naujesnį žodį, gražiai sužaidžiant jo prasmėmis. Žinoma, tai darant su skoniu ir saiku. Kas gali suvokti naujos kalbos formavimosi dėsnius? Juk ji užgaidi kaip besilaukiančioji. Tai staiga ji priima, tai po kiek laiko atmeta mokslinę terminiją, naujų, lig tolei dar neregėtų daiktų pavadinimų atsiradimą, kompiuterio komandas, kai kuriuos žargono žodelius, kalbininkų nuostatas, rekomendacijas, prieštaravimus… Tad kas žino, gal po kiek laiko ji perkraustys ir tarmybių kraičio skrynias, išsirinkdama sau ar savo amžinajam būsimajam kūdikiui tinkantį žodelytį…
„Kiti be perstogės dalyvavo ir švaistė save literatūros festivaliuose, o jis tuo metu kiurksojo pigiuose viešbutukuose ir klausėsi istorijų“, – rašė vokiečių poetas, prozininkas Michaelis Krügeris „Turino komedijoje“… Ką manote apie poezijos, literatūrinius festivalius? Kokia jų vieta visuomeniniuose, kultūriniuose procesuose? Kiek jie svarbūs (jei svarbūs) pačiai literatūrai, komunikacijai?
Ne tiek jau daug Lietuvoje garsių ar dar garsėjančių poezijos festivalių, kad juose reikėtų dalyvauti be perstogės. Man regis, tik gegužės mėnesį skleidžiasi „Poezijos pavasaris“, spalio mėnesį šiugžda tarptautinis „Poetinis Druskininkų ruduo“ bei dar gruodžio mėnesį baltuoja sniegu „Panevėžio literatūrinė žiema“. Gal yra ir daugiau tų literatūrinių festivalių, vieni jų sužybsi kaip jonvabaliai ir užgęsta, gal kas iš poetų ir skraido kaip bitės nuo žiedo ant žiedo po įvairius tarptautinius festivalius kitose šalyse, bet aš kiekvienais metais dalyvauju šiuose trijuose aukščiau minėtuose poezijos festivaliuose ir nejaučiu, jog man to per daug. Ne šunys jie, sunku nurodyti jų vietą visuomeniniuose kultūriniuose procesuose, bet ji ir taip akivaizdi. Poetas kuria vienas, kartais jis sau nusibosta, jam atrodo, jog smulku ir nereikalinga kitiems tai, ką jis veikia – jo eilėraščiai ir jiems pramušta galva. O čia, žiūrėk, ugniagesiai, mokytojai, gidai bei kitų profesijų atstovai turi savo profesines šventes… Tai kuo poetas blogesnis? O gal ir jį, vienišių, regimą tik iš žurnalų ar knygų fotografijų, gyvai nori pamatyti, jo paklausyti literatūra ir pačia kultūra besidomintys žmonės? Vyksta abipusiai mainai. Kad ir ne visai natūralus tas bendravimas su publika, kai iš baimės būti neišgirsta skaitai eilėraščius į mikrofoną lyg ne savo balsu, tačiau po to gauni tą atsakomąją reakciją iš žiūrovų betarpiškai. Kol vėl sustiprėji, patiki savo pasirinkto kelio reikalingumu. O kur dar susitikimai su kitais poetais, komunikacija (tas vos juntamas besiskleidžiančių alyvų ir liepų žiedų dvelksmas), iš kurio, manau, atsiranda ne vienas eilėraštis, bent jau stimulas rašyti tai tikrai. Be to, vidumi pasitikrini, ar per tą laiką progresavai profesiškai, gauni reikalingos informacijos, išgirsti kas ką sukūrė nauja, ir visa tai būna taip intensyvu, jog bent man vėliau namuose skaitant PDR ar PP almanachus, per šventes skaitę eilėraščius poetai ir toliau mano atmintyje eilėraščius transliuoja jų pačių balsais…
[/expand]
Viktorija Daujotytė.. Poezijos žemės perdalijimas (in memoriam Marcelijui Martinaičiui)
[expand title=”Skaityti”]
Žemę dalijasi ir persidalija gyvieji. Iš dalybų lieka randų ir skriaudų. Poezijos žemė perdalijama mirusių. Kuo didesnis poetas, tuo perdalijimas sunkesnis, skaudesnis. Iš naujo reikia brėžti ribas, statyti riboženklius. Marcelijus Martinaitis turėjo gyventi ilgai, juk buvo neaiškaus amžiaus – kaip Kukutis. Kartais lyg ir senesnis – paskutinėje knygų mugėje truputį raišavo viena koja – paslydęs ar užsigavęs, o gal jau skaudėjo ir iš giliau. Bet dažniausiai jaunas, bent jaunyvas – su velvetine kepure, besišypsantis, „kukučiuojantis“: dabar mane dažnai premijuoja, ką nors duoda, vežioja žmonėms parodyti, ko nors paklausia, apie mane parašo laikraščiai, pakalba radijas, mane gražiai parodo per televizorių… O už to lyg kažkuo kitu apsimetančio Marcelijaus slėpėsi kitas Martinaitis, gilus, mąslus, tylus, įsižiūrėjęs į gyvybę, į sėklą, bundančią po žiemos, į katiną, iš meilės šeimininkui turintį įveikti prigimties instinktą – ką nors sugauti, jei ne pelę, tai bent mažą paukštuitį. Negalima, draudžiama; kiekviename paukštyje slypi ne tik kukutis, bet ir Kukutis. Balandžio 11 dieną Druskininkų bibliotekoje – pokalbis apie poeziją, apie Justiną Marcinkevičių labiausiai. Bet ir apie Marcelijų Martinaitį, Sigitą Gedą, Vytautą P. Bložę. Apie poezijos žemės perdalijimus. Po vakaro jau – vaikų gydytojas neurologas Jonas Tertelis, išleidęs eilėraščių knygelę „Vandens grįžimas“, peržiūrėtą ar bent pažiūrėtą V. P. Bložės, gražiai prisiminė vaikystėje (netoli Druskininkų), sename avilyje matęs perintį kukutį, o, gražus paukštis ir nebaikštus, išsiimdavom kukutukus, panešiodavom ir vėl padėdavom… Dabar jau reta kukučių, žalvarnių… Gali būti, kad paukščio vardas ir visiškai persikels į Kukutį, Marcelijaus Martinaičio sukurtą veikėją, žmogaus pavidalą įgijusią poetinę struktūrą. Didžiausią poezijos žemės plotą dabar ir atsirėš Kukutis. „Kukučio baladės“, išleistos trečiuoju leidimu, peržiūrėtos, nors dėl kai kurių pakeitimų ir pats poetas suabejojo, abejonė bent jau dėl premijos pakeitimo į pašalpą („Paskutinė Kukučio diena“) išliks apsisprendžiant dėl kanono.
Poezijos žemė ne tik į plotį, ji ir į gylį, į gelmes, pagal Konstituciją priklausančias tautai. Marcelijus Martinaitis pradeda nuo paviršiaus (nėra gelmės be paviršiaus), yra sukūręs stiprią Lietuvos vaizdiniją, žemės, dangaus, debesų, ir leidžiasi gilyn, kasinėja. Archeologinės prigimties poetas, esė rinktinės pavadinimas „Papirusai iš mirusiųjų kapų“ (1992) vis labiau ryškės savo simbolinėmis prasmėmis. Tai, ką Marcelijus Martinaitis atsikasė iš mirusiųjų kapų, labiausiai jam ir priklauso, nepadalijama. O atsikasė gilius lietuvių prigimtinės kultūros klodus, kultūros, kurią jautė ne tik kaip savaimingą, bet ir autoritetingą, kylančią, keliančią, vedančią. Žinojo, ką reikia saugoti ir kodėl. „Todėl šiandien, neišsaugoję tikrųjų tautos žmonių daiktų bei kūrinių, visiems laikams prarandame tą vaizdą arba vaizdinį, kurį sudarė aplink juos telkiamas veiksmas, įvykiai, gyvenimas („Medinis lietuvių tautos epas“). Taip, jautė lietuvių tautos epą, jo išlikimą, sruvimą ne tik žodžio, bet ir medžio formomis. Dar iš rinkinio „Toli nuo rugių“ (1982) klausimas, galėjęs veikti, o ir veikęs, tautines aspiracijas, vedusias ir į Sąjūdį, kuriam įsipareigojo nuo pirmos dienos ir iš kurio pasitraukė, kai prasidėjo ėjimas į valdžią. Bet klausimas liko: O tada – rugio paklausčiau: ar šita kalba aš kalbu, ar tautybės esu tos pačios – kaip ir žemė?
Toks paprastas gali būti klausimas apie tapatybę, kai klausiama iš giliai, iš pačios žemės. Vienas iš lietuvių poezijos atnaujintojų, modernizatorių Marcelijus Martinaitis stengėsi išsaugoti savo paties gyvenimo paprastumą, švarumą, tikrai buvo visiems vienodas, tas pats, atpažįstamas, neišdalijamas. Liko gyventi daugelyje žmonių, susitikimų, pokalbių. Turėjo gilų gailestį visam, kas gyva. Jo poezijos lyrinis centras suformuotas gailesčio, jo jutimo, visa apimančio: nuo plonų zylės kojelių iki nepaglostomo briedžio, iki debesų iš vaikystės. Rašė laiške, įėjusiame į knygą „Sugrįžęs iš gyvenimo“ (2013): Šį rytą radau Tavo laišką. Rašau žiūrėdamas pro langą, kaip saulė leidžiasi už miško, o lesyklėlė pilna zylių. Tik man nepatinka, kad jos visai neprileidžia žvirbliukų, kaip ir mes, kurie įtariame, kad gali ką nors iš mūsų pasiimti. Galvoju, kaip jos nesušalo, kai mano sodybėlėje buvo apie 32 laipsnius šalčio? O tokios jų plonos kojytės, plonesnės už degtuką. Manau, kad gal tik viena kita sušalo – tiek jų vis dar daug. Šalčiai sutrikdė ir mano gyvenimą. Vis guliu su katinu ir mums abiem gera, šilta. Grįžta seni prisiminimai: mano vaikystės namuose per speigus būdavo taip pat šalta, reikėdavo gerai įkūrenti mūsų triuobikę. Tie patys rąstai ir čia, kaip tąsyk peršąla, todėl keletą dienų galima gulėti ir nieko neveikti. Tokie yra mano žiemos malonumai.“
Atsklinda iki mūsų kažkas graudžiai ir seniai pažįstama. Tai mes, tai mūsų žiemos, tai mūsų Donelaitis, bent plonyte linija – iš žiemos malonumų. Marcelijus Martinaitis yra padidinęs Kristijono Donelaičio žemę. Ir Maironio: „Ilgiausiai su mumis pasiliko ugnis, vanduo, / vargas, Maironio eilėraščiai, vakaro žiburys, / šuo…“ („Kreipimasis į archyvą dėl žemės sugrąžinimo Paserbentyje“). Gyvasis vanduo, iš kurio lemtingų sutekėjimų ir prigimtosios kultūros gynybinė knyga „Mes gyvenom“ (2009). Yra eilėraščių, kurie tarsi patys pasirašo, iš karto, beveik be jokių taisymų, – ištarė apie eilėraštį „Paskutinė kalbos pamoka Gervinėse 1952 metais“. Eilėraštis apie neištariamą žodį – Lietuva. „Teisingai – jis yra viso mūsų žodyno šaknis. / Šis žodis yra sudarytas iš upių, piliakalnių, gyvųjų ir mirusiųjų.“
Eilėraščiai, kurie pasirašo patys, lieka neišdalijami. Poeto garbės žemė. Susirašinėdami, rengdami „Sugrįžusį iš gyvenimo“, ne sykį sukomės minties rate tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Rašė: „štai ir toliau mane gramzdini į mano gyvenimą, kuris vis labiau ir labiau tuštėja. Paminėjai pavardes ne vien artimų, bet ir tų rašytojų, be kurių atsirado didelės tuštumos. Prieš keliolika metų nebūčiau net pagalvojęs, kad taip kada nors bus, kad tas mano gyvenimo plotas siaurės, trauksis, kad trauksis visa karta vos ne į užmarštį. Man tenka keistas vaidmuo tapti vienu iš „vyriausių“, jau lyg ir praeities rašytoju, „vaidinti“ save renginiuose, pasakoti „kaip buvo tada“, būti „jubiliejiniu“. Pasipylė visokie apdovanojimai, galvoju, kad jie skirti ne vien man, bet ir tiems, kurių nespėta tinkamai įvertinti, premijuoti ar kitaip pamaloninti. Kažkokia proga Tau esu užsiminęs, kad vis ragina mane kur nors eiti, kalbėti, prisiminti, pagerbti. Kartais pasislėpęs tūnau savo Vanaginės sodybėlėje, kad manęs kas nors neužtiktų, kad galėčiau susikaupti, o susikaupti vis sunkiau nei prieš keliasdešimt metų. Jei kas po tų ankstesnių mūsų susirašinėjimų pasikeitė, tai aš pats, įžengęs į savo amžių, kuris yra net ir savaip įdomus. Juk Albinas Žukauskas, įžengęs į šį trečiąjį savo gyvenimą, rašė bene geriausius kūrinius. Turiu ir aš šiokios tokios vilties ką nors parašyti. Man priminei pastarąjį rašytojų suvažiavimą, kuriame ir aš pasijutau kitaip, nors ir nesijaučiau esąs svetimas. Ten buvo galima justi, kad vyksta kartų kaita, gal net lūžis, kuris neišvengiamas, nes laikas turi kažką pralaužti, išsilaužti, nulaužti, kartais gana skausmingai. Toks jau gyvenimo dėsnis.
Štai būdingas atsitikimas, kuris savaip pasako, kad jau esi šiek tiek gyvenimo ir literatūros užribyje. Vieną dieną skambina iš kažkokios redakcijos jaunas žurnalistas ir man praneša, kad mirė Marcelijus, dar pasitikslinu, ar Martinaitis. Sako – taip. Sakau, iš kur tas balsas, juk mirusiam, kad jis mirė, niekas telefonu nepraneša?
Kai pasakiau, kad štai aš pats kalbu, labai sutriko, atsiprašinėjo, kad mane supainiojo su ką tik mirusiu Jonu Strielkūnu. O kita vertus, čia yra ir nemažai teisybės. Tada, rodos, pasakiau, kad su Jonu manyje mirė gyvenimo dalis, taip pat turinti mano vardą ir pavardę. Taip ir kiti žinomi rašytojai, rodos, pasitraukė iš mano gyvenimo. Na, tai gana liūdnos temos. Neatsitiktinai nuo jų pradedama bėgti į praeitį, į prisiminimus, kažko ieškoma rankraščiuose, juodraščiuose, laiškuose, senose nuotraukose, net perskaitytose knygose. Ištinka toks nusiteikimas, kad tavo ateitis yra praeityje, jeigu tos praeities turi savo gyvenime, kūryboje, eilėraščiuose. Gyvenimas, rodos, tęsiasi jau be tavęs, tave aplenkia, vis sunkiau į jį įsiterpti, paveikti. Keista, kada tai suvoki, nusiramini, ištinka ramybė, supratimas, kad su tavimi niekas nesibaigia. Nesibaigia ir nesibaigs literatūra.“
Nesibaigs. Nors vis bus perdalijama ir perdalijama jos žemė. Nors pakartosime: su Marcelijumi Martinaičiu mumyse, mūsų kultūroje, mūsų poezijos žemėje mirė kažkas labai svarbaus.
Riboženkliška.
2013 04 12
[/expand]
Mindaugas Kvietkauskas. Avromas Suckeveris (Avromui Suckeveriui 100)
[expand title=”Skaityti”]
„Vieną dieną žudynių laikais sėdėjau tamsiame kambarėlyje ir rašiau. Lyg poezijos angelas būtų man patikėjęs žinią: „Pasirinkimas priklauso nuo tavęs paties. Jeigu tavo giesmė mane sužavės, apsaugosiu tave liepsnojančiu kalaviju, jeigu ne – tuomet negalėsi man priekaištauti… Mano sąžinė bus švari.“ Pasijutau tame kambarėlyje tartum šerdis, kabanti varpo viduje. Tik judesys, tik krustelėjimas – ir varpas iškart suskambės.“ Tai fragmentas iš Avromo Suckeverio (1913–2010), kurio gimimo šimtmetis sukanka šiais metais, poetinės prozos rinkinio „Žaliasis akvariumas“ (1975). Jame grįžtama į Holokausto metų patirtis ir būsenas Vilniuje, pokalbiui iškviečiamos mirusiųjų figūros. Šiame fragmente Suckeveris prisimena jį gete lydėjusį įsitikinimą, kone mistinę nuojautą, kad galimybė išlikti gyvam tiesiogiai priklauso nuo to, ar jis teberašo. Ir net dar daugiau – nuo to, ar sugeba nebūties akivaizdoje toliau kurti tikrą, nemelagingą ir tikslią poeziją.
Avromas Suckeveris – vienas didžiausių žydų modernizmo ir jidiš kalbos poetų, po karo sulaukęs pasaulinio garso, gimęs Smurgainyse ir jaunystę praleidęs Vilniuje (su motina gyveno Šnipiškėse, namelyje su sodu Ukmergės gatvėje, dab. Konstitucijos prospektas). Tapo kairiojo avangardo grupės „Jung Vilne“ (1929–1943) nariu, buvo jos jauniausias ir galbūt talentingiausias poetas, kuriam vėliau teko tragiška dalia pergyventi ir perteikti Lietuvos Jeruzalės paskutiniųjų metų likimą. Būtent Suckeveris 1946 m. Niurbergo procese pateikė pagrindinį liudijimą apie Vilniaus žydų žudynes. Tačiau dar svarbesniu liudijimu XX a. antrojoje pusėje tapo jo originali poezija ir poetinė proza, kur su didžiule egzistencine įtampa išbandomos kalbos tarpininkavimo tam, ko beveik neįmanoma išreikšti, galimybės. Deja, lietuviškų Suckeverio kūrybos vertimų iki šiol turime dar labai nedaug – Alfonso Bukonto išverstą ir 1993 m. „Šiaurės Atėnuose“ paskelbtą eilėraščių ciklą „Veidai pelkėse“ (1941) ir tuoj pat po Holokausto parašytą memuarinę knygą „Vilniaus getas“ (1946, vertimas į lietuvių kalbą išėjo 2011 m.).
Šiai publikacijai pasirinkti tekstai iš ypatingos Suckeverio kūrybos dalies. Tai eilėraščiai, parašyti karo metų Vilniuje, slapstantis įvairiose slėptuvėse, kalint gete, su žydų partizanais per Vilniaus požemius ištrūkus iš geto į miškus, 1945 m. trumpai sugrįžus į Lietuvos Jeruzalės griuvėsius.
Turbūt pasaulio poezijoje sunku būtų rasti daug atitikmenų – panašiomis aplinkybėmis gimusių kūrinių. Eilėraštis „Guliu karste“ sukurtas 1941 m. rugpjūčio naktį slepiantis nuo žydų gaudytojų karste, Judenrato kieme Strašūno (dab. Žemaitijos) gatvėje. Eilėraštis „Vaikui“ skirtas Suckeverio kūdikiui, gimusiam Vilniaus geto ligoninėje (Ligoninės g.) ir iš karto po gimimo, pagal nacių nurodymą, nunuodytam. Eilėraštyje „Iš pamestos poemos“ kreipiamasi į motiną, kurios jau netrukus laukė mirtis Paneriuose. „Švino plokštėse iš Romų spaustuvės“ kalbama apie geto partizanų pasirengimą ginkluotam pasipriešinimui – švino matricų perlydymą į kulkas senojoje Vilniaus žydų spaustuvėje (pastatas dab. A. Strazdelio g.). Tokiomis kraštutinėmis aplinkybėmis sukurti eilėraščiai iš tikrųjų stebina savo preciziška forma, sąmonę perveriančiomis metaforomis, sutelkto liudijimo krūviu; juos verti – tikrai nelengvas uždavinys. Matyt, poezijos angelo skirtą išbandymą Vilniaus gete Suckeveris iš tikrųjų atlaikė.
[/expand]
„Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus (Sigitui Gedai 70)
[expand title=”Skaityti”]
2003 m. vasario 3 d. Vilniaus rotušėje 60-ojo jubiliejaus proga vyko Sigito Gedos kūrybos vakaras. Šiais metais vasario 4 dieną Sigitui būtų sukakę 70. Nuo to vakaro praėjo 10 metų. Nei daug, nei mažai. Pasak paties Sigito, „kaip pažiūrėsi…“ Nebėra anei Sigito, anei tame vakare dalyvavusių Juozo Apučio, Marcelijaus Martinaičio. Viskas traukiasi, juda visomis kryptimis, atsitolina. Taip turi būti.
Anuomet vakare dalyvavo ir saksofonininkas Petras Vyšniauskas, S. Gedos eilėraščius skaitė aktorė Virginija Kochanskytė, vakarą vedė jau minėtas Juozas Aputis.
Juozas Aputis. Tai štai, Sigitai, ir pasibeldė… 40 metų daugmaž prabėgo, kai tave atmenam. Mums, vyresnės kartos žmonėms, žinoma, labiausiai yra įstrigę Sigito jaunystėj sukurti eilėraščiai, žygiai žygiuoti, darbai daryti. Man regis, kad būtų visai negerai apie Sigito kūrybą čia bandyti pasakyti ką nors labai moksliško, gudraus. Apie jį, jo kūrybą yra tiek ir tiek prirašyta, labai gilių, labai išmintingų žodžių, pamatyta daug didelių ir gražių dalykų, kurių jo kūryboj tikrai apstu. Man, kaip buvusiam jo jaunystės, tokio ilgo laiko, draugui, bičiuliui norisi pasakyti šiek tiek ką kita. Pasakyti kaip apie žmogų, žmogų kūrėją, kuris iš tiesų yra kūrėjas iš Dievo. Pasakyčiau, kad ir iš šėtono vilionių. Pradėjęs, man regis, gilintis, įsiklausyti, arba iš prigimties girdėjęs, į tautosaką, tautominties, tautojausmės dalykus, jis labai greitai nėrė į būties gelmę, į pirmapradį, į kažin kokį keistą pasaulį, pilną žolių, kiaukutų, kaukaspenių, pilną kregždžių… Ir tai buvo ne šiaip sau kur nors išmokti, išskaityti dalykai, kad nuo čia viskas prasidėjo. Dievas jam iš tikrųjų yra davęs stebėtiną galią visa tai natūraliai pajausti. Žinau, kad tai, jo atėjimas į kūrybą, poezijoje iš tiesų buvo ypatingai naujas reiškinys… Jisai daugelį dalykų mūsų akyse, mūsų sąmonėj, man regis, pakeitė. Pakeitė meilės, ilgesio, tėvynės meilės, tėvynės sampratą. Jis visa tai tarytum suėmė kaži kokiam judesy: nuo pradmenų iki šio mirksnio, iki šios akimirkos, nuo būto laiko iki dabar, nuo būto žmogaus iki dabartinio laiko. Man tai visąlaik buvo vienas įspūdingiausių Sigito kūrybos ir viso matymo, gyvenimo sampratos dalykų. Labai daug ką norėčiau pasakyti, norėčiau papasakoti ir su tuo jo pradmeniškumu, pirmykštumu susijusių juokingų dalykų, kurių yra buvę nemaža. Yra atsitikęs toks juokelis. Dirbom „Literatūros ir meno“ laikrašty, jau buvom pažįstami. Sakau, dabar reikia išspausdinti tokio Gedos kūrybos. Redaktorius buvo Vacys Reimeris. Ir čia, ką pasakysiu, nieko bloga prieš tą redaktorių nenoriu, gink Dieve, pasakyti. Visi buvom padabnūs tada, nes vis kas nors keldavo visokį įtarimą, o buvo toks Sigito posmelis: „Stalelis medinis / Pavasarį krustels, / Sapnuoja tėvynę / Dvi katės ant krosnies…“ Reimeris paskaitė, sako, na va, viskas gerai, bet… o tu, sako, supranti kas čia yra? Na, žinot, pasakysiu, ir aš mikt mikt… Man irgi gražu: pavasaris, pečius, šilta, bet nemoku pasakyt, kaip čia reikėtų… Jau buvau beketinąs paties Sigito klaust… Bet, ačiū Dievui, išgelbėjo Aputienė, kuri tą poeziją gliaudydavo geriau negu aš. Sako, palauk, taigi „Stalelis medinis / Pavasarį krustels“… Pavasaris! Nori sprogti medis, nori tas medis gyventi, o katės – tai jokiu būdu ne iš kokio nors Sibiro… Jos gi iš šiltųjų kraštų atkeliavę padarai ir sapnuoja tą tolimų šiltųjų kraštų tėvynę… Jau rytojaus dieną aš pats puolu prie redaktoriaus – va, viskas čia aišku… Tai, sako, jei jau taip, tada labai gerai. Dedam. Įdėjom. Galėčiau papasakoti ir apie tai, kaip aš Sigitą perpratau pamatęs jo tėvą. Turėčiau papasakoti, kaip mes: Marcelijus, Sigitas ir aš, keliavom. Buvom nutarę pėsti ir važiuoti per Žemaitiją nukeliauti iki Dzūkijos. Įdomiausių dalykų nutiko. Sigitas atsiskleidė kaip žmogus, kuris labai greitai susiorentuoja. Jis gi yra nesvietiškas improvizatorius. Kaip ir kūryboj. Man atrodo, jis kartais sukuria dalyką, kurio iš pačių pradžių net pats nėra numatęs… Baigsiu prašydamas, kad Marcelijus, kaip profesorius, pašnekėtų kiek moksliškiau, o aš tik, Sigitai, tau pasakysiu, jog jei tavęs būčiau nepažinojęs ir dabar nepažinočiau, tai vien tik už tavo eilutes „Aš tavo rožių, Viešpatie, ilgėjaus“, skirtas François Villonui, tave laikyčiau labai dideliu poetu.
Marcelijus Martinaitis. Juozai, mums bepiga šnekėt, juokaut, kai jau peržengėm tą kritišką 60 metų amžiaus ribą, šiek tiek pasijutom laisvesni, perėjom į tikro vyro amžių. Galvoju apie Sigito 60 metų, galvoju ir apie kitus metus – apie 40 metų, kai susipažinau su Sigitu. Vilniaus universitete, su tokiu labai keistu studentu ir jo skaityta poezija. Dabar neprisimenu to teksto. Regis, niekur nebuvo skelbtas. Eilėraščiai pasirodė labai keisti. Nuo to laiko Sigitas išliko mano galvoj, mano mintyse. Dabar, artėjant šiai dienai, kelias dienas galvojau, net ir naktį prabudęs, ką reikėtų čia pasakyti. Na, žinoma, galėčiau skaityti paskaitą, kaip čia Juozas užsiminė, bet būtų labai nejauku. Tai girdėtų Sigitas, o jis tų stereotipinių frazių, kurios paprastai sakomos paskaitose, nemėgsta. Kita vertus, būtų galima šnekėti labai šmaikščiai, ironiškai. Kaip kad darydavom bendraudami, kartais vienas iš kito pasišaipydami, ką veikdavom susitikę gatvėj, ir prie butelio, žinoma, ir kelionėj, apie kurią čia Juozas užsiminė, kelionę trise iš Žemaitijos pro Jurbarką į Dzūkiją. Tai labai paprasti dalykai. Lyg ir nieko tada neįvyko, bet iš tikrųjų vyko tai, kas išlieka visam gyvenimui. Turbūt ir šmaikštavom, vienas iš kito pasijuokdavom, bet iš tikrųjų visą laiką rimtai mąstėm. Kas mums buvo Sigitas ir yra dabar, Juozas labai daug jau pasakė. Būtent jis buvo tas judintojas, savotiškas ardytojas, griovėjas. Viso to, kas įprasta, kas priprasta, kam jau galbūt atėjo pabaiga. Visą laiką to siekė, lydėjo pradžių ieškojimas, pradedant nuo „Pėdų“. O kai pasižiūri, jo visos knygos viena į kitą nepanašios. Visą laiką ieškojo kažkokios pradžios. Pradžios, pradžios ir pradžios. Jis tarsi griauna pats save. Atrodo, čia padarė ir reikėtų imt ir tęst… Tas griovimas, ieškojimas, ėjimas, ėjimas į tas erdves, neaprėpiamas, tolimas, tiek geografines, tiek istorines erdves… O jo pasirodymas, jo eilėraščiai, jo „Pėdos“ buvo suvoktos kaip prasiveržimas į kažkokias labai tolimas lietuviškas erdves, kurios lyg ir nebuvo niekieno atrastos, užčiuoptos. Prasiveržta per kalbą. Vaizdiniais. Neįprastais, netikėtais. Tas eilutes, kurias Juozas čia pacitavo, aš irgi esu įsidėmėjęs. Iš tikrųjų tai buvo keista poezija. Iš karto ją sunku ir priimti. Sigitas visada buvo stumiamas į paribį. Sigitas yra tokioj gilioj mūsų kultūros ir poezijos vagoj, toj vagoj, kuri sunkiai prasiverždavo. Tą vagą būtų galima pradėti nuo Donelaičio, per Strazdą, per Binkį, Albiną Žukauską, kuris dabar neprisimenamas. Ir Sigitas Geda. Galima ir daugiau pavardžių paminėti. Tai vaga, kuri ariama iš labai toli ir labai giliai. Pasiekiamos gelmenos, pasaulėjautos, pasaulėžiūros mitinės gelmės, kurios patiriamos stipriau nei tai patiriama protaujant, apie tai rašant, studijuojant. Įsidėmėtina – tai nėra uždaras lietuviškas pasaulis, jis pritraukia tolimiausias kultūras, kontinentus, kalbas. Sigito vertimai yra tos pačios vagos rezultatai. Tokiu būdu labai gilinama mūsų mąstysenos, jausenos, literatūros, poezijos vaga. Šiuo metu tai turbūt matyti aiškiausiai. Na, kuomet išmuša metai, 50, 60, savaime grįžtama atgal, peržiūrimas visas gyvenimas. Kai kalbėjau, kad mes šmaikštavom, kartais gal ir nerūpestingai gyvenom, bet iš tikrųjų tame buvo labai daug rimtumo. Apie buvimą kartu mes dar nesam pasakoję. Ne tik mūsų trijų čia esančių. Buvo nemažas būrys. Tas buvimas kartu mus ir gelbėjo, nes kitokios užuovėjos kartais ir nebūdavo. Neretai jausdavomės stumiami į pakraščius, į paribius. Ir vienintelis išlikimo, atspirties taškas – tai buvimas kartu. Pasidalinimas nuomonėmis, knygomis, kurių viešumoj nebuvo, mintimis, kurių viešumoje negirdėdavai. Buvo tam tikros nuostatos: žinojai, ko negalima sakyti, daryti ar net rašyti. Tada žinojau, kad yra Sigitas, yra Juozas, yra Kęstutis, Judita, Albertas, kurie šį vakarą tikrai būtų čia. Jie vis dėlto yra su mumis. Apie tai irgi, matyt, reikėtų kalbėti, nes laikas, metai spaudžia… Ir kaip dabar matau, ta bendrystė turėjo literatūrinės reikšmės ir savotiškas kriterijus, orientyras vis dėlto buvo Sigitas. Kriterijus, kuris sulaikydavo ir versdavo daryti, kažką daryti, daryti kitaip, neatsilikti, net galbūt ir savotiškai lenktyniauti. Mes labai skirtingi savo kūryba, tokie ir likom. Publika turbūt pastebėjo, kad mes čia trise – su barzdom. Barzdoti. Tos barzdos ne šiaip. Jos atsineštos iš to labai tolimo laiko, užsiaugintos prieš 40 ir daugiau metų. Kai kam barzdas nuskuto, kai kas pradėjęs gyvent kitokį gyvenimą pats nusiskuto. Tai buvo savotiškas laisvės, vidinės nepriklausomybės ženklas. Tom barzdom vis iškildavo pavojus, vieni norėdavo jas uždegti, padeginti, kiti pešiodavo arba grasindavo nuskusti. Prisimenu, kaip mus mesdavo iš kavinių. Kartu dar būdavo Kęstutis Nastopka, būdavom keturi ir barzdoti. Atrodė nei šis, nei tas. Anais laikais atrodėm kaip kokios katės, įtartini. Taip savotiškai rodėm tam tikrą išorinį nesusitaikymą ir barzdų mes turbūt jau neskusim iki pat gyvenimo pabaigos. Tie 60 metų savotiškai yra prasminga riba. Mes su Juozu jau esam tai patyrę. Tuomet apninka vaikystės sapnai, labai ryškūs sapnai, sapnuojamos moterys, kurios sapnuose atsiprašinėja, kartais lenda bučiuotis… Sapnuose daug kas prisimena, iškyla. Albinas Žukauskas kartais guosdavosi, sakydavo: štai jaunystėj, kuomet man buvo 20 metų, kaip užėjo, tai niekaip ir nepraeina… Tai aš norėčiau, Sigitai, tau taip pat palinkėti: kas tau kažkada užėjo Paterių kaime prie Snaigyno ežero, universitete, kad nepraeitų.
Juozas Aputis. Aš mažumėlę dėl tų barzdų. Pasakysiu dar juokelį tokį. Kai mes tada keliavom, tai, Marcelijau, buvom dar be barzdų… Tik vienas Sigitas turėjo. Žemaičiuose įlipam į autobusėlį, o jis juodas juodas toks buvo, siaubingai. Jaunas, juodas, pašišiaušęs… Negražu sakyti, bet visi iš karto sako: „žyds žyds“, o mes tada su Marcelijum toliau stovėjom. Tai mes grynai lietuviškai: „nu, Sigitai, nu kaip tu ten?“ Tas irgi lietuviškai: „nu, gerai, nu nieko, gerai, viskas tvarkoj…“ O, kai keliavom per Suvalkiją, suvalkai nebeiškentė ir sako: „nu ir kam čia dabar ta barzdžiukė?“ O jis nieko nelaukęs: „kam kam, suvalkietis ir nesupranti, mažiau skusti, mažiau kaštuoja…“ Anksčiau užsiminiau apie tavo tėvą. Norėčiau šiek tiek pats prisiminti ir tavęs paklausinėti, tam tikra prasme tau padėti prisiminti, kaip yra buvę. Pameni, kaip mes pėsti rugpjūčio naktį padainuodami atkeliavom iki Druskininkų, turėjom kuprinėj nemaža butelių, nemaža lašelių, bet nestiprių… Sakai, dabar reikia eiti ieškoti, kur yra tėvas. Žiūriu, kur jis eis ieškoti? Eina prie tvartelio, tvartelis – dviejų aukštų, viršuj – daržinėlė, kopėčios, jis tom kopėčiom. „Laba rytą“, – sako. Išlenda tėvas, gauruotas kaip ir vaikas. „Tai iš kur jūs, vaĩkeliai?“ – sako. Tai buvo, ko gero, pirmas sykis, kai aš ten apsilankiau. Na, ir prasidėjo tada šnekos, smagumai. Pamenu, tarp visų tų smagumų tėvas vis: „Tik, vaĩkeliai, į politiką nelįskit, tik, vaĩkeliai, į politiką…“ Mama tyli, rami. Kitas kartas buvo per Velykas, jau daug vėliau. Druskininkų sanatorijoj ar kokiuos kituos namuos tada mes gydėmės ir nuvažiavom švęsti Velykų. Taip per tas Velykas įsismaginom, kad tėvui vėl teko kartot: „Tik, vaĩkeliai, nelįskit į politiką.“ Nelįsdami į tą politiką jau pradėjom važiuoti Druskininkų link, o Sigitui kaip kad amžinai kažkas užėjo: jis turi nušaut, šaudyt ar dar ką nors reikia… Kur ten tie žmogeliai supras, kad tas jo siutas nukreiptas kur kitur, į politiką, į ideologijas… Maždaug pusiaukelėj jie šoferį prišnekino, kad jį išsodintų lauk. Šiaip taip išprašėm, teko prisipažint, kad mes – rašytojai, kad Sigitas – fantazijų pilnas, kad čia nieko nėr, kad jei ir pjaus, tai visai ne tuos… Tada mus atbogino iki Druskininkų. Man visą laiką skamba tas tėvo: „Vaĩkeliai, nelįskit į politiką…“ Tai ne tik Sigito tėvo, čia visų mūsų kartos, mūsų tėvų šnekėjimas. Bet aš noriu tavęs, Sigitai, paklausti: kiekvienam žmogui tėvas, motina yra ypatingi… Ką apskritai tau, kaip kūrėjui, tėvas yra davęs?
Sigitas Geda. Taip, dabar turėsiu ką nors atsakyti. Aš atsimenu kaip tėvas mus dėl tos politikos tramdė, apie ką Juozas Aputis sakė. Man tai užsifiksavę: „Nekiškit nagų tarp durų.“ Visoj Lietuvoj taip sakydavo. O Aputis rėkė: „Kišti iki alkūnės, kišti iki alkūnės…“ Mano tėvas buvo labai smagus žmogus ir dėl to tramdė. Dabar visi tėvai taip daro. Ir gerai daro. Aš irgi savo vaikus tramdyčiau, bet kaip tu sutramdysi, jei buvo toks laikas, o buvom pasiutę… Norėjo gero. Jis daug suprato. Buvo našlaitis, užaugino dėdė, daraktorius. Dėdė lankėsi ir Brazilijoj, ir du sykius Kuboj, ir Sibire… Kur jis tik nebuvo. Mano tėvas, kaip kaimo žmogus, ne kaip profesorius, gerai kalbėjo 3–4 kalbom, laisvai susikalbėdavo. Buvo be galo komunikabilus žmogus. Tai jį gelbėjo. Na, ir, kaip čia pasakius, labai karšto kraujo, visada įsiveldavo į muštynes. Jei muštynės, tai jis pirmas. Taip ir aš… Visada rinkdavausi ramesnius draugus. Juozas su Marcelijum ne sykį mane yra laikę už rankų, kad nešokčiau į kokį tanką. Čia prie Rotušės kažkada stovėjo toks tankas, tai, man atrodo, Juozas su Narbutu užlaužė rankas. Aš norėjau iš tanko ištraukti kareivį. Kuo man tai būtų pasibaigę, aš nežinau, bet Narbutui, mūsų geram bičiuliui, iki šiol nesu už tai padėkojęs… Kai gatvėj susitinkam, pasižiūrim viens į kitą, jis, matyt, pagalvoja: ar tas Geda iš tikrųjų beprotis, ar šiaip pavojingas žmogus? Tai, matyt, ateina iš tėvo, iš jo giminės. Žinot, kaip čia pasakyt, berniukai turbūt labai vertina tėvą, didžiuojasi, nori būti į jį panašūs, bet, regis, poezijos dovana labai dažnai atkeliauja iš motinos. Mano motina knygų skaityti nemokėjo, išskyrus maldaknygę, bet kartais labai gražiai padainuodavo. Ne staugdama, kaip kad mes, Juozai. Labai tyliai ir ramiai. Ji turėjo tai, ką, man atrodo, pražudo raštas, pražudo knygos. Aš iki šiol nesu supratęs savo motinos. Nutylėjimas ir stebėjimas, be jokių knygų, irgi yra labai didelė mokykla. Bet aš taip pat gražiai galėčiau atsiminti ir Marcelijaus motiną, ir močiutę dar… Kaip mes nuvažiavom į Kalnujus, kaip mus gražiai tie žmonės suprato… Na, gaila, Juozo tėvų nepažinau, bet ką padarysi. Mūsų tėvai, matyt, buvo panašūs, bet kai labai susigraudindavau, pacituodavau Kazio Bradūno eilutę: „ir nepranokom savo tėvelių žemelės artojėlių.“ Labai dažnai kamuoja mintis, kad mūsų tėvai buvo protingesni, oresni, garbingesni. Gal tai išplaukia iš to paties pradžių ieškojimo, apie kurį kalbėjo Marcelijus. Kažkada Saulius Šaltenis, mūsų jaunystės draugas, irgi nustebo, kad aš Baranauską laikiau didesniu poetu nei Maironis. Ir dabar laikau. Man atrodo, kad ir Donelaitis daug didesnis nei daugelis moderniųjų… Žemaitė yra labai didelė rašytoja. Taip išeina, kad man ta literatūra, kuri juo giliau į senovę, tuo geresnė. Turiu argumentų apginti šitą tezę. Dar senovės kinai sakė, kad geresnė ta skulptūra, kuri padaryta tūkstančiui metų palaidojama po žeme… Jeigu yra įdėta kokios nors energijos, tai paskui pats laikas dirba to kūrinio naudai. Taip, man atrodo, yra ir su vynais, su bronza, su daugeliu dalykų. Jie tiktai gerėja.
Marcelijus Martin aitis. Vienas dalykas, man įstrigęs nuo pirmųjų tavo eilėraščių ir einantis per visą tavo kūrybą iki pat dabar, tai kažkokia energija, kurią tu atsinešei iš tos nedidelės teritorijos, kur Snaigynas, kur kaimas, ežeras, tas visas augalijos pasaulis, augalai, vandens gyviai, vanduo… Norėčiau kažką pasakyti apie tavo frazę: „Turėjau du mitus: vaikystę ir gamtą.“ Iš kur ta energija, kuri jaučiama tavo kūryboje?..
Sigitas Geda. Daug ką esu pasivogęs iš vyresnių žmonių, iš kitų kūrybų. Priedo, esu šiek tiek kontūzytas ir, kaip G. Apollinaire’as sakydavo, dirba tik vienas pusrutulis – vaizdiniams gaminti… Vienas pusrutulis apmiręs. Be to, esu kairiarankis. Tad irgi arčiau šėtono (juokiasi)… Sugadino man tikėjimą kunigas, netikęs buvo. Ne ta ranka persižegnojau, tai užuot pamokęs, pavarė… Susijaudinau, na, ir ne ta ranka persižegnojau… O tikėjimo tiesų seserys taip sunkiai mane mokė… Po to ir nėjau, kai reikėdavo eit išpažinties, slėpdavausi. Dėl to galbūt vėliau kilo mano susidomėjimas visokiais šventaisiais raštais. Gal iš kažkokių didelių nuoskaudų, velniai žino?.. Gal iš sukrėtimo. Mūsų šeimoj buvo daug vaikų. Kaip jaunesnis buvau užmirštas, vyresniems tekdavo daugiau bėdų: varydavo prie darbų, ūkio, gyvulių… Vyresniuosius spausdavo, o mane truputį pamiršdavo… Būdavo labai gerai, kai likdavau vienas. Sako: iš kaimo, iš kaimo… Bet ten, kur gyvenom, mes mirkom vandeny, nieko nedarėm, tik gaudėm žuvis. Mes buvom labiau žvejai, o ne kaimiečiai. Nepaprastai daug sugaudavom vėžių, ten daug keisčiausių vabalų. Žemėj to nematai, žemę reikia dirbti, o ežeras yra stebuklas. Ir marios yra niekai, palyginus su ežeru, o jūra – na, didelė bala ir tiek. Ežeras yra reliktas. Žmogui teikia keistų vaizdinių, sukelia daug minčių apie pasaulį, kas yra gelmėj. Užtenka pasilenkt ir pasižiūrėt į vandenį iš valties arba panert po vandeniu. Vaikai nieko nedaro, tiktai gano kalchozo arklius ir nardo po vandeniu. Arba plaukia į salą riešutaut. Tai dideli dalykai ir man labai gaila, kad mano vaikai, anūkai to jau nebegaus. To niekada nebebus. Pirmykštis pasaulis yra žuvęs arba be galo apnuodytas. Vanduo nešvarus… Pirmai iš ežero gerdavom. O visa kita, tai dievai žino, kaip ten pasidaro?.. Išgudrėji ir išmoksti. Ta Juozo mintis, jog esama šėtono, man patiko. Šito daikto kratytis nereikia, kūryboj ne viskas iš Dievo, būna, velniukas pašnibžda gerų dalykų. Aš neatsisakau, kad turiu tam tikrų polinkių. Ilgainiui, aišku, ir slegia, ir persekioja, o žmogų tai gali nuvesti į labai didelį satanizmą ir magiją, kurios, turiu pasakyt, aš nemėgstu… Gal dėl to, kad arti jos esu? Kūryba yra ir iš Dievo, ir iš velnio. Ir iš proto, ir iš beprotybės, ir iš galvos, ir iš kojų… O iš kur ji tik neina.
Juozas Aputis . Keleri metai kultūros visuomenėj, gal kiek jaunesnėj visuomenėj, labai madinga lyg ir propaguoti tokį dalyką, kaip išviešinimas. Dabar atėjo laikas viską išviešint… Turima galvoj, kas tik norit. Tai traktuojama kaip būtinybė, tarsi žmogui tai labai daug galėtų duoti. Kaip pats žiūri į tą absoliutų išviešinimą?
Sigitas Geda. Aš labiausiai pasiilgstu ornamento. Kas yra paslaptis, tai, man atrodo, ornamentas. Rytų kultūros yra perprantamos per ornamentą. Tai, kuo mes domėjomės jaunystėj ir, tarkim, mūsų draugas Linas Katinas pirkdamas moterų austus kilimus, kuriuos divonais reiktų vadinti, Merkinėj… Iš to daug pasimokė. Kai moterys, motinos, dukros, ausdavo tuos divonus, rankšluosčius, ar jos nebūdavo seksualios, erotiškos?.. Jos turėjo tik gražias akis ir gražias kasas?.. Jos turėjo visą tai, ką turi ir šita išviešinta moteris, bet dar, ko gero, labiau koncentruota ir kondensuota. Jos buvo, man atrodo, fiziškai stipresnės. Taip kad tas viešumas, man atrodo, yra didelė prapultis. Aišku, gavom progą, atsikąsim… Na, kaip dabar nepažiūrėsi, jeigu ima ir rodo. Ir mažas, ir didelis nori pažiūrėti, jaunam ir senam seilė varva… O ta ornamentacija, paslaptis dabar absoliučiai nevertinama, gal ilgainiui sugrįš. Abstulbino vienas žmogus, vilnietis, dirbantis su deimantais. Sako, jei deimantą laikai tam tikru atstumu, tuomet pasaulį matai kaip vaivorykštę, matai visas septynias spalvas… Jeigu šitaip galima matyti pasaulį, tai stebuklas. Tarkim, bjaurasties estetika niekada to neatstos.
Marcelijus Martin aitis. Gal reikėtų apie ateitį… Dabar vis grimztam į prisiminimus. Skaitydamas tavo knygą „Man gražiausias klebonas – varnėnas“, užtikau mintį apie naujas kartas, o pastraipa pasibaigia tuo, jog poezija bus nebereikalinga, kad dabar yra baigtinis etapas, kažkas ateina, o mes lyg ir praeinam…
Sigitas Geda. Žmones yra apnikusios tokios mintys. Kas važinėja po pasaulį, mato, kad poezija dabar yra labiau skaitoma, deklamuojama, rečituojama. Poetai yra labiau artistai. Jeigu mes, Marcelijau, Juozai, mokėtumėm dar pagroti gitara, tai padarytume karjerą… Kas balsu daro visokius pokštus, labai daug laimi. Tokiuos skaitymuos buvau vasarą Berlyne. Man buvo įdomu. Įspūdis labai didelis, bet kai žinai, kas parašyta tekste, tai juokinga… Aišku, tam tikra atrakcija. Bet ar galima į tai žiūrėti kaip į poeziją? Tikriausiai reikia žiūrėti kaip į tam tikrą būseną, kurioje yra pasaulis. Tikra poezija, matyt, išliks prie universitetų, ilgainiui gal vėl išplis… Man regis, Achmatova yra suskirsčiusi, kada Rusijoje buvę populiarūs skaitymai, poezija, knyga, o kada ji dingsta, pasidaro nebereikalinga, o pati poezija virsdavusi daugiau parodijine… Man atrodo, kad šitie dalykai turi ir tam tikros mistikos. Čia kaip drabužių mados: tai sijonai ilgi, tai sijonai trumpi, to išviešinimo tai daugiau, tai mažiau… Kažkada panašiai paklaustas prisiminiau Heraklitą, kuris yra pasakęs, kad tai, kas paslėpta, bus atidengta, kas atidengta, bus uždengta. Tai vyksta nuo pasaulio pradžios.
Juozas Aputis . Norėjau dar paklausti apie tarybinius laikus. Yra išėjusi tokia knyga „Rašytojas ir cenzūra“. Kiek tu, Sigitai, esi ėstas, mėtytas, pjautas ir visaip kitaip vėtytas? Regis, tu nesi toj knygoj. Nepasakojai, kaip tave cenzūra pjovė? Kodėl?
Sigitas Geda. Tu, Juozai, turbūt skaitei, ką ten Sabonis (knygos „Rašytojas ir cenzūra“ sudarytojas, – GN) rašo. Jis gi buvo originaliosios literatūros vedėjas, paskambino ir sako: „Geda, mes čia organizuojam tokią knygą „Rašytojas ir cenzūra“, gal tu irgi parašytum?“ Aš atsakiau: „Tu cenzūravai, tu ir rašyk…“ Tai jis ir parašė, tik pavardės mano nemini. Aš rašyti atsisakiau. Man atrodė, kad nedora, kai tie, kurie išties cenzūravo ar perduodavo cenzūros nurodymus, vėl staiga į visus tuos dalykus… Bet gal visa tai užmirškim, buvę ir liūdnesnių atsitikimų.
Juozas Aputis. Noriu paklausti paskutinio dalyko. To, ko manęs yra paklaususi Judita Vaičiūnaitė. Ji klausė: „Ko tau iš viso to gyvenimo gaila?“ Tai aš dabar tavęs to klausiu.
Sigi tas Geda. Jėzau, kaip sunku… Ko man labiausiai gaila? Aš leidau tokią knygą, tai parašiau beveik biliūniškai: kad man labai gaila tuos vandenuos nukankintos antytės. Į tinklą pakliuvo, man, kaip vaikui, buvo įdomu pažiūrėt, kiek ji gali ištvert po vandeniu… Žiūriu, kad ji nebekvėpuoja. Ištraukiau ant kranto… To man tikrai labai gaila. Gaila ne tiek žmonių, kuriuos nuskriaudžiau, bet visų tų bebalsių sutvėrimų, padarų, kurie, kaip čia pasakyt, visai kito pasaulio. Jei gyvenime padarei kokią skriaudą, tai gali atsiprašyt, kažkaip tą skolą atlygint. Yra šansas. Gali melstis. Žinot, žmonės sugalvoja. O jei skriaudi tokius, va, nesuprantamus dalykus?.. Aš dabar daug ką pamiršau ir kaime gyvent nebegalėčiau… Reikėdavo vištai kirst galvą, brolis buvo kariuomenėj… Nėra kam kiaulę paskerst. Esu bandęs skerst kiaulę. Man tada atrodė normalu. Iš tokio jauno žmogaus, man atrodo, lengva padaryti ir kareivį, ir žudiką, ir nusikaltėlį, nes esi fiziškai stiprus, labai daug ko nesupranti. Amžius tai lemia. Nesvietiškai gaila tų dalykų. Ir jei reikėtų dabar pasirinkti religiją, pasirinkčiau tą, apie kurią tik skaičiau. Džainizmą. Žmogus niekur neina, nes bijo užmint ant skruzdėlės, ant vabaliuko… Tai tikriausiai yra tokia apmirimo būsena. Negaliu paaiškinti, bet gal dabar geriau Virginija (Kochanskytė, – GN) paskaito…
Tada man bus lengviau.
Parengė Gytis Norvilas
[/expand]
Skirmantas Valentas. Kaip mes atsodinome „Anykščių šilelį” (Tarmių metai)
[expand title=”Skaityti”]
[…] kaì mislìs ażlŷja,
Pamiñkłais ażwaisýtas sziłẽlys atgŷja
Rekonstrukcija ir „atsodinimas“
Šilelį poetui atsodina mislis, o jo ošimas girdimas įsivaizduojamoje erdvėje. Žodis atsodinimas tėra vaizdingas termino rekonstrukcija sinonimas: ir pats lot. recōnstructio, ōnis „atstatymas, atkūrimas“, padarytas iš veiksmažodžiore cōnstruo „atstatyti, atkurti“, kuriame savo ruožtu glūdi cōnstruo „padaryti, sukurti“, tereiškė ko nors, buvusio praeityje ir išnykusio, materialų (pvz., pastato) ar mentalinį atkūrimą. Šiuo požiūriu Antano Baranausko poema yra laikotarpio vaisius: XIX amžius ateina (Franzo Boppo, Rasmuso Christiano Rasko darbai) ir nueina (Ferdinando de Saussure’o „Memuaro apie pirmykštę indoeuropiečių vokalizmo sistemą“ idėjos) turėdamas aiškią rekonstrukcijos paradigmą: manoma, kad viską bent jau teoriškai galima atstatyti: indoeuropiečių prokalbę, Abiejų Tautų Respubliką ar iškirstą šilelį. Iki XIX amžiaus pradžios kalbotyroje iš esmės viešpatavo filologinis metodas, kurio tikslas – literatūrinių paminklų skaitymas ir komentavimas, tuo tarpu rekonstrukcijos paradigma pagrindžia visiškai naują metodą, kurio pamatą sudaro kalbų klasifikacija pagal genetinius požymius. Rekonstrukcijos sąvoka apima plačią erdvę: visiškai nesvarbu, kas bus rekonstruojama – mitologija, tautos istorija ar kalba. Ši paradigma persmelkia visą epochą, ir toks supratimas panašesnis į poetinį, o ne į lingvistinį požiūrį. Taigi šilelio atsodinimo tema yra ta pati rekonstrukcija, bandymas mąstymu prasiskverbti į praeities struktūras.
Rytietiškoji tradicija
Poezija rytų aukštaičių tarmėmis pražydo prieš pat 1863 m. sukilimą: vėliau sekusios represijos išblaškė autorius ir, anot Antano Baranausko, „gíesmy nułáuże“. Kalbant apie šią poeziją ir poetus, iškyla du klausimai. Pirmasis: ar ši poezija atsirėmė į senosios literatūros gelmes? Antrasis: kokiu pavidalu į mūsų kultūrą galėtų ir turėtų įsilieti rytų aukštaičių tarmėmis parašytos eilės? Rytinis lietuvių kalbos rašto variantas, kuriuo parašyti ir pirmieji žinomi poteriai, galėjo tapti bendrine kalba – šia tarme tada šnekėta ir valstybės sostinėje Vilniuje. Tačiau taip neįvyko dėl daugelio priežasčių: Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanceliarijoje lietuvių kalba nevartota apskritai, jau XVI a. prasidėjo stipri polonizacija ir t. t. Didžioji raštų rytų aukštaičių tarmėmis banga – pirmoji XVII a. pusė: tada išleidžiami Konstantino Sirvydo „Punktai sakymų“ (I d. – 1629 m., II d. – 1644 m.) ir jo „Dictionarium trium linguarum“ (apie 1620, 1631, 1642, 1677, 1713 m.). Atrodytų, kad paskutinis Sirvydo žodyno leidimas žymi rytinio raštų varianto pabaigą. Tačiau verta atkreipti dėmesį į Zigmo Zinkevičiaus nuorodą, kad krikšto ir kitų apeigų formulės „Rituale sacramentorum“ knygoje nebuvo „suvidurietintos“ iki pat XVIII a. pabaigos: tekstas su rytiniam variantui būdingomis ypatybėmis aptinkamas dar 1777 m. šio veikalo leidime1. Beveik iš to paties laikotarpio turime rytų aukštaičių tarme rašytus Kiprijono Lukauskio pamokslus (1794–1797). Vis dėlto Zinkevičius aiškiai konstatuoja senosios tradicijos nutrūkimą: „XIX a. pasirodė daugiau knygelių rytų aukštaičių tarme, netgi grožinės literatūros kūrinių (K. Aleknavičiaus, A. Strazdo ir kitų raštai), tačiau jų kalba negali būti laikoma XVII a. Vilniaus rašomosios kalbos organišku tęsiniu“2. Šią neabejotinai teisingą mintį galima bandyti konkretinti: aplenkėjus Vilniui, rytinis lietuvių kalbos rašto variantas „kėlėsi“ į šiaurines šios tarmės šnektas. Todėl Antano Strazdo (g. 1760 m.) tradicija ne tik susisiekia laike, bet ir susipina su Konstantino Sirvydo raštų tęsėjų darbais. Galbūt todėl raštija rytų aukštaičių šiaurinių patarmių pagrindu formavosi labai greitai ir kryptingai3: minėtina Kazimiero Kristupo Daukšos „Trumpa kalbamokslė (gramatika) liežuvio lietuviško“ (apie 1832 m.), Laurynas Bortkevičius 1810 m. (dar prieš Strazdo „Giesmes
1 Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 3: Senųjų raštų kalba, Vilnius: Mokslas, 1988, p. 276.
2 Ten pat, p. 277.
3 Žr. Apžvalgą: Z. Zinkevičius, Lietuvių kalbos istorija, t. 4: Lietuvių kalba XVIII–XIX a., Vilnius: Mokslas, 1990, p. 180–196.
svietiškas ir šventas“) išleidžia „Giesmes apie keturiolika stacijų“ (1810), parašytas specialiai Skapiškio kalvarijų maldininkams, XVIII a. pabaigoje rytų aukštaičių tarme pradėjo rašyti reformatai. Sunykus rašomajai kalbai, besiremiančiai Vilniaus dialektu,
iškilo „rotininkuojančios“ šnektos. Dar 1846 m. Kajetonas Aleknavičius išleido elementorių, kurio pagrindą sudaro rytų aukštaičių tarmė su „rotininkavimo“ elementais. Šio elementoriaus antrasis leidimas 1858 m. sutampa su iškiliausių Antano Baranausko ir Klemenso Kairio kūrinių parašymu. Pats Aleknavičius išleido rinkinį „Pasakos, pritikimai, veselios ir giesmės“ (1861), kuriame teigė, kad bendrinę kalbą reikią kurti rytų aukštaičių tarmės, kuri esanti ir gramatiškesnė, ir poetiškesnė, pagrindu. „Rotininkuojančių“ tarmių erdvės atsiskleidimas Turint galvoje tai, kad rytų aukštaičių raštų tradicija iš esmės niekados nebuvo nutrūkusi, kad vienu ar kitu pavidalu gyvavo norminimo idėjos (gramatikos, elementoriai, žodynai), nekyla nuostaba dėl poezijos blyksnio „rotininkuojančiose“ tarmėse 1856–1863 metais. Šios tradicijos išnykimo data labai aiški – 1864 m. Galima manyti, kad palankiau susiklosčius aplinkybėms „rotininkuojančių“ tarmių literatūra šiandieniame Lietuvos gyvenime užimtų ne menkesnę vietą už latgalių kalba (ar tarme?) kuriamą literatūrą Latvijoje. Įdomi paralelė: latgaliai taip pat „rotininkuoja“. XIX a. vidurio eĩlės rytų aukštaičių anykštėnų tarme įsiterpia tarp senosios lietuvių literatūros ir šiuolaikinės tarmiškai kuriamos poezijos. Susiduriame su dviem svarbiausiais uždaviniais: pirmasis – teisingas tekstų iššifravimas (tiksliau – to iššifravimo principai), antrasis – poezijos, parašytos „rotininkuojančiomis“ tarmėmis, transpozicijos į bendrinę kalbą galimybės. Kai kurie tekstai (Antano Baranausko „Anykščių šilelis“, „Pasikalbėjimas giesmininko su Lietuva“) lengvai įskaitomi – jie buvo išspausdinti prižiūrint pačiam autoriui. Kitų poetų, pvz., Klemenso Kairio, eilės liko rankraščiuose4.
Kaip skambėjo toji tarmė, kuria parašytas „Anykščių šilelis“ ir kuria kalbėjo didieji Anykščių vyrai – Antanas Baranauskas ir Klemensas Kairys? Mintis, ateinanti į galvą, kalbant tiek apie šiuos poetus, tiek ir apie anykštėnų tarmę apskritai, atsiremia į sąvoką: dingę poezijos garsai. Nesunkiai galima įsivaizduoti dingusius literatūros veikalus, tuo tarpu pasakymas dingę garsai asocijuojasi su perkeltine šio žodžio reikšme. Tačiau garsų dingimas išliekant žodžiams – realus vyksmas, o toks dingimas pakeičia ir patį kūrinį. Lietuvių poezija beveik iki XIX a. pabaigos buvo kuriama įvairiomis tarmėmis. Tų tarmių likimas, jų santykis su bendrine kalba susiklostė skirtingai: daugelį autorių teko „versti“ iš vienos ar kitos tarmės į bendrinę kalbą. Prozą toks „vertimas“ mažiau paveikia. Visai kas kita – poezija. Čia garsai atlieka kur kas svarbesnį vaidmenį negu kituose tekstuose: turinio ir raiškos planai poezijoje labai suartėja, todėl poslinkis viename kalbos plane būtinai sukelia pakitimus kitame plane5. Galima netgi kelti klausimą, ar rytų aukštaičių tarmėmis parašyti kūriniai ir jų „vertimai“ į bendrinę kalbą fonetikos ir fonikos požiūriu yra tie patys veikalai? Greičiausiai tektų pripažinti, jog pakeitę vieną garsų sistemą kita garsų sistema, turime kitą kūrinį, nors jo žodžiai ir išlieka tie patys.
Lingvistinis ir poetinis trikampis
Kaip ir kiti rytų aukštaičiai, anykštėnai an, am, en, em verčia un, um, in, im: runka ~ „ranka“, kumpas ~ „kampas“, kin.ča ~ „kenčia“, ti.msta ~ „temsta“. Senovinius nosinius balsius jie pavertė ū, ī: žūsis ~ „žąsis“, tīs’a ~ „tęsia“. Analogiškai elgiamasi ir su šiais balsiais, sutrumpėjusiais žodžių galūnėse pagal Augusto Leskieno dėsnį: su ruηku ~ „su ranka“, su kati ~ „su kate“, miški ~ miške“. Nuo uteniškių, artimiausios anykštėnams tarmės, pastarieji skiriasi tuo, kad kirčiuotus negalūninius a, e siaurina ir verčia
4 S. Valentas, Klemensas Kairys: Dingę poezijos garsai, Šiauliai: Saulės delta, 1999.
5 Apie kalbos planų sąveiką poezijoje: В. Топоров, Исследования по этимологии и семантике, t. 1, Москва: Языки славянских культур, 2004, p. 708–710.
pusilgiais o., ė. : n o .mas „namas“, do.rbas „darbas“, sė.ni. „senį“, gė.ni. „genį“ ir t. t.6 Kaip ir uteniškiai bei kupiškėnai, anykštėnai turi trijų ilgumų balsių sistemą: čia senoviniai ilgieji balsiai, būdami nekirčiuoti arba žodžių galūnėse, sutapo su dėl kirčio pailgėjusiais trumpaisiais balsiais. Abiem atvejais pradėti tarti beveik vienodi pusilgiai balsiai: pu.ši.s – „pušys“. Ilgieji senoviniai balsiai tokiais išliko tik kirčiuotoje pozicijoje, o trumpi senoviniai trumpieji – tik nekirčiuoti arba kirčiuoti galūnėse. Toks iš pirmo žvilgsnio lyg ir nereikšmingas tarmių bruožas, galimas dalykas, yra turėjęs didžiulės reikšmės mūsų kultūros istorijoje. Trijų ilgumų balsių sistema kiekvieną tarmiškai kalbantį žmogų verčia tapti kalbos tyrinėtoju, nes verčia kalbėtoją ir klausytoją be perstojo intuityviai analizuoti raiškos planą. 1992 m. lapkričio 21 d. konferencijoje, skirtoje Antano Baranausko 90-osioms mirties metinėms paminėti, akademikas Aleksas Girdenis (žemaitis!) pasakė įdomią mintį, kad trijų ilgumų sistema galėjusi nulemti didelį kalbos tyrinėtojų (pradedant Antanu Baranausku ir Kazimieru Būga), kilusių iš uteniškių, anykštėnų ir kupiškėnų kraštų, skaičių. Prie šio neabejotinai teisingo teiginio galima dar pridėti: ir poetų – nuo Antano Strazdo, Antano Vienažindžio iki pat šių dienų. Tokiu mokslo ir meno susitikimu nereikia stebėtis. Nors poetinė ir metakalbos funkcijos – priešingybės, audringa lingvistinė situacija šiose tarmėse provokavo domėjimąsi ir kalbotyra, ir poezija.
Antra vertus, XIX a. šeštajame dešimtmetyje parašytų kūrinių garsyno negalima tapatinti su šiandieninės anykštėnų tarmės garsais: jos vokalizmas dabar panašesnis į uteniškių balsyną, o ne tą, kuris buvo prieš 150 metų. Tuo nesunku įsitikinti lyginant tekstus, užrašytus skirtingais laikotarpiais. Beje, jau 1930 m. Jurgis Gerulis rašė, kad anykštėnų tarmė pastebimai nyksta7. Įdomu tai, kad nykimas vyko ne bendrinės kalbos, o uteniškių tarmės kryptimi: ryškiausia šios tarmės įtaka pastebima nekirčiuotoje pozicijoje, kur vietoj -o, -ė vėl pradėti tarti pusilgiai -a., -e.
6 Z. Zinkevičius, Lietuvių tarmių kilmė, Vilnius: Lietuvių kalbos institutas, 2006, p. 86–90.
7 G. Gerullis, Litauische Dialektstudien, Leipzig: Markert & Peters Verlag, 1930, p. 78–79.
Pastarąjį procesą galima pavadinti „grįžimu atgal“ – juk seniau visi lietuviai tarė ilguosius ā, ē, vėliau išriedėjusius į bendrinės kalbos o, ė.
Tarminis 1882 m. „Anykščių šilelio“ Veimare leidimas – Sekminių stebuklo variantas?8
„Ostlitauische Texte“ leidime poemos tekstas pateiktas du kartus: kairėje pusėje tekstas pateiktas anykštėnų tarme (pagal paties Baranausko klasifikaciją – R4), o dešiniuosiuose puslapiuose matome poemą, pateiktą polifonetine rašyba, atspindinčia visas 11 Baranausko skirtų tarmių. Galima įtarti, kad tokią interpretaciją galėjo autoriui pakuždėti dažnai poezijos tyrinėtojų cituojama Apaštalų darbų vieta:
Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo draugėje vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti. Jeruzalėje gyveno maldingų žmonių iš įvairių tautų. Pasigirdus tam ūžesiui, subėgo daugybė žmonių. Jie didžiai nustebo, kiekvienas girdėdamas savo kalba juos kalbant. Lyg nesavi ir nustėrę, jie klausinėjo: „Argi va, šitie kalbantys nėra galilėjiečiai? Tai kaipgi mes kiekvienas juos girdime savo krašto kalba?! Mes, partai, medai, elamiečiai, Mesopotamijos, Judėjos ir Kapadokijos, Ponto ir Azijos, Frygijos ir Pamfilijos, Egipto ir Libijos pakraščio ties Kirėne gyventojai, ateiviai romėnai, žydai ir prozelitai, kretiečiai ir arabai, – mes visi juos girdime skelbiant įstabius Dievo darbus mūsų kalbomis“. Visi be galo stebėjosi ir,
8 Šiame skyrelyje kalbama, aptariant Antano Baranausko poemą, apie Sekminių stebuklo tarminę interpretaciją, tačiau poema iš tikrųjų tampa daugiakalbe, plg. bandymą ją perskaityti 18 kalbų leidinyje Vis kitokie balseliai… Įvairiakalbis „Anykščių šilelis“, Vilnius: Savas takas, 2013. Svarbu tai, kad vis labiau pradedama kūrinį suvokti kaip skambantį, o ne kaip parašytą. Vilniaus knygų mugėje 2013 m. vasario 22 d., pristatydama Vis kitokie balseliai, Dainora Pociūtė kėlė mintį apie leidinį, kuriame „Anykščių šilelis“ būtų ne tik skaitomas, bet ir skambėtų įvairiom‑is kalbomis.
nieko nesuprasdami, klausinėjo: „Ką tai reiškia?“ O kiti šaipėsi: „Jie prisigėrę jauno vyno.“ Apd 2
Paulius Subačiaus visiškai pamatuotai mano, kad kairėje pusėje turime „originalą“9, o dešinėje pusėje – specialiai sukurtą ir suprogramuotą politekstą, taigi „originalas“ (anykštėnų tarme) tėra tiktai vienas iš 11 poemos perskaitymo variantų. Baranauskas tarsi specialiai paspendė spąstus tekstologui, ir tik po 128 metų užminta mįslė bus radusi jos įminėją. Neliekant abejonių, kad 1882 m. leidime matome politekstą, kurį galima perskaityti 11 tarmių, turime aiškų paliudijimą, kad Baranauskas atsisakė vienos tarmės dominavimo. Tokia labai fantastiškai atrodanti „Anykščių šilelio“ skaitymo galimybė pirmą kartą realizuota 2011 m. rugpjūčio 1 d. prie žymiausios Lietuvos klėtelės Anykščiuose – poema skambėjo ne tik anykštėniškai (skaitė šių eilučių autorius), bet ir uteniškių tarme (Bonifacas Stundžia), suvalkietiškai (Aldonas Pupkis), „dūnininkuojant“ (Irena Smetonienė), „dounininkuojant“ (Birute Jasiūnaitė), pietų aukštaičių tarme (Irena Raščiuvienė), pasvalietiškai (Bronė Stundžienė).
Bandymas „atsodinti“ arba rekonstruoti
Yra kelios paprastos tiesos, gerai žinomos lingvistinės rekonstrukcijos10 specialistams. Pirmoji tiesa – rekonstrukcija gali būti daugiau ar mažiau sėkminga, tačiau ji niekados negali visiškai priartėti prie rekonstruojamo „originalo“. Iš pirmosios išplaukia antroji tiesa – kiekviena rekonstrukcija yra sui generis individualus ir todėl ribotas veiksmas. Darbo pradžioje neturėta nė mažiausios patirties, kaip „Anykščių šilelį“ skaityti. Didžiausias skaitymo atradimas: „Anykščių šilelis“, skaitomas žiūrint į tekstą ir tas pats kūrinys, skaitomas išmokus jį atmintinai – du skirtingi kūriniai. Simboliška,
9 P. Subačius, Antanas Baranauskas. Gyvenimo tekstas ir tekstų gyvenimai, Vilnius: Aidai, 2010.
10 Čia kalbama tiktai apie garsų rekonstrukciją. Apie poemos semantikos rekonstrukciją žr. S. Valentas, Lingvistinis pasaulis poezijoje, Vilnius: MELI, 1997, p. 59–85.
kad tai buvo pastebėta Anykščių koplyčioje, kur mus tris – Virginijų Gasiliūną, Gytį Vaškelį ir šių eilučių autorių – įleido ir paslaugiai užrakinę paliko jos šeimininkai. Iš tikrųjų, Gyčio Vaškelio patarimas „pasidėjus popierius pasikliauti atmintimi“ buvo lemiamas. Todėl vėliau grįžus į Vilnių buvo skaitoma išmokus kūrinį atmintinai. Gruodžio mėnesį dar kartą kūrinys įrašytas skaitant žiūrint į tekstą. Pagaliau teko pripažinti, kad tik deklamuojant atmintinai išmoktą tekstą išryškėja poeto talento nubrėžtos semantinės linijos, susiklosto ypatinga pauzių bei intonacijų dermė. Dar 1994 m. Valentinos Paukštelytės filme „Vasarvidžio kelionė į Anykščius“ buvau sakęs, kad Antanas Baranauskas poemą greičiausiai kūrė ne popieriuje, o galvoje ir kad tas tekstas greičiausiai tapdavo užrašytas vėliau. Išmokus tekstą atmintinai išaiškėjo, jog toks spėjimas turėjo pagrindą: poema tarsi sudėliota iš mažų gabaliukų, savotiškų „mozaikų“, beveik neturinčių jungčių. Panašų spėjimą dar anksčiau išsakė Rapolas Šaltenis, aptardamas „Anykščių šilelio“ gimimą: „Gal klėtelės tamsumas visai ir nekliudė jam kurti? Greičiausiai jo kai kurios dainos ir giesmės gimdavo ir tamsoje kartu su kokia nors melodija, kurią niūniuodavo, vėliau pats ar kiti kiek pataisydavo. Matyt, teisi buvo mano senelė, „mokydama“ mane poezijos ir teigdama, kad prastas tas eilėraštis, kuris negula dainon, ir kad amžiną atilsį mūsų giminės saulė – vyskupas – pirma savo giesmes balsu išgiedodavo ir, kai jas apylinkė pagaudavo, tik tada griebdavos popieriaus ir plunksnos“11.
Skaityme yra likę trūkumų, kuriuos labai sunku pašalinti, nebent pasiguodžiant, kad „faciant meliora potentes“. Skaitymą recenzavęs Bonifacas Stundžia nurodo tokias klaidas: „Kadangi tobulumui ribų nėra, trūkumėlių galima rasti ir aptariamojoje plokštelėje. Jie yra smulkūs, ypač nefilologams (kad būtų paprasčiau, pateikiamus pavyzdžius užrašysiu įprastine rašyba). Valentas skaito senovėj, nors Baranausko yra senobėj, palingvėl taria su kietu l (AB – minkštasis), prielinksnį unt taria be t (tuo tarpu priešdėlį
11 R. Šaltenis, Mūsų Baranauskas, Biografinė apybraiža, Vilnius: Vyturys, 1985, p. 95.
int – su t), formą nẽprėtėlių sukirčiavo neprėtėlių. Keliolika atvejų su kirčiuotais mišriaisiais dvigarsiais abejoju AB pažymėtos tvirtapradės priegaidės tarimu, kada ne kada aiškiai girdžiu tvirtagalę priegaidę, pvz.: viñkšnos = vìnkšnos, dvelksi = dvélksi, dvelkteli = dvelkteli.“ Šie riktai, nors ir pastebėti, palikti nepataisyti, nes taisant korektūrą ir taip bandant išvengti klaidų pakinta intonacija, „teisingai“ ištarta frazė skamba kaip svetimkūnis. Todėl į šilelio atsodinimą, t. y. į poemos perskaitymą, derėtų žiūrėti kaip į labai atsargų bandymą mėginti atspėti pusantro šimto metų senumo garsus. Pagaliau kūrinio originalo ir jo interpretacijos problema – vienas sudėtingiausių tekstologijos klausimų12.
„Anykščių šilelio“ atsodinimo sumanytojai – kantrusis redaktorius Virginijus Gasiliūnas, padaręs 8 poemos įrašus ir nesuskaičiuojamą skaičių korektūrų, ir LLTI Leidybos centro vadovas Gytis Vaškelis, raginęs imtis šio darbo. Visi „atsodinimo“ įrašai daryti Rašytojų sąjungos bibliotekoje: daugelį valandų V. Gasiliūnas kryžiumi, tarsi prieš patį Baranauską, gulė ant prietaisų, fiksuojančių užrašymo parametrus, įbalsintojas sau leido stovėti…13
12 P. Subačius (rec.), Antanas Baranauskas, Raštai 1, Poezija, Vilnius: Baltos lankos, Archivum Lithuanicum, 3, 2001, p. 253–288.
13 Rekonstruotas tarminis skaitymo variantas išleistas: Antanas Baranauskas, Anykszczũ sziłelys. Pristatė ir įbalsino Skirmantas Valentas, Vilnius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Vilnius, 2009.“
[/expand]
Žmogus, kuris moka ne tik bendrinę kalbą, yra turtingesnis. Kalbasi Markas Roduneris, Benediktas Januševičius, Gytis Norvilas (Tarmių metai)
[expand title=”Skaityti”]
Benediktas Januševičius. Koks šiandien yra tarmių statusas? Kokią vietą jos užima lietuvių, europiečių kalbose?
Yra tarmių, kurios plačiai vartojamos ir netgi pretenduoja tapti kalba, pavyzdžiui, žemaičių. Tarmė gali virsti kalba ir netgi išsikovoti valstybinės kalbos statusą, kaip tai nutiko liuksemburgiečių kalbai. 1984 m. ji paskelbta valstybine. Tarmės atgimsta ir Vokietijoje. Jos iškyla kaip regioninio identiteto dalis. Šveicarijoje vokiečių kalba vadinama rašytine, nes ji gyvuoja tik raštuose. O visas bendravimas vyksta tarmiškai. Tarmiškai prabyla net ir imigrantai. Smagu tai stebėti, tačiau šis faktas rodo, kad tarmės vyrauja. Šnekamoji kalba išstumia vokiečių kalbą ir netgi veržiasi į literatūrą. Spoken word poezija kuriama tik tarmiškai. Tarmės vyrauja pokalbių svetainėse. Elektroniniai laiškai, žinutės draugams rašomos šnekamąja kalba. Manau, kad ir Lietuvoje bendraujant žinutėmis pasitelkiama būtent ši atmaina. Jeigu Lietuvos tarmės pajėgtų įsiveržti į elektroninio bendravimo sferą, joms atsirastų erdvė, kurioje jos galėtų toliau gyvuoti ir vystytis. Įtariu, kad žemaičiai žinutėmis bendrauja žemaitiškai. Neteko girdėti, kad lietuviškos žinutės būtų tyrinėjamos, bet toks tyrimas būtų labai įdomus. Jis padėtų išsiaiškinti lietuvių tarmių gyvybingumą.
Pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje susiformavo ir miestų tarmės. Niekas jų nenori tyrinėti, nes jos nėra grynos. Gyvenu Šiauliuose ir matau, kaip stipriai žemaičiai veikia šiauliškių kalbą. Šiauliuose, sakyčiau, susiformavo specifinė miesto tarmė, dabar plintanti ir už miesto ribų. Tiesa, tai vyksta senųjų tarmių sąskaita. Pastarosios traukiasi, nes keičiasi kaimas. Šiandieniai ūkininkai kitokie nei kadaise. Jie ir kalba kitaip.
Gytis Norvilas. Ir vis dėlto tarmės gyvuoja. Gal tai globalizacijos atoveiksmis?
Taip. Atsvara. Turime tarptautinę bendravimo kalbą – anglų. Tokia kalba reikalinga tam, kad susikalbėtume su pasauliu. Kas žino, gal po penkiasdešimties metų tai bus kinų kalba? Šveicarijoje tarmės siejamos su asmens identitetu. Tarmė padeda atpažinti žmogų didžiuliame šiandienos kaime, kurį vadiname pasauliu. Šiandien akimirksniu galima susisiekti su draugu, kuris yra, na, kad ir Polinezijoje. Vienintelė problema, galinti sukliudyti bendrauti, – laiko skirtumas. Taigi, vystantis technologijoms, pasaulis traukiasi. Ir vis dėlto žmogus kažkur gyvena. Jis yra vilnietis, šiaulietis ar uteniškis, ir šitie dalykai yra simpatiški – galimybė atpažinti žmogaus gyvenamąją vietą iš jo kalbos. Beje, mūsiškio „Dviračio šou“ kūrėjas Vytautas Šerėnas giriamas už gerą Ignalinos krašto tarmę. Ir ne be reikalo. Bet kol kas tarmės vartojamos pašaipiame kontekste. Reikėtų iš jo ištrūkti.
Na štai seriale „Naisių vasara“ viena mergina ėmė žemaitėška rokuot… Ji yra tokia, nuo Akmenės ir kalba žemaitiškai. Ir gerai. Iš jos nedaromas zoologijos sodo eksponatas, kaip kadaise nutikdavo afrikiečiams. Būtent šito reikia vengti.
Benediktas Januševičius. Iš kur kilo tokia nuostata, kad tarmiškai kalba tiktai mužikai, o išsilavinę, kultūringi žmonės neva turėtų kalbėti bendrine kalba?
Rimta problema, kad tarmiškumas siejamas su prasčiokiškumu. Šiuo požiūriu Šveicarija yra išimtis. Taip nutiko dėl sociopolitinių priežasčių. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą bent jau Ciuriche miestiečiai stengėsi kalbėti bendrine vokiečių kalba, bet dėl karo imta nekęsti vokiečių. Per Antrąjį pasaulinį vokiečiai įtvirtino nepakantumą sau… Tarmės tapo tam tikra dvasinės gynybos forma. Jeigu tu kalbi tarmiškai, vadinasi, skiriesi nuo vokiečių užpuolikų. Už savo tarmes šveicarai šiandien turėtų būti dėkingi Adolfui (juokiasi).
Tarmių renesansas įmanomas, jeigu tam tikra tarmė turi kalbėtojų branduolį, jeigu ji dar normaliai funkcionuoja. Iš ekspedicijų po Aukštaitiją turiu įvairios patirties. Kai kuriuose regionuose puikiai kalba net ir trisdešimtmečiai, o kai kur tarmes prisimena tik senoliai. Dirbtinai nieko čia nesugrąžinsi. Niekinamą požiūrį į tarmes formavo centralizmas. Pažvelkime į Prancūziją. Paryžiaus prancūzų kalba atseit yra ta, kuria reikia kalbėti. Tarmės, kurios galėtų praturtinti bendrinę prancūzų kalbą, jau išnykusios. Žinoma, egzistuoja žargonas, tačiau senųjų tarmių nebėra. Šveicarijoje prancūzų kalba taip pat nėra tarmiška. Sovietų Sąjungoje, kaip ir carinėje Rusijoje, vyravo centralizmas. Tą centralizmą perėmė lietuviai. Jie nustatė, kad centras yra Vilnius ir kad iš jo bus nurodoma, kaip reikia kalbėti. Būtent centralizmas suformavo tam tikrą terpę, kurioje žmogus laikomas nepažangiu, nemoderniu, nešiuolaikišku, jeigu jis kalba tarmiškai. Kai kas iš mano kolegų ir šiandien yra įsitikinę, kad reikia stiprinti bendrinę kalbą. Tarmių sąskaita. Aš manau, kad tai nėra gerai.
Benediktas Januševičius. Kalbą, tarmę suprantu kaip savotišką asmens vizitinę kortelę ar pasą…
Tačiau yra regionų, kur identitetas yra vienas, o kalba kita. Pavyzdžiui, Rytų fryzai jau nekalba fryziškai. Rytų fryzų regiono gyventojai save laiko fryzais. Dabar jie kalba vokiečių žemaičių tarme, kurią po truputį išstumia bendrinė vokiečių kalba. Yra baskų, kurie nemoka baskų kalbos, bet laiko save baskais, o ne ispanais. Tai yra sudėtingiau, nes Lietuvoje kalba visuomet tapatinama su etnine priklausomybe. Dabar būtų sunku įsivaizduoti lenkiškai kalbantį žmogų, kuris sakytų, kad yra lietuvis. Bet, manau, kad tokių žmonių esama. Taigi viskas nėra taip paprasta.
Benediktas Januševičius. Koks tarmės vaidmuo šiandienėje poezijoje? Ar tarmiška poezija yra įmanoma kaip modernios, avangardinės poezijos forma?
Žinoma, įmanoma. Tiems, kam tarmė įprasta, turėtų būti visiškai nesunku rašyti. Na, štai šveicarų poetas Kurtas Martis… Jo eilėraščius vertėme su Vladu Braziūnu ir, manau, pateikėme savotišką provokaciją, jo poeziją iš Berno tarmės versdami į šiaurės panevėžiškių tarmę. V. Braziūnui skaičiau garsiai šiuos eilėraščius, ir mudu įsitikinome, kad Berno tarmės skambesys yra artimas jo gimtajai tarmei. Kaip šiaurės panevėžiškių tarmėje, taip ir Berno tarmėje dominuoja balsis „o“. Panašumų yra ir daugiau. Berno tarme jau seniai rašomi istoriniai romanai, pavyzdžiui, šio žanro klasiko ir Berno aristokrato Rudolfo von Tavelio ar Lietuvoje viešėjusio šių laikų autoriaus Wernerio Marčio. Tokie kūriniai atrodo kur kas autentiškesni nei būtų parašyti vokiškai. Kiek vėliau (nuo 1954 m.) atsirado, kaip dabar įprasta vadinti, dainuojamosios poezijos atstovai. Jie prisistato, kaip Berno trubadūrai. Naujausia tarmių suklestėjimo banga prasidėjo per spoken word poeziją ir repą, kuris Šveicarijoje yra beveik išskirtinai tarmiškas. Reperiai miesto tarmę maišo su didele doze žargono. Tarp jų nemažai imigrantų. Įsivaizduokite turkų ar albanų kilmės šveicarą, kuriam Ciuricho tarmė yra gimtoji. Šitaip atsiranda įtampa, verčianti kurti.
Praeitais metais „Poezijos pavasario“ festivalyje viešėjo mano kartos šveicarų rašytojas Pedro Lenzas. Jis parašė romaną („Dr Goalie bin ig“, – liet. „Čia aš varatarius“), kuris sulaukė didelio susidomėjimo. Verčiame (su Rimantu Kmita) Pedro Lenzo romaną į bendrinę lietuvių kalbą, nors jis parašytas Berno tarme. Tiesa, kas šiais laikais yra romanas? Sunku pasakyti.
Pedro Lenzas – vienas pirmųjų spoken word šveicarų rašytojų, o yra ir jaunesnių autorių, kurie eksperimentuoja rašydami tarmiškai. Galima žaisti ir tarp kalbų. Pavyzdžiui, 2011-aisiais Lietuvoje viešėjo Arno Camenischas, kuris parašė visą „Alpių trilogiją“ („Sec Nėr“, „Už stoties“, „Išgertuvės“ (tiksliau būtų – „Dagertuvės“) vokiečių kalba (pirmas tomas išėjo dviem kalbomis), bet su retoromaniškais intarpais, remiksuotais žodžiais ir panašiai. Viskas puiku, jei patys rašytojai ima eksperimentuoti. Jeigu mėginsime šį procesą skatinti dirbtinai, per projektus, vien tik skelbdami tarmių metus ir panašiai, nieko iš to neišeis.
Gytis Norvilas. Mano mėgstamas austrų poetas H. C. Artmannas rašė ne tik bendrine vokiečių kalba, bet ir Vienos tarme. Mėginau versti tuos tarmiškus jo eilėraščius. Skaitai, atrodo, parašyta vokiškai, bet nieko nesupranti. Ar įmanoma išmokti tarmę?O jeigu įmanoma – ar verta tai daryti? Kokios problemos iškyla verčiant tarmišką literatūrą? Į ką versti, tarkim, Vienos ar Berno dialektą?
Verčiant iš tikrųjų kyla problemų. Tenka pasukti galvą, kaip perteikti tarmišką kūrinį. Nusprendus versti į tarmę, reikia tokio žmogaus kaip Vladas Braziūnas, kuris pats rašo tarmiškai. Nerašančiam tarmiškai versti į tarmę – būtų sunkus ir keistas darbas. Vertimas į tarmę yra prasmingas, jeigu tarmė savaip žavi. Kiek žinau, Pedro Lenzo romanas šiuo metu verčiamas į anglų kalbą, tačiau ne į literatūrinę, o į Glazgo šnektą. Yra toks škotų rašytojas Donalas Mc Laughlinas, beje, irgi viešėjęs Lietuvoje, kuris moka ir Berno tarmę… Tiesa, Glazgo šnekta turi šiek tiek pašaipų prestižą. Kartais anglakalbiams ji sunkiai įkandama, tačiau turi išskirtinę reputaciją. O išmokti tarmę… Kodėl ne? Aš kalbu dviem Šveicarijos tarmėmis. Užaugau Rheinfeldene, bet studijoms teko persikelti į Bylį ir po metų, dvejų pramokau Berno tarmės. Žodžiu, tai nutiko natūraliai.
\
Gytis Norvilas. Daug vasarų praleidau Krekenavoje, kur kalbama panevėžiškių tarme. Kaskart pagyvenęs kurį laiką ten pereidavau vietinės tarmės, ir vėliau, grįžęs į savo miestą, dar kokią savaitę šitaip kalbėdavau…
Kaip matai, tai vyksta savaime. O išmokti… Na, Šveicarijoje išmoksta nebent prancūzakalbiai. Mokykloje mokosi vokiečių kalbos, vėliau, tarkim, atvyksta į Ciurichą, o ten niekas vokiškai nekalba. Tad kai kam norisi mokytis vietinės tarmės. Tai atrodytų panašiai, kaip koks užsienietis, atsidūręs nuošaliame Žemaitijos kaime, prabyla žemaitiškai, o ne bendrine lietuvių kalba. Ar labai prasminga mokytis tarmių? Nežinau. Kaip ir dėl vertimo. Pamėginome išversti Kurtą Martį. Tačiau tarmiškai versti poeziją yra viena, o versti, pavyzdžiui, istorinį romaną būtų visai kas kita…
Gytis Norvilas. Ar tarmiškai rašantis žmogus neužsidaro savotiškame kalėjime, savo kūrinius skirdamas siauram skaitytojų ratui? Juk ne visi vokiškai kalbantys supras kūrinį Berno tarme.
Na, šveicarų yra daugiau nei lietuvių. Šveicarai supranta vieni kitų tarmes. Per televiziją, radiją kalbama tarmiškai. Kiekvienas – savo tarme. Šia linkme derėtų žengti ir lietuviams. Daug kas sako, kad nesupranta žemaičių. O kai žemaičiai paskelbia, turintys savo kalbą, – pyksta. Esu įsitikinęs, kad ilgėliau įsiklausius, žemaičius galima suprasti. Juolab kad jaunimas jau beveik nevartoja specifinių žemaičių žodžių, pvz., tokių baltarusizmų kaip „adyna“ (valanda). Bet net ir nesuprasdamas vieno kito žodžio, juk gali suprasti esmę, tai, ką žmogus norėjo pasakyti. Minėtas Pedro Lenzo romanas yra genialus, todėl mikliai buvo išverstas į prancūzų, italų, vokiečių ir kitas kalbas, jis jau rado platesnį skaitytojų ratą. O kadangi tai romanas, kurį Pedro gana dažnai skaito su muzika, scenoje, tai visiškai logiška, kad jis parašytas tarmiškai. Tokiu būdu jis tampa artimesnis publikai. Manau, taip būtų ir Žemaitijoje. Žmogus, kuris kalba to krašto kalba yra artimesnis auditorijai. Didžiausias Kurto Marčio ir į jį panašių poetų laimėjimas buvo tas, kad jie rašė ne apie žemės ūkį, o kūrė pasaulinio lygio poeziją savo tarme. O tai leidžia ir kitiems to krašto žmonėms pasijusti visaverčiais. Beje, kadaise lietuvių poetas Stasys Anglickis rašė ir žemaitiškai, ir bendrine kalba. Jam neblogai sekėsi.
Gytis Norvilas. Pavyzdžiui, H. C. Artmannas ar S. Geda neretai įkvėpimo ieškojo tarmėse. Na, o ką viena ar kita tarmė gali suteikti pačiai kalbai?
Bendrinė kalba iš tarmių semiasi gyvybės. Ypač šiais laikais, kai turime tarptautinio bendravimo kalbą. Sykį paskelbiau provokacinį teiginį, kad šiais laikais bendrinės kalbos galėtų ir išnykti. Su pasauliu galime bendrauti angliškai. Tarpusavy – tarmiškai. Taigi tarmės svarbesnės nei bendrinė kalba. O išnykus tarmėms, vėliau – bendrinei kalbai, gali nebelikti ir pačios kalbos. Bendrinė kalba iš esmės tik viena kalbos atmainų, galima sakyti, viena iš daugelio tarmių. Kalba gali nykti kaip nyksta ir nacionalinės valstybės. Taigi viskas smulkėja ir tuo pat metu globalėja.
Gytis Norvilas. Kartais klausausi „Deutsche Welle“, ir man atrodo, kad ten kalbama bendrine vokiečių kalba, žodžius tariant angliškai. Kalba akivaizdžiai kinta, bet ar reikia bijoti permainų?
Ir pati anglų kalba yra hibridas. Anglų kalba yra prancūzų ir germanų kalbų hibridas, kiek panašus į tuteišių kalbą (juokiasi). Ar tai baisu – priklauso nuo kalbos ideologijos. Kalba vystosi. Karavanas eina. Nieko neįmanoma padaryti dirbtinai. Taip pat ir išsaugoti. Šveicarijoje nyksta retoromanų kalba, nors yra oficiali, valstybinė, regis, apsaugota. Bet jeigu kalbėtojai nenori ja kalbėti – nieko nepadarysi. Tėvai savo vaikams neperduoda šios kalbos. Negi prie jų atsistosi su šautuvu. Pastaruoju metu matomas pagyvėjimas, kurį atspindi, pavyzdžiui, Arno Camenischas ar repo grupė „Liricas Analas“. Teko susidurti su karaimų kalbos problemomis. Mane nustebino tai, kad mišriose šeimose jau nekalbama karaimiškai. Dabar dedamos didžiulės pastangos, įtraukiant jaunimą, mėginant šią kalbą prikelti, kol kas dar yra kalbėtojų. Lietuvoje – apie 50. Tačiau be pačių kalbėtojų iniciatyvos nieko nepadarysi.
Gytis Norvilas. Kam reikalinga kalba, kuria susikalba vos keli žmonės?
Tokie žmonės yra daugiakalbiai. Jeigu kuria nors kalba kalba apie tūkstantį žmonių – puiku. Yra kalbų, kuriomis kalba vos keli šimtai žmonių, bet ir jie kartais turi savo interneto puslapius. Ir, žinoma, kalba dar keliomis kalbomis. Taip yra Kaukaze. Viename kaime kalbama dviem kalbomis, net priklausančiomis skirtingoms kalbų šeimoms! Be to, jie kalba čečėniškai, moka rusų kalbą. Ir visi susikalba! Mažesnių tautų atstovai modernėjant pasauliui įgyja vis daugiau galimybių išsaugoti savo kalbas ar tarmes. Labai praverčia internetas. Po pasaulį išsiblaškę žmonės šiandien gali pasikalbėti gimtąja kalba ir jos nepamiršti, atgaivinti įgūdžius. O pavyksta prikelti ir mirusią kalbą. Kaip antai Kornvalyje prikelta kornų kalba.
Gytis Norvilas. Kokia lietuvių tarmė Tau gražiausia?
Dėl grožio – nežinau, bet dabar stengiuosi išmokti žemaitiškai. Žemaitijoje (Skuode, Telšiuose) yra gimnazijų, kuriose pasirinktinai galima mokytis žemaičių kalbos. Reikia šį mokymą stiprinti. Apskritai man patinka žemaičiai. Jie – gudrūs žmonės. Po truputį ką nors įkuria, po truputį įstumia, paskui ima ir pripažįsta oficialiai. Tokia politika man labai patinka. Nebūtina rėkti, konfliktuoti su centru, verčiau po truputį įgyvendinti savo sumanymus, ir ilgainiui jie nieko nebešokiruos. Tai man priimtina. Aš manau, kad žmogus, kuris moka ne tik bendrinę kalbą, bet ir kurią nors tarmę, yra daug turtingesnis.
[/expand]
Poezijos pavasario apdovanojimai
Poezijos pavasario svečiai
[expand title=”Ana Auzinia (Latvija)”]
Ana Auzinia gimė 1975 m. Rygoje. Yra baigusi tapybą Rygos meno akademijoje. Eilėraščius publikuoja nuo 1990 m. išleido tris poezijos knygas: „Atskirtieji sodai“ (1995), „Slidininkai bučiuojasi sniege“ (2001) ir „Aš atrodžiau laiminga“ (2010). Apdovanota Zinaidos Lazdos premija (1993), Klavo Elsbergo premija (1994), „Presos Namų Knygos“ konkurso apdovanojimu (2001), jai paskirtos žurnalo „Latvių tekstai“ ir Ojaro Vaciečio premijos (2011). Jos eilės verstos į rusų, anglų, vokiečių, švedų, suomių, estų, lietuvių, ukrainiečių ir baltarusių kalbas. Šiuo metu yra laisva menininkė.
Eilėraščius vertė Erika Drungytė
[/expand]
[expand title=”Heather Thomas (JAV)”]
Heather Thomas yra šešių poezijos knygų autorė, kartais pasirašanti kaip H. T. Harrison. Iš knygų paminėtinos: „Melsvas rubinas“ („Blue Ruby“, FootHills Publishing), „Prisikėlimo popieriai“ („Ressurection Papers“, Chax Press) ir „Praktikuojant amneziją“ („Practicing Amnesia“, Singing Horse Press). Jos eilėraščiai spausdinti daugiau kaip 40 žurnalų ir antologijų, o kūryba versta į ispanų, lietuvių, bosnių ir albanų kalbas. Poetė dėsto literatūrą ir kūrybinį rašymą Kutztauno universitete, Pensilvanijos valstijoje. Ji yra pelniusi Pensilvanijos Menų tarybos, Amerikos poetų akademijos apdovanojimus ir Gertrude Stein apdovanojimą.
Eilėraščius vertė Marius Burokas
[/expand]
[expand title=”Michael O’Loughlin (Airija)”]
Michaelas O’Loughlinas gimė Dubline (Airija) 1958-aisiais. Mokėsi Triničio koledže. Daug metų gyveno Ispanijoje ir Nyderlanduose, o dabar apsistojo Dubline. Išleistos penkios jo poezijos knygos, naujausia – „In This Life“ („Šiame gyvenime“) – išėjo 2011-aisiais. Jis taip pat rašo apsakymus, scenarijus ir esė. Nemažai vertė iš olandų kalbos, išvertė ir rinktinę „Slaptos vestuvės: rinktinė Gerrito Achterbergo poezija“ (Hidden Weddings: Selected Poems of Gerrit Achterberg). M. O’Loughlinas buvo Triničio koledžo rašytojas stipendininkas, o 2006-aisiais dalyvavo „Sealines“ rašymo programoje ir kurį laiką gyveno Rygoje.
Eilėraščius vertė Marius Burokas
[/expand]
[expand title=”Miłosz Biedrzycki (Lenkija)”]
Miłoszas Biedrzyckis (g. 1967 m. Koperyje, Slovėnija) – lenkų poetas, vertėjas, vienas svarbiausių su leidiniu „brulion“ siejamos kartos autorių. Baigė Krokuvos kalnakasybos ir metalurgijos akademiją, dirba inžinieriumi geofiziku. Gyvena Krokuvoje.
Devynių poezijos rinkinių autorius. Verčia į lenkų kalbą anglakalbę ir slovėnų poeziją. Poezijai būdingas žaidimas kasdienės kalbos paradoksais, individualios patirties universalumo paieškos, dėmesys ne tik regimam, bet ir apčiuopiamam, per kitas jusles bei per žmogiškos atminties asociacijas suvokiamam pasauliui.
Eilėraščius vertė Vytas Dekšnys
[/expand]
[expand title=”Pascal Riou (Prancūzija)”]
Pascal Riou (g. 1954 m. Provanso Ekse) – prancūzų rašytojas ir poetas, atstovaujantis krikščioniškosios literatūros tradicijai. Išleido apie dešimt autorinių knygų. Priklauso dukart per metus leidžiamo literatūros, meno ir filosofijos žurnalo „Conférence“ redkolegijai. Taip pat dėsto prancūzų kalbą ir literatūrą Frederiko Mistralio gimnazijoje, Avinjone.
Eilėraščius vertė Tomas Taškauskas
[/expand]
[expand title=”Rozalie Hirs (Nyderlandai)”]
Rozalie Hirs (g. 1965 m.) – Nyderlandų kompozitorė, poetė. 1990 m. baigė Tvento universitetą. Pagal išsilavinimą – chemikė technologė. 1991–1998 m. Utrechto ir Hagos konservatorijose studijavo vokalą, kompoziciją. Kompozitoriaus amato teko mokytis ir Kolumbijos universitete. Kaip poetė debiutavo 1992 m. Yra išleidusi 5 poezijos rinkinius: „Locus“ (1998), „Logos“ (2002), „Speling“ (2005), „Geluksbrenger“ (2008), „Gestamelde werken“ (2012).
Eilėraščius vertė Aušra Gudavičiūtė ir Gytis Norvilas
[/expand]
[expand title=”Zdravko Kecman (Bosnija ir Hercegovina)”]
Zdravko Kecmanas (g. 1948 m. Usorcuose, Bosnijoje ir Hercegovinoje) – poetas, prozininkas, literatūros kritikas, slovėnų literatūros vertėjas. Liublianoje studijavo serbų–kroatų kalbą, literatūrą ir bibliotekininkystę. Išleido 10 poezijos knygų, 7 romanus, apsakymų knygų, rašo esė. Pelnė ne vieną literatūrinį apdovanojimą. Kūryba versta į anglų, prancūzų, rusų, italų, lenkų, rumunų, vokiečių, danų ir kt. kalbas. Gyvena ir dirba Bania Lukoje.
Eilėraščius vertė Laima Masytė
[/expand]
Poezijos pavasario konferencija
Viktorija Daujotyte. Poezijos ištarmės
Zdravko Kecman. Mano poezija – mano kalba / Abstrakcijos yra mano kalba
Poezijos pavasario kronika
Metai
Erika Drungytė. Kai „viršūnės“ dar nori, o „apačioms“ jau nereikia…
Literatūra ir menas
Kornelijus Platelis. Poezija – mano tarmė
Astridos Petraitytės fotoreportažas iš Poezijos pavasario
Poezijos pavasario atidarymas Nacionalinėje dailės galerijoje (LRT mediateka)
Vakaras Maironio sodelyje Kaune. Poezijos pavasario laureato vainikavimas (LRT mediateka)
Baigiamasis vakaras VU Sarbievijaus kiemelyje (LRT mediateka)
Poezijos pavasaris – 2013. Skambančios tarmės (LRT mediateka)
Ana Auzinia (Anna Auziņa, Latvija) Maironio muziejaus sodelyje, Kaunas (tekstai-tv.lt)
Daugiau Anos Auzinios įrašų (tekstai-tv.lt)
Zdravko Kecmanas (Bosnija ir Hercegovina) Užupio kavinėje (tekstai-tv.lt)
Daugiau Zdravko Kecmano įrašų (tekstai-tv.lt)
Parengė N. C.